Dviejų architektūrinių objektų lyginamoji analizė

ĮVADAS

Tenkindama praktinius ir dvasinius žmogaus poreikius architektūra atspindi savo meto visuomenės kultūrą, ekonomiką, gamtines sąlygas, mokslą, estetinį skonį. Visuomenės poreikiai lemia architektūros kūrinių paskirtį ir meninį savitumą. Menas yra kuriamas žmogaus ir jis skirtas žmogui. Tačiau ne kiekvienas statinys yra architektūrinis objektas. Jame turi būti grožio, estetikos. Lietuvos miestuose ir miesteliuose bei kaimuose stūkso daug modernių, senovinių pastatų ir daugelyje iš jų galime įžvelgti grožio, puošybos elementų.
Šiame namų darbe pateikta dviejų architektūrinių objektų lyginamoji analizė. Vienas iš objektų pasirinktas Prienų miiesto kultūros centras, kitas – Birštono kultūros centras.
Prienų miestui šiemet sukanka 500 metų. Daugelis čia grožisi nuostabia gamta. Čia yra ir modernių pastatų, kurie ypač traukia praeivio akį. Prienų miesto kultūros centras pastatytas 1993 m. centrinėje Vytauto gatvėje, jis stovi ant mažos kalvelės pačiame centre ir didžiuojasi savo grožiu. Už 7 km nuo Prienų yra kurortinis miestelis Birštonas. Birštono miesto kultūros centras yra taip pat pagrindinėje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje ir pastatytas truputi seniau nei Prienų kultūros centras. Abiejų šių pastatų paskirtis viienoda – rengti pramogas, kultūrinti, visapusiškai lavinti žmogų. Paprastai mes renkamės išvaizdžias, erdvias, įdomiai suprojektuotas vietas laisvalaikio praleidimui, todėl buvo įdomu palyginti šiuos du pastatus, išgirsti nuomones tų žmonių, kurie dirba ir kurie dažnai apsilanko šiuose pastatuose.

PRIENŲ KULTŪROS CENTRAS

Šis pastatas turi kl

lasicizmo bruožų. Nes šiam architektūriniam stiliui būdingos tiesios linijos, plokštumos, taisyklingos geometrinės figūros, būtent kvadratas, apskritimas ar stačiakampis. Dažniausiai kolonos atlieka ne dekoratyvinę, o architektūrinę funkciją. Jos išrikiuotos ne estetiniais, o konstrukciniais sumetimais, kad laikytų stogą.
Prienų kultūros centras – tai modernus, didžiulis, dviejų aukštų pastatas, kuris buvo ilgai statomas, bet dabar puošia ir pagyvina šio miestelio vaizdą. Pastatas žvelgia į centrinę gatvę, todėl privažiavimas yra ypač patogus transportui. Nuo gatvės pusės laipteliais užlipame į viršų, plačios pagrindinės durys tarsi kviečia apsilankyti viduje, įvertinti pastato grožį.
Pažvelgus iš išorės galima teigti, kad pastatas ypač šviesus ir erdvus, nes turi daug įvairaus dydžio langų. Sienos, stulpai, įvairios perdangos laiko pastato svorį. Dalis pusapvalės pastato sienos atstoja ir stogą ir yra kaip puošybos elementas. Keliose viietose pasikartojančios pusapvalės sienos yra viso pastato akcentas. Viršuje pastato taip pat kyšo pusapvalė pastato dalis, kuri atrodo kaip tekanti saulė. Be visų apvalumų, kultūros centras yra taisyklingų stačiakampių proporcijų.
Ne tik pastato išorė, bet ir jį supanti aplinka įtakoja žmonių apsisprendimą, kur apsilankyti. Vienintelis medis, kurio paunksnėje padaryti suoleliai, kviečia praeivius pailsėti, pasigrožėti pastatu bei miesto centru. Žalioji veja ir nuolat tvarkinga aplinka dera prie pastato vaizdo. Šalia pastato centrinių lauko durų yra nemaža aikštelė renginiams lauke organizuoti. Čia da
ažniausiai ir vyksta koncertai bei pasirodymai švenčių proga. Iš šono į pastatą galima patekti asfaltuotu plačiu taku, kuris kyla į viršų. Manau, jog čia trūksta laiptelių, nes žiemą, kai būna slidu, čia vaikščioti pavojinga.
Pastato viduje galima aptikti baroko stiliaus detalių. To pastato interjerui būdinga paradinė salė, erdvus vestibiulis, erdvinės sandaros paprastumas ir dekoratyvinių elementų saikingumas. Jau tik įėjus atsiveria šviesūs pastato koridoriai. Jie išpuošti įvairias paveikslais, dekoracijomis, meno dirbiniais ir tai suteikia pastatui ištaigingumo, gyvumo. Pirmame aukšte yra koncertų salė, kur vyksta įvairūs renginiai, kavinė ir rūbinė. Antrame aukšte – mažoji salė, kur vyksta diskotekos, administracijos kabinetai, archyvas. Šio pastato vedėja Irena Stasytienė teigė, jog yra tokių kambarėlių, į kuriuos įeiti galima tik iš kiemo pusės, tačiau jie mažai naudojami. Visi atributai, reikalingi šventėms surengti lauke, nešami iš antrojo aukšto saugyklų. Tai yra daug patogiau nei naudotis ta patalpa į kurią galima patekti tik apėjus visą pastatą. Taigi, būtų idealu, jeigu tie laisvi kambarėliai būtų įrengti arčiau centrinio įėjimo į pastatą, prie aikštelės, kur vyksta renginiai po atviru dangumi.
Pirmame aukšte holas, I. Stasytienės manymu, yra per didelis, o rūbinei palikta per mažai vietos. Kultūros centro lankytojų nuomone, Prienų kultūros centras turi vieną trūkumą – nėra įrengta rūkomojo. Nes salėse bei kavinėje negalima rūkyti. Jų manymu, būtų bu
uvę galima išskirti kampą šalia tualetų, tada nereikėtų šalti vėjuotu oru, mėtyti aplink nuorūkas arba būriuotis rūkoriams tualete.
Kitas Prienų kultūros centro trūkumas yra tas, kad greta jo yra penkiaaukštis gyvenamasis namas. Jo gyventojai nepatenkinti, kad savaitgaliais vyksta diskotekos kaip tik toje salėje antrame aukšte, kuri yra priešais langus. Atstumas tarp namo ir kultūros centro yra maždaug 10 metrų. Kiekvieną savaitgalį jų nakties ramybę drumsčia mašinų ūžesys, tranki muzika ir jaunimo keliamas triukšmas. Kitose pusėse gyvenamųjų pastatų nėra, taigi būtų buvę nuostabu, jei būtų atsižvelgta statant kultūros centrą į tų žmonių situaciją. Juk diskotekų salė galėjo būti įrengta visai kitoje pastato pusėje.
Iš šių komentarų galima spręsti, jog pastatas turi būti gražus ne tik išore, bet kad būtų patogu juo naudotis. Tačiau nieko neįmanoma padaryti, juk žmonių nuomonės skiriasi – vieniems bus idealu tas, kas neidealu kitiems. Jei netinkamai bus parinkta pastato vieta arba suprojektuotos patalpos, tada jos neatitiks visuomenės poreikių ir bus sumenkinta jų vertė.

BIRŠTONO KULTŪROS CENTRAS

Kitas objektas, kuris buvo pasirinktas palyginimui, yra Birštono kultūros centras. Šis centras yra bene pirmasis visuomeninės paskirties pastatas mieste, kuris “pasitinka” lankytojus vos tik jiems įvažiavus į kurortą. Arti objekto gyvenamųjų namų nėra, tik kelios įstaigos. Iš vienos pusės pastatą supa pušynas. Manau, kad ši vieta idealiai ti

inka tokio pobūdžio pastatui. Čia yra ypač patogus privažiavimas. Šalia yra įrengtos pasivaikščiojimui ir poilsiui skirtos zonos. Turistai, ypač vasarą grožėdamiesi miestelio gamta, užsuka čia linksmai, turiningai praleisti laiką. Šio pastato aplinka yra gražiai sutvarkyta, auga šalia keli dideli medžiai.
Kaip matyti iš 3 paveikslo, Birštono kultūros centro pastato akcentas yra trapecijos formos sienos dalis. Ši dalis yra stiklinė, t. y., įkomponuotas liaudies motyvais vitražas. Šis akcentas labai pagyvina gana masyvios išvaizdos pastatą. Pats objektas yra stačiakampio formos, o jo viduje yra nedidelis uždaras kiemelis su puikiai priderinta ir sutvarkyta aplinka.
Birštono kultūros centro pastate galima aptikti baroko stiliaus elementus, nes šiam pastatui būdingas jo ilgumas, plano aiškumas ir paprastumas, nustumtų į gilumą tūrių derinamumas. Šio pastato planas yra ištęsto stačiakampio pavidalo. Birštono kultūros centras palyginti su Prienų yra nedidelis ir paprastesnės formos. Čia vyrauja horizontalios linijos bei geometrinės figūros – stačiakampis ir trapecija.
Birštono kultūros centras yra dviejų aukštų. Antrame aukšte yra mažoji salė ir administracijos kabinetai. Įėjus į vidų pro centrines duris patenkama į platų ir ilgą koridorių. Ši atvira patalpa, manau, yra pastato privalumas, ko trūksta Prienų kultūros centrui. Kairėje platusis koridorius baigiasi dideliu vestibiuliu. Šią erdvę į keletą mažesnių erdvių dalina patalpoje esančios kolonos. Vestibiulis praktiškai atstoja didžiąją kultūros centro pramogų salę. Pats vestibiulis yra labai aukštas. Šią salę dienos metu apšviečia pro vitražą patenkanti spalvota šviesa. Ji į akis krenta šviesos ir šešėlių žaismu. Be šios erdvės šalia dar yra ir kino salė bei kavinė.
Iš vestibiulio kyla laiptai į antrą aukštą, į balkoną. Tai irgi yra vienas iš pastatų privalumų. Iš balkono galima stebėti kas vyksta apačioje, tai yra įdomiau negu stovėti ar sėdėti toje vietoje kur vyksta veiksmas ir žvelgti savo kolegai pro petį.
Šio pastato vadovė teigia, jog ji ir jos kolegos patenkinti darbo vietos patalpomis.
Palyginus su Prienų kultūros centru šis pastatas atrodo gana žemas, priekinis fasadas suteikia monotoniškumo, nuobodulio įspūdį. Pastatas atrodo labai vienišas iš gatvės pusės, nes nėra žalios vejos ar gėlynų, tiesiog platus šaligatvis ir gatvė.
Tačiau abu pastatai turi ir šiek tiek panašumų – turi baroko bei klasicizmo stiliaus elementų.
Priede pateiktos abiejų lyginamųjų pastatų fotonuotraukos ir vieno iš jų, t.y. Prienų kultūros centro planas.

IŠVADOS

Architektūros grožis slypi pastatų formų tikslingume, jų išraiškoje, santykyje su aplinka. Ji turi būti priartinta prie kasdieninio žmogaus reikmių. Abu mano lyginami pastatai skiriasi forma, dydžiu ir kiekvienas turi privalumų ir trūkumų. Kaip matome, pastato aplinka yra neatskiriama dalis nuo viso pastato vaizdo. Kiekvienas žvelgdamas į pastatą mato ir jo išorę, ir vidų. Pastato architektūrinis stilius priklauso nuo laikmečio.
Mūsų lyginami pastatai konkretaus stiliaus neturi, tik yra pastebimas keletas kitų architektūros stilių, tokių kaip barokas, klasicizmas, detalės. Abu šie pastatai pastatyti maždaug prieš dvidešimt metų todėl jie dar yra modernūs. Stilius kuklus, neiššaukiantis, nėra per daug puošybos elementų. Proporcijos lygiagrečios arba sienos išlikę lanku. Pastatai yra erdvūs ir šviesūs, nes suprojektuojama įvairaus dydžio langai, stiklinės plačios durys arba net stiklinė siena. Viduje dominuoja baltos spalvos atspalviai – pilkšva, rusva. Mano manymu, šios spalvos suteikia pastatų vidui ištaigingumo, lengvumo. Žmonės, kuriems dažnai reikia būti čia, dauguma yra patenkinti projektais. Įvairiomis sąlygomis atsiranda ir visokių nepatogumų, tačiau didelių problemų neiškyla.
Labai svarbu yra tai – kaip pastatas įsikūręs aplinkoje, ar jis pastatytas tinkamoje vietoje. Turi daug reikšmės ir tai, kad kultūros centras nebūtų miesto užkampyje, reikia kad modernūs, gražūs pastatai puoštų kraštovaizdį ir visą Lietuvą.

Leave a Comment