Gotika

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS – VADYBOS FAKULTETAS

VADYBOS KATEDRA

GOTIKA

Referatas

KAUNAS, 2004

TURINYS

ĮŽANGA........................
..........................
.........3

1. GOTIKOS ISTORINIAME – KULTŪRINIAME KONTEKSTE................4

2. GOTIKOS MENINIS STILIUS..............................5

3. GOTIKA LIETUVOJE..............................7

4. VĖLYVOSIOS GOTIKOS PAMINKLAS. KAUNO PERKŪNO NAMAI...............9
LITERATŪRA..............................10

ĮŽANGA

Gotikinės architektūros didybė pribloškia, stulbina, jai nėra lygių
viduramžių miestuose. Gotiškoji katedra kaip kokia karalienė iškyla virš
kreivų gatvelių ir mažų namų žavėdama savo grakštumu, puošnumu ir lengvumu.
Didinga viduramžių istorijos dvasia dvelkia raudonos gynybines pilys, keri
savo paslaptingumu.

Smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas
dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens
raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir
viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės – nenuostabu, kad tai neretam nnet
šių dienų žmogui palieka didelį įspūdį. Tik ar kiekvienas žino jog tai
gotika? Nors literatūros apie didingąją gotiškąją architektūrą yra iš tiesų
daug, bet toli gražu ne kiekvienas galėtų daug papasakoti apie gotikos
istorinį bei kultūrinį kontekstą pasaulyje bei Lietuvoje, apibūdinti
pagrindinius gotikos bruožus, paminėti bent keletą gotikinės architektūros
paminklų?

Būtent šiomis temomis ir bus kalbama 1 – 3 dėstymo skyriuose. Na, o 4-
jame pateikiama vieno iš vėlyvosios gotikinės architektūros šedevrų
Lietuvoje – Kauno Perkųno namų – analizė. Būtent šį paminklą pasirinkti
paskatino tai, kad jis yra visai šalia – Kauno senamiestyje, neretai pro jį
praeiname irr neretai net neatkreipiame dėmesio. Praeiname pro šalį net
nepagalvodami kokį unikalų gotikinės architektūros paveldą turime savo
mieste, Kaune.

Taigi, gotika – kas tai?

GOTIKOS ISTORINIAME – KULTŪRINIAME KONTEKSTE

Terminas Gotika kilęs iš germanų genties – gotų – pavadinimo. Tai –
architektūros ir meno stilius, susiformavęs XII a. Prancūzijoje ir v

vyravęs
XIII-XV a. Europoje.

Gotika susijusi su viduramžių miestų – komunos gyvenimu, su miestų
kova dėl nepriklausomybės nuo feodalinio senjoro. Tai naujas ir
svarbiausias etapas vidurinių amžių istorijoje, pakeitęs feodalinį
susiskaldymą. Gotikinis menas paplito visoje Europoje, bet geriausius
vaisius davė Prancūzijos miestuose

Dvyliktas šimtmetis. Katalikiškos Europos ūkis, išjudintas Kryžiaus
žygių, aktyvėjo. Atsirado vis daugiau laisvų nuo feodalų priespaudos
valstiečių, jų gamyba vis labiau tapo prekine. Augo ir stiprėjo miestai,
didėjo jų reikšmė visuomenės gyvenime. Miestiečiai, siekdami
nepriklausomybės nuo feodalų, parėmė karalių kovą vienijant
susiskaldžiusias valstybes. Už tai jie gavo savivaldą, kitas privilegijas.
Miestui reikšmingiausiu žmogumi tapo amatininkas. Tai specialistas, daugelį
metų amato mokęsis pas kitus meistrus ir besididžiuojantis savo
pasiekimais. Gyvenamuosius namus, feodalo pilis, kulto pastatus ėmė statyti
ne nuo žemės ūkio darbų atitrūkęs valstietis, o profesionalus
statybininkas. Statė ne aklai, o pagal matematiškai paskaičiuotus
brėžinius. Taigi, nenuostabu, kad tto meto miestai statė brandesnius
pastatus, išsiskiriančius ne tik funkcionalumu, bet ir grožiu. Storus mūrus
keitė grakštesnės, vitražais pasipuošusios sienos. Dėl erdvės stokos
gynybinėmis sienomis apsuptame mieste, statiniai stiebėsi į viršų.
Formavosi naujas architektūros stilius – gotika. Statybos srityje lyderiais
ilgam tapo Prancūzijos amatininkai.

Religįja visdar buyo pagrindinė pasaulėžiūros forma, todėl gotikos
menui didelę įtaką turėjo katalikų bažnyčia, kuri, anot .F. Engelso, buvo
aukščiausias „feodalinės santvarkos apibendrinimas.. ir. sankcionavimas”.
Pagyvėjęs miestų ekonominis gyvenimas skatino veikti, o skvarbus žmogaus
protas ieškojo to, kas nauja. Universitetuose brendo kritinė mintis, plito
disputai, erezijos, kurios silpnino bažnyčios į
įtaką. Taigi, gotikos mene
susipynė religiniai įsitikinimai, laisvos mintys, stiprėjantis racionalusis
pradas ir realistinės tendencijos.

Gotika pergyveno 3 etapus: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį.

• Ankstyvasis raidos laikotarpis (XII a. pabaiga – XIV a. pradžia)

susijęs su Paryžiaus, kaip Europos kultūros centro, dominavimu.

Šio laikotarpio pabaigoje susiformavo gotikinio stiliaus

pagrindai.

• Brandžiuoju laikotarpiu (XIV a.) langų ertmės taip išplatėjo,

kad užėmė didžiąją sienų plotų dalį (kulto pastatus pradėta

statyti tarsi šiandienos šiltnamius – į siaurus rėmus įstatomi

platūs ir ilgi stiklai). Kulto statiniai įgijo jiems būdingą

gotikinę išvaizdą. Ryškiausi to meto statiniai: Dievo motinos

katedra Paryžiuje, Reimso, Karkasono katedros Prancūzijoje,

Londono Vestminsterio abatija, Strasbūro ir Kelno katedros

Vokietijoje.

• Gotikinių statinių išbaigtumas ir prabangumas buvo pasiektas

vėlyvuoju laikotarpiu (XIV a. pabaiga-XV a. pradžia). Šiuo

laikotarpiu gotika paplito beveik visoje Europoje. Daugelyje

šalių buvo jaučiama Prancūzijos architektų įtaka. Tačiau

Anglijoje susiformavo savitas stilius: perėmę ir ištobulinę

normandiškus skliautus, architektai sukūrė vėduoklinius ir

žvaigždinius skliautus (1 pav .).

[pic]

1 pav. Glosterio katedra Anglijoje (po 1330m.). Interjeras

GOTIKOS MENINIS STILIUS

Gotika labiausiai reiškėsi architektūroje. Gotikos bazilikinė sistema
išsivystė iš romaninio stiliaus, pradėjus naudoti skliautus su nerviūromis
(nerviūra – išsikišusi, profiliuota skliauto briauna), smailias arkas, o
taip pat kontraforsus (vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai
sutvirtinti arba skliautų perdangų skėtimo jėgoms atremti) ir arkbutanus
(išorinė atraminė pusalkė, perkelianti skliauto skėtimo jėgas į apatinius
ramsčius – kontraforsus) skėtimosi jėgoms atremti.(2 pav.). Buvo statomos
gotikinės miestų katedros, rotušės, prekybiniai pastatai, kelių aukštų
gyvenamieji namai. Statyta iš tašyto akmens, o kur jo nebuvo &

– iš plytų.
Gotikos meistrų sukurta nauja karkasinių konstrukcijų ir dekoro sistema
įgalino padidinti pastato aukštį, sumažinti spaudimą sienoms, praplėsti
angas; vidaus erdvę ir architektūros kompoziciją darė vertikalią. Taigi,
statytojai, atsisakė storų sienų, masyvų mūrą pakeitė plačiais, aukštais
langais.

[pic]

2 pav. pagrindiniai Gotikos architektūros elementai

Gotikai būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės
skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai,
geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros
pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės teikė
lengvumo, dinamiškumo, puošnumo, veržimoi į viršų įspūdį

Vienas svarbiausių gotikinės katedros bruožų – aukštis. Kai kurių
gotikinių statinių aukštis siekia 100 – 150 metrų Jos stiebiasi į dangų
nesuskaičiuojamom bokštų, bokštelių , vimpergų (dekoratyvinis elementas –
trikampis skydas su viršūne virš lango, durų ar portalo), fialų (smailus
bokštelis), smailų arkų strėlėm. Gotikos katedros ne tik aukštos, bet ir
labai ištęstos. Šio stiliaus katedra neapžvelgiama, dažnai simetriška, jos
dalys nevienalytės: kiekvienas jos fasadas su portalu individualus. Sienų
nejauti, atrodo, kad jų nėra. Pakopomis kyla aukštyn masyvūs atraminiai
stulpai, o jų tarpuose be galo sudėtingas ir permainingas ažūrinių formų
žaismas, arkos , galerijos, bokštai, kažkokios aikštelės su arkadomis,
dvigubi arkbutanai, arkbutanai su kolonėlėmis, didžiuliai langai – tai
siauri ir aukšti, tai apvalūs, vadinami gotiškomis rožėmis), su spalvotais
langais ir įmantriausiu rėmų raizginiu.

Vaizduojamoji dailė – skulptūra ir didžiuliai spalvingi vitražai –
darniai siejosi su architektūra.. Gotikos katedroms būdinga gausybė
statulų, kurios užima portalus, galerijas, kolonų kapitelius, stūkso ant
stogo, karnizų, glūdi po koplyčių skliautais, įvijuose laiptuose, a

ant
nutekamųjų vamzdžių, ant konsolių. Jų skaičius, priklausomai nuo statinių
dydžio, siekia nuo kelių dešimčių iki 1,5 – 2 ir daugiau tūkstančių!
Skulptūros dažniausia religinio turinio, kaip ir romaninėse bažnyčiose,
tačiau gotikos meistrai skulptūroms suteikė daugiau laisvumo ir judesio.
Šalia religinio turinio skulptūrų tuo laiku atsirado ir žmonių atvaizdai.
Daugumoje gotikos katedrų skulptūrinė puošyba nusveria tapytinę, jei
neskaitysime spalvotų vitražų, skleidžiančių švelnią išsklaidytą šviesa.
Tai, be abejo, nulėmė architektūros stilius: pastatų sienos ažūrinės ir
todėl netinkamos freskoms. Gotikos dailėje užtat ir vystėsi ne sienų
tapyba, o daugiausia rankraščių miniatiūros ir altorių sąvarų dekoravimas.
Iliustruojamos maldų knygos, pasaulietiniai rankraščiai. Puiki altorių
tapyba klestėjo viduramžių Čekijoje. Siužetų ikonografija buvo laisva,
nebuvo griežtų kompozicinių schemų. Gotikinė tapyba neapsakomai ekspresyvi,
dramatiška ir kartu nenuilstamai besidominti realiuoju pasauliu, įvairiomis
patraukliomis jo smulkmenomis. Tik šios detalės dažniausiai nesujungtos į
vieną erdvinę visumą, jų tarpusavio ryšys grynai ornamentinis, nors
kiekviena iš jų atskirai atrodo tiesiog paimta iš natūros. Gotikos
dailininkai mėgsta detales. Viduramžių dailininkai labai mėgo grynas,
skambias spalvas. Tai matosi iš vitražų, iš miniatiūrų, iš nuspalvintų
skulptūrų. Posūkis į gotiką prasidėjo nuo architektūros ir po to palietė
skulptūrą ir tapybą.

Palyginti su bizantinio ir romaniniostiliaus iracionalumu, gotikoje
stiprėjorealesnis gamtos suvokimas. Tačiau gotikos meistrai ne tiesiogiai
vaizdavo natūrą, bet ją atkūrė per vidinius išgyvenimus, schemiškus tipus.
Vėlyvojoje gotikoje gamtos suvokimas pagilėjo, šventieji vaizduojami
žmogiškesni, tikroviškesni; figūrose daugiau riteriškos elegancijos,
nervingų judesių, kylančių iš vidaus,o ne iš išorinių impulsų. Feodalinės
tikrovės prieštaravimus atspindėjo niūrūs vaizdai, ekspresyviai perteikta
kančia. Komponuojant visi elementai hierarchiškai dalijami į pagrindinius
ir šalutinius. Taikomosios dailės formavimuisi taip pat turėjo įtakos kai
kurie architektūros elementai ir vaizduojamosios dailės formos. įsigalėjo
sudėtingas aštriabriaunis augalinisornamentas: jis išstūmė ankstesnį
geometrinį ir fantastinį. Paplito auksakalystės (ypač su emaliu) dirbiniai,
audiniai, baldai ir kita.

GOTIKA LIETUVOJE

Gotikos paplitimo analizė rodo, kad šis stilius įsigalėjo tose šalyse,
kuriose buvo labiau išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai,
katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. XIII—XIV a. visa tai buvo
būdinga Vidurio Europos šalims, jose ir klestėjo gotikos architektūra.
Lietuvoje šis stilius paplisti tada dar negalėjo. Kraštą buvo nualinusios
žiaurios kovos su vokiečių ordinais, stabdžiusios ekonomikos ir kultūros
augimą. Ryšiai su užsieniu buvo riboti, monumentalioji architektūra –
vienpusiška: iš akmens buvo statomi tik gynybiniai statiniai, kiti pastatai
buvo mediniai. Po Krėvos sutarties (1385m.), Žalgirio pergalės (1410m.),
daugelio kitų istorinių įvykių, sustiprėjus ekonominiams ryšiams su
Lenkija, Čekija, Vokietija, monumentalioji statyba išplito, atsirado naujų
tipų mūrinių pastatų. Į naują pakopą pakilo gynybinė architektūra. Pradėjus
vartoti šaunamuosius ginklus, iš pagrindų buvo rekonstruota arba pastatyta
nemažai naujų pilių. 1387 m. įvedus Lietuvoje katalikybę, didesnį užmojį
įgijo kulto pastatų statyba. Kilo miestų ekonomika, gausėjo gyventojų,
reikėjo vis daugiau statyti mūrinių gyvenamųjų namų ir visuomeninių
pastatų.

Statyboms labai plintant, jau nepakako vietinių mūrinės statybos
tradicijų. Naujų funkcijų ir tipų pastatams reikėjo naujų techninių bei
architektūrinių sprendimų, Taigi gotikos stiliaus paplitimas Lietuvos
architektūroje buvo dėsningas, labiausiai atitikęs susiklosčiusias sąlygas.

Kitų šalių architektūros formos Lietuvoje buvo priimamos su didelėmis
išlygomis – jos turėjo atitikti vietos medžiagas, technines ir ekonomines
galimybes, meistrų kvalifikaciją, socialinius ir estetinius poreikius.

Lietuvoje pasirodęs XIV a. pabaigoje ir XV – XVI a. gyvavęs gotikos
stilius nuolatos kito. Jo raidos periodai čia nesutapo su kitų šalių: tuo
metu, kai kitur gotika jau pasiekė vėlyvąją fazę ir vis tvirtesnes
pozicijas užėmė renesansas, Lietuvoje gotikos stilius dar tik plito.

Skiriami du gotikos raidos Lietuvoje periodai:

• XIV a. pabaiga – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji

gotika;

• XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji

gotika.

Gotikos kilimo periode dar buvo ryškių rūsčios, asketiškos ankstyvųjų
pilių architektūros bruožų. Vietos meistrai statybininkai turėjo nedidelę
plytų mūrijimo patirtį, todėl daugelį formų supaprastino. Kita vertus,
kaimyninių šalių, ypač Lenkijos, vėlyvoje gotikoje buvo nemažai ir kuklių,
nesudėtingų pavyzdžių, kuriuos buvo nesunku perimti. Gotikos kilimo
laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų
pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos,
neaukšta vidaus erdvė.

Statant vis daugiau mūrinių visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų,
suvokiant gotikos statybos techniką, kilo vis naujų techninių ir estetinių
uždavinių. Perėmus tai, ką iki to laiko sukaupė statybos iš plytų menas,
gotika XV a. pabaigoje—XVI a. pakilo į naują klestėjimo pakopą. Statytojai,
pasiekę didelio profesinio meistriškumo, sukūrė grakščių proporcijų ir
turtingai išpuoštų pastatų. Jei kai kurių šalių vėlyvosios gotikos
paminklams būdingas nesaikingas puošnumas, pasitaiko net formalaus dekoro
(skliautai su kabančiomis ažūrinėmis nerviūromis), tai Lietuvos gotikiniai
pastatai tektoniški, neperkrauti detalėmis.

XVI a. pradžioje greta gotikos ėmė plisti renesanso menas. Abu šie
stiliai vėliau plito Lietuvoje lygiagrečiai, veikdami vienas kitą, todėl
klestėjimo periodo gotikos paminkluose randama nemažai renesansinių formų.

Lietuvos gotikos architektūros raida neatsiejama nuo kitų Vidurio
Europos šalių architektūros. Statybos patirties buvo semtasi iš tų šalių,
su kuriomis palaikyti politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai.

Pirmojo gotikos periodo architektūra turėjo daugiausia bendrumo su
Lenkijos, Prūsijos, Livonijos, Siaurės Vokietijos architektūra. XV a.
pabaigoje – XVI a. kai kurie miestai, ypač Kaunas, užmezgė prekybos ryšius
su Gdansku ir kitais Pamario miestais. XVI a. pastatuose nesunkiai
pastebimas Lenkijos Pamario architektūrai būdingas proporcijų grakštumas,
dekoratyvumas, plytų plastinių savybių išryškinimas.

Lenkijos architektūra savo ruožtu neišvengė išorės įtakos: ją veikė
Čekijos, Siaurės Vokietijos, o Pamario zona – Rytų Prūsijos, Flandrijos
architektūra. Ši įtaka netiesiogiai atsispindėjo ir Lietuvos gotikos
pastatuose.

Nors XV – XVI a. Lietuvos architektūroje jau klestėjo gotikos stilius,
tačiau dėl glaudžių politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių ji neprarado
sąsajų ir su rusų architektūra. Aptinkama bizantinės architektūros formų
gotikinėse Vilniaus cerkvėse.

Daugumą Lietuvos gotikinių pastatų kompozicijos santūrumas, fasadų
plokštumas, tektoniškumas sieja su Rusios architektūra.

Lietuvos gotikos architektūra, paveldėjusi internacionalines stiliaus
savybes ir veikiama vietos sąlygų, įgijo nemažai specifinių bruožų, ryškių
statybos technikoje ir pastatų konstrukcijose, erdvės ir plano struktūroje,
fasadų kompozicijoje ir formose.

. Pirmoji mūrinė katalikų bažnyčia Lietuvoje – šv. Mikalojaus bažnyčia
Vilniuje – pastatyta gotikos stiliumi. Gotikos pastatams buvo naudojamos
degto molio plytos ir lauko akmenys. Iš pradžių pastatai buvo masyvūs su
nedidelėmis angomis ir negausiais profiliais. XV a. Lietuvoje sparčiai
augant miestams, miestiečių gyvenamieji namai buvo statomi galu arba šonu į
gatvę, buvo pailgi, vieno arba dviejų aukštų. Pirmajame aukšte prie gatvė
būdavo menė, skirta prekybai, amatams. Namo gilumoje buvo buitinės
patalpos. Į gatvę atgręžtas namo fasadas su frontonu buvo puošiamas
dekoratyviniais elementais. XVI a. pastatai įgavus grakštesnių, lengvesnių
proporcijų, turtingesnių formų, daugiau dekoratyvinių elementų. Šv. Onos ir
Bernardinų bažnyčių ansamblis Vilniuje – žymiausias Lietuvos gotikinės
architektūros paminklas, pasižymintis menišku kontrastu tarp masyvios
plokštuminės Bernardinų bažnyčios ir mažos, lengvų, ažūrinių ir plastiškų
formų šv. Onos bažnyčios. Kiti gotikos atstovai Lietuvoje: Vytauto bažnyčia
Kaune, šv. Jurgio bažnyčia Kaune, Perkūno namai Kaune (3 pav.), Zapyškio
bažnyčia ir kt. XIX a. – XX a. pradžioje Lietuvos bažnyčių ir kai kurių
dvarų architektūroje paplito pseudogotika, kartais gana tiksliai
perteikianti istorines gotikos formas, pvz. Palangos bažnyčia, tačiau
daugeliu atvejų neturinti didesnės meninės vertės.

[pic]

3 pav. Kauno perkūno namai

VĖLYVOSIOS GOTIKOS PAMINKLAS. KAUNO PERKŪNO NAMAI

Kauno senamiestį puošia vienas unikaliausių Lietuvos vėlyvosios
gotikos paminklų – Perkūno namai.

Apie XV—XVI a. rotušių, cechų namų, faktorijų, pirklių svečių kiemų
architektūrą nedaug težinoma. Tačiau šiuos laikus pasiekė keletas gana
gerai išlikusių gotikinių visuomeninių pastatų, kurių buvusioji paskirtis
dabar jau pamiršta.

Kauno Perkūno namai pastatyti prie svarbios gatvės, jungusios turgaus
aikštę su Nemuno uostu.

Tai dviaukštis pastatas su stačiu dvišlaičiu stogu. Prie dabar
stovinčio namo iš šiaurės pusės praeityje šliejosi antras panašaus tūrio
pastatas. Duomenų nėra, kada statyti Perkūno namai. Grakštūs fasadai,
sudėtingos formos, ypač frontonas būdingi Lietuvos gotikos paminklams,
sukurtiems XVI a. Namai buvo daug kartų perstatyti.

Perkūno namų planas yra ištęstas stačiakampis. Dvi skersinės sienos
dalija abu aukštus ir rūsį į tris beveik kvadratines patalpas. Į kiekvieną
aukštą ir į rūsį pietiniame fasade iš lauko vedė atskiri įėjimai. Planas
būdingas visuomeniniam pastatui: nėra virtuvės, abu aukštai ir rūsys neturi
vidinio ryšio.

Antrame aukšte buvo reprezentacinės patalpos: gražūs židiniai, sienas
puošė įvairaus didumo bei formos nišos. Visi kambariai dengti medinėmis
sijinėmis perdangomis.

Originali ir turtinga fasadų, ypač rytinio fasado, kompozicija.
Fasadas dviejų dalių: tapybiška, asimetriškos kompozicijos siena ir puošnus
taisyklingas frontonas. Sienoje yra keletas harmoningai susietų elementų
grupių: įvairaus didumo ir formos langai bei nišos. Beveik visą dešinę
sienos pusę užima stačiakampis erkeris, kurį remia aukšta konsolė. Sienos
viršų vainikuoja puošnus frizas iš stačiakampių nišų ir profiliuotų plytų
ornamento – darni asimetriškos, tapybiškos apatinės fasado dalies ir
taisyklingo, simetriško frontono jungtis.

Frontono kompozicija itin grakšti ir originali. Prie trikampės muro
plokštumos briaunomis priglausti penki kvadratiniai pilonai, kurių smailes
puošia pumpurai. Panašiųvertikaliai suskaidytų gotikinių frontonų XVI a.
nemažai buvo ir kitų šalių miestuose, ypač Gdanske. Perkūno namų frontonas
stebina improvizacija ir kūrybiškumu. Vidurinis pilonas –centrinis
kompozicijos elementas, žemesnis ir daugiau išsikišęs į priekį negu kiti,
pastatytas ant nedidelio pjedestalo, per vidurį remia atvirą erkerį su
arkomis iš abiejų pusių. Centrinio pilono viršūnę užbaigia piramidinė
smailė su pumpurais. Plokštumas tarp kraštinių pilonų užpildo reljefiškos
užuolaidinės arkos ir miniatiūriniai firkeriai, o vidurines plokštumas –
supintos kreivės, stačiakampės nišos ir nedideli pusapskričiai arkiniai
langeliai.

Rytiniame fasade panaudota 16 įvairių profilių plytų. Iš jų sumūrytas
ornamentinis frizas, langų ir nišų apvadai, kreivės ir pumpurai.

Pažymėtinas pagrindinio fasado spalvingumas: sodriai raudona
netinkuota plytų siena ir baltas bei paspalvintas frizo, nišų, frontono,
kai kurių elementų apvadų tinkas.

Kiti fasadai mažiau puošnūs, tačiau ir jų proporcijos geros. Pietinio
fasado sieną užpildo įvairaus didumo, išdėstyiti nelygiais tarpais
stačiakampiai langai su profiliuotais apvadais ir segmentinėmis
konstrukcinėmis arkomis. Dešiniame fasado kampe du arkiniai įėjimai,
apjuosti stačiakampiais apvadais. Panašios ir antrojo aukšto durys.

Siaurinis fasadas, kurį užstojo sandėlis, tai lygi plokštuma su dviem
nedidelių nišų eilėmis. Akliną vakarinio galinio fasado sieną vainikuoja
papuoštas susipinančiomis kreivėmis (restauruotas pagal seną piešinį)
frontonas – kuklesnis, mažiau dekoratyvus už rytinį.

Perkūno namai – vienintelis Lietuvoje tokio tipo gotikinis pastatas,
savita kompozicija, plastiškomis, turtingomis formomis prilygsta
geriausiems gotikos paminklams.

LITERATŪRA

1. Gombrich E. H. Meno istorija. Vilnius, 1995 m.

2. Martindale A. Gotikos menas. Vilnius, 2000 m.

3. Neil Stevenson. Architektūra. Vilnius, 1999 m.

4. Jonas Minkevicius. Lietuvos architekturos istorija. Vilnius, 1988

5. Lietuvos švietimo informacinė sistema. Šiaulių apskrities švietimo
įstaigų duomenų bazė [interaktyvus]. Europos meno raidos bruožai. Gotika.
prieiga per internetą:

6. Mokslo populiarinimo svetainė Lietuvoje “Ar žinai?” [interaktyvus].
Iš kur kūrėsi gotikos stilius? prieiga per internetą:

<
http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=17&KL
_KODAS=1>

7 .Lietuvos žinios. Nacionalinis dienraštis. 285 Nr. (2003.12.06).
[interaktyvus]. Straipsnis “Perkūno Namas Įgauna Daugiau Gyvasties”.
Prieiga per internetą:

Leave a Comment