Riebalų biologinė reikšmė
Gana daug organinių junginių vadinami lipidais (gr. lipos – riebalai).Dauguma jų netirpsata vandenyje, nes neturi polinių jungčių. Organiniuose tirpikliuose (benzine, esteryje, acetone) įvairūs lipidai tirpsta nevienodai. Nepaisant šių junginių struktūros įvairumo, daugumas lipidų yra tik atitinkamų alkoholių ir riebiųjų rūgščių esteriai. Lipidų yra visose gyvūnų ir augalų ląstelėse. Jie – daug energijos turintys junginiai, skirstomi į citoplazminius (konstitucinius) ir rezervinius. Pirmieji įeina į ląstelių ir jų organoidų sudėtį. Jų cheminė sudėtis ir kiekis organizme beveik nekinta. Rezerviniai lipidai organizme sukaupiami riebalinių audinių pavidalu. Jų kiekis nėra pastovus ir priklauso nuo įvairių veiksnių. Labiausiai paplitę žinomi lipidai – riebalai, sudaryti iš dviejų pasikartojančių elementų: riebiųjų rugščių ir glicerolio. Ląstelėse riebalų paprastai būna nedaug: 5-10 % (sausos medžiagos). Tačiau yra ląstelių, kuriose yra ape 90 % riebalų. Jų būna po gyvūnų oda, pieno liaukose ir taukinėje. Biologinė riebalų reikšmė didelė ir įvairi. Reikia pirmiausia pažymėti jų statybinę funkciją. Riebalai yra hidrofobiški. Plonutis šių medžiagų sluoksnis įeina į ląstelės membranos sudėtį. Riebalai yra atsarginė maisto medžiaga (pvz.: krakmolas) organizme, jie svarbūs termoreguliacijos procesams. Be to, lipidai ir jų tarpiniai apykaitos produktai dalyvauja sintezės ir oksidacijos, medžiagų pernešimo į ląsteles ir kituose procesuose. Svarbi yra riebalų energetinė funkcija. Riebalai gali susiskaidyti ląstelėje iki CO2 ir H2O. Jiems skaidantis, išsiskiria energijos du kartus daugiau negu skaidantis angliavandeniams. Gyvūnai ir augalai kaupia riebalus atsargai ir naudoja juos gyvybinės veiklos procese. Daug riebalų yra augalų sėklose (pvz.: saulėgrąžos, kanapės, graikiškojo riešuto): jie padeda aprūpinti daigą energija, kol jis pradės savarankiškai maitintis. Gyvūnai riebalus gali kaupti gumulėliais. Šiam energijos kaupimo būdui pirmenybę teikia smulkūs paukščiai, skrendantys toli žiemoti. O žmogaus organizme per riebalų kitimo procesus tenkinama maždaug 25-30 % energijos poreikių. Atsižvelgiant į darbo pobūdį, klimato sąlygas, lytį ir kitus veiksnius, suaugusiam žmogui per parą reikia 70-120 g augalinių ir gyvulinių riebalų.
• Augaliniai – aliejai (skysta agregatinė būsena). Skylant susidaro glicerolis ir riebiosios rūgštys (nesočiosios – turi dvigubas jungtis tarp anglies atomų, vandenilių yra mažiau negu gali būti). Iš polinesočiųjų riebiųjų rūgščių gaunamos labai svarbios ir organizmui būtinos medžiagos – prostaglandinai (hormonai).• Gyvuliniai – taukai, lašiniai, lajus (kieta agregatinė būsena). Skylant susidaro glicerolis ir riebiosios rūgštys (sočiosios – jungtys viengubos, vandenilio yra tiek, kiek daugiausia gali būti). Su šiais lipidais gaunami riebaluose tirpstentys vitaminai A, D, K, E. Valgant pernelyg daug riebalų gali atsirasti medžiagų apykaitos sutrikimų. Todėl rekomenduotina, kut tik galima, sočiuosius riebalus keisti nesočiaisiais, tokiais kaip saulėgrąžų ar kitais aliejais, žemės riešutų sviestu. Labai svarbi riebalų, kaip vandens šaltinio, reikšmė. Oksiduojantis 1 kg riebalų, susidaro beveik 1,1 kg vandens. Tai paaiškina, kodėl kai kurie gyvūnai gali gana ilgai išbūti be vandens. Pavyzdžiui, per bevandenę dykumą keliaujantys kupranugariai gali negerti 10-12 dienų. Be anksčiau minėtų funkcijų, riebalai taip pat atlieka apsauginę funkciją: jie blogai praleidžia šilumą. Pavyzdžiui, banginio poodinis riebalų sluoksnis yra 1 m storio, todėl šis gyvūnas gali gyventi šaltame poliarinių jūrų vandenyje. Apsauginę funkciją galima suprasti ne tik kaip šilumos nelaidumą: elastingas, minkštas riebalų sluoksnis apsaugo itin jautrius organus (akis, inkstus ir kt.) nuo sutrenkimu.