Ventos vidurinė mokykla
Referatas
Marius Rusteika 11b
2004 Venta ANTIKINĖ DAILĖ
Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su pusetūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė,bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinojidailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Herakliotorsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva.Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikoskūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį.Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažasbuvo didysis kultūros lopšys toji Senovės Graikija. Tai žemės sklypelisViduržemio jūros baseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūrossalos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje –galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūrosžidinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų;mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo irgamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, irkūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tamemažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo didžiulėdvasinė kultūra. nepasenusi net po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas?Kai kurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.
Kretos – Mikėnų kultūra
Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir bepriežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga,kaip Venera iš jūros putos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai,tik XIXa. gale ir XXa. pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir
Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikosetapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e.viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnųmiestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arbaEgėjo.Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys ikišių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etnineigrupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tikapytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinėmonarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinėkarinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.
Tarp Kretos ir Mikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašuį šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvosusiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip artaip, čia nebuvo tokios griežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaipsenovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas,džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai bylojamenas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.
Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų:liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egiptoreljefus ir sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos.Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijųvainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina peržydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino archeologai,figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduotiiš priekio, veidas ir kojos iš šono.
Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be
abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir dideliųpasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis),formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija,vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystėsEgiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas.Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomissiluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus įlaisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienųtapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės.Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota irbe galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduotanepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis irlaisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Jipasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje irmažųjų formų skulptūroje (tai duoda pagrindo manyti, kad moteris turėjogarbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniaisantykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomismelsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms ištiestinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačiųkerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniaismelsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantriosšukuosenos, apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis,išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vosbesišypsančios burnytės.
Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačiąasimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir
taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna.Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangųvingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis.Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė,kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju –unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjostiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvųjudesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda.Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika(prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mino„paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos irrausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri.Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prierizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, omanieringumas – stiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė IItūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaipviskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa.Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai,o gal prisidėjo ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkanoišsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavograikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė,griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtoviųsienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karodalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau
tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamossienomis iš didžiulių akmens luitų. Tokią sienų statybą graikai pavadinokiklopine – jų nuomone, tik pasakiški milžinai kiklopai tokius akmenisgalėjo pakelti.Mikėnų epochos žmonės ne veltui statė tvirtoves. Gyvenimasbuvo žiaurus, dažni karai trukdavo metų metus (Trojos karas truko 10 metų).
Per ilgus karus kultūringos graikų gentys išsekino irsusilpnino viena kitą. Maždaug XI a.pr. m.e. prasideda neramus graikųistorijos laikotarpis: pagrindiniu jo faktu istorikai laiko daug žemesnioišsivystymo lygio šiaurės genčių dorėnų įsiveržimą į Graikiją. Egėjokultūra pasidavė dorėnams, atnešusiems visai kitos, dar primityvioskultūros formas ir vadinamąjį geometrinį dailės stilių, apskritai panašų įneolito.
Mikėnų kultūra turėjo maža ko bendro su beveik pirmykštešiaurės genčių kultūra. Prireikė amžių, kad skirtingos visuomeninės iretninės grupės asimiliuotųsi ir sudarytų naują visumą, ir kad jų dailė taippat pasiektų sintezę. O kad vyko visi šie sudėtingi procesai, epochosdailė, kurią priimta vadinti „homerine“ X – VIII a.p.m.e. tarsi sužlugo.Visa, kas sena, nyko, visa, kas nauja, formavosi slapčiomis. Taigi Kretos –Mikėnų dailė buvo puiki graikų dailės preliudija. Paskui buvo ilga pauzė, oVII – VI a.pr.m.e. formuojasi jau visai ryškūs ir vientisi stilistiniaigraikų archaikos bruožai.
Graikų archaika
Naujas menas visada išauga senojo dirvoje. Kad užgimtų nauja,reikia kuriančio varomojo faktoriaus įsikišimo. O tas faktorius kultūrosistorijoje yra socialinis progresas, visuomeninių santykių atsinaujinimas.Graikų archaikos mene galima pastebėti „paveldėtų“ ir Kretos–Mikėnų, irgeometrinio stiliaus bruožų, o taip pat aiškios kainyninių Rytų kultūrosįtakos. Bet tai, kas graikų architektūroje yra nauja, nulėmė epochos
socialiniai poslinkiai. Jie ir yra tas perėjimas į išsivystančiosvergovinės santvarkos formas. Graikijoje, skirtingai nuo Senovės Rytųkraštų, susiformavo ne monarchinis, o respublikinis valdymo būdas. Valdė nepavienis valdovas, palaikomas senos gentinės aristokratijos, o visosvergvaldžių, laisvų polio – miesto valstybės – piliečių kolektyvas.Šitos istorinės raidos kelias išugdė graikams savitąpasaulėjautą. Jie išmokė deramai vertinti realius žmogaus sugebėjimus irgalimybes – ne antžmogio, ne išdidaus kilmingo valdovo, o paprasto, laisvo,politiškai aktyvaus žmogaus piliečio. Kaip tik šie sugebėjimai ir galimybėsbuvo padaryti aukščiausiu meno principu, estetiniu Graikijos idealu.
Egiptiečių ir asirų supratimu, herojus galingas savopaslaptingais ryšiais su stichijų pasauliu: jo jėga – liūto jėga, jogudrumas – peslio ar gyvatės gudrumas, jo būstas panašus į didžiulį kalnąar neįžengiamą girią. Graikų herojus, priešingai, nugali vien žmogiškugudrumu (Odisėjas gudrumu nugalėjo milžiną Kiklopą), idealiai prisitaikoprie visokeriopos veiklos, proporcingas kūno veiklumu ir darna. Graikųdailė siekia žmogiškojo mato; jos pamėgtas paveikslas – lieknas jaunasatletas. Graikų architektūra ne grandiozinė, bet paremta aiškia ir dailiatektonika, laikančiųjų ir laikomųjų dalių pagrindais. Ir Olimpo dievai,nugalėję pabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybesir net žmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja –bet tai vis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška –nesvetima antikinės mitologijos ir antikinės dailės herojams.
Archaikos epochoje (VII – VI a.pr.m.e.) graikų miestųgyvenimas dar nebuvo įgavęs baigtų formų: viskas tik kūrėsi. Bet ne tiknusistovėjusios , įsitvirtinusios gyvenimo formos gali tapti didelio menopagrindu. Judėjimas ir kova veda į naują sintezę, kai kada sukelia labai
ryškių kultūros reiškinių. Pagrindiniai graikų meno tipai ir formosarchaikos laikotarpiu jau buvo atsiradę. Architektūroje – orderių(architektūrinis orderis – laikančiųjų ir laikomųjų dalių (kolonų irantablemento) sistema sijų ir ramsčių konstrukcijoje, graikų architektūrojesusidarė trys orderiai: dorėninis, jonėninis ir korintinis) sistema iršventyklos – ir peripterio (peripteris – stačiakampio plano senovės graikųšventykla, apjuosta vienos eilės kolonada) tipas; skulptūroje – lieknųdailių jaunuolių ir dailių merginų statulos, reljefai su kovų, žaidimų,rungtynių scenomis; indų tapyboje – juodų figūrų tapyba įvairiaisgyvenimiškais siužetais, dailiai ir laisvai sukomponuotais. Visa taivystėsi V a., ankstyvosios ir vėlyvosios klasikos epochoje, klasikos, kurilaikoma antikinės dailės aukso amžiumi. Vis dėlto negalima pasakyti, kadarchaika buvo tik paruošiamoji klasikos pakopa, „primityvesnė“, „ne tokiatobula“. Ne, archaikos dailė nė kiek ne menkesnė už klasikinę – tik jikitokia, savita, nepakartojama.Garsioji graikų lyrika suklestėjo VII – VI a.. Lesbo poetėSapho kūrė karštus, stiprius meilės himnus, Archilokas rasė pašiepiamus„jambus“, pasakėčias, jaunystės džiaugsmams, artėjančios senatvės liūdesiuilyrines miniatiūras skyrė Anakreontas (jį labai mėgo Puškinas). Nemažiausuklestėjo ir filosofija – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas – buvopirmieji antikos mąstytojai. O VIa. pabaigoje Heraklitas iš Efeso padėjodialektinės filosofijos pagrindus.
Įžymi buvo ta epocha žmonijos gyvenime. Dvasiniai horizontainepaprastai praplatėjo, žmogus pasijuto stovįs akis į akį su Visata irpanoro suvokti jos harmoniją, jos vienovės paslaptį. Detalės darnepastebimos, konkretaus visatos „mechanizmo“ įvaizdžiai labai fantastiški,bet vientisumo patosas, visuotinio ryšio suvokimas – štai kas sudarėfilosofijos, poezijos ir meno jėgą archainėje Graikijoje. Tai buvoapibendrinimo jėga – ne abstraktaus, ne sauso , o poetiško kupino gaivių,karštų jausmų gyvenimo apibendrinimas.
Racionalių grožio pagrindų ieškojimas, matais ir skaičiaisparemta harmonija – labai svarbus estetinio graikų suvokimo momentas.Filosofai pitagoriečiai stengėsi suvokti dėsningus skaičių santykiusmuzikos sąskambiuose, kaip dangaus šviesulių išsidėstyme. Dailininkaiieškojo matematiškai patikrintų žmogaus kūno proporcijų ir architektūriniostatinio „kūnų“. Šiuo požiūriu jau ankstyvoji graikų dailė iš principoskiriasi nuo Kretos – Mikėnų dailės, kuriai svetima bet kokia matematika.Archainė vazų tapyba turbūt turi daugiausia panašumo su Kretos – Mikėnųdaile, bet skirtumas ir čia didelis.
Archainės graikų statulos nebuvo tokios vienodai baltos, kaipmes dabar jas matome. Ant daugelio statulų išlikusios dažų žymės – matytjos buvo dažomos šviesiomis, džiaugsmingomis spalvomis. Marmuriniųmergaičių plaukai buvo aukso spalvos, skruostai rausvi, vyzdžiai mėlyni. Ošventyklos aptaisomos spalvota terakota. Mėlyno Heladės dangaus fone visatai turėjo atrodyti labai šventiškai, bet kartu ir kasdieniškai dėl formųir siluetų aiškaus paprastumo, sutelktumo ir konstruktyvumo. Archaikos dailė visur griežtai architektoniška,architektūrinė: ji stato, matuoja, derina, ieško pusiausvyros, tikėdama,kad pasaulyje turi viešpatauti tvarka. Bet į pasaulį ji žiūri giedromis,džiaugsmingomis, nustebusiomis akimis, kaip ir žiūri auksaplaukės mergaitės(korės), kadaise puošusios Atėnų Akropolį.
Graikų klasika
Graikų dailė vystydamasi ir keisdamasi išlaikė iš esmėsarchaikos pradus. Graikų klasikinės dailės stiliuje sutapo tikroviškumas irsaikas.
Aukščiausio ekonominio, politinio ir kultūrinio pakilimoGraikija pasiekė Va.pr.m.e. viduryje, kai graikų miestų sąjunga nugalėjogalingą persų valstybę. Atėnai šioje sąjungoje užėmė vadovaujančią vietą.Atėnams priklausė ir didžiausio kultūrinio centro vaidmuo, kurį jie išlaikėilgus metus. Graikų kultūrą kūrė laisvi nuo varginančio, juodo darbo
piliečiai (juodą darbą atliko vergai – daugiausia ne graikai, o kitoskalbos, kitos kultūros žmonės – trakai, skitai, egiptiečiai). Darboatėniečiai dar nelaikė žeminančiu, kaip vėliau romėnai. Atėnų visuomenėpasižymėjo demokratiniu skoniu ir papročių paprastumu. Periklis, Atėnųdemokratijos vadas, sakė: „Mes mylime grožį be įmantrumo ir išmintį beišlepimo.“ 0 dar seniau reformatorius Eolonas taip apibrėžė helenų gyvenimoprincipą: „Nieko pervirš“.Graikai vertino protingumą, pusiausvyrą, saiką.Jie didžiavosi savo demokratine santvarka, paremta lygaus aktyvumopagrindais, lygia kiekvieno piliečio atsakomybe už bendrą reikalą. Didžiulė to laikotarpio meno kūrinių dauguma gyveno nemuziejinį gyvenimą. Statulos stovėjo arba šventyklose arba lauke –aikštėse, ant jūros kranto… Plutarchas sako, kad Atėnuose buvo daugiaustatulų negu gyvų žmonių. Žinoma, tai perdėta, bet šiaip ar taip statulųbuvo labai daug. Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų.Graikų tapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrųnuolaužos ir fragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažystamostik iš romėnų kopijų, kurių buvo daug daroma, bet jos toli gražu neperteikėoriginalų grožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, Satyro figūros, kuriasdabar matome Ermitaže, – tai tik blankūs graikų šedevrų pakartojimai.Norėdami įsivaizduoti bendrą graikų meno ansamblį (jis irneįsivaizduojamas kitaip, kaip ansamblyje), pabandykime mintysesukonstruoti Atėnų Akropolio kompleksą, koks jis buvo klasikinėje epochoje.Daug kartų sugriautas, apiplėštas, paverstas griuvėsiais, šis antikinisaukso amžiaus paminklas ir dabar, griuvėsiuose, išlaikęs savo harmoniją irdidybę. Galbūt praėjusių amžių pėdsakai net suteikia poezijos jogriuvėsiams. Laikas griauna, bet laikas ir poetizuoja. Akropolis – didelė pailga kalva, iškilusi virš miesto ir
vainikuojanti jį šventyklomis miesto globėjai Atėnei –išminties ir karodeivei. Kaip kiekviena tikra architektūra, Akropolio kompleksas organiškaiįaugęs į aplinkinį landšaftą. Egipto piramidės gražios kaip tik dykumoje.Atėnų Akropolis gražus kaip tik čia, Viduržemio jūros platybių . ir mėlynųArchipelago kalnų fone.Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeniniogyvenimo centras; čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija.Kasmetinėse šventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų irgimnastikos rungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavoiškilmingiausiais momentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Raitininkaijojo ant žirgų, ėjo valstybės vyrai, žengė apsiginklavę kariai ir atletai,merginos ir vaikinai vedė aukojamus gyvulius, vežėsi švento Panatinėjųlaivo modelį su pritvirtintu prašmatniu peplu – apdangalu, dovana Atėnei.Šventė būdavo baigiama visuotine puota Akropolyje.
Akropolyje dar buvo daugybė skulptūrų, prilygstančiųmarmuriniam Olimpui.
Bendras Akropolio ansamblis – tai graikų klasikinio menokrištolas; jame, kaip baigtame modelyje, išreikšti svarbiausi jo bruožai.Pats Akropolio išplanavimas iš pirmo žvilgsnio visiškai natūralus.Architektai aiškiai vengė frontalumo, simetrijos, paralelizmo. Bet šiamelaisvame išplanavime viskas apgalvota ir patikrinta, akivaizdussimetriškumas pakeistas sudėtingesniais ritmais ir pusiausvyros principais.Didžiausias ir svarbiausias Akropolio statinys Partenonas, skirtas AtėneiParthenos – Atėnei Mergelei. Akropolio komplekse akivaizdus taip būdingas graikamssubtilus ir tikslus konstrukcijos bei natūralumo matas. Šį matą graikųdailininkai pasiekė tyrinėdami žmogaus kūną. Jo konstrukcijose, jojudesiuose graikai surado ir ritmą ir proporcijų dėsningumą, ir pusiausvyrąsu begale laisvų, natūralių tonacijų. Graikams žmogus buvo visos esybėsįkūnijimas, jie taip garbino žmogaus kūno grožį ir sandarą, kad estetiškaijį suprato ne kitaip, kaip išbaigtą ir tobulą statulą.
Kūno kalba buvo ir sielos kalba. Kartais manoma, kad graikųdailei svetima psichologija ar kad ji iki jos nepriaugusi. Ne visai taip.Iš tikrųjų jai buvo nepažįstama ta gili charakterių analizė, kuri atsiradonaujųjų laikų dailėje, todėl portreto menas buvo Graikijoje gana žemamelygyje. Bet graikai turėjo, jei taip galima pasakyti, tipų psichologijosperteikimo meną,– jie perteikdavo turtingą sielos judesių gamą labaiapibendrintais žmonių tipais. Išraiškingumas graikams buvo ne tik veidas,bet ir kūno judesiai. Ir tai natūralu, juk jie buvo Platono, Sofoklio,Euripido amžininkai ir bendrapiliečiai.
Iš tikrųjų graikų statulos nepaprastai dvasingos. Prancūzųskulptorius O. Rodenas apie vieną jų yra pasakęs: „Šitas jaunuolio torsasbe galvos džiaugsmingiau šypsosi šviesai ir pavasariui, negu tai galėtųpadaryti akys ir lūpos.“ Graikų statulų veidai impersonaliniai, t.y. mažaiindividualizuoti. Graikiško tipo veiduose triumfuoja „viso, kasžmogiška“principas idealiu variantu. Taisyklingas, švelnus ovalas, tiesinosies linija pratęsia kaktos liniją, pailgas gana giliai įsodintų akiųpjūvis, nedidelė burna, putlios, ryškios lūpos, viršutinė lūpa plonesnė užapatinę ir grakščiai išlenkta, smakras stambus ir apvalus, garbanotiplaukai, švelniai ir glaudžiai apgulę galvą. netrukdo matyti taisyklingosapvalios kiaušo formos.
Palaipsniui keičiantis pasaulėjautai permainas rodo irplastiniai motyvai. Keičiasi charakteringa stovinčios figūros poza.Archaikos epochoje statulos stovėjo visiškai tiesiai, vėlyvoji klasika jaspagyvina subalansuotais grakščiais judesiais, išlaikydama pusiausvyrą irstabilumą Bet jau krito šešėliai ant šviesios graikų pasaulėjautos – taiprasidėjo IV a.pr.m.e. pabaigoje – demokratijos irimas ir žlugimas. Tanipradžią davė Makedonija, užgrobusi Graikiją, ir Aleksandro Makedoniečio,įkūrusio didžiulę monarchiją nuo Dunojaus iki Indo, užkariavimai.Aleksandras dar jaunystėje buvo ragavęs aukščiausios graikų kultūros
vaisių: jo auklėtojas buvo Aristotelis, o „rūmų“ dailininkas –paskutinisdidysis vėlyvosios klasikos skulptorius Lisipas. Visa tai nesutrukdėAleksandrui, užgrobus Persų valstybę ir užgrobus Egipto faraonų sostą,pasiskelbti dievu ir pareikalauti, kad jis ir Graikijoje būtų garbinamaskaip dievas. Nepripratę prie rytietiškų papročių, graikai šaipydamiesisakė:“Na, jeigu Aleksandras nori būti dievu – tegu būna“, – ir oficialiaijį pripažino Dzeuso sūnumi. „Orientalizacija“, kurią ėmė diegtiAleksandras, vis dėlto buvo daug svarbesnis dalykas, negu užkariautojo,apsvaigusio nuo pergalių, įgeidis. Ji buvo požymis istorinio antikinėsvisuomenės posūkio nuo vergovinės demokratijos į tą formą, kuri nuo senųlaikų buvo Rytuose,– vergovinę monarchiją. Prasidėjo helenizmo epocha –graikų ir rytų kultūros sujungimas, mėgdžiojant graikus.Helenizmas
Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė III a.pr.m.e.suskilo į kelias monarchines valstybes Egipte, Sirijoje ir MažojojeAzijoje. Galingiausia ir įtakingiausia buvo Ptolomėjų Egipto valstybė.Egipte, kaip žinoma, buvo sava senovinė, labai skirtinga nuo graikiškosios,kultūra, kituose Rytų kraštuose – irgi. Vis dėlto graikų civilizacija irmeninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“. Pati „helenizmo“ sąvoka rodohelenų kultūros pergalę, Rytų kraštų helenizaciją. Netgi tolimosehelenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė VidurinėAzija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritaisunku pažinti, tiek jis helenizuotas. Jo naujas miestas Aleksdandrija – taijau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti ir tikslieji,ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančios pagrindus išPitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliui didįjįmatematiką ir fiziką Archimedą, geometrą Euklidą, Aristarchą iš Samo,„senovės pasaulio Koperniką“, prieš aštuoniolika amžių iki Kopernikoįrodinėjimų, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Helenistinis mokslas irfilosofija daug paveldėjo iš Senovės Rytų palikimo Bet plastiniai menai
daugiausia išlaikė graikišką pavidalą. Jeigu pažiūrėsime į Egipte sukurtąpuikią marmurinės deivės galvą Maskvoje – niekas šiame kūrinyje mumsneprimins senovės Egipto, iš karto pasirodys, kad tai vėlyvosios graikųklasikos tąsa. Tam tikru požiūriu taip ir yra. Juk helenizmo epochaipriklauso pagarsėjusios statulos, kurios mums yra Antikos įkūnijimas. TaiSamotrakės Nikė ir Miloso Afroditė.Ir dar vienas žymus helenizmo paminklas – Dzeuso altoriusPergame (IIa.pr.m.e.). Didžiulis horeljefinis frizas juosia altoriauscokolį (cokolis – sienos arba atramos (stulpo, kolonos) apatinė dalis,atskirta nuo kt. plokštumos karnizu, faktūra, spalva). Šis altorius buvopastatytas Pergamo karalystės pergalės prieš galus garbei. Frizepavaizduota Olimpo Dievų kova su gigantais – žemės gelmių vaikais. Galingikūnai kūpso susirangę tarsi gyvačių kamuolys, parblokštus gigantus draskogauruotakarčiai liūtai, įsikibę dantimis šunys – kova baisi, apšlakstytakrauju. Tarsi kažkas pranašauja Mikelandželą tais įtemptais kūnų rakursais(rakursas – dailėje ir architektūroje –perspektyvus (optinis) vaizduojamojoobjekto (statinio, žmogaus figūros, daikto) arba jo dalių sumažinimas),titaniška jų galia ir tragišku patosu.
Išvados
Jeigu pamėginsime suvokti helenizmo meną iš esmės, taipasidarys dar aiškiau, kad jis vis dėlto gerokai nutolęs nuo klasikiniųšaltinių. Jis davė daug nauja, palyginus su klasika, bet nesukūrė šitonaujo pagrindais tokios vientisos ir užbaigtos meninės koncepcijos, kokiąbuvo sukūrusi klasikinė epocha. Graikiškas plastinio mąstymo tipas (žmogauspiliečio idealas) dabar prisitaikęs prie kitokios pasaulėžiūros(vienasmenio valdovo kultas), sudievinti helenistiniai valdovai vaizduojamipanašūs į graikų herojus – prasidėjo vidinė turinio ir formos disharmonija.
Antikinėje vergovinėje santvarkoje perėjimas nuo autonominiųvalstybių polių ( dideles centralizuotas helenistinės epochos valstybes
buvo, be abejonės, progresas. Polio struktūra atitiko tik ankstyvąjįvergovės laikotarpį, kada vergovinės gamybos būdas dar ne visai buvoapsprendęs visą krašto ekonomiką. Progresuojant gamybai, polio rėmai darėsisiauri, atsirado centralizuotos valdžios stiprinimo, sienų plėtimoporeikis. Tai buvo antikinės istorijos helenistinio periodo esmė. Moksle irgamyboje helenistinė civilizacija žengė didžiulį žingsnį į priekį bet meneji liko klasikinės Graikijos mokine – daugiapusiškesne, bet ne tokia gilia,kaip mokytojas.