Žuvų pralaidų projektavimas

ĮVADAS

Darbo tikslas:

1. Turint individualius duomenis reikia atlikti žuvų pralaidos hidraulinius skaičiavimus ir pagal jų duomenis suprojektuoti žuvitakį pasirinktai žuviai (šlakis 1pav.).

2. Reikia išdėstyti problemą, kodėl ir kam yra reikalingos žuvų pralaidos.

Pastaruoju metu Aplinkos ministerija (AM) parengė teisės aktus varžančius hidrotechninę statybą, ketina visiškai uždrausti bet kokių užtvankų statybą 146 šalies upėse. Šiame sąraše visos didelės, vidutinės ir didelė dalis mažesnių upių. Pretekstas – saugoti vertingas žuvis (ypač migruojančias – laukinę lašišą, šlakį ir kt.), atsižvelgiant į įvairias ES gamtinės aplinkos direktyvas, tarptautinius susitarimus, rekomendacijas. Šis drraudimas – kilpa upių vandens verslui. Upių užtvankos, sudarančios tvenkinius leidžia vystyti ta pačią žuvininkystę, drėkinti žemes, aprūpinti pramonę pigiu vandeniu, laivuoti upes, sportuoti, ilsėtis ir gaminti elektros energiją. Pastaroji energijos ir vandens ūkio šaka- hidroenergetika pasaulyje, laikoma viena iš švariausių elektros gamybos būdų, šiuo metu šalyje yra pakilime. Aplinkos sergėtojai ir užtvankų statytojai – hidrotechnikai daugiau kaip metus ieško abipusio kompromiso, kuris atsidūrė aklavietėje. Pastarieji įrodinėja, kad pažeidžiamas subalansuotos plėtros principas, reikalaujantis atsižvelgti į ekonominius, socialinius, kultūrinius, regioninius ir kt. poreikius. Kita veertus yra analogiški ES teisės aktai, skatinantys plėsti atsinaujinančios energijos šaltinius. Hidroenergetikai, upių barjerams – užtvankoms įveikti siūlosi pastatyti žuvų pralaidas, įvairius apvadus, tačiau gamtos sergėtojai, priešingai nei visame civilizuotame pasaulyje, netiki jų efektyvumu. Tad žuvų apsaugos priemonių efektyvumo pagrindimas HE yr

ra vienas iš esminių jas toliau plėtojant.

Iš tikro, pastačius užtvankas, kurios būtinos sudaryti patvanką HE įrengti, natūrali žuvų migracija, jų reprodukcija sutrinka. Pirmiausia žuvys negali įveikti dirbtino barjero – užtvankų aukščio, kildamos prieš srovę link aukštupio. Antra, grįždamos atgal pasroviui jos rizikuoja patekti į turbinas, taip pat susižaloti praeidamos potvynių pralaidas. Būtina taip pat akcentuoti užtvankų, o tiksliau tvenkinių pradinę įtaka žuvų populiacijoms, kuomet patvenktas vanduo užlieja jų nerštavietes ir tuo pačiu jas sunaikina. Šis paskutinis aspektas yra praktiškai neišvengiamas statant tvenkinius, jį galima tik sušvelninti parenkant tvenkinio vietą žuvisaugos požiūriu mažiau jautriose teritorijose ar įrengus dirbtines nerštavietes aukščiau tvenkinio patvankos zonos. Šių tyrimų objektas apsiriboja pirmaisiais dviems aspektais.

Kuomet užtvankos aukštis 1-2 m jos įtaka žuvų migracijai yra praktiškai nulinė. Štai, pprieš karą buvusių šalies malūnų, lentpjūvių ar kitų hidrojėgainių mažos užtvankos visiškai nekliudydavo žuvų migracijai. Potvynių metu vandens lygiai abipus užtvankos susilygindavo, užtvankos buvo atidaromos ar pralaužtos ir žuvys lengvai jas įveikdavo.
Apibendrinti žuvų pralaidų statybos dabartines tendencijas, perimant geriausią patirtį iš kitų šalių, pasiūlyti racionaliausius žuvų pralaidų konstrukcijų tipus. Tyrimo rezultatai realizuojami praktikoje.

Žuvų apsaugos statinius/įrenginius hidroelektrinėse sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes:
Žuvų pralaidos (dažnai siejamas su terminu “žuvitakiai”), kurios sudaro sąlygas žuvims migruoti pro hidromazgus iš žemutinio upės ruožo (u
užtvankos papėdės) į aukštutinį, ir atvirkščiai.
Apsauginiai tinklai, ekranai, grotos, įvairios garso, elektros, šviesos ir kitos spinduliuotės užkertančios kelią žuvims patekti į turbinas, nubaidančios nuo jų ar palydinčio jas link saugių vietų – žuvų pralaidų.

Tiek vienos tiek kitos žuvų apsaugos priemonių grupės yra labai svarbios, neatskiriamos vienos nuo kitų hidroelektrinėje. Šio tyrimo etape labiau akcentuojamos žuvų pralaidos, kurios gali žymiai sumažinti neigiamą užtvankų įtaką žuvų ūkiui.

Pačios vertingiausios ir tuo pačiu jautriausios upių nuotėkio režimo reguliavimui – praeivės (migruojančios) žuvys. T.y. žuvys kurios gyvena jūroje, pakrančių ar tarpiniuose vandenyse, o reprodukuojasi upėse (anadrominiai migrantai). Todėl statant HE pagrindinis dėmesys skiriamas joms: praeivės žuvys (lašiša, šlakis) gali pasiekti savo įprastines nerštavietes, o tų žuvų jaunikliai grįžti į savo įprastines augimvietes. Be abejo, likusios žuvų rūšys taip pat yra svarbios. Tačiau jos mažiau jautrios tvenkinių įrengimui, hidroelektrinių eksploataciniam režimui [1].

Šiame kursiniame darbe bus projektuojamas latakinis (baseininis) žuvitakis, skirtas

šlakiui (1 pav.).

1 pav. Šlakis (Salmo trutta)

Šlakį galima vadinti jūriniu upėtakiu. Tai keliaujanti žuvis. Ji geba prisitaikyti prie labai įvairių sąlygų. Upeliuose šlakių palikuonys virsta margaisiais upėtakiais, patekusios į ežerus – ežeriniais upėtakiais. Šlakis yra labai panašus i Baltijos lašišą, nuo kurios skiriasi juodų dėmėlių išsidėstymu kūno šonuose ir kai kuriomis skeleto ypatybėmis. Šlakio šonuose gausu juodų dėmelių žemiau ir aukščiau šoninės li

inijos. Jo uodegos stiebelis aukštesnis ir uodeginio peleko iškarpa mažesnė negu lašišos. Šios žuvies žandikauliai neršto metu išlinksta mažiau negu lašišos. Skirtingai nuo lašišų, šlakiai maitinasi ir gėluose vandenyse, yra geriau už lašišas čia prisitaikę gyventi.

Atkeliavę iš jūros, šlakiai neršia Neries, Žeimenos, Šventosios, Jūros, Minijos upių šaltiniuotuose intakuose. Šlakiai, kaip ir margieji upėtakiai, neršia netgi visai menkuose upokšniuose (Pvz.: Šalnaitėje prie Buivydiškių). Šaltinių upokšniuose, kartu su šlakių jaunikliais, aptinkami ir margųjų upėtakių , kurie yra nuolatiniai jų gyventojai. Šlakio jaunikliai išvaizda net nesiskiria nuo margojo upėtakio jauniklių. Šlakių nerštas vyksta spalio – lapkričio mėnesiais, o nerštinė migracija jau prasideda rugsėjo mėnesį [4].

Šlakiai gali užaugti iki 1 metro ilgio, 8 – 12 kg svorio. Didžiausias šlakis, pagautas Škotijos pakraštyje, svėrė 13 kg. Pastebėta, kad Merkio intakuose, iki pastatant Kauno HE, neršė 3 – 5 kg svorio šlakiai, kai kurios žuvys svėrė 7 kg.

Literatūroje aptinkama žinių, kad dalis margųjų upėtakių, nuplaukusių į jūrą, virsta šlakiais. Amerikiečiai net neskiria margojo upėtakio nuo šlakio – abi žuvis vadina ruduoju upėtakiu. Neabejojama, kad ir šiuo metu dalis šlakių virsta margaisiais upėtakiais, o dalis keliauja į jūrą ir užauga praeiviais šlakiais.

Vargu ar kitos kurios žuvys geba taip puikiai prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų kaip šlakis. Vis dėlto dėl kenksmingų šlakiui sąlygų labai sumažėjo šios žuvies išteklių. Pastaruoju metu į upes atplaukia ti
ik vienas kitas šlakis. Taigi reikia pasirūpinti, kad šlakiai nežūtų pakeliui į nerštavietes ir kad nerštavietėse vandenys nebūtų teršiami.

Šlakio žuviena skoniu ir verte bemaž prilygsta lašišai. Kitur ji yra svarbi verslinė žuvų rūšis ir sėkmingai dirbtinai veisiama [2].

Nors šlakis 1998 metais išbrauktas iš Lietuvos raudonosios knygos, tačiau jo populiacija dar lengvai pažeidžiama ir reikalauja tolimesnių stiprinimo priemonių. Parengtame ,,Šlakių išteklių atkūrimo ir apsaugos programos įgyvendinimo priemonių plane 2002 – 2011 m.” numatyta kasmet į upes išleisti 50 tūkst. šlakių lervučių, 50 tūkst. metinukų ir 150 tūkst. rituolių. Tačiau tam reikia pastatyti šlakių paauginimo cechą.

Dirbtiną lašišų ir šlakių veisimą derinant su kitomis priemonėmis (praėjimo takų statyba užtvankose, draudimas statyti užtvankas lašišinėse upėse, apsauga nuo neteisėtos žvejybos, tinkamas žvejybos reguliavimas) lašišų kiekis iki 2010 metų turėtų padidėti 2,75 karto, o šlakių – 1,8 karto. Tai leistų pretenduoti į didesnes šių žuvų verslinės žvejybos kvotas Baltijos jūroje. Be to, atsivertų platesnės galimybės šių žuvų mėgėjiškos žūklės organizavimui. 2002 metais Lietuvos žvejams Baltijos jūroje leidžiama sužvejoti 6840 vnt. lašišų ir 1500 vnt. šlakių. Žvejams mėgėjams, įsigijus licenziją, lašišas galima žvejoti tiktai Baltijos jūroje, o šlakius – ir Nemune bei Minijoje [3].

Be mūsų projektuojamos latakinės (baseininės) žuvų pralaidos dar yra keletas kitų žuvitakių tipų. Būtina pabrėžti, kad tokia klasifikacija yra pirmoji šalyje. Ji atlikta remiantis skelbtais ir neskelbtais darbais (Ruplys, 1988,1998; Ruplys ir Žibienė, 2000). Iš tikro lietuviškoje literatūroje, kuri žuvų pralaidų klausimais nėra gausi, naudojami įvairūs, išversti iš kitų kalbų terminai. Pagrindiniai žuvų pralaidų tipai:

a) latakinis baseininis arba su dirbtiniu šiurkštumu;

b) laiptinis;

c) šliuzai;

d) keltuvai.

Patyrimas rodo, kad nėra stebuklingo žuvų pralaidos tipo. Toms pačioms sąlygoms jie gali būti efektyvūs arba neefektyvūs.

Latakinis (baseininis) žuvitakis plačiausiai paplitęs pasaulyje, taikomas tiek mažo, tiek didelio aukščio užtvankoms. Tai latakas su pertvaromis, kurios sudaro eilę baseinėlių su nuosekliai kintančiu vandens lygiu. Žuvys iš vieno baseino perplaukia į kitą. Jis tinkamiausias, kai praeivių žuvų rūšių yra daug ir patvankos aukštis iki 6-7 m. Baseinėlio apytiksli matmenys yra tokie: plotis – 1.2 -2.4 m, o ilgis – 1.8- 3.0 m. Jie nustatomi pagal jautriausios žuvų rūšies reikalavimus. Pertvaros, sudarančios baseinėliuose patvanką, gali turėti angas ar vertikalius plyšius ir tokiu būdu reguliuoti debitą esant skirtingai patvankai. Debitas nėra pastovus, tačiau sudaromos žuvims reikalingos hidraulinės tėkmės sąlygos. Gana populiarus latakinis žuvitakis su plyšinėmis pertvaromis, per kurias praplaukia žuvys ir išnešami nešmenys. Plyšio plotis – 15-45 cm. Populiariausi tokio žuvitakio matmenys: plotis-2.5 m; ilgis -3.3 m ir plyšio plotis – 30 cm. Žuvitakio nuolydis parenkamas toks, kad esant maksimaliai patvankai (skirtumas tarp aukštutinio AVL ir žemutinio ruožo vandens lygio ŽVL) vandens kritimo aukštis tarp gretimų baseinėlių būtų apie 15-45 cm. Šis aukštis taip pat priklauso nuo žuvų tipo. Praleidžiamas debitas – nuo 0,1 iki 5 m3/s ir daugiau (neskaitant debito, skirto žuvų viliojimui). Labai panašus į latakinį yra laiptinis, kuris taikomas didesniems užtvankos aukščiams.

Latakinis, Denil tipo žuvitakis pagal belgo išradėjo pavardę (1909m.). Jis primena lataką, kurio dugne ar šonuose išdėstyti deflektoriai, mažinantys vandens greitį. Todėl žuvitakio nuolydis – didelis (iki 15- 20%). Jis tinka greitai plaukiančioms žuvims, kurių ilgis didesnis už 30 cm. Naudojamas nedidelėms upėms, kai žuvitakio debitas 0,1-0,3 m3/s ir mažo aukščio (2-4 m) užtvankoms. Kas 2 m aukščio būtina numatyti žuvų poilsio aikštelę. Lengvai praleidžia nešmenis. Žuvitakio plotis – 0.6-1.0 m. Jis yra žymiai patrauklesnis žuvims, negu laiptinis, nes vandens turbulencija jas labiau vilioja.

Žuvų šliuzai ir keltuvai. Aukštoms užtvankoms (H> 8-10m) jie esti kai kada pigesni negu minėti. Žuvų šliuzo (vadinamas Borland tipas) veikimo principas panašus į laivų šliuzo, o keltuvo veikimas į įprasto lifto.

Upelio tipo žuvitakis. Tai natūrali vaga – greitvietė, su natūraliu ar dirbtinu šiurkštumu, jungianti AVL ir ŽVL, kuri labiausiai prisitaiko prie aplinkosaugos reikalavimų. Žuvitakio nuolydis i<2-5%. Žuvitakiu praleidžiamas debitas žymiai didesnis nei minėtų, todėl nepagaminamos energijos kiekiai taip pat didesni.

Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantys privalėtų būti priimtas sprendimas statyti ar nestatyti žuvų pralaidas užtvankose yra tokie:
Žuvų produkcijos ir jų reprodukcijos esamas potencialas aukščiau kliūties (užtvankos ar kito barjero),
Žuvų nusileidimo galimybės iš tvenkinio per užtvanką (mirtingumo ar sužalojimų įvertinimas),
Pralaidų kaina žuvims pakilti į viršų ir nusileisti žemyn per užtvanką,
Alternatyvūs sprendimai (žuvų įveisimas, kitokia žalos kompensacija, apleistų užtvankų ir mechaninių kliūčių pašalinimas kitose vietose ir t.t),
Upės vagos užpildymo vandeniu būklė, žemiau užtvankos, žuvų gyvenimo sąlygoms užtikrinti.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie žuvų takų efektyvumą, visų pirma kaskadinėse hidroelektrinėse (upėje yra keletas HE). Pagal kitų šalių patyrimą, efektyviomis laikomos žuvų pralaidos jei jomis pasinaudoja nemažiau 75% atplaukusių prie užtvankos žuvų (kildamos į viršų). Atitinkamai, kai yra dvi užtvankos su žuvitakiais – 56%. Pagal analogiją 4-tos užtvankos žuvitakio efektyvumas siektų tik 32% [1].

Lietuvoje pastaraisiais metais labai sumažėjo upių ir ežerų žuvingumas, o priežastys lemiančios šį faktorių yra tokios:
Žuvingumas
Brakonieriavimas
Aplinkos apsaugos inspekcijos darbo efektyvumas
Pajamos
Tarša
Veisimas
Pralaidų kūrimas (žuvitakiai, leidžiantis žuvims persikelti upe aukštyn per užtvanką)
Mėgėjiškos žūklės mastai
Mėgėjiškos žūklės populiarinimas (informacijos apie žvejybą kiekis, žūklės įrankių parduotuvių skaičius ir t.t.)
Verslinės žūklės mastai
Natūralių slėptuvių skaičius
Nerštaviečių skaičius
Išneršimo rodiklis

Šio darbo esmė yra suprojektuoti žuvitakį šlakiui, kurio pagalba būtų galima padidinti šios žuvies populiaciją Lietuvoje. Žuvitakio projektavimui duomenis imame iš 1lentelės.

1. Žuvų pralaidos hidrauliniai skaičiavimai
Variantas 12v

1 lentelė. Žuvų pralaidos skaičiavimo duomenys.

bv, m 15,0
m 2,0
n 0,06
i 0,006
Upės vagos debitų dydžiai žemutiniame bjefe:
Qmin.gamt., m3/s 0,31
Qmax 10%, m3/s 52,40
Qvid., m3/s 4,10
Per žuvitakio slenkstinę pertvarą tekančių debitų dydžiai:
Qmin.gamt., m3/s 0,25
Qmax 10%, m3/s 5,20
Qvid., m3/s 2,00
ZABSK, m 25,70
ZŽBD, m 23,00

1.1 Upės vagos vandens gylių skaičiavimas

Apskaičiuoti vandens gylius upės vagos (schematizuotai ir skaičiavimų supaprastinimui priimant ją trapecijos formos) žemutiniame bjefe; skaičiavimuose priimti upės vagos parametrus: vagos dugno plotį bv, šlaito koeficientą m, vagos šiurkštumo koeficientą n, upės dugno nuolydį i. Skaičiavimus atlikti prie šių upės debitų dydžių: minimalaus (gamtosauginio) vasaros 95% tikimybės debito Qmin.gamt., maksimalaus vasaros poplūdžio 10% tikimybės debito Qmaks.10% ir vidutinio daugiamečio debito Qvid..

; (1)
K – įvedamas koeficientas;
A – upės vagos plotas
C – Šezį koeficientas;
R – hidraulinis spindulys;
i – upės dugno nuolydis;
Q – upės debitas (minimalaus (gamtosauginio) vasaros 95% tikimybės debito Qmin.gamt ).
Qmin.gamt = 0,31 m3/s;

= 4,002082791.

h = 0,08357385 m.

; (2)
A – upės vagos plotas;
b – vagos dugno plotis,
m- šlaito koeficientas;
h- vandens gylis upės vagoje.

= (15,0 + 2,0 · 0,08357385) 0,08357385 = 1,267576927 (m2).

χ = b + 2h , (3)

χ – šlapias perimetras;
χ = 15,0 + 2 · 0,08357385 = 15,37375362 (m).

; (4)
R = = 0,082450712 (m).

; (5)
n – vagos šiurkštumo koeficiento;
C = = 10,99548738.

; (6)

K = 1,267576927 · 10,99548738 = 4,002082287

b) Qmax 10% = 52,40 m3/s (maksimalaus vasaros poplūdžio 10% tikimybės):

K = 676,4810911;
h = 1,743149353 m;
A = 32,22437962 m2;
χ = 22,7956009 m;
R = 17,65648852 m;
C = 17,65648852;
K2 = 676,4810911.

c) Qvid = 4,10 m3/s (vidutinis daugiametis):

K = 52,9307724;
h = 0,391329204 m;
A = 6,176215152 m2;
χ = 16,7500774 m;
R = 0,368727559 m;
C = 14,11344438
K2 = 52,9307724.

1.2 Upės vandens tekėjimų greičių skaičiavimas

Apskaičiuoti vandens tekėjimo greičius upės vagos žemutiniame bjefe prie nurodytų debitų.

; (7)
v – vandens tekėjimo greitis;
v = = 0,2446 (m/s).

; (8)
v = = 1,6261 (m/s).

; (9)
v = = 0,6638 (m/s).

2. Efektyviojo ilgio ir efektyviojo plotį skaičiavimas

Apskaičiuoti žuvų viliojimo vilties efektyvųjį ilgį lef ir efektyvųjį plotį bef.

+ 5bi.a ; (10)
lef – viliojimo vilties efektyvusis lygis;
bef – viliojimo vilties efektyvusis plotis;
bi.a – žuvų pralaidos ištekėjimo antgalio plotis, bi.a = 4,0 m;
vvi – viliojantysis upės greitis, vvi = 0,5 m/s;
vju – juntamasis greitis. Šlakio vju = 0,25 m/s;
vup – upės greitis apskaičiuotas prie maksimalaus pavasario 10% tikimybės debito Qmax 10%,
vup = 1,6261 m/s.
lef = = 364,1785 (m).

= ; (11)
bef = = 33,0201 (m).

3. Žuvitakio pločio skaičiavimas

Apskaičiuoti latakinio pertvarinio slenkstinio žuvitakio (jį priimti stačiakampio skerspjūvio formos) plotį b.

; (12)
m – debito koeficientas;

– slenksčio aukštis aukštutinio bjefo pusėje, = 0,6m ;
B – aukštutinio bjefo plotis, B = 6 · b = 6 · 15.0 = 90m;
H – slėgis ties slenksčio ketera, H = Hlj = 0,35m;
b – slenksčio ar paviršinės angos plotis.
m = = 0,3885.

; (13)
Q – maksimalaus vasaros poplūdžio 10% tikimybės debitas Qmaks.10%
g – gravitacijos pagreitis;
Hlj – liejimosi aukštis, Hlj = 0,35 m.
bmax = = 14,5935 (m).

4. Vidutinių vandens tekėjimų greičių skaičiavimas.

Apskaičiuoti vidutinį vandens tekėjimo greitį virš žuvitakio slenkstinės. Šį greitį reikia skaičiuoti prie šių per žuvitakio slenkstinę pertvarą tekančių debitų dydžių: minimalaus (gamtosauginio) vasaros 95% tikimybės debito Qmin.gamt., maksimalaus vasaros poplūdžio 10% tikimybės debito Qmaks.10% ir vidutinio daugiamečio debito Qvid..

; (14)

; (15)

b – latakinio pertvarinio slenkstinio žuvitakio plotis;

g – gravitacijos pagreitis.
Qmin.gamt. = 0,25 m3/s;
Qmaks.10% = 5,20 m3/s;
Qvid = 2,00 m3/s;

Hlj = = 0,0463 (m);
v = = 0,37(m/s).
Hlj = = 0,35 (m);
v = = 1,0181(m/s).
Hlj = = 0,1851 (m);
v = = 0,7551(m/s).

5. Pertvarinio baseinėlio matmenų skaičiavimas.

Apskaičiuoti pertvarinio žuvitakio baseinėlio ( tarp pertvarų) matmenis (ilgį, plotį, gylį), kad būtų tenkinama vandens energijos sklaida. Minimalus vandens gylis baseinėliuose turi būti ne mažesnis kaip 0,6 m.

Latakinių pertvarinių žuvitakių baseinėlių (tarp pertvarų) matmenys turi tenkinti papildomą sąlygą:

E Elei ,

E – vandens energijos sklaida baseinėlyje,

Elei – leidžiamoji energijos sklaida: lašišinėms žuvims Elei = 250 – 300 W/m3;

; (16)
ρ – vandens tankis, ρ = 1000 kg/m3;
Qb – visas žuvitakio debitas, Qmaks.10% = 5,20 m3/s;
Vb – baseinėlio vandens tūris;
z – liejimosi aukštis, Hlj = 0,35m;

g – gravitacijos pagreitis.

bbhblb; (17)

bb – baseinėlio plotis;
hb – baseinėlio aukštis, hb = 0,6m;
lb – baseinėlio ilgis, lb = 8m.

Vb = 14.5935 · 0.6 · 8.0 = 70,0488 (m3);
E = = 254,8823 (W/m3);

E Elei, 250 W/m3 < 254,8823 < 300 W/m3.

6. Reikalingo baseinėlių skaičiaus skaičiavimas.

Apskaičiuoti reikalingą baseinėlių skaičių pagal užduotyje pateiktą keteros ir dugno altitudžių skirtumą aukštutiniame ir žemutiniame bjefuose. Aukščių skirtumą tarp gretimų baseinėlių slenksčių galima priimti 0,25 – 0,30 m.

; (18)
n – baseinėlių skaičius;
0,4 – aukščių skirtumas tarp gretimų baseinėlių;
hb = 0,6m;
ZABSK – aukštutinio antgalio slenksčio keteros altitudė;
ZŽBD – žemutinio antgalio dugno altitudė.

n = = 7 (baseinėliai).

7. Debitų kreivių sudarymas

Sudaryti debitų kreives dviems atvejams: latakinio-pertvarinio žuvitakio pjūvyje (2 priedas) ir upės vagos žemutiniame bjefe (1 priedas).

8. Išilginio ir skersinio pjūvių bei plano braižymas

Nubraižyti latakinio-pertvarinio žuvitakio išilginį ir skersinį pjūvius bei planą masteliu 1:100 arba 1:200 A3 formato milimetriniame popieriuje arba ant vatmano.

Išilginis ir skersinis pjūviai bei planas pavaizduoti 3 – 4 prieduose.

Turinys

Įvadas 3
1. Žuvų pralaidos hidrauliniai skaičiavimai 7
1.1 Upės vagos vandens gylių skaičiavimas 7
1.2 Upės vandens tekėjimų greičių skaičiavimas 8
2. Efektyviojo ilgio ir efektyviojo pločio skaičiavimas 9
3. Žuvitakio pločio skaičiavimas 9
4. Vidutinių vandens tekėjimų greičių skaičiavimas ..10
5. Pertvarinio baseinėlio matmenų skaičiavimas 11
6. Reikalingo baseinėlių skaičiaus skaičiavimas ..11
7. Debitų kreivių skaičiavimas..............................12
8. Išilginio ir skersinio pjūvių bei plano braižymas.......................12

Turinys..............................13

Literatūros sąrašas 14

Išvados 15

Priedai..............................16

Leave a Comment