Globalizacijos akivaizdoje

TURINYS

I. ĮVADAS..............................2
II. IŠDĖSTYMAS:
1. Kalbėjimas pasaulyje ir prikalbinti piliečiai..............3
2. Kultūriniai projektai globalizacijos akivaizdoje............4
III. IŠVADOS..............................6
IV. LITERATŪRA..............................7

I. ĮVADAS

XIX- XX a. laikotarpiu įvyko didelių pasikeitimų tiek pasaulio tautų ir valstybių kultūrose, tiek ir požiūriuose į kultūros apibūdinimą bei raidos pobūdį. XX a. pabaigoje –XXI a. pradžioje ekonomika įgavo tendenciją globalizuotis, susilpnėjo tautų bei valstybių izoliacinės tendencijos.
Straipsnio tikslas – pabandyti apibrėžti dabartinė kultūros, atsidūrusios globalizacijos akivaizdoje funkcionavimą, apžvelgti bendriausių kultūros raidos krypčių perspektyvas,, apibrėžti dabartis kultūros sąvokos pagrindus. Kadangi dabarties kultūroje pastebima daugybė prieštaravimų, straipsnio autorius kelia sau tikslą apibrėžti jų adeptų komunikavimo taarpusavyje prielaidas, galimybes ir patirtį.

Per įvairių kultūrų bei jų krypčių tarpusavio santykiavimo ir “virškinimo” XX a modelį, autorius pateikia ir atitinkamą pirmąją “kultūrinės integracijos” interpretaciją: “Ir sociologinėje analizėje, ir praktinėje politikoje “kultūrinė integracija” dažnai būdavo suprantama kaip įvairiausių kultūros reiškinių orientacija į vieną, juos kontroliuojančią vertybių hierarchiją. Tokia integracija vargu ar kada nors atitiko empirinį bet kurios istorinės civilizacijos kultūros stovį, o šiandieniniame pasaulyje ji netinka net ir “idealiu modeliu”. Kas dinamiškame XX a. atsitinka taip suvokiant kultūrinę integraciją, pakankamai aiškiai paarodė sovietų, nacių ir kai kurių islamiškų kraštų patirtis” (Kavolis V., 1991: 1).
Straipsnio autorius daugiau nebegrįžta prie totalitarinio kultūrų sulydymo (integracijos modelio), tačiau pereina prie dar XIX a. egzistavusio skirtingų vertybių sistemų inkorporavimo į save, tai reiškia vienų simbolių hierarchijų pakeitimo kitomis pr

rincipo apibrėžimo. Pavyzdžiui: Dievą pakeičia racionalumas ar prigimtis. Tačiau šiandien ideologinės kultūrinės terpės nebesijaučia pajėgios suvirškinti tai, kas buvo prieš jas arba yra aplink. Šiandien egzistuoja kelios kultūrų sistemos, kuriose reiškiasi tiek pozityvūs, tiek negatyvūs jų bruožai be aiškių sulydymo ar inkorporavimo tendencijų.

II. IŠDĖSTYMAS

1. Kalbėjimas pasaulyje ir prikalbinti piliečiai.

Šioje straipsnio dalyje autorius bando įvertinti kalbėjimo tarp tautų, tarp asmenų, civilizacijų reikšmę ir tikslingumą (kokybę) globalizacijos akivaizdoje. Jau prieš tai buvusioje straipsnio dalyje “Virškinimo traktų metafizika visiškai neatsitiktinai kalbėjimas įvertinamas kaip diferencijuotų ir tarpusavyje nepavaldžių diskursų susitikimo laukas, tuo pačiu suteikiant jam, moralinio angažemento, estetinės vaizduotės ir empirinės analizės kontekste, šiandieniškiausios kultūros prasmę.

Aptariamoje straipsnio dalyje autorius pripažįsta, kad plačiausi formalūs šiandieninės kultūros rėmai vis dar yra istorinės civilizacijos. Tačiau šios civilizacijos dalyvauja “vvisos žmonijos poliloge” (Kavolis V., 1991: 2), tokiu būdu valingai ar nevalingai sukurdamos “ visų su visais “ bendravimo lygmenį, kuris savo ruožtu, civilizacijos viduje, komunikuoja su “iki kaulų smegenų” autentišku vidiniu segmentu. Čia autorius randa ir principą, kuris verčia autentiškas civilizacija vystytis: ”Komunikacijos tarp to kas visuotina ir to, kas sava paviršiuje matome tarpusavį skolinimąsi, gelmėse – tarpusavį kritiką” (Kavolis V., 1991: 1).
Istorinių civilizacijų problemas autorius įžvelgia dviem probleminiais atvejais:
1) jau įvade minėtas XX a. izoliacionistinis totalitarinis kultūrų sulydymo modelis (Sovietų sąjunga,islamiški kraštai)
2) civilizacija sugeneruoja labai didelį ki

iekį kultūrinių elementų, kurie pasaulyje įsitvirtina kaip “universalūs”, tuo pačiu užgoždami didelę dalį autentiškų elementų priimančiose kultūrose ir sukeldami pavojų, kad neliks pakankamai pagrindų, priėmusiųjų “universaliuosius” kultūrinius elementus kultūrų, kultūriniam balansui užtikrinti (Vakarų civilizacija).
Toliau autorius pereina prie tautos suvokimo globalizacijos akivaizdoje temos: “Iškeliaujanti į pasaulį tauta tampa visuma žmonių, kurie “nesijausdami pašaliečiais ar svečiais” dalyvauja vienos istorinės patirties komunikaciniame lauke” (Kavolis V., 1991: 2).Čia ypatingai akcentuojama “Virškinimo traktų metafizikos” dalyje iškelta moralinio angažemento, estetinės vaizduotės ir empirinės analizės sąskambio tema: “Tautą galima laikyti kultūriškai integruota tiek, kiek patys šie komunikaciniai branduoliai tarpusavy susišaukia” (Kavolis V., 1991: 2). Ne valstybė, siena ar archainiai papročiai, bet būtent aukščiau išvardintos prasmės daro tautą ir individą pilnaverčiais globalizacijos akivaizdoje. Tačiau “tauta šiais laikais funkcionuoja ir kaip archaiška bendruomenė ir kaip modernus diferencijuotų grupių ir organizacijų rinkinys su konsultantų spiečiais, ir kaip postmoderni iš anksto nenumatomų komunikacijų sąskambių (su prie jų prikabintais žmonėmis) erdvė” (Kavolis V., 1991: 2). Šioje erdvėje pasireiškia visi skirtingų kultūrinių grupių tarpusavio prieštaravimai ir konfliktai. Apie šių grupių kultūrinius projektus, jų pozityvius ir negatyvius aspektus autorius išdėsto savo mintis kitoje straipsnio dalyje. Tautos vidaus erdvėje vyksta ne tik prieštaravimai ir konfliktai, bet ir “tautinis polilogas, kuriuo jame dalyvaujančiųjų asmeniniai pergyvenimai pertirpdomi į jų kolektyvinės patirties inventorių” (Kavolis V., 19
991: 2).
Autorius teigia, kad tai yra tas pats vidinio polilogo modelis, kuris taikomas ir civilizacijai, apimančiai aukščiau minėtą tautą. Todėl, komunikuojant tautoms, susikuria intercivilizaciniai regionai (Pietų Amerika ar Vidurio Europa), bet autorius atkreipia dėmesį, kad šiandien “universalumo nebegalima sutapatinti su vienos civilizacijos mitu arba su viena kuria intercifilizacine religija” (Kavolis V., 1991: 3). Universalu pripažįstama visų su visais polilogo galimybė, pokalbiai, kurių metu niekas iš anksto neatmetamas, per kuriuos kituose randame atsakymus į savo klausimus.

2. Kultūriniai projektai globalizacijos akivaizdoje

Šiandien veikiančias kultūrines tendencijas V. Kavolis santykinai padalina į tris rūšis, pavadindamas jas projektais. Šie projektai veikia ir kartu, vienoje kultūrinėje terpėje, ir prieštaravimų, “pliuriverso” santykyje. Kai kada vieno ar kelių iš jų pasigendama. Tai :
1) Modernybės projektas su teisinės valstybės ir visiems lygiai galiojančiais individo laisvę, materialųjį minimumą ir gamtinę aplinką realiai saugančiais įstatymais: “Daug kur, o gal ir visur, tai tebėra aktualiausias siekis” (Kavolis V., 1991: 3). Modernybės projektas su jo bendražmogiškomis vertybėmis šiandien redukavosi į Vakarų civilizacijos vertybes. Vakarai generavo vertybes, kurios buvo priimtos ir pripažintos kitų. Tačiau V. Kavolis kelia klausimą: koks santykis tarp”moderniųjų kultūrų (anglosaksų ir prancūzų) su mažiau moderniomis (visos kitos): ”Kur baigiasi dovana ir prasideda dominavimas?” (Kavolis V., 1991: 3).
2) Archaiškasis projektas – tai “restauracinės”, šiandien jau nebeegzistuojantį ir pakeistą kultūros elementą atkurti siekiančios programos. Tokios programos žmones pa

adalina į grupes, kurias skiria psichologiškai neperžengiami barjerai. Tokioje kultūroje empirinė analizė, estetinė vaizduotė ir moralinis angažementas nėra atsiskyrę vienas nuo kito.
3) Postmodernistinis projektas, kuriuo siekiama priimti modernią kultūrą ne dėl būtinybės ar neišvengiamumo, o tikintis joje rasti “kritinio susitaikymo su pasauliu” galimybių. Kaip atskirą “modernaus” projekto dalį autorius įvardina antimodernistinės kultūros apraiškas: “Atmesdamos moderniojo projekto “racionalias” ir “universalias” aspiracijas, jo polinkius į diferencijuotą, dažnai dualistinį ir hierarchinį galvojimo būdą, antimodernistinės apraiškos pernelyg pasitiki estetine vaizduote, leidžiasi jos dominuojamos. O ji, palikta pati sau atsišviežina, bet pasirodo nepajėgi atlikti dvi kitas kiekvienai normaliai kultūrai irgi būtinas funkcijas:kaupti ir saugoti” (Kavolis V., 1991: 3).
Toliau autorius nagrinėja kultūrinius projektus visuomeniniame kontekste, gretindamas juos su šiuolaikinėmis valstybėmis ir visuomeniniais judėjimais.
Visais atvejais, anaiptol neneigdamas moderniojo ar archainio pradmens, V. Kavolis ateitį mato postmoderniame sąmoningume. Būtent postmodernus sąmoningumas, pasireiškiantis tiek visuomenės, tiek individo moralinio angažementi, estetinės vaizduotės ir empirinės analizės sąskambiuose yra kultūrinio progreso globalizacijos akivaizdoje pagrindas. Nors autorius pripažįsta, kad realiai egzistuojančių valstybių vadovų dauguma vadovaujasi archaiškomis ar modernistinėmis idėjomis, vieną postmodernaus vadovo pavyzdį jis visgi pateikia – tai Vaclovas Havelas. Čia metamas vienas pagrindinių straipsnio iššūkių, metant abejonę, ar “normalios” tai yra tradicinės ir senos demokratijos yra priaugusios iki postmodernių vadovų? Būtent čia, postmodernistiniame pasirinkime įžvelgiama istorinė posttotalitarinių kultūrų galimybė.
Suformulavęs šiandieninės kultūros istorinių civilizacijų rėmus, pateikęs tautinių ir intercivilizacinių kultūrų sampratas globalėjančiame pasaulyje, aptaręs pagrindinius kultūrinius projektus, straipsnio pabaigoje V. Kavolis pats suabejoja ar skaitančiai publikai tai nepasirodys abstrakčių minčių ir idėjų rinkiniu. Todėl visas aukščiau išvardintas kategorijas jis apjungia tarpusavyje: “Ar įsivaizduojamas pasaulis, kuriame bendruomenės archaiškos, visuomeninės institucijos – modernios, o tose bendruomenėse ir institucijose klajojanti “dvasia” (menas, religija, psichoterapija, sociologija, visa, kas telpa į sąmoningumo struktūras ir srautus) – postmoderni? Tokiame pasaulyje daug kas jau gyvename. Tik ne visi tai žinome” (Kavolis V., 1991: 4).

III. IŠVADOS

Vytautas Kavolis, įvertinęs šiandieninės kultūros dedamąsias dalis ir bendruosius aspektus vienareikšmiškai pasisako už postmodernios kultūros, postmodernios visuomenės ir postmodernaus individo galimybę. Jokiu būdu neatmesdamas nei modernybės nei archaikos apraiškų kultūroje ir pripažindamas jas realiai egzistuojančiais šių dienų visuomenės sąmonės vektoriais, jis akivaizdžiai mato ir jų ribotumą bei prieštaringumą. Todėl straipsnis baigiamas iššūkiu: “Tik postmoderni kultūra, kuri būtų daugiau negu kalbėjimo būdas – ne “vien literatūra”, bet ir “atsakomybių žaizdras” – pajėgtų spręsti kaip suderinti specifinę istorinę stratifikaciją su globaliniu komunikaciniu lauku” (Kavolis V., 1991: 4).

LITERATŪRA

Kavolis V., Globalizacijos akivaizdoje – Kultūros barai, 1991 Nr.1

Leave a Comment