KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS – VADYBOS FAKULTETAS
VADYBOS KATEDRA
GOTIKA
Referatas
KAUNAS, 2004
Įžanga
Gotikinės architektūros didybė pribloškia, stulbina, jai nėra lygių viduramžių miestuose. Gotiškoji katedra kaip kokia karalienė iškyla virš kreivų gatvelių ir mažų namų žavėdama savo grakštumu, puošnumu ir lengvumu.
Didinga viduramžių istorijos dvasia dvelkia raudonos gynybines pilys, keri savo paslaptingumu.
Smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės – nenuostabu, kad tai neretam net šių dienų žmogui palieka didelį įspūdį. Tik ar kiekvienas žino jog tai gotika? Nors literatūros apie didingąją gotiškąją architektūrą yra iš tiesų daug, bet toli gražu ne kiekvienas galėtų daug papasakoti apie gotikos istorinį bei kultūrinį kontekstą pasaulyje bei Lietuvoje, apibūdinti pagrindinius gotikos bruožus, paminėti bent keletą gotikinės architektūros paminklų?
Būtent šiomis temomis ir bus kalbama 1 – 3 dėstymo skyriuose. Na, o 4-
jame pateikiama vieno iš vėlyvosios gotikinės architektūros šedevrų
Lietuvoje – Kauno Perkųno namų – analizė. Būtent šį paminklą pasirinkti paskatino tai, kad jis yra visai šalia – Kauno senamiestyje, neretai pro jį praeiname ir neretai net neatkreipiame dėmesio. Praeiname pro šalį net nepagalvodami kokį unikalų gotikinės architektūros paveldą turime savo mieste, Kaune.
Taigi, gotika – kas tai?
Gotikos istoriniame – kultūriniame kontekste
Terminas Gotika kilęs iš germanų genties – gotų – pavadinimo. Tai –
architektūros ir meno stilius, susiformavęs XII a. Prancūzijoje ir vyravęs
XIII-XV a. Europoje.
Gotika susijusi su viduramžių miestų – komunos gyvenimu, su miestų kova dėl nepriklausomybės nuo feodalinio senjoro. Tai naujas ir svarbiausias etapas vidurinių amžių istorijoje, pakeitęs feodalinį susiskaldymą. Gotikinis menas paplito visoje Europoje, bet geriausius vaisius davė Prancūzijos miestuose
Dvyliktas šimtmetis. Katalikiškos Europos ūkis, išjudintas Kryžiaus žygių, aktyvėjo. Atsirado vis daugiau laisvų nuo feodalų priespaudos valstiečių, jų gamyba vis labiau tapo prekine. Augo ir stiprėjo miestai, didėjo jų reikšmė visuomenės gyvenime. Miestiečiai, siekdami nepriklausomybės nuo feodalų, parėmė karalių kovą vienijant susiskaldžiusias valstybes. Už tai jie gavo savivaldą, kitas privilegijas.
Miestui reikšmingiausiu žmogumi tapo amatininkas. Tai specialistas, daugelį metų amato mokęsis pas kitus meistrus ir besididžiuojantis savo pasiekimais. Gyvenamuosius namus, feodalo pilis, kulto pastatus ėmė statyti ne nuo žemės ūkio darbų atitrūkęs valstietis, o profesionalus statybininkas. Statė ne aklai, o pagal matematiškai paskaičiuotus brėžinius. Taigi, nenuostabu, kad to meto miestai statė brandesnius pastatus, išsiskiriančius ne tik funkcionalumu, bet ir grožiu. Storus mūrus keitė grakštesnės, vitražais pasipuošusios sienos. Dėl erdvės stokos gynybinėmis sienomis apsuptame mieste, statiniai stiebėsi į viršų.
Formavosi naujas architektūros stilius – gotika. Statybos srityje lyderiais ilgam tapo Prancūzijos amatininkai.
Religįja visdar buyo pagrindinė pasaulėžiūros forma, todėl gotikos menui didelę įtaką turėjo katalikų bažnyčia, kuri, anot .F. Engelso, buvo aukščiausias „feodalinės santvarkos apibendrinimas.. ir. sankcionavimas”.
Pagyvėjęs miestų ekonominis gyvenimas skatino veikti, o skvarbus žmogaus protas ieškojo to, kas nauja. Universitetuose brendo kritinė mintis, plito disputai, erezijos, kurios silpnino bažnyčios įtaką. Taigi, gotikos mene susipynė religiniai įsitikinimai, laisvos mintys, stiprėjantis racionalusis pradas ir realistinės tendencijos.
Gotika pergyveno 3 etapus: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį.
• Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia)
susijęs su Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu.
Šio laikotarpio pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus pagrindai.
• Brandžiuoju laikotarpiu (XIV a.) langų ertmės taip išplatėjo, kad užėmė didžiąją sienų plotų dalį (kulto pastatus pradėta statyti tarsi šiandienos šiltnamius – į siaurus rėmus įstatomi platūs ir ilgi stiklai). Kulto statiniai įgijo jiems būdingą gotikinę išvaizdą. Ryškiausi to meto statiniai: Dievo motinos katedra Paryžiuje, Reimso, Karkasono katedros Prancūzijoje,
Londono Vestminsterio abatija, Strasbūro ir Kelno katedros
Vokietijoje.
• Gotikinių statinių išbaigtumas ir prabangumas buvo pasiektas vėlyvuoju laikotarpiu (XIV a. pabaiga-XV a. pradžia). Šiuo laikotarpiu gotika paplito beveik visoje Europoje. Daugelyje šalių buvo jaučiama Prancūzijos architektų įtaka. Tačiau
Anglijoje susiformavo savitas stilius: perėmę ir ištobulinę normandiškus skliautus, architektai sukūrė vėduoklinius ir žvaigždinius skliautus (1 pav .).
[pic]
1 pav. Glosterio katedra Anglijoje (po 1330m.). Interjeras
Gotikos meninis stilius
Gotika labiausiai reiškėsi architektūroje. Gotikos bazilikinė sistema išsivystė iš romaninio stiliaus, pradėjus naudoti skliautus su nerviūromis (nerviūra – išsikišusi, profiliuota skliauto briauna), smailias arkas, o taip pat kontraforsus (vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautų perdangų skėtimo jėgoms atremti) ir arkbutanus (išorinė atraminė pusalkė, perkelianti skliauto skėtimo jėgas į apatinius ramsčius – kontraforsus) skėtimosi jėgoms atremti.(2 pav.). Buvo statomos gotikinės miestų katedros, rotušės, prekybiniai pastatai, kelių aukštų gyvenamieji namai. Statyta iš tašyto akmens, o kur jo nebuvo – iš plytų.
Gotikos meistrų sukurta nauja karkasinių konstrukcijų ir dekoro sistema įgalino padidinti pastato aukštį, sumažinti spaudimą sienoms, praplėsti angas; vidaus erdvę ir architektūros kompoziciją darė vertikalią. Taigi, statytojai, atsisakė storų sienų, masyvų mūrą pakeitė plačiais, aukštais langais.
[pic]
2 pav. pagrindiniai Gotikos architektūros elementai
Gotikai būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės teikė lengvumo, dinamiškumo, puošnumo, veržimoi į viršų įspūdį
Vienas svarbiausių gotikinės katedros bruožų – aukštis. Kai kurių gotikinių statinių aukštis siekia 100 – 150 metrų Jos stiebiasi į dangų nesuskaičiuojamom bokštų, bokštelių , vimpergų (dekoratyvinis elementas –
trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailus bokštelis), smailų arkų strėlėm. Gotikos katedros ne tik aukštos, bet ir labai ištęstos. Šio stiliaus katedra neapžvelgiama, dažnai simetriška, jos dalys nevienalytės: kiekvienas jos fasadas su portalu individualus. Sienų nejauti, atrodo, kad jų nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūs atraminiai stulpai, o jų tarpuose be galo sudėtingas ir permainingas ažūrinių formų žaismas, arkos , galerijos, bokštai, kažkokios aikštelės su arkadomis, dvigubi arkbutanai, arkbutanai su kolonėlėmis, didžiuliai langai – tai siauri ir aukšti, tai apvalūs, vadinami gotiškomis rožėmis), su spalvotais langais ir įmantriausiu rėmų raizginiu.
Vaizduojamoji dailė – skulptūra ir didžiuliai spalvingi vitražai –
darniai siejosi su architektūra.. Gotikos katedroms būdinga gausybė statulų, kurios užima portalus, galerijas, kolonų kapitelius, stūkso ant stogo, karnizų, glūdi po koplyčių skliautais, įvijuose laiptuose, ant nutekamųjų vamzdžių, ant konsolių. Jų skaičius, priklausomai nuo statinių dydžio, siekia nuo kelių dešimčių iki 1,5 – 2 ir daugiau tūkstančių!
Skulptūros dažniausia religinio turinio, kaip ir romaninėse bažnyčiose, tačiau gotikos meistrai skulptūroms suteikė daugiau laisvumo ir judesio.
Šalia religinio turinio skulptūrų tuo laiku atsirado ir žmonių atvaizdai.
Daugumoje gotikos katedrų skulptūrinė puošyba nusveria tapytinę, jei neskaitysime spalvotų vitražų, skleidžiančių švelnią išsklaidytą šviesa.
Tai, be abejo, nulėmė architektūros stilius: pastatų sienos ažūrinės ir todėl netinkamos freskoms. Gotikos dailėje užtat ir vystėsi ne sienų tapyba, o daugiausia rankraščių miniatiūros ir altorių sąvarų dekoravimas.
Iliustruojamos maldų knygos, pasaulietiniai rankraščiai. Puiki altorių tapyba klestėjo viduramžių Čekijoje. Siužetų ikonografija buvo laisva, nebuvo griežtų kompozicinių schemų. Gotikinė tapyba neapsakomai ekspresyvi, dramatiška ir kartu nenuilstamai besidominti realiuoju pasauliu, įvairiomis patraukliomis jo smulkmenomis. Tik šios detalės dažniausiai nesujungtos į vieną erdvinę visumą, jų tarpusavio ryšys grynai ornamentinis, nors kiekviena iš jų atskirai atrodo tiesiog paimta iš natūros. Gotikos dailininkai mėgsta detales. Viduramžių dailininkai labai mėgo grynas, skambias spalvas. Tai matosi iš vitražų, iš miniatiūrų, iš nuspalvintų skulptūrų. Posūkis į gotiką prasidėjo nuo architektūros ir po to palietė skulptūrą ir tapybą.
Palyginti su bizantinio ir romaniniostiliaus iracionalumu, gotikoje stiprėjorealesnis gamtos suvokimas. Tačiau gotikos meistrai ne tiesiogiai vaizdavo natūrą, bet ją atkūrė per vidinius išgyvenimus, schemiškus tipus.
Vėlyvojoje gotikoje gamtos suvokimas pagilėjo, šventieji vaizduojami žmogiškesni, tikroviškesni; figūrose daugiau riteriškos elegancijos, nervingų judesių, kylančių iš vidaus,o ne iš išorinių impulsų. Feodalinės tikrovės prieštaravimus atspindėjo niūrūs vaizdai, ekspresyviai perteikta kančia. Komponuojant visi elementai hierarchiškai dalijami į pagrindinius ir šalutinius. Taikomosios dailės formavimuisi taip pat turėjo įtakos kai kurie architektūros elementai ir vaizduojamosios dailės formos. įsigalėjo sudėtingas aštriabriaunis augalinisornamentas: jis išstūmė ankstesnį geometrinį ir fantastinį. Paplito auksakalystės (ypač su emaliu) dirbiniai, audiniai, baldai ir kita.
Gotika lietuvoje
Gotikos paplitimo analizė rodo, kad šis stilius įsigalėjo tose šalyse, kuriose buvo labiau išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. XIII—XIV a. visa tai buvo būdinga Vidurio Europos šalims, jose ir klestėjo gotikos architektūra.
Lietuvoje šis stilius paplisti tada dar negalėjo. Kraštą buvo nualinusios žiaurios kovos su vokiečių ordinais, stabdžiusios ekonomikos ir kultūros augimą. Ryšiai su užsieniu buvo riboti, monumentalioji architektūra –
vienpusiška: iš akmens buvo statomi tik gynybiniai statiniai, kiti pastatai buvo mediniai. Po Krėvos sutarties (1385m.), Žalgirio pergalės (1410m.), daugelio kitų istorinių įvykių, sustiprėjus ekonominiams ryšiams su
Lenkija, Čekija, Vokietija, monumentalioji statyba išplito, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų. Į naują pakopą pakilo gynybinė architektūra. Pradėjus vartoti šaunamuosius ginklus, iš pagrindų buvo rekonstruota arba pastatyta nemažai naujų pilių. 1387 m. įvedus Lietuvoje katalikybę, didesnį užmojį įgijo kulto pastatų statyba. Kilo miestų ekonomika, gausėjo gyventojų, reikėjo vis daugiau statyti mūrinių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų.
Statyboms labai plintant, jau nepakako vietinių mūrinės statybos tradicijų. Naujų funkcijų ir tipų pastatams reikėjo naujų techninių bei architektūrinių sprendimų, Taigi gotikos stiliaus paplitimas Lietuvos architektūroje buvo dėsningas, labiausiai atitikęs susiklosčiusias sąlygas.
Kitų šalių architektūros formos Lietuvoje buvo priimamos su didelėmis išlygomis – jos turėjo atitikti vietos medžiagas, technines ir ekonomines galimybes, meistrų kvalifikaciją, socialinius ir estetinius poreikius.
Lietuvoje pasirodęs XIV a. pabaigoje ir XV – XVI a. gyvavęs gotikos stilius nuolatos kito. Jo raidos periodai čia nesutapo su kitų šalių: tuo metu, kai kitur gotika jau pasiekė vėlyvąją fazę ir vis tvirtesnes pozicijas užėmė renesansas, Lietuvoje gotikos stilius dar tik plito.
Skiriami du gotikos raidos Lietuvoje periodai:
• XIV a. pabaiga – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji gotika;
• XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji gotika.
Gotikos kilimo periode dar buvo ryškių rūsčios, asketiškos ankstyvųjų pilių architektūros bruožų. Vietos meistrai statybininkai turėjo nedidelę plytų mūrijimo patirtį, todėl daugelį formų supaprastino. Kita vertus, kaimyninių šalių, ypač Lenkijos, vėlyvoje gotikoje buvo nemažai ir kuklių, nesudėtingų pavyzdžių, kuriuos buvo nesunku perimti. Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus erdvė.
Statant vis daugiau mūrinių visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų, suvokiant gotikos statybos techniką, kilo vis naujų techninių ir estetinių uždavinių. Perėmus tai, ką iki to laiko sukaupė statybos iš plytų menas, gotika XV a. pabaigoje—XVI a. pakilo į naują klestėjimo pakopą. Statytojai, pasiekę didelio profesinio meistriškumo, sukūrė grakščių proporcijų ir turtingai išpuoštų pastatų. Jei kai kurių šalių vėlyvosios gotikos paminklams būdingas nesaikingas puošnumas, pasitaiko net formalaus dekoro (skliautai su kabančiomis ažūrinėmis nerviūromis), tai Lietuvos gotikiniai pastatai tektoniški, neperkrauti detalėmis.
XVI a. pradžioje greta gotikos ėmė plisti renesanso menas. Abu šie stiliai vėliau plito Lietuvoje lygiagrečiai, veikdami vienas kitą, todėl klestėjimo periodo gotikos paminkluose randama nemažai renesansinių formų.
Lietuvos gotikos architektūros raida neatsiejama nuo kitų Vidurio
Europos šalių architektūros. Statybos patirties buvo semtasi iš tų šalių, su kuriomis palaikyti politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai.
Pirmojo gotikos periodo architektūra turėjo daugiausia bendrumo su
Lenkijos, Prūsijos, Livonijos, Siaurės Vokietijos architektūra. XV a.
pabaigoje – XVI a. kai kurie miestai, ypač Kaunas, užmezgė prekybos ryšius su Gdansku ir kitais Pamario miestais. XVI a. pastatuose nesunkiai pastebimas Lenkijos Pamario architektūrai būdingas proporcijų grakštumas, dekoratyvumas, plytų plastinių savybių išryškinimas.
Lenkijos architektūra savo ruožtu neišvengė išorės įtakos: ją veikė
Čekijos, Siaurės Vokietijos, o Pamario zona – Rytų Prūsijos, Flandrijos architektūra. Ši įtaka netiesiogiai atsispindėjo ir Lietuvos gotikos pastatuose.
Nors XV – XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius, tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių ji neprarado sąsajų ir su rusų architektūra. Aptinkama bizantinės architektūros formų gotikinėse Vilniaus cerkvėse.
Daugumą Lietuvos gotikinių pastatų kompozicijos santūrumas, fasadų plokštumas, tektoniškumas sieja su Rusios architektūra.
Lietuvos gotikos architektūra, paveldėjusi internacionalines stiliaus savybes ir veikiama vietos sąlygų, įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvės ir plano struktūroje, fasadų kompozicijoje ir formose.
. Pirmoji mūrinė katalikų bažnyčia Lietuvoje – šv. Mikalojaus bažnyčia
Vilniuje – pastatyta gotikos stiliumi. Gotikos pastatams buvo naudojamos degto molio plytos ir lauko akmenys. Iš pradžių pastatai buvo masyvūs su nedidelėmis angomis ir negausiais profiliais. XV a. Lietuvoje sparčiai augant miestams, miestiečių gyvenamieji namai buvo statomi galu arba šonu į gatvę, buvo pailgi, vieno arba dviejų aukštų. Pirmajame aukšte prie gatvė būdavo menė, skirta prekybai, amatams. Namo gilumoje buvo buitinės patalpos. Į gatvę atgręžtas namo fasadas su frontonu buvo puošiamas dekoratyviniais elementais. XVI a. pastatai įgavus grakštesnių, lengvesnių proporcijų, turtingesnių formų, daugiau dekoratyvinių elementų. Šv. Onos ir
Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje – žymiausias Lietuvos gotikinės architektūros paminklas, pasižymintis menišku kontrastu tarp masyvios plokštuminės Bernardinų bažnyčios ir mažos, lengvų, ažūrinių ir plastiškų formų šv. Onos bažnyčios. Kiti gotikos atstovai Lietuvoje: Vytauto bažnyčia
Kaune, šv. Jurgio bažnyčia Kaune, Perkūno namai Kaune (3 pav.), Zapyškio bažnyčia ir kt. XIX a. – XX a. pradžioje Lietuvos bažnyčių ir kai kurių dvarų architektūroje paplito pseudogotika, kartais gana tiksliai perteikianti istorines gotikos formas, pvz. Palangos bažnyčia, tačiau daugeliu atvejų neturinti didesnės meninės vertės.
[pic]
3 pav. Kauno perkūno namai
Vėlyvosios gotikos paminklas. kauno perkūno namai
Kauno senamiestį puošia vienas unikaliausių Lietuvos vėlyvosios gotikos paminklų – Perkūno namai.
Apie XV—XVI a. rotušių, cechų namų, faktorijų, pirklių svečių kiemų architektūrą nedaug težinoma. Tačiau šiuos laikus pasiekė keletas gana gerai išlikusių gotikinių visuomeninių pastatų, kurių buvusioji paskirtis dabar jau pamiršta.
Kauno Perkūno namai pastatyti prie svarbios gatvės, jungusios turgaus aikštę su Nemuno uostu.
Tai dviaukštis pastatas su stačiu dvišlaičiu stogu. Prie dabar stovinčio namo iš šiaurės pusės praeityje šliejosi antras panašaus tūrio pastatas. Duomenų nėra, kada statyti Perkūno namai. Grakštūs fasadai, sudėtingos formos, ypač frontonas būdingi Lietuvos gotikos paminklams, sukurtiems XVI a. Namai buvo daug kartų perstatyti.
Perkūno namų planas yra ištęstas stačiakampis. Dvi skersinės sienos dalija abu aukštus ir rūsį į tris beveik kvadratines patalpas. Į kiekvieną aukštą ir į rūsį pietiniame fasade iš lauko vedė atskiri įėjimai. Planas būdingas visuomeniniam pastatui: nėra virtuvės, abu aukštai ir rūsys neturi vidinio ryšio.
Antrame aukšte buvo reprezentacinės patalpos: gražūs židiniai, sienas puošė įvairaus didumo bei formos nišos. Visi kambariai dengti medinėmis sijinėmis perdangomis.
Originali ir turtinga fasadų, ypač rytinio fasado, kompozicija.
Fasadas dviejų dalių: tapybiška, asimetriškos kompozicijos siena ir puošnus taisyklingas frontonas. Sienoje yra keletas harmoningai susietų elementų grupių: įvairaus didumo ir formos langai bei nišos. Beveik visą dešinę sienos pusę užima stačiakampis erkeris, kurį remia aukšta konsolė. Sienos viršų vainikuoja puošnus frizas iš stačiakampių nišų ir profiliuotų plytų ornamento – darni asimetriškos, tapybiškos apatinės fasado dalies ir taisyklingo, simetriško frontono jungtis.
Frontono kompozicija itin grakšti ir originali. Prie trikampės muro plokštumos briaunomis priglausti penki kvadratiniai pilonai, kurių smailes puošia pumpurai. Panašiųvertikaliai suskaidytų gotikinių frontonų XVI a.
nemažai buvo ir kitų šalių miestuose, ypač Gdanske. Perkūno namų frontonas stebina improvizacija ir kūrybiškumu. Vidurinis pilonas –centrinis kompozicijos elementas, žemesnis ir daugiau išsikišęs į priekį negu kiti, pastatytas ant nedidelio pjedestalo, per vidurį remia atvirą erkerį su arkomis iš abiejų pusių. Centrinio pilono viršūnę užbaigia piramidinė smailė su pumpurais. Plokštumas tarp kraštinių pilonų užpildo reljefiškos užuolaidinės arkos ir miniatiūriniai firkeriai, o vidurines plokštumas –
supintos kreivės, stačiakampės nišos ir nedideli pusapskričiai arkiniai langeliai.
Rytiniame fasade panaudota 16 įvairių profilių plytų. Iš jų sumūrytas ornamentinis frizas, langų ir nišų apvadai, kreivės ir pumpurai.
Pažymėtinas pagrindinio fasado spalvingumas: sodriai raudona netinkuota plytų siena ir baltas bei paspalvintas frizo, nišų, frontono, kai kurių elementų apvadų tinkas.
Kiti fasadai mažiau puošnūs, tačiau ir jų proporcijos geros. Pietinio fasado sieną užpildo įvairaus didumo, išdėstyiti nelygiais tarpais stačiakampiai langai su profiliuotais apvadais ir segmentinėmis konstrukcinėmis arkomis. Dešiniame fasado kampe du arkiniai įėjimai, apjuosti stačiakampiais apvadais. Panašios ir antrojo aukšto durys.
Siaurinis fasadas, kurį užstojo sandėlis, tai lygi plokštuma su dviem nedidelių nišų eilėmis. Akliną vakarinio galinio fasado sieną vainikuoja papuoštas susipinančiomis kreivėmis (restauruotas pagal seną piešinį)
frontonas – kuklesnis, mažiau dekoratyvus už rytinį.
Perkūno namai – vienintelis Lietuvoje tokio tipo gotikinis pastatas, savita kompozicija, plastiškomis, turtingomis formomis prilygsta geriausiems gotikos paminklams.
Literatūra
1. Gombrich E. H. Meno istorija. Vilnius, 1995 m.
2. Martindale A. Gotikos menas. Vilnius, 2000 m.
3. Neil Stevenson. Architektūra. Vilnius, 1999 m.
4. Jonas Minkevicius. Lietuvos architekturos istorija. Vilnius, 1988
5. Lietuvos švietimo informacinė sistema. Šiaulių apskrities švietimo įstaigų duomenų bazė [interaktyvus]. Europos meno raidos bruožai. Gotika.
prieiga per internetą:
6. Mokslo populiarinimo svetainė Lietuvoje “Ar žinai?” [interaktyvus].
Iš kur kūrėsi gotikos stilius? prieiga per internetą:
http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=17&KL
_KODAS=1>
7 .Lietuvos žinios. Nacionalinis dienraštis. 285 Nr. (2003.12.06).
[interaktyvus]. Straipsnis “Perkūno Namas Įgauna Daugiau Gyvasties”.
Prieiga per internetą: