Antikinis menas

Ventos vidurinė mokykla

Referatas

Marius Rusteika 11b

2004

Venta

ANTIKINĖ DAILĖ

Nuo senovės graikų dailės suklestėjimo mus skiria du su puse
tūkstančio metų. Viskas pasaulyje nuo to laiko neatpažįstamai pasikeitė,
bet antikinės dailės galia ir šlovė pasirodė amžina. Antika tebėra amžinoji
dailininkų mokykla. Pradedančiam dailininkui duodamas nupiešti Heraklio
torsas (skulptūros kūrinys, vaizduojantis žmogaus liemenį), Antinojo galva.
Bet ir jau subrendęs dailininkas (meistras) vėl ir vėl stebi antikos
kūrinius, stengdamasis įminti jų harmonijos ir gyvybingumo paslaptį.
Pažvelgus į pasaulio žemėlapį, kyla natūralus nusistebėjimas, koks mažas
buvo didysis kultūros lopšys toji Senovės Graikija. Tai žemės sklypelis
Viduržemio jūros baaseine: pietinė Balkanų pusiasalio dalis, Egėjo jūros
salos ir siauras Mažosios Azijos pakrantės rėžis. Atėnų polyje –
galingiausioje graikų valstybėje ir svarbiausiame antikinės kultūros
židinyje turbūt buvo ne daugiau kaip du–trys šimtai tūkstančių gyventojų;
mūsų laikų mastu tai visiškai mažai. Ne tokia kaip šiais laikais buvo ir
gamyba: mažos amatininkų dirbtuvės. kur ne mašinomis, o kirviu, pjūklu, ir
kūju dirbo patys šeimininkai ir jų „gyvieji įrankiai“ – vergai. Ir tame
mažame. atrodytų, primityviame pasaulyje atsirado ir suklestėjo didžiulė
dvasinė kultūra. nepasenusi net po tūkstančių metų. Ar tai ne stebuklas?
Kai kuurie mokslininkai ištiktųjų vartojo posakį „graikų stebuklas“.
 

Kretos – Mikėnų kultūra

Vis dėlto stebuklu vadiname tai, kas atsiranda staiga ir be
priežasties, pažeisdamas gamtos dėsnius. O graikų dailė neatsirado staiga,
kaip Venera iš jūros putos. Ji turėjo ilgą priešistorę. Palyginti neseniai,
tik XIXa. gale ir XXa. p

pradžioje, archeologų kasinėjimai Graikijoje ir
Kretos saloje atvėrė mums beveik pasakišką pasaulį – ankstyvąjį Antikos
etapą. Jo centras III tūkst. pr.m.e. pabaigoje ir II tūkst. pr.m.e.
viduryje buvo Kreta, o kiek vėliau – ta graikų žemyno dalis, kur yra Mikėnų
miestas. Bendrai šio laikotarpio kultūra vadinama Kretos – Mikėnų arba
Egėjo.

Istorikai joje dar daug ko neišaiškino. Kretos rašmenys iki
šių laikų ne iki galo iššifruoti. Kokie žmonės ten gyveno, kokiai etninei
grupei jie priklausė, kokia buvo jų visuomeninė santvarka? Atsakymai tik
apytikriai. Daugumos mokslininkų nuomone, Kretoje buvusi vergovinė
monarchija, bet kai kurie spėja, kad ten buvusi gimininė, ikiklasinė
karinės demokratijos visuomenė su giminės vadu priešakyje.

Tarp Kretos ir Mikėnų pastatų nerasta nieko, kas būtų panašu
į šventyklas. Galbūt religijos – magijos įvaizdžiai ten dar nebuvo
susiformavę į kulto sistemą, o tik įėję į kasdieninį gyvenimą? Šiaip ar
taip, čia nebuvo tokios grriežtos, reglamentuotos, visagalės religijos, kaip
senovės Egipte. Čia būta kažko kito Jaučiamas laisvas, kanonų nekaustomas,
džiugus ir betarpiškas požiūris į gyvenimą Užvis labiausiai apie tai byloja
menas – pagrindinis žinių ir spėliojimų apie šį išnykusį pasaulį šaltinis.

Kai kuriais bruožais Kretos dailė panaši į Egipto – Mikėnų:
liūtų medžioklės, katės, gaudančios paukščius labai primena panašius Egipto
reljefus ir sienų tapybos motyvus. Tikriausiai čia būta abipusės įtakos.
Knoso rūmuose rastas didelis dažytas reljefas – jaunikaitis su lelijų
vainiku ant galvos, su lazda rankoje lengvais plačiais žingsniais eina per
žydinčią pievą. Jaunojo „Karaliaus žynio“, kaip jį pavadino a

archeologai,
figūra sukurta pagal Egipto figūrų tipą: pečiai, krūtinė, akys pavaizduoti
iš priekio, veidas ir kojos iš šono.

Kretiečiai buvo jūrininkai: jie prekiavo su Egiptu ir, be
abejo, pažino jų kultūrą. Bet su panašumu aptinkama ir didelių
pasaulėjautos ir stiliaus skirtumų. Griežtas skaitmeninis matas (modulis),
formos geometriškumas, griežtas, didingas paprastumas, simetrija,
vaizdavimo harmoniškumas – visa tai būdinga net Naujosios karalystės
Egiptui, o Kretoje tai nepriimtina: visų pirma čia į akis krinta laisvumas.
Ir ten. ir čia grakšti linija, gražus siluetas, bet egiptiečių linijomis
siluetas atrodo kaip nukalta grafinė formulė, o kretiečių jis panašus į
laisvai išvingiuotą raštą. Kretiečių ir egiptiečių reljefiniai ir sienų
tapybos motyvai skiriasi kaip gležna gėlytė nuo tiesios ir stiprios palmės.
Egiptietiška figūra , nors ir sąlygiškai pasukta, anatomiškai apgalvota ir
be galo tvirtai, deramai sukonstruota. Kretiečių vyriška figūra pavaizduota
nepaprastai liauna talija, susiraičiusiomis lyg gyvatės garbanomis ir
laisvomis kūno proporcijomis. Ji visiškai netelpa j jokias taisykles. Ji
pasakiška, bet tuo pasakiškumu gyva.

Dar įdomesni moterų atvaizdai, labai dažni Kretos tapyboje ir
mažųjų formų skulptūroje (tai duoda pagrindo manyti, kad moteris turėjo
garbingą vietą visuomenėje, galbūt ten vyravo ir matriarchatiniai
santykiai). Kretos moteris tyrinėtojai pavadino „paryžietėmis“’, „damomis
melsvais drabužiais“, „rūmų damomis“, ir tokios pravardės joms išties
tinka, nors galimas daiktas, kad šitos „paryžietės“ buvo žynės, .gyvačių
kerėtojos ar net deivės. Jų talijos kaip vapsvų, suknios su puošniais
melsvais ar tamsiai mėlynais krinolinais, atlapi korsažai, įmantrios
šukuosenos, a

apipintos perlais, su užleistomis ant kaktos garbanomis,
išpuoselėtos nuogos rankos, plonos su kuprele nosys ir mažos, vos
besišypsančios burnytės.

Įmantri Kretos rūmų labirintų asimetrija; tą pačią
asimetriją, tą pačią įmantrių formų seką matome tapyboje, ornamentikoje ir
taikomosios dailės dirbiniuose. Kretiečius įkvėpdavo jūros flora ir fauna.
Nors jūros peizažų jie nevaizdavo, bet jūra įėjusi į jų meną bangų
vingiais, žydra spalva, suktomis sraigių spiralėmis, dumblių įmantrybėmis.
Jūrų motyvų gausu Kretos ornamentikoje, ypač vadinamoje Kamareso (vietovė,
kur buvo rastos vazos) stiliaus vazose. Garsioji vaza su aštuonkoju –
unikalus kūrinys meninio sprendinio drąsumu ir drauge labai būdingas Egėjo
stiliui. Vazos forma asimetrinė: tarsi paklusdama banguotiems čiuptuvų
judesiams, ji, rodos, čia išsiskleidžia , čia susitraukia, visa plazda.
Dabartinė keramika (porceliane, meniniame stikle, mojotikoje) „mokosi“
lanksčių, elastingų, „gyvų“ formų iš Egėjo pasaulio, sukūrusio šedevrus.

Kretos dailė lyg ir per toli nueina savo tektonika
(prieštaravimas dėsniams, jų nepaisymas) ir įmantrumu. Švelnios Mino
„paryžiečių“ akys pernelyg didelės, jų talijos perdaug lieknos, melsvos ir
rausvos sienų tapybos spalvos perdaug ryškios, ornamentika perdaug įmantri.
Visa tai savaip gražu, bet jaučiama, kad menas jau priartėjęs prie
rizikingos ribos, už kurios dailumas gali virsti manieringumu, o
manieringumas – stiliaus nykimo ženklas. Galbūt ir Kretos visuomenė II
tūkst. viduryje išgyveno savo istorijos saulėlydį, tačiau nežinia, kaip
viskas buvo iš tikro. Spėjama, kad XV a.pr.m.e. Kretą ištiko katastrofa.
Jos miestai virto griuvėsiais. Matyt, juos nusiaubė žemyno gentys achajai,
o gal prisidėjo i

ir stichinės nelaimės – žemės drebėjimas, vulkano
išsiveržimas. Kretos kultūros neliko, bet jai artima Mikėnų kultūra gyvavo
graikų žemyne. Tiesa, ji žymiai skyrėsi nuo Kretos – sienų tapyba sausesnė,
griežtesnė, architektūra rūstesnė. Kretos gyvenvietėse nebūta tvirtovių
sienų, karinių įtvirtinimų: kretiečiai, matyt taip pat nesirūpino karo
dalykais, kaip ir religiniais kultais. Mikėnų ir Tirnito rūmai – jau
tikrosios tvirtovės. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų ir juosiamos
sienomis iš didžiulių akmens luitų. Tokią sienų statybą graikai pavadino
kiklopine – jų nuomone, tik pasakiški milžinai kiklopai tokius akmenis
galėjo pakelti.

Mikėnų epochos žmonės ne veltui statė tvirtoves. Gyvenimas
buvo žiaurus, dažni karai trukdavo metų metus (Trojos karas truko 10 metų).

Per ilgus karus kultūringos graikų gentys išsekino ir
susilpnino viena kitą. Maždaug XI a.pr. m.e. prasideda neramus graikų
istorijos laikotarpis: pagrindiniu jo faktu istorikai laiko daug žemesnio
išsivystymo lygio šiaurės genčių dorėnų įsiveržimą į Graikiją. Egėjo
kultūra pasidavė dorėnams, atnešusiems visai kitos, dar primityvios
kultūros formas ir vadinamąjį geometrinį dailės stilių, apskritai panašų į
neolito.

Mikėnų kultūra turėjo maža ko bendro su beveik pirmykšte
šiaurės genčių kultūra. Prireikė amžių, kad skirtingos visuomeninės ir
etninės grupės asimiliuotųsi ir sudarytų naują visumą, ir kad jų dailė taip
pat pasiektų sintezę. O kad vyko visi šie sudėtingi procesai, epochos
dailė, kurią priimta vadinti „homerine“ X – VIII a.p.m.e. tarsi sužlugo.
Visa, kas sena, nyko, visa, kas nauja, formavosi slapčiomis. Taigi Kretos –
Mikėnų dailė buvo puiki graikų dailės preliudija. Paskui buvo ilga pauzė, o
VII – VI a.pr.m.e. formuojasi jau visai ryškūs ir vientisi stilistiniai
graikų archaikos bruožai.
 

Graikų archaika

Naujas menas visada išauga senojo dirvoje. Kad užgimtų nauja,
reikia kuriančio varomojo faktoriaus įsikišimo. O tas faktorius kultūros
istorijoje yra socialinis progresas, visuomeninių santykių atsinaujinimas.
Graikų archaikos mene galima pastebėti „paveldėtų“ ir Kretos–Mikėnų, ir
geometrinio stiliaus bruožų, o taip pat aiškios kainyninių Rytų kultūros
įtakos. Bet tai, kas graikų architektūroje yra nauja, nulėmė epochos
socialiniai poslinkiai. Jie ir yra tas perėjimas į išsivystančios
vergovinės santvarkos formas. Graikijoje, skirtingai nuo Senovės Rytų
kraštų, susiformavo ne monarchinis, o respublikinis valdymo būdas. Valdė ne
pavienis valdovas, palaikomas senos gentinės aristokratijos, o visos
vergvaldžių, laisvų polio – miesto valstybės – piliečių kolektyvas.

Šitos istorinės raidos kelias išugdė graikams savitą
pasaulėjautą. Jie išmokė deramai vertinti realius žmogaus sugebėjimus ir
galimybes – ne antžmogio, ne išdidaus kilmingo valdovo, o paprasto, laisvo,
politiškai aktyvaus žmogaus piliečio. Kaip tik šie sugebėjimai ir galimybės
buvo padaryti aukščiausiu meno principu, estetiniu Graikijos idealu.

Egiptiečių ir asirų supratimu, herojus galingas savo
paslaptingais ryšiais su stichijų pasauliu: jo jėga – liūto jėga, jo
gudrumas – peslio ar gyvatės gudrumas, jo būstas panašus į didžiulį kalną
ar neįžengiamą girią. Graikų herojus, priešingai, nugali vien žmogišku
gudrumu (Odisėjas gudrumu nugalėjo milžiną Kiklopą), idealiai prisitaiko
prie visokeriopos veiklos, proporcingas kūno veiklumu ir darna. Graikų
dailė siekia žmogiškojo mato; jos pamėgtas paveikslas – lieknas jaunas
atletas. Graikų architektūra ne grandiozinė, bet paremta aiškia ir dailia
tektonika, laikančiųjų ir laikomųjų dalių pagrindais. Ir Olimpo dievai,
nugalėję pabaisas ir milžinus, turi žmogiškąją išvaizdą, žmogiškas dorybes
ir net žmogiškas silpnybes. Jie pyksta, linksminasi, klysta, intriguoja –
bet tai vis dėlto yra stiprios ir puikios būtybės. Visa kas žmogiška –
nesvetima antikinės mitologijos ir antikinės dailės herojams.

Archaikos epochoje (VII – VI a.pr.m.e.) graikų miestų
gyvenimas dar nebuvo įgavęs baigtų formų: viskas tik kūrėsi. Bet ne tik
nusistovėjusios , įsitvirtinusios gyvenimo formos gali tapti didelio meno
pagrindu. Judėjimas ir kova veda į naują sintezę, kai kada sukelia labai
ryškių kultūros reiškinių. Pagrindiniai graikų meno tipai ir formos
archaikos laikotarpiu jau buvo atsiradę. Architektūroje – orderių
(architektūrinis orderis – laikančiųjų ir laikomųjų dalių (kolonų ir
antablemento) sistema sijų ir ramsčių konstrukcijoje, graikų architektūroje
susidarė trys orderiai: dorėninis, jonėninis ir korintinis) sistema ir
šventyklos – ir peripterio (peripteris – stačiakampio plano senovės graikų
šventykla, apjuosta vienos eilės kolonada) tipas; skulptūroje – lieknų
dailių jaunuolių ir dailių merginų statulos, reljefai su kovų, žaidimų,
rungtynių scenomis; indų tapyboje – juodų figūrų tapyba įvairiais
gyvenimiškais siužetais, dailiai ir laisvai sukomponuotais. Visa tai
vystėsi V a., ankstyvosios ir vėlyvosios klasikos epochoje, klasikos, kuri
laikoma antikinės dailės aukso amžiumi. Vis dėlto negalima pasakyti, kad
archaika buvo tik paruošiamoji klasikos pakopa, „primityvesnė“, „ne tokia
tobula“. Ne, archaikos dailė nė kiek ne menkesnė už klasikinę – tik ji
kitokia, savita, nepakartojama.

Garsioji graikų lyrika suklestėjo VII – VI a.. Lesbo poetė
Sapho kūrė karštus, stiprius meilės himnus, Archilokas rasė pašiepiamus
„jambus“, pasakėčias, jaunystės džiaugsmams, artėjančios senatvės liūdesiui
lyrines miniatiūras skyrė Anakreontas (jį labai mėgo Puškinas). Nemažiau
suklestėjo ir filosofija – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas – buvo
pirmieji antikos mąstytojai. O VIa. pabaigoje Heraklitas iš Efeso padėjo
dialektinės filosofijos pagrindus.

Įžymi buvo ta epocha žmonijos gyvenime. Dvasiniai horizontai
nepaprastai praplatėjo, žmogus pasijuto stovįs akis į akį su Visata ir
panoro suvokti jos harmoniją, jos vienovės paslaptį. Detalės dar
nepastebimos, konkretaus visatos „mechanizmo“ įvaizdžiai labai fantastiški,
bet vientisumo patosas, visuotinio ryšio suvokimas – štai kas sudarė
filosofijos, poezijos ir meno jėgą archainėje Graikijoje. Tai buvo
apibendrinimo jėga – ne abstraktaus, ne sauso , o poetiško kupino gaivių,
karštų jausmų gyvenimo apibendrinimas.

Racionalių grožio pagrindų ieškojimas, matais ir skaičiais
paremta harmonija – labai svarbus estetinio graikų suvokimo momentas.
Filosofai pitagoriečiai stengėsi suvokti dėsningus skaičių santykius
muzikos sąskambiuose, kaip dangaus šviesulių išsidėstyme. Dailininkai
ieškojo matematiškai patikrintų žmogaus kūno proporcijų ir architektūrinio
statinio „kūnų“. Šiuo požiūriu jau ankstyvoji graikų dailė iš principo
skiriasi nuo Kretos – Mikėnų dailės, kuriai svetima bet kokia matematika.
Archainė vazų tapyba turbūt turi daugiausia panašumo su Kretos – Mikėnų
daile, bet skirtumas ir čia didelis.

Archainės graikų statulos nebuvo tokios vienodai baltos, kaip
mes dabar jas matome. Ant daugelio statulų išlikusios dažų žymės – matyt
jos buvo dažomos šviesiomis, džiaugsmingomis spalvomis. Marmurinių
mergaičių plaukai buvo aukso spalvos, skruostai rausvi, vyzdžiai mėlyni. O
šventyklos aptaisomos spalvota terakota. Mėlyno Heladės dangaus fone visa
tai turėjo atrodyti labai šventiškai, bet kartu ir kasdieniškai dėl formų
ir siluetų aiškaus paprastumo, sutelktumo ir konstruktyvumo.

Archaikos dailė visur griežtai architektoniška,
architektūrinė: ji stato, matuoja, derina, ieško pusiausvyros, tikėdama,
kad pasaulyje turi viešpatauti tvarka. Bet į pasaulį ji žiūri giedromis,
džiaugsmingomis, nustebusiomis akimis, kaip ir žiūri auksaplaukės mergaitės
(korės), kadaise puošusios Atėnų Akropolį.

 

Graikų klasika

Graikų dailė vystydamasi ir keisdamasi išlaikė iš esmės
archaikos pradus. Graikų klasikinės dailės stiliuje sutapo tikroviškumas ir
saikas.

Aukščiausio ekonominio, politinio ir kultūrinio pakilimo
Graikija pasiekė Va.pr.m.e. viduryje, kai graikų miestų sąjunga nugalėjo
galingą persų valstybę. Atėnai šioje sąjungoje užėmė vadovaujančią vietą.
Atėnams priklausė ir didžiausio kultūrinio centro vaidmuo, kurį jie išlaikė
ilgus metus.

Graikų kultūrą kūrė laisvi nuo varginančio, juodo darbo
piliečiai (juodą darbą atliko vergai – daugiausia ne graikai, o kitos
kalbos, kitos kultūros žmonės – trakai, skitai, egiptiečiai). Darbo
atėniečiai dar nelaikė žeminančiu, kaip vėliau romėnai. Atėnų visuomenė
pasižymėjo demokratiniu skoniu ir papročių paprastumu. Periklis, Atėnų
demokratijos vadas, sakė: „Mes mylime grožį be įmantrumo ir išmintį be
išlepimo.“ 0 dar seniau reformatorius Eolonas taip apibrėžė helenų gyvenimo
principą: „Nieko pervirš“.Graikai vertino protingumą, pusiausvyrą, saiką.
Jie didžiavosi savo demokratine santvarka, paremta lygaus aktyvumo
pagrindais, lygia kiekvieno piliečio atsakomybe už bendrą reikalą.

Didžiulė to laikotarpio meno kūrinių dauguma gyveno ne
muziejinį gyvenimą. Statulos stovėjo arba šventyklose arba lauke –
aikštėse, ant jūros kranto. Plutarchas sako, kad Atėnuose buvo daugiau
statulų negu gyvų žmonių. Žinoma, tai perdėta, bet šiaip ar taip statulų
buvo labai daug. Tačiau mūsų laikus pasiekė labai nedaug graikų originalų.
Graikų tapybos visai neišliko. Iki mūsų laikų išliko tik skulptūrų
nuolaužos ir fragmentai. Dauguma garsiųjų graikų statulų mums pažystamos
tik iš romėnų kopijų, kurių buvo daug daroma, bet jos toli gražu neperteikė
originalų grožio. Didelės Atėnės, Afroditės, Hermio, Satyro figūros, kurias
dabar matome Ermitaže, – tai tik blankūs graikų šedevrų pakartojimai.

Norėdami įsivaizduoti bendrą graikų meno ansamblį (jis ir
neįsivaizduojamas kitaip, kaip ansamblyje), pabandykime mintyse
sukonstruoti Atėnų Akropolio kompleksą, koks jis buvo klasikinėje epochoje.
Daug kartų sugriautas, apiplėštas, paverstas griuvėsiais, šis antikinis
aukso amžiaus paminklas ir dabar, griuvėsiuose, išlaikęs savo harmoniją ir
didybę. Galbūt praėjusių amžių pėdsakai net suteikia poezijos jo
griuvėsiams. Laikas griauna, bet laikas ir poetizuoja.

Akropolis – didelė pailga kalva, iškilusi virš miesto ir
vainikuojanti jį šventyklomis miesto globėjai Atėnei –išminties ir karo
deivei. Kaip kiekviena tikra architektūra, Akropolio kompleksas organiškai
įaugęs į aplinkinį landšaftą. Egipto piramidės gražios kaip tik dykumoje.
Atėnų Akropolis gražus kaip tik čia, Viduržemio jūros platybių . ir mėlynų
Archipelago kalnų fone.

Akropolis buvo ir šventykla, ir tvirtovė, ir visuomeninio
gyvenimo centras; čia buvo valstybės iždas, biblioteka, paveikslų galerija.
Kasmetinėse šventėse Atėnės garbei (vadinamos Panatinėjos) po žirgų ir
gimnastikos rungtynių, po dainininkų ir muzikantų varžybų būdavo
iškilmingiausiais momentas – visaliaudinės eitynės į Akropolį. Raitininkai
jojo ant žirgų, ėjo valstybės vyrai, žengė apsiginklavę kariai ir atletai,
merginos ir vaikinai vedė aukojamus gyvulius, vežėsi švento Panatinėjų
laivo modelį su pritvirtintu prašmatniu peplu – apdangalu, dovana Atėnei.
Šventė būdavo baigiama visuotine puota Akropolyje.

Akropolyje dar buvo daugybė skulptūrų, prilygstančių
marmuriniam Olimpui.

Bendras Akropolio ansamblis – tai graikų klasikinio meno
krištolas; jame, kaip baigtame modelyje, išreikšti svarbiausi jo bruožai.
Pats Akropolio išplanavimas iš pirmo žvilgsnio visiškai natūralus.
Architektai aiškiai vengė frontalumo, simetrijos, paralelizmo. Bet šiame
laisvame išplanavime viskas apgalvota ir patikrinta, akivaizdus
simetriškumas pakeistas sudėtingesniais ritmais ir pusiausvyros principais.
Didžiausias ir svarbiausias Akropolio statinys Partenonas, skirtas Atėnei
Parthenos – Atėnei Mergelei.

Akropolio komplekse akivaizdus taip būdingas graikams
subtilus ir tikslus konstrukcijos bei natūralumo matas. Šį matą graikų
dailininkai pasiekė tyrinėdami žmogaus kūną. Jo konstrukcijose, jo
judesiuose graikai surado ir ritmą ir proporcijų dėsningumą, ir pusiausvyrą
su begale laisvų, natūralių tonacijų. Graikams žmogus buvo visos esybės
įkūnijimas, jie taip garbino žmogaus kūno grožį ir sandarą, kad estetiškai
jį suprato ne kitaip, kaip išbaigtą ir tobulą statulą.

Kūno kalba buvo ir sielos kalba. Kartais manoma, kad graikų
dailei svetima psichologija ar kad ji iki jos nepriaugusi. Ne visai taip.
Iš tikrųjų jai buvo nepažįstama ta gili charakterių analizė, kuri atsirado
naujųjų laikų dailėje, todėl portreto menas buvo Graikijoje gana žemame
lygyje. Bet graikai turėjo, jei taip galima pasakyti, tipų psichologijos
perteikimo meną,– jie perteikdavo turtingą sielos judesių gamą labai
apibendrintais žmonių tipais. Išraiškingumas graikams buvo ne tik veidas,
bet ir kūno judesiai. Ir tai natūralu, juk jie buvo Platono, Sofoklio,
Euripido amžininkai ir bendrapiliečiai.

Iš tikrųjų graikų statulos nepaprastai dvasingos. Prancūzų
skulptorius O. Rodenas apie vieną jų yra pasakęs: „Šitas jaunuolio torsas
be galvos džiaugsmingiau šypsosi šviesai ir pavasariui, negu tai galėtų
padaryti akys ir lūpos.“ Graikų statulų veidai impersonaliniai, t.y. mažai
individualizuoti. Graikiško tipo veiduose triumfuoja „viso, kas
žmogiška“principas idealiu variantu. Taisyklingas, švelnus ovalas, tiesi
nosies linija pratęsia kaktos liniją, pailgas gana giliai įsodintų akių
pjūvis, nedidelė burna, putlios, ryškios lūpos, viršutinė lūpa plonesnė už
apatinę ir grakščiai išlenkta, smakras stambus ir apvalus, garbanoti
plaukai, švelniai ir glaudžiai apgulę galvą. netrukdo matyti taisyklingos
apvalios kiaušo formos.

Palaipsniui keičiantis pasaulėjautai permainas rodo ir
plastiniai motyvai. Keičiasi charakteringa stovinčios figūros poza.
Archaikos epochoje statulos stovėjo visiškai tiesiai, vėlyvoji klasika jas
pagyvina subalansuotais grakščiais judesiais, išlaikydama pusiausvyrą ir
stabilumą Bet jau krito šešėliai ant šviesios graikų pasaulėjautos – tai
prasidėjo IV a.pr.m.e. pabaigoje – demokratijos irimas ir žlugimas. Tani
pradžią davė Makedonija, užgrobusi Graikiją, ir Aleksandro Makedoniečio,
įkūrusio didžiulę monarchiją nuo Dunojaus iki Indo, užkariavimai.
Aleksandras dar jaunystėje buvo ragavęs aukščiausios graikų kultūros
vaisių: jo auklėtojas buvo Aristotelis, o „rūmų“ dailininkas –paskutinis
didysis vėlyvosios klasikos skulptorius Lisipas. Visa tai nesutrukdė
Aleksandrui, užgrobus Persų valstybę ir užgrobus Egipto faraonų sostą,
pasiskelbti dievu ir pareikalauti, kad jis ir Graikijoje būtų garbinamas
kaip dievas. Nepripratę prie rytietiškų papročių, graikai šaipydamiesi
sakė:“Na, jeigu Aleksandras nori būti dievu – tegu būna“, – ir oficialiai
jį pripažino Dzeuso sūnumi. „Orientalizacija“, kurią ėmė diegti
Aleksandras, vis dėlto buvo daug svarbesnis dalykas, negu užkariautojo,
apsvaigusio nuo pergalių, įgeidis. Ji buvo požymis istorinio antikinės
visuomenės posūkio nuo vergovinės demokratijos į tą formą, kuri nuo senų
laikų buvo Rytuose,– vergovinę monarchiją. Prasidėjo helenizmo epocha –
graikų ir rytų kultūros sujungimas, mėgdžiojant graikus.

 

Helenizmas

Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė III a.pr.m.e.
suskilo į kelias monarchines valstybes Egipte, Sirijoje ir Mažojoje
Azijoje. Galingiausia ir įtakingiausia buvo Ptolomėjų Egipto valstybė.
Egipte, kaip žinoma, buvo sava senovinė, labai skirtinga nuo graikiškosios,
kultūra, kituose Rytų kraštuose – irgi. Vis dėlto graikų civilizacija ir
meninės graikų tradicijos visur „paėmė viršų“. Pati „helenizmo“ sąvoka rodo
helenų kultūros pergalę, Rytų kraštų helenizaciją. Netgi tolimose
helenistinio pasaulio srityse, Baktrijoje ir Partuose (dabartinė Vidurinė
Azija), atsiranda savitai perkurtų antikinių formų. O Egiptą apskritai
sunku pažinti, tiek jis helenizuotas. Jo naujas miestas Aleksdandrija – tai
jau tikras apsišvietęs antikinės kultūros centras, kur klesti ir tikslieji,
ir humanitariniai mokslai, ir filosofinės mokyklos, imančios pagrindus iš
Pitagoro, Platono. Helenistinė Aleksandrija davė pasauliui didįjį
matematiką ir fiziką Archimedą, geometrą Euklidą, Aristarchą iš Samo,
„senovės pasaulio Koperniką“, prieš aštuoniolika amžių iki Koperniko
įrodinėjimų, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Helenistinis mokslas ir
filosofija daug paveldėjo iš Senovės Rytų palikimo Bet plastiniai menai
daugiausia išlaikė graikišką pavidalą. Jeigu pažiūrėsime į Egipte sukurtą
puikią marmurinės deivės galvą Maskvoje – niekas šiame kūrinyje mums
neprimins senovės Egipto, iš karto pasirodys, kad tai vėlyvosios graikų
klasikos tąsa. Tam tikru požiūriu taip ir yra. Juk helenizmo epochai
priklauso pagarsėjusios statulos, kurios mums yra Antikos įkūnijimas. Tai
Samotrakės Nikė ir Miloso Afroditė.

Ir dar vienas žymus helenizmo paminklas – Dzeuso altorius
Pergame (IIa.pr.m.e.). Didžiulis horeljefinis frizas juosia altoriaus
cokolį (cokolis – sienos arba atramos (stulpo, kolonos) apatinė dalis,
atskirta nuo kt. plokštumos karnizu, faktūra, spalva). Šis altorius buvo
pastatytas Pergamo karalystės pergalės prieš galus garbei. Frize
pavaizduota Olimpo Dievų kova su gigantais – žemės gelmių vaikais. Galingi
kūnai kūpso susirangę tarsi gyvačių kamuolys, parblokštus gigantus drasko
gauruotakarčiai liūtai, įsikibę dantimis šunys – kova baisi, apšlakstyta
krauju. Tarsi kažkas pranašauja Mikelandželą tais įtemptais kūnų rakursais
(rakursas – dailėje ir architektūroje –perspektyvus (optinis) vaizduojamojo
objekto (statinio, žmogaus figūros, daikto) arba jo dalių sumažinimas),
titaniška jų galia ir tragišku patosu.

Išvados

Jeigu pamėginsime suvokti helenizmo meną iš esmės, tai
pasidarys dar aiškiau, kad jis vis dėlto gerokai nutolęs nuo klasikinių
šaltinių. Jis davė daug nauja, palyginus su klasika, bet nesukūrė šito
naujo pagrindais tokios vientisos ir užbaigtos meninės koncepcijos, kokią
buvo sukūrusi klasikinė epocha. Graikiškas plastinio mąstymo tipas (žmogaus
piliečio idealas) dabar prisitaikęs prie kitokios pasaulėžiūros
(vienasmenio valdovo kultas), sudievinti helenistiniai valdovai vaizduojami
panašūs į graikų herojus – prasidėjo vidinė turinio ir formos disharmonija.

Antikinėje vergovinėje santvarkoje perėjimas nuo autonominių
valstybių polių ( dideles centralizuotas helenistinės epochos valstybes
buvo, be abejonės, progresas. Polio struktūra atitiko tik ankstyvąjį
vergovės laikotarpį, kada vergovinės gamybos būdas dar ne visai buvo
apsprendęs visą krašto ekonomiką. Progresuojant gamybai, polio rėmai darėsi
siauri, atsirado centralizuotos valdžios stiprinimo, sienų plėtimo
poreikis. Tai buvo antikinės istorijos helenistinio periodo esmė. Moksle ir
gamyboje helenistinė civilizacija žengė didžiulį žingsnį į priekį bet mene
ji liko klasikinės Graikijos mokine – daugiapusiškesne, bet ne tokia gilia,
kaip mokytojas.

Leave a Comment