Gotika

GOTIKA

Gotikinės katedros stiebiasi dangun nesuskaičiuojami bokštų irbokštelių, niupergų (dekoratyvinis gotikinės architektūros elementas:trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailusstatinio bokštelių), smailių arkų strėlėm. Žinoma, imponuoja aukštis, betnenustebina, o stebina gausumas ir įvairumas aspektų, atsiskleidžiančiųtada, kai apeini katedrą aplinkui. Gotiškos katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos: Eartrokatedros ilgis – 130 metrų, o jos transepto (pertvara – bazilikinės arbalotyniško kryžiaus plano bažnyčios skersinė nava (tarp presbiterijos(presbiterija – vieta bažnyčioje prie didžiojo altoriaus) ir išilginiųnavų) – 64 metrai; norint vien tik apeiti ją aplinkui, reikia nužingsniuotine mažiau kaip pusę kilometro. Ir kyla jausmas, panašus į tą, koks būnavaizdingoje kalnuotoje vietovėje, – reginys visą laiką nejučiomis keičiasi,ir už kiekvieno posūkio matosi nauji kalnų siluetai, kyšuliai, tarpekliai. Jei romaninės bažnyčios formos aiškios ir lengvai apžvelgiamos, taigotikinė katedra neapžvelgiama, dažnai asimetriška, jos dalys nevienalytės:kiekvienas jos fasadas su savo portalu (vartai, puošnus įėjimas į pastatą)yra individualus. Sienų lyg ir nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūsatraminiai stulpai – kontraforsai, o jų tarpuose – be galo sudėtingas,permainingas ažūrinių formų žaismas. Arkos. galerijos, bokštai, didžiuliailangai – čia siauri ir aukšti, čia apvalūs (vadinamosios gotiškos rožės),su spalvotais stiklais ir įmantriausių rėmų raizginiu. Ir visos tos erdvėskatedroje apgyventos – tiek viduje, tiek iš lauko, pristatyta galybėskulptūrų (Šartro katedroje – apie dešimt tūkstančių vien tik statulų). Josužima ne tik portalus, galerijas ir kolonų laiptelius, bet stūkso ir antstogo, ant karnizų, glūdo po koplyčių skliautais, suktuose laiptuose, ant

nutekamųjų vamzdžių… Žodžiu gotikinė katedra – tai visas pasaulis. Ji iš tikrųjų telkė savyje viduramžių miesto gyvenimą. Jeigu net dabar,šiandieniniame Paryžiuje, gotikinė Dievo Motinos katedra dominuoja visamemieste ir prieš ją blanksta baroko, klasicizmo, ampyro (XIX a. l pusėsEuropos architektūros ir dailės stilius, vėlyvoji klasicizmo atmaina)architektūra, tai galima įsivaizduoti, kaip įspūdingai ji atrodė anaislaikais, kada neturėjo architektūrinių varžovų, ir aplinkui ją tebuvokreivos gatvelės ir maži namukai Senos pakrantėse. Tada katedra buvo ne tik pamaldų vieta. Kaip ir rotušė, tai buvovisuomeninio gyvenimo centras. Rotušėje telkėsi praktiškoji to gyvenimopusė. joje buvo sprendžiami visi reikalai, susiję su miesto valdymu, okatedroje be pamaldų, buvo skaitomos universiteto paskaitos, vykovaidinimai (misterijos), kartais joje posėdžiaudavo parlamentas, kartasinet buvo sudarinėjamos prekybos sutartys. Pasikeitus miesto gyvenimo poreikiams, vietoje uždaros, storasienės,panašios į tvirtovę romantiškos katedros atsirado erdvi, atvira viduje.Visų pirma, žinoma, buvo pakeista pati konstrukcija. O po konstrukcijospasikeitė estetika, tai yra architektūrinis stilius. Sunku pasakyti, kaspirmiau pasikeitė – technika ar estetika. Tikriausiai tai buvo vieningasprocesas – viskas kito vienu metu. Šiaip ar taip, posūkis į gotiką prasidėjo nuo architektūros ir jaupaskui palietė skulptūrą ir tapybą. Architektūra buvo ir liko viduramžiųmenų sintezės pagrindas. Jei palyginsime tipiškus, brandžius romaniniostiliaus ir gotikos pastatus, tai atrodys. kad jie visiškai skirtingi:vieni – įkūnytas masyvumas, kiti – lengvumas. Bet jeigu paminėsimetarpinius, pereinamojo tipo pastatus (tokių nemaža), matysime, kad iš esmėsjie giminingi, ir kad gotikinė architektūra išaugusi iš romaninės. Visas gotikinio statinio lengvumas ir pasakiškumas turi racionalųpagrindą: jis priklauso nuo karkasinės architektūros sistemos; pastatas –tai karkasas, skeletas iš smailaus skliauto, arkbutanų (arkbutanas –išorinė atraminė arka, perduodanti skliauto skėtimą į apatinius ramsčius(kontraforsus), kurie yra iš pastato laukinės pusės) ir kontraforsų. O pati siena nieko nelaiko, ji nereikalinga konstrukcijai. Todėl ji irnedaroma aklina. Vietoje jos atsiranda kiaurinės galerijos, arkados (arkada– vienodų arkų eilė), didžiuliai langai. Galerijose statomos skulptūros, langai panaudojami monumentaliajaitapybai iš spalvoto stiklo, duodančiai nuostabų efektą: sodrūs josatspalviai, raudoni, mėlyni, violetiniai ir geltoni, daug kartų sustiprintikiaurai veriančių saulės spindulių, traškėte traška. Viduramžių dailininkaiitin mėgo grynas skambias spalvas: tatai matyti ir iš vitražų, ir išminiatiūrų, ir iš nuspalvintų skulptūrų. Net viduramžių filosofas TomasAkvinietis skyrė ir ryškumą, ir aiškumą prie svarbiausių grožio požymių, irtodėl, – rašė jis toliau, – mes vadiname gražiais tuos daiktus, kurienudažyti ryškia spalva. Kartais girdima nuomonė, kad gotikinės katedros yramišrios, smarkiai perdėta. Nei iš lauko nei iš vidaus jos nedaro slegiančioįspūdžio. Jos gražios pažiūrėti, erdvios, dinamiškos, – tai reiklausviduramžių miesto gyvenimo įkūnijimas. Jos skirtos dideliems žmoniųsambūriams. jų aukšti bokštai – befrua – buvo žvalgybos bokštai, varpasšaukė miestiečius ir į pamaldas. ir į sueigas; palei katedrą be atvangosvirė gyvenimas su visomis jo žemiškomis aistromis ir interesais. Gotikinisstilius ne niūrus ir ne liūdnas; jis audringai, temperamentingaidramatiškas. Katedros ir rotušės miesto hormenų (savivaldos organai) užsakymu buvostatomos iš lėto ir ilgai –dešimtmečius ar net šimtmečius. Visa gotikinių katedrų meninė puošyba, įskaitant statulas, reljefus,vitražus ir altorių tapybą, – tai savotiška enciklopedija, kurioje sutelktavisa viduramžių žinija, aišku pajungta tarnauti teologijai. Tačiaukiekvienoje katedroje galima įžvelgti vieną pagrindinę, visai jai bendrątemą. Paryžiaus katedra skirta Dievo Motinai ir viskam, kas galėjo būti suja susiję. Amjeno katedroje įkūnyta mesianizmo idėja: jos fasade – pranašųfigūros. Katedra Lane į pirmą planą iškelia mokslų ir laisvųjų menųalegorijas ir pasakoja apie sutvėrimo stebuklus. Reimsas – tautiškiausiasir istoriškiausias: jame ypatingas vaidmuo skiriamas Prancūzijos karaliųportretams. Buržos šlovina šventųjų dorybes. Šartro katedra„enciklopediška“: ji apima visus viduramžių minties atsišakojimus ir teikiaplatų simbolinį tiek dangiškojo, tiek žemiškojo pasaulio vaizdą. Šitųvaizduojamųjų teologinių enciklopedijų idėjos buvo, apskritai imant, tokiosmiglotos, alegorijos tokios sąlyginės, kad jų prieglobstyje rasdavo sauvietą įvairiausi ‘siužetai ir motyvai Pavyzdžiui, daug kur matomos scenosiš amatininkų ir žemės ūkio darbų, kalvių, sėjėjų, statytojų atvaizdusgalima buvo pateisinti tuo, kad nusidėjusiam žmogui prisakė dirbti; panašūssiužetai buvo jungiami taip pat į metų laikų alegorijas. Nuodėmių irnuodėmingų aistrų alegorijos buvo patogi dingstis vaizduoti ir tos pačiosnumylėtos pasakiškos stabmeldžių pabaisos, – gotikoje jų nemažiau, kaipromaniniuose statiniuose,– tarkim, chimeros, einančios sargybą ParyžiausDievo motinos katedros bokštuose. Žvėrys ir augalai įkūnijo gamtos pasaulį,sukurtą pirmomis sutvėrimo dienomis. Keistai margame vaizdų spiečiuje buvo daug tokių, kurie labai mažaiteturi arba visai neturi bendro su bažnytine visatos koncepcija. Tankiamereljefų raizginyje, dengiančiame Vavelio katedros (Krokuva) koplyčiųskliautus, greta Adomo ir Ievos nusidėjimo scenos galima įžiūrėti nuogąsatyrą, apglėbusį nimfą, pabaisą su gyvatės kaklu, žmogaus galva ir ereliosparnais: čia pat visokiausi žvėrys. Dažnai buvo vaizduojami žonglieriai,muzikantai ir šokėjai. Matyti, daugelyje atvaizdų atsispindėjo linksmosliaudies pramogos, labai paplitusios viduriniais amžiais: „juokdariųeitynės“, šventės su kaukėmis ir pan. Net vienuolių tarpe buvo paprotysrengti pusiau misterinio, pusiau pagoniško pobūdžio masinius šokius,panašius į senovines saturnalijas (saturnalija – 1. romėnų šventė dievoSaturno garbei; 2. audringas puotavimas, nežabotas lėbavimas). Ištisą ketvertą šimtmečių šventvagiški reljefai ramiausiai puošėbažnyčią. Bažnyčios šulai, tatai matydami, kartais širsdavo ir piktindavosi, betmaža ką tegalėjo padaryti: tai buvo nenugalima kolektyvinio liaudies menostichija. Galima pakartoti. ką sakė apie gotiką Viktoras Hugo:„Architektūros knyga nebepriklauso kunigijai, religijai, Romai; jipriklauso vaizduotei, poezijai, liaudžiai… Tuo laikotarpiu mintis,užrašyta akmenyje, turėjo privilegijų, kurias galima palyginti su nūdienespaudos laisve.Tai architektūros laisvė. Ši laisvė siekia labai toli.Kartais koks nors portalas, fasadas arba visa bažnyčia atskleidžiasimbolišką prasmę, visiškai svetimą kultui ir net priešišką bažnyčiai.“ Viduramžių dailės esmė ir prasmė tame, jog beatodairiškai byloja apiegyvenimą. O gyvenimas buvo ne tik įdomus, bet ir žiaurus bei dramatiškas.Reikia įsivaizduoti viduramžių atmosferą, prisiminti, kiek negandųužtraukdavo kad ir kryžiaus žygiai ir su kokia beatodairiška narsaleisdavosi į tuos žygius vargšų žmonių masė; „raganų tylas“, deginimuslaužuose, visas tas pašėlusias psichines viduramžių epidemijas, lygiai kaipir ligų epidemijas, kurios nusiaubdavo ištisas sritis; nuolatinius vidauskarus, masinius gyventojų žudymus užkariautuose miestuose ir daug ką kita.Bus tada suprantama, kodėl gotikos kūriniuose vyravo dramatinis patosas.Bizantijoje liaudies masių gyvenimas buvo gal netgi žiauresnis. Tačiau tenmeną taip griežtai kontroliavo privilegijuotieji sluoksniai, jis buvo taipreglamentuojamas, kad jo daliai teko vien auksinti teokratinės imperijosfasadą ir jam sunku buvo prasiskverbti į liaudies gyvenimo gelmes. Europojenebuvo tokio valdžios centralizavimo, „prastuomenės“ balsas mene buvoaiškiai girdimas. Nedidelės trečiojo luomo laisvės buvo per menkos tam, kadjis galėtų susidoroti su skaudžiais ir sudėtingais socialinės būtiesprieštaravimais, pakankamos bent jau , kad galėtų apie juos papasakoti menokalba. Viduramžių baudžiauninkas – tai jau ne vergas. Jam pripažįstamosžmogiškos teisės, bet faktiškai jis mažne beteisis, prispaustas begaliniųbėdų, visų engiamas. Jis ir priklauso sau, ir nepriklauso. Jo išaugęssąmoningumas, žmogiškosios vertės pajautimas nuolatos trypiamas.Kenčiančio, nuskriausto žmogaus paveikslas – slaptas vidinis gotikos menonervas. Ne veltui gotika taip pamėgo siužetus, susijusius su kankiniais irkankintojais. Žiaurios scenos, kupinos liūdesio ekspresijos, kartaisvirstančios egzaltacija. Dailininkai, negailėdami žiūrovų dvasinės ramybės,nebepaiso „padorumo“ ir nevengia visiškai atviro kančių vaizdavimo.Būdingas nukryžiuotojo Kristaus tipas: galva su erškėčių vainikų bejėgiškainusvirusi ant krūtinės, šonkauliai išsišovę, kraujas liejasi per išsekusįkūną, kojos prilenktos, rankos – skeleto rankos–prikaltos vinimis. Gotikosdailininkai sukūrė tūkstančius šitos žaizdotos, nukryžiuotos figūrosvariantų. Iki gotikos menas žinojo Kristų – gerąjį ganytoją, Kristų,gaubiamą šlovės, Kristų –rūstųjį teisėją. Gotika žiūri į Kristų kaip į paprasto dailidės sūnų, daug iškentėjusįnuo šio pasaulio valdovų rankos. Gotikos dievas neturi abstrakčios religinės didybės. Užtat jis turi kąkita. Šioje užkankintoje ir nedailioje dievybėje atsiranda žmogiškų – mažato, net plebėjiškų bruožų. Plebėjas, suvargęs piligrimas, ekstazės pagautaspamokslininkas, smerkiąs turtingus nusidėjėlius ir verkiąs dėl žmonijoskančių, – toks gotikos Kristus. Tai ypač akivaizdžiai matyti liaudiškose,„prastuoliškose“ viduramžių dailės srovėse. Ten susiformavo ypatingasikonografinis „liūdinčio Kristaus“ tipas (kartais jis vadinamas„susimąsčiusiu Kristumi“, „gailestinguoju Kristumi“). Jis ne ant kryžiaus,jo negaubia šlovė – jis sėdi, paprasčiausiai sėdi, parėmęs galvą ranka,atremta į kelį, liūdnas ir giliai susimąstęs, kūnas jo kruvinas. („Rūpintojėlis“) Šitoks menas fiziniam grožiui, tokiam grožiui, kaip jis buvosuprantamas ir reiškiamas antikiniais laikais, jau nebegalėjo teiktiankstesnės reikšmės. Gotikai svetima toji antikos laikų dailės meilėnormalių, darnių formų, harmoningų proporcijų grožiui, tasai siekimas kuogyviau atkurti žmogaus kūną. Gotika labiau mėgo reikšti įkvėptą ekstazęnegražiame, išsekusiame kūne. Ne tiek neigimas kūno apskritai, kiek bjaurėjimasis sočiu, išpuoselėtukūnu uždėjo būdingą žymę gotikos dailei, lygiai kaip ir miestiečių luomoliteratūrai. Tokiai nepaprastai dvasinio gyvenimo įtampai, kokią matome gotikosfigūrose ir veiduose, būtų iš tiesų per siauri klasikinio skonio, puikiospusiausvyros ir kūno tobulybės rėmai. Nerimastinga , pasipiktinusi dvasianegailestinga savo kūnui: ji sekina, vagoja giliomis raukšlėmis, tampokonvulsijomis. Viduramžių dailės herojus žvelgia į tamsios būties prarajas,stebi žmogiškojo sielvarto bedugnes, skausmingai mąsto, stengiasi kažkąsuprasti. Šartro katedros šiaurinio portalo figūrų tarpe galima rasti irMikelandželo pranašų, Rodeno „mąstytojo“ pirmtakų: juos nuostabiai gyvaiprimena pasaulio tvėrimo dienų dienas. Tai net ir ne Kristus, kuriam skirtakentėti: tai pats Dievas Tėvas, aukščiausiasis visa ko leidėjas, tačiau iršitą dievą slegia abejonės ir nusivylimas. Jis tveria saulę, bet jau nematojo nelaimių ir, sunkių mirčių kamuojamos, sielvartingai žvelgia į savosunkų darbą. Regis, niekad ir niekur daugiau, jokiame religiniame mene taipnebuvo vaizduojamas Dievas Tėvas – savo kūrinio akto prislėgtas. Kai kurios iš daugybės skulptūrų, puošiančių Reimso katedrą, ypač jovakarinį fasadą, skiriasi nuo kitų gotikos kūrinių tuo, kad jos ramesnės irharmoningesnės. Čia žavinga jauna Marija, kalbanti su Elžbieta, – ramausmoteriškumo įkūnijimas, čia liūdnas ir geras Kristus keliauninkas, čia,Paskutinio teismo kompozicijoje, apaštalas Petras, žvelgiąs su gailesčiu iružuojauta. Per kraštus besiveržiančios gotikinės arkos tarsi atlėgsta, jastarsi pragiedrina aukščiausioji žmonių savitarpio supratimo išmintis. ŠitosReimso statulos priklauso prie geriausių XII a. brandžiosios gotikoskūrinių, tai savotiška gotikos klasika. Jų formos švelniai apdorotos,lipdyboje subtiliai panaudojant šviesotamsą, o tai retas dalykas gotikoje.Kad ir kokios epochos akimis į juos žiūrėsi – Reimso Marija ir Kristuskeliauninkas niekam neatrodys negražūs, jie žavi be išimties visus. O naujayra tas, kad išorinis grožis čia suvokiamas kaip vidinio, dvasinio grožioatspindys. Antikinės statulos žadina mintį, kad puiki dvasia gali gyventivien puikiame kūne. O Reimso statulos skatina galvoti, jog dvasios šviesatautina kūną. Reimso skulptūrose akivaizdžiai matyti tos naujos vertybės,kuriomis gotika praturtino meninį žmogaus paveikslo įprasminimą – „Abraomoauka“ Šartro katedros skulptūrinėje grupėje „Jobo ir jo draugų“ reljefasParyžiaus Dievo Motinos katedroje (170 psl.). Gotikos dailininkams pažystamas ne tik kančių patosas – jie mokėjoperteikti užuojautą dvasinį artumą –jausmus, padedančius pakelti negandas.Jie rasdavo priemonių išreikšti tiems nebyliems tyriems jausmams, kurievengė viešumos ir reiškiami santūriai – rūpestingu rankos prisilietimu,galvos palenkimu, žvilgsniu… Šitą gilaus jausmo tylą gali išreikšti nekiekvienas menas – ji, pavyzdžiui, neprieinama baroko meninei kalbai, norsbarokas buvo pasišventęs vaizduoti sielos ekstazes ir šia prasme bent kiekartimas gotikai. Tačiau barokas, ypač bažnytinis, katalikiškasis barokas,su jam būdinga demonstratyvia įtampa, su gerai apgalvota pompastiškaekspresija parodo tokias vertybes, kaip nuoširdumą ir liaudišką paprastumą,o gotika jas turėjo, ir tai jos didybė. Kaip ir kiekvieno meno,neatitrūkusio nuo liaudies kūno ir dvasios. Labiausiai įdvasinta gotikinė statula tėra tam tikra architektūrinėsvisumos dalelė, ir jos pavaldumas architektonikai visiškai akivaizdus.Skulptūrų ir vitražų formos ne tiktai suderintos tektonikos ir kompozicijospožiūriu, – jos tiesiog susiliejusios suaugusios su architektūra, gyvena suja vieną gyvenimą. Tai iš tikrųjų tebuvo amatas, rankų darbas. Viduramžiųakmenkalių rankose negyvas akmuo atgyja ir pražysta. Sunku surastiistorijoje organiškesnę amato ir meno vienovę. ir organiškesnes menųsintezės formas, kylančias iš tos vienovės. Daugumoje gotikos katedrų skulptūrinė puošyba nusveria tapybinę, jeineskaitysime vitražų. Tai irgi nulėmė architektūros pobūdis: pastatų sienosažūrinės ir todėl netinkamos freskoms. Gotikos dailėje užtat ir vystėsi nesienų tapyba, o daugiausia rankraščių miniatiūros ir altorių sąvarųdekoravimas. Gausybėje rankraštinių knygų, papuoštų miniatiūromis, pilnai irįvairiai atsispindi vidurinių amžių gyvensena ir mąstysena, iliustruotirankraščiai, jau nekalbant apie jų meninę reikšmę, yra gausus istoriniųžinių šaltinis. Monumentalioji – altorių – tapyba daugiausia vystėsi tose šalyse, kurgotiškos architektūros pastatuose dėl vienų ar kitų priežasčių išlikopalyginti masyvios ir lygios sienos (kraunamos iš plytų), kur nebuvokiaurinio, suskaidyto interjero, nepaliekančio vietos tapybinėmskompozicijoms ir nušviesto spalvotų spindulių, kurie stelbia netryškiausios tapybos spalvas. Puiki altorių tapyba klestėjo viduramžių Čekijoje. Iš jos paminklųgalima spręsti, kaip kito tapyboje bendri gotikos principai. Kiekvienas vaizdas, nutapytas atskirojo altoriaus sąvaroje, buvo jausavarankiškas paveikslas, išbaigta scena, nors tarp jų visų, drauge paėmus,buvo ir siužetinis, ir simfoninis, ir dekoratyvinis ryšys. „Kristus Alyvų kalne“ – Vyši Brodo meistro darbas. „Kristaus prisikėlimas“ – Tržetonas altoriaus meistras. „Kūdikių išžudymas“ – Krokuvos mokyklos meistro kompozicija, sukurtaantroje XV a. pusėje. Šis kūrinys kupinas gotiško „sopulingumo“. Kraugeriškų Erodo samdiniųvaidmenį atlieka viduramžių riteriai, kurių plėšikavimai ir antpuoliai buvovirtę tikra Dievo rykšte taikiems gyventojams. Jie šiek tiek panašūs įžudikus automatus Pikaso paveiksle vaizduojančiame gyventojų sušaudymąPietų Korėjoje Nors. kūrinys sukurtas jau antroje XV a. pusėje, tačiau taibuvo vis dar viduramžiai, vis dar gotika. Daugumoje Europos šalių, esančiųį šiaurę nuo Italijos, kitapus Alpių, gotikinis stilius viešpatavo ilgai.Jis evoliucionavo, bet tai buvo jo paties logiška evoliucija, kurią varguar galėsime pavadinti Renesansu, jeigu renesanso menu laikysime naująjąmeninę sistemą, neigiančią gotikos principus ir panašią į tą, kurisusiklosto XV amžiaus Italijoje. Italijoje susidarė ypatingos sąlygos (apiejas bus kalbama vėliau), kurios nubrėžė griežtą lūžio ribą tarp viduramžiųir renesanso meninių principų. Kitose šalyse šitos sąlygos tuo metu arbanesusidarė, arba suvėlavo, arba buvo visai kitokios. Tų šalių mene grynairenesansiški bruožai atsiranda tuomet, kada jos pajunta stiprų itališkojorenesanso poveikį, tai yra jau XVI a. O gotikos tradicijos dar tvirtailaikosi net ir tuo vėlyvuoju metu. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir XVI a.architektūra ir skulptūra tebuvo iš esmės gotikinės (nors tapyba jaurenesansinė), o paskui jos pamažu virto baroku, aplenkdamos Renesansostiliaus stadiją. Nors XV a. Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos, Lenkijos, o taip patPrancūzijos ir Anglijos dailė priskiriama prie Renesanso, tačiau šispriskyrimas – daugiau ar mažiau sąlyginis. Tai pereinamasis meninisstilius, jame atsiranda daug naujo, palyginus su XIIIa. ir XIVa., bet visdėlto jis artimesnis viduramžių, o ne Renesanso meniniam mąstymui. Tiesa.pirklių, biurgerių luomas stiprėjo visur. tačiau niekur, išskyrus Italiją,šis procesas dar nebuvo atvedęs prie radikalaus politinės santvarkos.visuomenės gyvenimo sanklodos, ideologinių požiūrių pasikeitimo, prieperversmo moksle,– o juk tai galų gale ir lėmė kultūros formų raidą. XV a šiaurinėse šalyse galima laikyti ir vėlyvąja gotika, ir protorenesansu – didelio skirtumo tarp tų sąvokų nėra, kadangi itališkasis protorenesansas dar tikras, gotikos ir Bizantijos meno kūdikis, o ir apskritaiRenesansas, nors neabejotinai savarankiškas, tebuvo dėsninga, organiškaiišsivysčiusi viduramžių kultūros stadija. Šit kodėl taip sunku nubrėžtitarp jų aiškią skiriamąją ribą. Kas XV a. Europos šalių dailėje pranašavo Renesansą? Ar galimapasakyti, kad pirmieji Renesanso daigai buvo domėjimasis žmogauspergyvenimais, jausmais, charakteriu? Bet juk tokio domėjimosi būta irgotikoje,– gotika visa pasirėmusi į tą dvasinį pasaulį, jinai juo irgyvena. Vadinasi, čia ne kas kita, kaip gotikos tradicijų tęsinys; onaujovė greičiau bus ta, kad pergyvenimai darosi labiau individualizuoti irsusiję su konkrečia asmenybe. Toliau: ar galima pasakyti, kad naujasdalykas yra domėjimasis įvairiais gyvenimo ir buities „realijomis“,aplinkos, smulkmenų, veiksmo vietos, kostiumų ir t.t. konkretumas? Tai irgisavaime išplaukia iš gotikos meninės koncepcijos, nes ir ten tai jau buvo –ypač gotikinėse miniatiūrose. O ko tenai nebuvo ir ką iš tikrųjų reikialaikyti protorenesanso simptomu –tai pastangos perteikti visas tassmulkmenas su jų tikraisiais, blaiviai įžvelgtais ryšiais – realiojeaplinkoje, realioje erdvėje, atsižvelgiant į perspektyvą ir anatomiją. Ir dar vienas svarbus proto renesanso simptomas: kinta dailininkoasmenybės vaidmuo. Viduramžių kūrybos gaivališkumas ir bevardiškumas liekapraeityje. XV a. dailininkai – išbaigtos meninės individualybės,susikristalizavusios iš meninio viduramžių „tirpalo“. Jie sąmoningaiinterpretuoja ir vysto savo asmeninėje kūryboje tą stilių, kurį suformavoprieš juos kūrybinės liaudies pastangos, ir patys kuria kryptis irmokyklas. Taigi vėlyvosios gotikos meninė kultūra yra drauge ir proto renesansokultūra.

Gotika

[pic]