Švinas, jo toksiškumas ir ekotoksiškumas

Turinys

Turinys……………………………………………………………………………………………….1Įvadas…………………………………………………………………………………………………2Jonas Pb2+………………………………………………………………………………………….4Švino drusk tirpumas………………………………………………………………………………5Švino (IV)organiniai junginiai……………………………………………………………………6Apsinuodijimas švinu………………………………………………………………………………8Apsinuodijimo švinu profilaktika……………………………………………………………….9Švinas yra pavojingesnis nei iki šiol manyta…………………………………………………9Literatūra…………………………………………………………………………………………….10ĮvadasŠvinas – periodinės lentelės VI grupės cheminis elementas, priskiriamas sunkiesiems metalams. Žymimas Pb, atominis numeris – 82.Išvaizda

Gamtoje randamas šiuose mineraluose:· galenitas PbS · anglezitas PbSO4 · ceruzitas PbCO3 · piromorfitas Pb5(PO4)3Cl · mimetezitas Pb5(AsO4)3Cl Grynas švinas yra minkštas metalas. Jo paviršius neblizga, kadangi ore pasidengia matine oksido plėvele. Švino lydymosi temperatūra yra žema, 327ŗC todėl iš jo lengva formuoti gaminius. Antikos laikais buvo naudojamas statyboje, skulptūroje. Romėnai iš jo gamino vandentiekio vamzdžius, virtuvinius indus. Tai pasireiškė ilgainiui romėnų diduomenės protiniu degradavimu. Su alavu švinas sudaro lydinį, plačiai naudojamą elektronikoje elektriniams kontaktams prilydyti. Su švinu ir jo druskomis susiduriama švino gamybos įmonėse, metalų apdirbimo ir metalų padengimo švinu ir litavimo cechuose, spaustuvėse, dažų, gumos, chemijos gamyklose, akumuliatorinėse, taip pat buityje naudojant glazūruotus indus. Iš švino gaminami skydai apsaugantys nuo rentgeno spindulių. Įvairiuose lydmetaliuose švino yra nuo 50% iki 95%. Švino pigmentai naudojami dailėje raudonai (švino surikas, Pb3O4), baltai (Švino baltalas, 2PbCO3·Pb(OH)2) ir geltonai (Neapolio geltonis) spalvoms išgauti, tačiau yra nuodingi, reaguoja su daugeliu kitų (ne švino) pigmentų, keisdami spalvas, todėl negali būti naudojami su daugeliu kitų organinių ir neorganinių dažų. Pastaruoju metu naudojami retai, keičiami kitais, ne tokiais nuodingais pigmentais, pvz., švino baltalas keičiamas cinko baltalo mišiniu su titano baltalu.

Švino yra augalų ir gyvūnų organizmuose. Augalai jį paima iš dirvožemio, vandens ir atmosferos. Gyvūnai ir žmogus jį sukaupią kauluose, kepenyse, plaukuose. Švinu apsinuodijama, jeigu kasdien organizmas jo gauna daugiau kaip 2 mg. Dar iki JAV nepriklausomybės paskelbimo Šiaurės Karolinoje buvo diagnozuoti apsinuodijimai švinu naudojant alkoholinius gėrimus, kurie buvo pagaminti naudojant švininę gamybos įrangą. Vidutinis švino kiekis kraujyje labai sumažėjo perėjus prie bešvinio benzino. Dabar Švinas nebenaudojamas dažų, lydmetalių gamybai. Griežtai kontroliuojamas švino turinčių atliekų išmetimas į aplinką. Apie 73% procentus švino yra surenkama ir panaudojama pakartotinai. Daugiau nei du trečdaliai naudojama akumuliatorių pramonėje, lieti kabeliams ir forminėms detalėms. Vidutiniškai 20 tūkstančių tonų švino kasmet sunaudojama gaminti akumuliatoriams arba švino suriko forma krištolo pramonėje. Gaminamas ir perdirbamas ir kaip prieškorozinis pigmentas. Švino suriko dažai yra reikalingi tik kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, apsaugoti nuo korozijos ilgalaikiams plieno statiniams (tiltams ir panašiai).

Sanuojant senus plieno statinius, juose gali susidaryti didelis kiekis švino dulkių. Kitas švino taršos šaltinis yra automobilių transportas. Benzinui švinas naudojamas kaip antidetonuojanti priemonė (tetraetilo švinas. 75 proc. esančio benzine švino kartu su automobilio išmetamomis dujomis patenka į aplinką. Aplinka teršiama ir per šiukšlių deginimo įrenginius, kur deginamos švino turinčios atliekos (kapsulės, tūbelės, kai kurios sintetinės medžiagos, prieškoroziniai dažai ir kt.). Metalurgijos pramonės, šviną perdirbančios įmonės ir kuro įrenginiai irgi prisideda prie aplinkos teršimo švinu bei švino junginiais. Dulkių pavidalo arba tirpios formos švinas ir jo junginiai yra ypač stiprus aplinkos nuodas.švinas kaip ir kiti sunkieji metalai susikaupia dumble, nuosėdose ir tokiu būdu kenkia aplinkai. Senuose statiniuose, kuriuose geriamasis vanduo dar tiekiamas švininiais vamzdžiais, švino kiekis gali viršyti leistiną normą. Į augalus, gyvūnus bei žmonių organizmus švinas patenka per maistą. Sąlygiškai aukšta koncentracija aptinkama vidaus organuose. Be to, daugiau švino yra daržovėse, kurių didelis lapų paviršius. Vandens paukščių medžiotojai iš švino gamina šaudmenis. Daug tokių paukščių, prariję švininę kulką, …apsinuodija ištirpusiu švinu ir žūsta. Švinu apsinuodija ir plėšrūs paukščiai, sumedžioję švino kulka pašautą antį ar žąsį.Jonas Pb2+Švinas nėra pavojingas aplinkai, kol neištirpsta ir virsta jonu. Šiuo atžvilgiu švinas skiriasi nuo gyvsidabrio, ypač pavojingo garų būsenos. Kadangi švino virimo temperatūra (1740ŗC) yra žymiai aukštesnė už gyvsidabrį (357ŗC), jo sočiųjų garų slėgis yra mažesnis.Gamtoje randamas mineralo galenito sudėtyje (PbS).Nors metalų įtampos eilėje švinas yra prieš vandenilį, neoksiduojančiose Rūgštyse jis tirpsta tik esant deguonies: 2Pb+4HCl+O2→2PbCl2+2H2O

Netolimoje praeityje konservų dėžučių hermetiškam uždarymui buvo naudojamas lydmetalis, kurio sudėtyje buvo švino.Atidarius dėžutė,veikiant oro deguoniui, švinas ištirpsta parūgštintame produkte,o susidarė Pb2+ jonai nuodija maistą.

Apskritai geriamajame vandenyje yra labai mažai ištirpusio švino.Žymiai didesni jo kiekiai yra ore ir daugiau-maiste.Jau nuo senovės Egipto laikų geltoni švino oksido milteliai buvo naudojami molinių indų glazūrai.