GARLIAVOS JUOZO LUKŠOS GIMNAZIJA
Referatas
Ikona
Darba atliko:Dovydas Teresius
Garliava2005
Ikona ir menas
Vienas iš bruožų, skiriančių Rytų ortodoksų Bažnyčią nuo kitų krikščioniškų bažnyčių, – požiūris į ikonas ar šventuosius paveikslus. Ortodoksų tradicijoje ikonos yra esminės ir nepakeičiamos. Jos ne tik puošia bažnyčias ir šventuosius tekstus; jos yra būtinos Dievo garbinimo pilnumui. Vadinasi, ikonos nėra tik nepriklausomos žmogaus kūrybinės veiklos išraiška, kuria naudojasi Bažnyčia savo tikslams. Ikona priklauso bažnyčios esmei; tai gyvybiškai svarbi žmogiškos veiklos sritis bažnyčioje, padedanti išreikšti krikščioniško apreiškimo tiesą. “Bažnyčia kalba daugeliu kalbų; tačiau kiekviena jų yra tiek bažnytinė, kiek sutampa su kitais krikščioniško tikėjimo išraiškos būdais”. Savo turiniu ir prasme ikona perteikia tą pačią tiesą, kuri yra išreikšta kitais esminiais Bažnyčios gyvenimo ir tikėjimo elementais, taip pat ir Šventuoju Raštu. Kaip būtina garbinimo priemonė ikona esmiškai yra liturginė meno forma. Todėl Bažnyčia į ikonas žvelgia dieviškos ekonomijos kontekste ir mato jas ontologiškai susijusias su visu ortodoksų mokymu. Tai reiškia, kad estetinis konkretaus ikonografinio kūrinio vertinimas turi būti pagrįstas teologine mintimi ir menine išraiška. Svarbiausia ikonos paskirtis – tarnauti asmens dvasiniam gyvenimui. Ši požiūris išskiria ją iš kitų meno formų. Skirtingai negu daugelis mano, šventieji paveikslai ortodoksų tradicijoje egzistavo nuo pat krikščionybės pradžios, kaip ir teologija, kuri juos įkvėpė. Septintasis Ekumeninis susirinkimas (Nikėja II 787) skelbė: “Paveikslų tapymo tradicija… egzistavo apaštališko skelbimo laikotarpiu. Tai byloja bažnyčių atsiradimas. Tai liudija šventieji tėvai ir istorikai, kurių raštai išliko iki mūsų laikų, tai tvirtina”. Šį teiginį Ortodoksų Bažnyčia grindė ne tik dokumentais, kitais medžiaginiais duomenimis, bet pačiu tikėjimo pagrindu – krikščioniško apreiškimo turiniu ir prasme. Kaip krikščionybės esmės išraiška šventasis paveikslas pirmiausia nepakeičiamas įsikūnijimo liudytojas. Kai Dievas tapo žmogumi, Dievo paveikslas pasirodė sukurtame pasaulyje. Ikona liudija, kad Senojo Testamento archetipai išsipildė įsikūnijusiame Dievo Sūnaus asmenyje, todėl Senojo Testamento draudimai tapyti šventuosius Dievo ar žmogaus paveikslus daugiau nebegalioja. Sūnaus asmenyje Dievas tapo regimas, todėl yra galima jį vaizduoti menine forma.
Pirmas ikonografijos kūrinys vaizduoja “ne rankomis tapytą paveikslą”: paveikslą, kuris, anot legendos, buvo paties Kristaus siųstas Edesos karaliui Abgarui. Panašios svarbos Bažnyčios atmintyje yra Theotokos – Dievo Motinos ikonų tradicija. Laikoma, kad pirmasis ją nutapė evangelistas Lukas. Šie du asmenys – įsikūnijęs Dievo Sūnus ir jo Motina Mergelė Marija atskleidžia visos dieviškos ekonomijos ir krikščioniško apreiškimo esmę. Anot trumpų Bažnyčios tėvų pasakymų, “Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu”. Šios dvi prototipinės ikonos liudija Dievo Sūnaus įsikūnijimą Jėzaus Kristaus asmenyje ir žmonijos “sudievinimą” Dievo Motinos asmenyje. Jųdviejų dėka galime suprasti visą bažnytinio meno programą, išreikštą šventųjų paveikslų forma. Todėl bažnytinė šių dviejų ikonų tradicija (apipinta legendomis) buvo įtraukta į gyvą ortodoksų Dievo garbinimo audinį.Naujas pasaulėvaizdis Krikščionybė keitė pasaulį ir žmonių pasaulėvaizdį – naujai buvo suvokiamas žmogaus likimas ir kūrybinio darbo prasmė. Pirmiausia šis pasikeitimas buvo išreikštas nauju požiūriu į medžiagą, ypač žmogaus kūną. Turint omenyje pagonišką kūno kultą, o kita vertus, jo niekinimą, krikščionybė atsisakė medžiagos “numedžiaginimo”. Priešingai, ji mokė apie žmogiškos prigimties perkeitimą ir kūno išganymą prisikėlimu. Medžiaga tampa išganymo priemone ir įgyja lemiamą reikšmę. Jonas Damaskietis rašė: “Negarbinu medžiagos. Garbinu medžiagos Kūrėją, kuris tapo medžiaga dėl manęs, kuris panoro apsigyventi medžiagoje ir kuris per medžiagą mane išgelbėjo”. Medžiagos savybė gelbėti ir išreiškiama bažnytiniu menu. Nuo pat pradžių Bažnyčia kovojo prieš stabų garbinimą ir siekė panaikinti tokius pagoniškos kultūros elementus, kurie griovė krikščionišką pasaulėžiūrą. Norėdama sukurti savo vaizdų ir paveikslų kalbą, Bažnyčia turėjo apvalyti egzistuojančias meno formas nuo visokių dviprasmybių, jusliškumo ar iliuzijų. Nuo pat pirmųjų amžių buvo kovojama su tokiomis meno tendencijomis, kurios, tariamai išreiškiančios tiesą, anot Klemenso Aleksandriečio, galėjo “sužavėti ir apgauti“. Reikėjo atrankos: tik tokios grafinės formos, kurios leistų išreikšti ir patvirtinti krikščionišką apreiškimą, buvo palaikomos ir įpinamos į naują krikščioniško meno kalbą. Pagrindinis elementas šiame procese buvo ne pagonybės įtaka krikščionybei, kaip daugelis mano, bet pagoniškų papročių ir meno formų sukrikščioninimas ir “subažnytinimas”. Todėl nedera ieškoti ankstyvame krikščioniškame mene “pagoniškos orientacijos”.
Senos išraiškos formos ir priemonės ėmė reikšti naują turinį, o šis naujas turinys, savu ruožtu, keitė formas. Naujasis menas pirmuosius savo bruožus įgijo katakombų piešiniuose. Siekdami išreikšti naują pasaulėžiūrą, katakombų menininkai vartojo įprastą tiems laikams meno kalbą. Tačiau ši kalba įgijo kitą prasmę. Akcentuojamas buvo ne gamtinio pasaulio grožis, bet dieviškasis grožis, atsiskleidęs kūrinijoje, ypač įsikūnijimo paslaptyje. Grožis buvo regimas ne trumpoje ir laikinoje kūrinio egzistencijoje, bet kūrinio ir kūrinijos perkeitime, kuris įvyks ateityje. Krikščioniškoje ikonografijoje jaučiamas ritmas ir harmonija. Senovės menas pabrėžė išorinius dalykus, krikščioniškoje ikonografijoje jie tampa pašaliniai – erdvė, žmogaus kūnas, kiti objektai daugiau nebevaizduojami. Šviesa ir šešėliai, optinė perspektyva, trijų dimensijų pasaulis, kiti praeinamumo požymiai tiesiog išnyksta. Žinoma, Bažnyčios egzistavimo pradžioje meninė, kaip ir teologinė, kalba tikėjimui išreikšti nebuvo tuoj pat sukurta. Be to, krikščioniško gyvenimo sąlygos ir ikonoklastinių tendencijų pasireiškimas pirmaisiais amžiais nebuvo palankūs plačiam šventųjų paveikslų paplitimui. Todėl ankstyvaisiais krikščionybės amžiais randame daugybę simbolių. Jau katakombose pasirodo vaizdai iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Randami rašytiniai liudijimai apie portretinių ikonų egzistavimą ir joms skiriamą pagarbą net apaštaliniais laikais. Vienas tokių liudijimų – tai antro amžiaus apokrifinė Jono darbų knyga, pasakojanti apie Jono evangelisto ikoną, kuri vieno jo mokinio buvo laikoma didelėje pagarboje dar apaštalo gyvenimo laiku. Taip pat yra Euzebijaus Cezariečio liudijimas apie Kristaus statulą, kurią pastatė evangelijose vaizduojama kraujoplūdžiu serganti moteris. Euzebijus priduria: “Jo apaštalų Petro ir Pauliaus ir, iš tiesų, paties Kristaus bruožai buvo išsaugoti spalvotuose paveiksluose, kuriuos tyrinėjau”. Nepaisant paveikslų retumo, apie 330 metus, kai buvo įkurtas Konstantinopolis, krikščioniškas menas jau turėjo ilgą istoriją Romoje ir imperijos rytinėje dalyje. IV a. Bažnyčios padėtis pasikeitė. Imperatoriaus Konstantino laiku jai buvo suteikta teisė laisvai skelbti tikėjimą žodžiu ir vaizdu. Todėl Konstantinopolis tapo Bizantijos imperijos meno centru. Iki tol krikščionys laikė kankinius tikraisias Bažnyčios ramsčiais. Po Konstantino dvasios tėvai, mokytojai ir vienuoliai tapo pripažinti krikščionybės didvyriai. Tai buvo didžių Bažnyčios tėvų laikotarpis: Bazilijaus Didžiojo, Jono Krizostomo, Atanazijaus, Kirilo Aleksandriečio ir kitų. Šventųjų asketų patirtis ir jų raštai pasklido po krikščionišką pasaulį. Bažnyčios mokymas ir gyva tėvų bei asketų patirtis tapo pagrindinis bažnytinį meną maitinantis šaltinis, duodantis kryptį ir įkvėpimą. Viena vertus, menas turėjo perteikti tiesas, kurios tuo metu buvo vadinamos dogmomis. Kita vertus, jis vaizdavo tų tiesų gyvą ir konkrečią patirtį gyvos krikščionybės forma, kurioje dogma ir gyvenimas vienas kitą išreiškia. Šiuo laikotarpiu, kaip ir anksčiau, svarbiausia piešinio paskirtis buvo liudyti realybę ir krikščionybės svarbą. Vystantis teologinei minčiai, daugelis tėvų savo argumentus grindė šventaisiais paveikslais. Jie aukštino bažnytinį meną ne dėl jo meninio lygio ar estetinės vertės; jie įžvelgė jame priemonę įtikinamiau skelbti tikėjimo tiesas. Kalbėdami apie du pagrindinius pažinimo būdus – regėjimą ir girdėjimą – šventieji tėvai pakartotinai pabrėždavo, kad žodis skirtas girdėti, o paveikslas – regėti. IV a. taip vadinamo “garbinimo kanono” atsiradimas, nustatęs improvizacijos ribas, atnešė liturginių permainų. Liturginio garbinimo kanonas susiformavo dogmatinių apibrėžimų ir prieštaravimų laikotarpiu. Tuo pačiu laiku buvo formuluojamas ir bažnytinio meno kanonas. Atsivertimų skaičiui augant, rekėjo vis erdvesnių bažnyčių. Pirmųjų amžių simboliai atitiko nedidelio skaičiaus najakrikštų reikalavimus: šie žmonės puikiai suprato simbolių turinį ir prasmę. Tačiau daugeliui IV ir V a. neofitų senieji simboliai nebuvo lengvai supratami. Reikėjo ieškoti aiškesnių ir konkretesnių meninės išraiškos formų. Bažnyčia naudojo paveikslus ne tik skelbimo reikalams, bet ir kovodama su erezijomis. Bažnyčios atsakymas į klaidingą mokymą – ortodoksiškas mokymas apie garbinimą ir paveikslus. Ikonografinės detalės ir sienų tapymo programos atspindėjo bažnyčios mokslo priešiškumą doktrininėms klaidoms. IV ir V a. poreikis ginti krikščionišką mokslą skatino atsiradimą monumentalių freskų, vaizduojančių visą istorinį Senojo ir Naujojo Testamentų įvykių ciklą. Dauguma bažnyčių, pastatytų Palestinoje pagrindinių evangelinių įvykių vietose, buvo papuoštos mozaikomis. Kai kurios iš jų siekia Konstantino, kitos vėlesnius laikus. V ir VI a. jų subjektai tapo beveik apibrėžti. Jie vaizduojami ant žymių Monzos ir Babio ampulių. Šios scenos atspindi jau susifromavusią ikonografiją, kurią pasižymi ir ortodoksų šventinės ikonos.Ikonos dvasinė prasmė Nuo 726 metų iki IX amžiaus vidurio bizantiškasis pasaulis buvo apimtas ikonoklastų kontraversijos. Ikonų naudojimą liturgijoje formaliai palaikė septintasis ekumenimis susirinkimas (787), nors ikonos į bažnyčias buvo grąžintos tik 843 metais. Buvo diskutuojama, ar leistina tapyti ikonas – Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų ir angelų atvaizdus – ir laikyti juos bažnyčioje ar namuose? Jei tokias ikonas tapyti galima, tai ar jos gali būti garbinamos? Ar galima prie jų deginti žvakutes, melstis, jas bučiuoti, prieš jas parpulti ar galima jas nešti procesijose? Į šiuos klausimus Rytų Bažnyčia atsakė teigiamai. Vienas iš didžiausių ikonų gynėjų buvo Jonas Damaskietis. Švento ortodoksų meno pagrindinė tema – žmogus. Joks kitas menas neskiria tiek dėmesio žmogaus asmeniui, taip jo neišaukština, kaip ikonografija. Čia viskas siejasi su žmogiškumu. Egzistencijos hierarchijoje žmogiškumas užima svarbiausią vietą. Mes esame kūrinijos centre, o aplinkinis pasaulis yra žmogaus šventumo veikiamas ir keičiamas. Ikona – tai vizualus eschatologinės Kristaus karalystės, Kristaus garbės apsireiškimo laukimas. “Garbė, kurią man suteikei, aš jiems apreiškiau” (Jn 17, 22). Ikona – tiesos apreiškimas ir dieviško įsikūnijimo vaisius, tobuliausiai išreiškia krikščionišką mokymą apie Dievo santykį su žmogumi ir žmogaus su pasauliu. Ortodoksijos pergalė, kuri švenčiama kaip ikonos triumfas, žymi ir tikėjimo dieviškoju įsikūnijimu pergalę. Ikona yra vadinama susitikimo vieta, vartais. Jos dėka tikintysis įžengia į švento laiko ir erdvės dimensiją. Taip jis užmezga gyvą ir veiksmingą ryšį su vaizduojamu asmeniu ar paslaptimi. Ikona ne tik primena tikėjimo tiesas, bet skatina bendravimą. Iš visų pusių supdamos susirinkusią bendruomenę ikonos užtikrina, kad šventųjų bendravimas nėra tik teorinė tikėjimo tiesa, bet gyva ir betarpiška patirtis. Bažnyčios sienos tampa langais į amžinybę. Ikonose vaizduojama Dievo Motina, angelai ir šventieji kartu su gyvaisiais dalyvauja Dievo garbinimo šventėje: ikonos vienija su Kristumi ir šventaisiais, kurie jose vaizduojami. Būdama pagrindiniu liturginio garbinimo elementu, ikona liudija žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios vienybę – vienybę, realizuojamą Rytų Bažnyčios liturgijoje ir per ją. Paminėtina, kad ikona – tai ne tik ant medžio plokštės tapytas paveikslas. Tai gali būti mozaika ar freska, nutapyta ant sienos; ji gali užimti nemažą liturginiam garbinimui skirtą erdvę. Laikoma, kad ir bažnyčios pastatas yra viena didinga ikona. Rytų krikščionys mėgsta sakyti, kad bažnyčia – tai “dangus žemėje”. Ikonos naudojamos ne tik bažnyčiose, bet ir namuose: kiekvieno ortodokso namuose yra ikonai skirtas kampelis ar lentyna, kur deginama žvakė ar lempelė, smilkoma, kalbamos šeimos maldos. Ir tai yra lyg “dangus ant žemės.” Liturginis ikonos menas Dievą perteikia ne tik kaip tiesą ir meilę, bet taip pat kaip grožį. Fiodoras Dostojevskis tvirtino, kad ´grožis išgelbės pasaulį´. O Sergejus Bulgakovas rašė: ´Grožis yra pasaulio objektyvus principas, atskleidžiantis mums dievišką garbę… Menas perkeičia pasaulį ir daro jį panašų į savo tikrąjį paveikslą… Daiktai yra grožio perkeičiami ir virsta suprantamais; jie tampa savo abstrakčios prasmės atskleidėjai´. Todėl ikona – tai pirmasis kosminio perkeitimo, kuris įvyks paskutiniąją dieną, vaisius. Rytų krikščioniška tradicija moko melstis dviem būdais, pirmasis – vaizdinis, siejamas su įvaizdžiais (ikona), antrasis – nevaizdinis. Pirmasis, ´katafatinis´, – kai maldos metu pilnai panaudojama vaizduotė, poezija, muzika, simboliai, ritualiniai žestai; tokiu būdu meldžiantis ikona yra labai svarbi. Antrasis, ´apofatinis´ būdas, pranokstantis įvaizdžius, mintis, – tai būdas, kurį skatino Grigalius Nysietis, Evagrijus ir kiti; šis būdas yra išreikštas “Jėzaus malda”. Šie du maldos metodai nėra vienas kitą neigiantys, bet glaudžiai susiję, papildantys.