NO2 gamyba lietuvoje

Pandėlio gimnazija

II cg klasė

Justinas Lukošiūnas

Ar užteks ateityje geriamo vandens?

Referatas

Vandens ištekliai ir naudojimas

Žemės paviršių sudaro du trečdaliai vandens ir tik trečdalis sausumos. Mokslininkai apskaičiavo, kad pasaulyje yra apie 2 000 000 mlrd. tonų vandens (1390 mln. km3). Gėlas vanduo sudaro tik 3 (36 mln. km3) viso šio kiekio. Tačiau ir gėlas vanduo ne visas tinka vartojimui. Daugiau nei pusė gėlo vandens yra susikaupę ledynų pavidalu, o kiti tiesiog netinka vartojimui. Dėl to tik 1/3 pasaulio gyventojų geria tinkamą vandenį, 1/3 turi jo nepakankamai, o 1/3 vartoja netinkamą.
Gėluoju vandeniu laikomas tooks vanduo, kurio litre yra ne daugiau kaip 1 g mineralinių dalelių. Pagal tokį apibrėžimą gėlo vandens pasaulyje yra tik 0,009 visų pasaulio vandenų.
Daugiausiai vandens suvartojama pramonėje ir buityje. Labai daug vandens reikia šiluminių ir atominių elektros stočių, celiuliozės ir medžio apdirbimo, cukraus ir kai kurių chemijos įmonių gamybos procesams. Vis daugiau vandens vartoja gyventojai buitiniams reikalams.
Didėjant vandens suvartojimui, jo ištekliai lieka tokie patys. Jau dabar kaikuriose šalyse suvartojama daugiau vandens negu duoda upių metinis nuotėkis sausmečiu. Didmiesčiuose (Tokijas, Niujorkas, Paryžius, Londonas) jaaučiamas “vandens badas”.
Lietuvoje padėtis kiek geresnė, nes panaudojami ne visi vandens ištekliai, bet nuolatos augant vandens poreikiams ateityje jo jau gali trūkti.

Vandens tarša

Visiškai švarių vandenų gamtoje nėra, juose yra ištirpusių mineralinių dalelių ir organinių priemaišų, vienur jų koncentracija didesnė, kitur ma

ažesnė. Užterštais laikomi tie vandenys, kuriuose, pakitus cheminei ir mechaninei sudėčiai, yra sutrikę normalūs gamtiniai procesai ir dėl tos priežasties jie negali būti vartojami ūkyje ir buityje.
Daugiausiai vandenį teršia pramonė, miestai, žemės ūkis, transportas, miško plukdymas ir pavienių žmonių neatsakinga veikla.
Labiausiai vandenį teršia:
1. nafta ir jos produktai. Kasmet Nemunas į Kuršių marias atplukdo 770 tonų naftos.
2. buitinių vandenų priemaišos – ypač cheminės skalbimo priemonės.
3. neatsargiai naudojamos mineralinės trąšos ir pesticidai.

Vandens tarša sukelia didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai. 85 viso pasaulio žmonių geria sveikatai pavojingą vandenį, dėl to kasmet suserga 500 mln., 5 mln. vaikų miršta.
Nors mažiausiai užterštais laikomi požeminiai vandenys, tačiau šiomis dienomis kelia susirūpinimą ir šulinių vandenys:
Lietuvoje yra apie 300 tūkstančių šachtinių šulinių, kurių vandenį vartoja apie 1 milijonas gyventojų. Šulinių vandenyje esantys nitratai ar nitritai needingsta nei virinant, nei filtruojant buitiniais filtrais, todėl labai svarbu, kad gyventojai žinotų, kokį vandenį jie geria.
Atsakingų valstybės institucijų susirūpinimą kelia padidėjęs nitratų kiekis šulinių vandenyje. Apskričių valstybinių maisto ir veterinarijos tarnybų duomenimis 2001 metais šalyje beveik kas penktame iš tirtų šachtinių šulinių (iš viso ištirta 487 šuliniai) nitratų kiekis viršijo higienines normas (Vilniaus apskrityje 35,6 %, Alytaus – 30,3 %, Šiaulių – 30 %). Šachtinių šulinių vandenyje esantys nitratai ar nitritai neturi specifinio skonio ar kvapo, todėl juos galima nustatyti tik atliekant laboratorinius tyrimus.
Aplinkos ministerijos ir Valstybinės maisto ir

r veterinarijos tarnybos bendrame kreipimesi nurodoma, kad ypač svarbu atlikti šulinių vandens cheminius ir mikrobiologinius tyrimus ten, kur šulinių vandenį vartoja sveikatos priežiūros, vaikų ugdymo įstaigos, taip pat šeimos, kuriose yra mažamečių vaikų.

Vandens apsauga

Pirmieji apribojimai, draudžiantys teršti vandenį, atsirado senokai. Petro I laikais buvo liepiama išplakti tuos, kurie išdrįsta mesti šiukšles į “didingąją Nevą”. Tačiau šiais laikais vandens apsaugoti nepavyksta – tenka jį “gelbėti” nuo teršalų. Išskiriami trys pagrindiniai vandens valymo būdai:
1. Mechaninis – juo (filtravimu, nusodinimu, nugraibymu ir kitais būdais) pašalinamos kietos plūduriuojančios ir ištirpusios dalelės. Tai pirmasis valymo etapas, be jo neįmanomas biologinis ir cheminis valymas. Šis būdas pigiausias ir dažniausiai taikomas praktikoje. Tačiau jo neužtenka, kad išvalytą vandenį vėl būtų galima vartoti buityje, nepažeidžiant biologinių procesų.
2. Biologinis – naudojami aerotenkai ir biofiltrai, kuriuose specialūs mikroorganizmai suskaido žalingus cheminius junginius į elementarias, gamtines, augmenijos įsisavinamas formas. Biologinio valymo trūkumas tas, kad jis nepakankamai veiksmingai išskiria biogenines medžiagas (fosfatus, nitratus).
3. Cheminis – tai distiliacija, chloravimas, absorbcija ir pan. Toks būdas yra kur kas efektyvesnis už kitus valymo būdus.

2000 m. pradėta naujų nuotėkų valyklos statyba IGNALINOS mieste.

Panaudotas pramonėje vanduo gali būti valomas įmonės cechuose (lokalinis valymas), įrengiami bendri visos įmonės nutekamųjų vandenų valymo įrengimai, statomos centralizuotos viso miesto ar kelių gyvenviečių (regioninės) sistemos. Suleisti turintį žalingų medžiagų pramonės panaudotą vandenį į

bendrą miesto kanalizaciją galima tik tada, jeigu susimaišius su visais nutekamaisiais vandenimis, kanalizacijos tinkle žalingų medžiagų bus ne daugiau nei leistina norma ir nesutriks biologinis valymas. Jei šios sąlygos neišlaikomos, tenka prieš suleidžiant į miesto kanalizaciją vandenį valyti įmonės teritorijoje.

Pagrindiniai gamybinių nutekamųjų vandenų valymo būdai

Pramonės šaka, įmonė Nutekamųjų vandenų valymo būdas

mechaninis fizinis ir cheminis biologinis cheminis
Maisto produktų perdirbimas + – + –
Augalinio pluošto perdirbimas – + + +
Gyvulinės kilmės produktų perdirbimas + – + +
Kieto kuro dujofikacija + + + +
Medienos perdirbimas – + + +
Popieriaus fabrikai + – + +
Dirbtinio kaučiuko ir pluoštų gamyba + + + +
Juodųjų ir spalvotųjų metalų gavyba + + – +
Kalnų pramonė + + – +
Chemijos pramonė (pagrindinė) – + – +
Mišri chemijos pramonė – + + +
Naftos gavybos, perdirbimo ir naftos chemijos pramonė + + + +

Pastaba: + ženklas rodo, kad būdas būtinai taikytinas, – ženklas rodo, kad galima atsisakyti siūlomo valymo būdo.

Visos gyvenvietės valymo įrenginiai statomi pavėjui nuo gyvenamosios teritorijos, žemiau pagal upės tėkmę. Tarp gyvenamųjų rajonų ir valymo įrenginių paliekamos sanitarinės apsaugos zonos. Jų plotis priklauso nuo valomų vandenų užterštumo, debito ir valymo būdo.
Svarbiausios požeminio vandens apsaugos nuo užteršimo priemonės:
• Gerai apsaugomos vandenvietės nuo galimo aplinkos poveikio – paliekamos aplink jas normose numatytos apsaugos zonos;
• Užkertamas kelias teršalams patekti į vandeningus grunto sluoksnius (vandenvietės įrengiamos taip, kad požeminis vanduo tekėtų į jas nuo gruntą teršiančių šaltinių, atsisakoma filtracijos laukų, jeigu yra pavojus, kad užterštas vanduo gali patekti į vandeningus sluoksnius);
• Miesto sąvartynai, gyvulių kapinės ir kiti antisanitariniai objektai numatomi geologiniu ir hidrologiniu požiūriu tinkamose vietose, kontroliuojamas sąvartynų eksploatavimas, statomos betono arba molio užtvaros, ka

ad vanduo netekėtų iš sąvartyno į požemį, kanalais apjuosiamos sąvartynų apsaugos zonos.

Ar užteks ateityje geriamo vandens?

Šiuo metu vandens neužtenka tik nedaugeliui valstybių, tačiau laikui bėgant jo gali pritrūkti visiems, nes didėjant vandens užterštumui ir žmonių kiekiui, gėlo ir tinkamo naudoti vandens vis mažėja ir mažėja. Ir kas žino kiek laiko turės praeiti, kol mes išvalysime jau užterštus vandenis ir ateityje dar užteršimus. Dauguma žmonių sieja ateitį su kosminėmis kelionėmis ir ištekliais iš kitų planetų. Tačiau vandens jokioje kitoje planetoje nėra tiek daug kiek Žemėje. Jei mes užteršime savo vandenis, tai visgi iš kur gausime vandens savo poreikiams?

Naudota literatūra:
• Kazys Šešelgis “Aplinkos apsauga”
• Jonas Čepinskis “Šimtas gamtonaudos mįslių”
• B. Ausiejus “Gamta ir pažanga”
• Ričardas ir Diana Kazlauskai “Lietuvos gamta”
• Stasys Vaitekūnas “Geografija” (X klasės vadovėlis)
• Aplinkos apsaugos ministerijos tinklalapis

Leave a Comment