Maisto medziagos

Referatas

Maisto medžiagos

Maistas teikia žmogui energijos, reikalingos augti, fiziniam aktyvumui (darbui) ir gyvybinėms organizmo funkcijoms (kvėpavimui, kraujo cirkuliacijai, virškinimui, nuolatinei kūno temperatūrai palaikyti, mąstyti). Be to, maistas aprūpina organizmą statybinėmis medžiagomis.

Maisto medžiagos skirstomos į:
• Baltymus
• Angliavandenius
• Riebalus
• Vitaminus
• Mineralines medžiagas

Baltymai

Baltymai yra būtina sudedamoji kiekvieno gyvo organizmo dalis. Didesnė su maistu gaunamų baltymų dalis organizme sunaudojama naujoms ląstelėms ir audiniams susidaryti.

Baltymai skirstomi į:
• Pilnaverčius
• Nepilnaverčius

Pilnaverčiai baltymai labiau patenkina mūsų organizmo poreikius; šiai grupei priskiriami gyvulinės kilmės baltymai, esantieji piene, mėsoje, kiaušiniuose. Nepilnaverčiai – augaliniai.

Baltymo moolekulės erdvinė konfigūracija, primenanti spiralę, susidaro daugelio vandenilinių ryšių tarp grupių -CO- ir -NH- dėka. Tokia baltymo struktūra vadinama antrine. Susisukusi į spiralę polipeptidinė grandinė erdvėje įgyja tretinę baltymo struktūrą. Ji įtvirtinama įvairių polipeptidinės grandinės funkcinių grupių sąveika. Pvz.: tarp karboksir. ir hidroksilo grupės – esterinis tiltelis, tarp sieros atomų dažnai susidaro disulfidinis tiltelis, o tarp karboksigrupės ir amonio grp. gali atsirasti druskos tiltelis. Sutvirtina struktūrą ir atsiradę vandeniliniai ryšiai. Tretinė baltymo struktūra lemia jo specifinį biologinį aktyvumą.
Dariniai iš kelių baltymų moolekulių vadinami ketvirtinėmis struktūromis.

Fizikinės savybės. Yra vand. Tirpių ir netirpių baltymų. Kai kurie baltymai vand. sudaro koloidinius tirpalus.

Cheminės savybės.
1. Baltymai, veikiami daugeliu cheminių reagentų, iškrinta nuosėdomis.
Baltymai su lengvųjų metalų ir amonio druskomis sudaro nuosėdas, kurias vėliau galima vėl ištirpinti. Su

unkiųjų metalų druskos, priešingai, – baltymus denatūruoja. Tas pats vyksta, veikiant juos koncentruota sieros r. ar kaitinant.
2. Spalvinės baltymų reakcijos: 1.su konc. Sieros rūgštim, azoto rūgštim sudaro geltonas nuosėdas 2. Su Na šarmu ir Cu sulfatu susidaro violetinės nuosėdos.
3. Baltymai hidrolizuojasi kaitinant su šarmais ar su rūgštimis. Reakcijos metu gaunamos dvi ar daugiau amino rūgštys.

BALTYMŲ Kl. PAVYZDŽIAI FUNKCIJOS IR (ARBA) LOKALIZACIJA
Struktūriniai
baltymai. Kolagenas, Keratinas, Elastinas, Mukoproteinas Jungiamojo audinio tarplastelinės medžiagos komponentas, esantis kauluose, sausgyslėse ir kremzlėse. Įeina į odos, plunksnų, nagų, plaukų sudėtį. Elastinėse skaidulose funkcionuoja kaip struktūrinis elementas. Yra seilėse, tai lipnus sekretas – gleivės
Apsauginiai baltymai. Fibrinogenas, Lizocimas Svarbus kraujo krešėjimui, nes veikiamas trombino virsta netirpiu baltymu fibrinu. Ardo bakterijų sieneles, todėl į bakterijų viduje vanduo suplėšo membraną ir bakterija žūsta.
Hormonai. Insulinas, Gliukagonas, Stomatropinas, Mažina gliukozės kiekį kraujyje. Didina gliukozės kiekį kraujyje. Skatina visų auudinių ir kaulų augimą, stimuliuoja ilgųjų kaulų aufima. Skatina antinksčių žievės steroidinių hormonų sekreciją.
Transportiniai baltymai. Albuminas, Hemocianinas Tirpus kraujo plazmos baltymas, gabenas kraujyje steroidus ir riebiasias rūgštis. Gabena deguonį kai kurių bestuburių kraujyje.
Sandėliniai baltymai. Feritinas, Mioglobinas Geležies atomų atsargą ląstelėse saugantis baltymas. Raumenų skaidulos baltymas, kaupias deguonies atsargą.
Judėjimo baltymai. Miozinas, Aktinas Raumeninės skaidulos judantys siūlai. Raumeninės skaidulos nejudantys siūlai.
Atsarginiai baltymai. Kiaušinio Albuminas, Kazeinas Kiaušinio baltyme, pieno baltyme
Fermentai. Tripsinas, Amilazė, Lipazė, DNR polimerazė, karboanhidrazė Katalizuoja baltymų hidrolizę virškinamąjame trakte. Skaido krakmolą burnos ertmėje. Skaido riebalus virškinimo trakte. Dalyvauja dvigubėjant DNR ir ba

altymų biosintezėje. Kraujo fermentas.

PAGRINDINIAI
Produktai Baltymų kiekis(g) / 100 g produkto
Mėsa 14-25
Žuvis 15-22
Kiaušinis 13-14
Sūris 15-30
Pienas 3-4
Duona 5-10
Bulvės 1,2
Soja 30
Žirniai 20

BALTYMŲ ŠALTINIAI.

Angliavandeniai
Angliavandeniai yra pagrindinis dietinės energijos šaltinis. Pagal PSO rekomendacijas, energijos kiekis paros maisto racione, gaunamas iš angliavandenių turi būti apie 60 procentų. Tai viena pagrindinių maisto medžiagų, kurios rezervai organizme yra nedideli, todėl angliavandenių organizmas turi gauti pastoviai. Skylant 1 g angliavandenių, išsiskiria 4,3 kilokalorijos.

ANGLIAVANDENIŲ KLASIFIKACIJA
1. Monosacharidai – gliukozė, galaktozė, fruktozė
2. Disacharidai – maltozė, sacharozė, laktozė
3. Trisacharidai – rafinozė
4. Tetrasacharidai
5. Polisacharidai – krakmolas.

PAGRINDINIAI ANGLIAVANDENIŲ

ŠALTINIAI

Produktai Angliavandenių kiekis (g) / 100 g produkto
Duona 40-50
Grikių kruopos 64
Ryžiai 70
Cukrus 95-99
Bulvės 20
Arbūzai 9
Morkos 8
Vynuogės 11

ANGLIAVANDENIŲ APYKAITA
Visi angliavandeniai organizme virsta į gliukozę. Pagrindiniai skirtumai tarp angliavandenių yra tokie, jog discharidai į gliukozę virsta greičiau, negu polisacharidai. Žr. Į lentelę.

ANGLIAVANDENIO TIPO, PLAZMOS GLIUKOZĖS KONCENTRACIJOS IR INSULINO KONCENTRACIJOS KRAUJYJE PRIKLAUSOMYBĖ
Angliavandenis Gliukozės koncentracija kraujyje mg/ 100ml
po 30 minučių Insulino koncentracija kraujyje mikroU/ml
po 30 minučių
Gliukozė 130 60
Sacharozė 135 70
Krakmolas 105 20

Riebalai

Riebalai – svarbiausias koncentruotas energijos šaltinis. Juose yra visų būtiniausių žmogaus organizmui riebalų rūgščių. Tačiau riebalus reikia vartoti saikingai.
Taip pat būtina žinoti, kad pagrindiniai organizmui gyvybiškai svarbūs vitaminai (A,D,E,K) pasisavinami tik su riebalais. Suaugęs žmogus su riebalais per parą turi gauti 30 proc. paros maisto davinio kalorijų.

Lipidai (graik. lipos – riebalai) – tai iš gyvulinių, augalinių ir mikrobiologinių objektų išskirtas įvairių organinių medžiagų, vienijančių bendra savybe – netirpumu vandenyje ir geru tirpumu organiniuose tirpikliuose, mišinys. Kaip jau supratote riebalai, dar kitaip vadinami lipidais. Lipidai yra klasifikuojami.

Gamtiniai gyvuliniai ir augaliniai riebalai (aliejai) yra triacilgliceroliai, t.

.y. glicerolio ir riebalų rūgščių esteriai. Jų bendroji formulė:

Riebalai yra dviejų rūšių – turintys sočiųjų ir nesočiųjų riebiųjų rūgščių. Jie skiriasi savo sudėtimi ir tuo, kaip veikia jūsų organizmą. Sočiųjų riebiųjų rūgščių yra gyvulinės kilmės ir pieno produktuose. Nuo jų kraujyje daugėja cholesterolio, o tai savo ruožtu didina riziką susirgti koronarine širdies liga. Su daugeliu daržovių aliejų gauname nesočiųjų riebiųjų rūgščių, kurios žymiai naudingesnės sveikatai.

Kadangi visų gamtinių riebalų sudėtyje alkoholis yra vienas ir tas pats, glicerolis, tai iš esmės jie skiriasi riebalų rūgščių struktūra. Gamtinių riebalų rūgščių sudėtyje yra C4-C22, tačiau dažniausiai pasitaikoC15-C18. Gyvūnų riebalai dažniausiai yra kieti (jų sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų rūgščių), o augalų riebalai – skysti (jų sudėtyje yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių). Daugeliui kietų riebalų būdingos dvi lydymosi temperatūros: šildomi jie išsilydo, toliau šildomi sukietėja, o paskui išsilydo antrąkart (poliforminės kristalinės formos).

Pagrindiniuose riebalų molekulių struktūriniuose fragmentuose vyrauja nepoliniai (C-C, C-H) ryšiai. Dėl to riebalų molekulėms būdingos hidrofobinės (lipofilinės) savybės.
• Riebalai gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose: benzine, eteryje, chloroforme, o aliejai naudojami parfumerijoje kvapniosioms medžiagoms tirpinti.
• Dėl vyraujančių nepolinių ryšių molekulėse riebalai yra mažai laidūs elektrai ir šilumai (saugo nuo šalčio ir šilumos).
• Riebalai praktiškai netirpsta vandenyje, tačiau gali sudaryti emulsijas, stabilizuojamas emulgatorių (tulžies rūgščių, baltymų, muilų ir kt. me

edžiagų).

Riebalų emulsijų susidarymas yra reikšmingas gyvybiniams organizmo procesams. Virškinami riebalai iš pradžių emulguojami, o paskui hidrolizuojami. Gamtinės, stabilizuotos baltymų, riebalų emulsijos pavyzdys – pienas. Pieno riebalai yra lengvai virškinami, kadangi yra emulguoti.
Riebalams oksiduojantis organizme iš 1 g riebalų išsiskiria 39 KJ šilumos. Tai 2 kartus daugiau, negu oksiduojantis angliavandeniams ar baltymams. Paprastai riebalai sudaro 20% žmogaus masės ir yra jo energijos resursas. Kita svarbi riebalų oksidavimo savybė yra ta, kad 1 g riebalų yra 1,4 g taip vadinamo endogeninio vandens šaltinis. Endogeninis vanduo yra reikšminga bendrojo organizmo vandens balanso sudedamoji dalis.

Vitaminai
Vitaminai – smulkiamolekuliai organiniai junginiai, reikalingi organizmo gyvybinei būklei pagerinti, bet kurių pats organizmas pasigaminti (sintetinti) negali, todėl gauna su maistu. Vitaminai paprastai nenaudojami kaip energijos šaltinis ar statybinė medžiaga, jie naudojami kaip kofermentai, dalyvauja kai kurių funkcijų valdyme ir pan., todėl jų reikia labai nedidelių kiekių.

Žmogaus vitaminai

Vitamino pavadinimas Tirpsta Pastabos
Biotinas
Vandenyje Žinomas kaip Vitaminas B7 ar Vitaminas H.

Cholinas
Vandenyje Atrado Maurice Gobley 1850 metais.

Folatas
Vandenyje Atrado Lucy Wills 1933 metais. Žinomas kaip Folio rūgštis ar Vitaminas M

Niacinas
Vandenyje Atrado Conrad Elvehjem 1937 metais. Žinomas kaip Vitaminas B3, Vitaminas P ar Vitaminas PP.

Pantoteno rūgštis
Vandenyje Atrado Roger Williams 1933 metais. Žinomas kaip Vitaminas B5.

Riboflavinas
Vandenyje Atrado D. T. Smith ir E. G. Hendrick 1926 metais. Žinomas kaip Vitaminas B2 ar Vitaminas G.

Tiaminas
Vandenyje Atrado Kazimierz Funk 1912 metais. Žinomas kaip Vitaminas B1.

Vitaminas A
Riebaluose Atrado Elmer V. McCollum ir M. Davis tarp 1912 ir 1914 metų. Ne vienas chemikalas, bet chemikalų grupė (Retinolis).

Vitaminas B6 (Piridoksinas, Piridoksaminas, ar piridoksalis)
Vandenyje Atrado Paul Gyorgy 1934 metais.

Vitaminas B12 (Kobalaminas)
Vandenyje Atrado Karl Folkers ir Alexander Todd 1948 metais. Vienintelis vandenyje tirpstantis vitaminas, kuris žmogaus organizme gali būti kaupiamas ilgą laiką.
Vitaminas C (Askorbo rūgštis)
Vandenyje Identifikavo James Lind 1747 metais. Atrado A. Hoist ir T. Froelich 1912 metais. Trūkumas sukelia skorbutą.

Vitaminas D (Kalciferolis)
Riebaluose Atrado Edward Mellanby 1922 metais. Nedideliais kiekiais sintezuojamas kūne saulės šviesoje (deginantis).
Vitaminas E (Tokoferolis)
Riebaluose Atrado Herbert Evans ir Katherine Bishop 1922 metais.

Vitaminas K (Naftochinoidai)
Riebaluose Atrado Henrik Dam 1929 metais. Chemikalų grupė – Naftochinonas.

Be vitaminų, kurių gaunate su maistu, jūsų organizmas negalėtų normaliai funkcionuoti.

Vitaminai yra gyvybiškai būtini. Jei dienos normoje nebus visų vitaminų, jūsų sveikata nukentės. Daugumą šių vitaminų reikėtų gauti su maistu. Įvairiame, tinkamai parinktame maiste paprastai būna visų organizmui reikalingų vitaminų, todėl papildomai vitaminus tereikia gerti tiems žmonms, kurie yra silpnos sveikatos, serga kokia nors lėtine liga arba prastai maitinasi. Apskritai vitaminai reikalingi tam, kad organizmo ląstelės galėtų tinkamai funkcionuoti: dalyvauti audinių sudarymo bei energijos gamyboje.

Vitaminas A

Jo yra gyvuliniuose produktuose – kepenyse, žuvies kepenėlių taukuose, kiaušinio trynyje ir vitaminizuotuose pieno produktuose. Aktyvioji vitamino A forma – retinolis – gaminasi organizme iš  karotino, kurio yra žalialapėse daržovėse ir geltonuose vaisiuose bei daržovėse.

Funkcijos:
• Padeda susidaryti kaulams ir dantims
• Išlaiko sveiką odą ir plaukus
• Saugo nuo infekcijos kvėpavimo, virškinimo ir šalinimo sistemas
• Padeda matyti tamsoje

Vitaminas B1 (tiaminas)

Vitamino B1, kitaip vadinamo tiaminu, randama ir gyvuliniuose, ir augaliniuose produktuose. Jo gausu rupioje duonoje, ruduose ryžiuose, grūduose, sėlenose, kepenyse, inkstuose, kiaulienoje, žuvyje, žirniuose, riešutuose, pupelėse ir kiaušiniuose.

Funkcijos:
• Valdo fermentus, stimuliuojančius chemines reakcijas, kurios gliukozę (cukrų) paverčia energija
• Greitina gamybą energijos, reikalingos nervų, raumenų ir širdies darbui.

Vitaminas B2 (riboflavinas)

Vitamino B2, kitaip vadinamo riboflaminu, randama daugelyje gyvulinių ir augalinių produktų. Šio vitamino yra piene, kepenyse, daržovėse, alaus mielėse, grūduose, pagerintuose javainiuose ir daigintuose kviečiuose.

Funkcijos:
• Skatina energijos išsiskyrimą iš maistingųjų medžiagų
• Greitina hormonų gamybą antinksčiuose
• Užtikrina burnos, liežuvio ir odos sveikumą
• Nikotino junginiai
Vitaminas B3, arba PP, būna dvejopas: nikotinamidas ir nikotino rūgštis. Pagrindiniai šio vitamino šaltiniai – tai kepenys, liesa mėsa, paukštiena, žuvis, riešutai ir pupelės. Organizmas dar gali jo šiek tiek pasigaminti iš triptofano – aminorūgšties, kurią virškinant išsiskiria baltymai.

Funkcijos:
• Padeda išgauti energiją iš riebalų ir angliavandenių
• Dalyvauja nervų ir virškinimo sistemos veikloje
• Skatina lytinių hormonų susidarymą
• Padeda išlaikyti sveiką odą

Vitaminas B6 (piridoksinas)

Vitamino B6, arba piridoksino, yra kepenyse, paukštienoje, kiaulienoje, žuvyje, bananuose, bulvėse, grūdų produktuose ir daugelyje vaisių bei daržovių.

Funkcijos:
• Dalyvauja išskiriant energiją iš maistingųjų medžiagų
• Padeda susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams ir antikūnims
• Dalyvauja virškinimo ir nervų sistemos darbe
• Palaiko sveiką odą
• Vitaminas B12
• Vitamino B12 aptinkama tik gyvulinės kilmės produktuose – kepenyse, kiaulienoje, žuvyje, mielėse, kiaušiniuose ir pieno gaminiuose.
• Funkcijos:
• Dalyvauja gaminantis ląstelėse genetinei medžiagai, kuri svarbi susidarant naujoms ląstelėms – baltiesiems kraujo kūneliams, plaukų maišelių ir žarnyno ląstelėms.
• Padeda išlaikyti sveiką nervų sistemą
• Folinė rūgštis
• Folinė rūgštis – vienas iš B grupės vitaminų. Daugiausia jos yra žalialapėse daržovėse, grybuose, kepenyse, riešutuose, pupelėse, žirniuose ir rupioje duonoje.
• Funkcijos:
• Dalyvauja gaminantis ląstelių genetinei medžiagai – nuklieno rūgštims – reikalinga ląstelių augimo bei atsistatymo procesams bei naujiems raudoniesiems kraujo kūneliams susidaryti kaulų čiulpuose
• Palaiko sveiką nervų sistemą.

Vitaminas C

Vitamino C yra vaisiuose ir daržovėse: citrinose,žemuogėse, juoduosiuose serbentuose, žaliuosiuose pipiruose, žalialapėse daržovėse ir bulvėse. Perdirbant, šiuos produktus, prarandama daug vitamino C; juos geriau valgyti žalius.

Funkcijos:
• Stiprina dantenas, dantis, kaulus ir kraujagysles
• Stiprina imuninę sistemą
• Greitina žaizdų gijimą.
Vitaminas D

Vitamino D yra riebioje žuvyje, piene, kepenyse, kiaušiniuose, menkės kepenų taukuose ir kai kuriuose grūduose. Jo dedama ir į margariną. Vis dėlto daugiausia vitamino D gauname saulės spinduliams veikiant odoje esančias medžiagas.

Funkcijos:
• Padeda iš maisto įsisavinti kalcį
• Stiprina dantis ir kaulus
• Kontroliuoja kalcio kiekį kraujyje ir taip reguliuoja kraujo krešėjimą, palaiko sveikus raumenis ir nervus

Vitaminas E

Šio vitamino yra margarine, grūduose, pupelėse, žalialapėse daržovėse, riešutuose, žuvyje, mėsoje ir daugelyje kitų produktų.

Funkcijos:
• Dalyvauja susidarant naujiems raudoniesiems kraujo kūneliams ir kraujyje apsaugo juos nuo sunykimo
• Saugo ląstelių sieneles plaučiuose ir kituose audiniuose
• Lėtina ląstelių senėjimą

Mineralinės medžiagos

Mineralinės medžiagos naudojamos kaip statybinė medžiaga (kalcis, fosforas), kaip elektrolitai vandens druskų pusiausvyrai palaikyti, įeina į kai kurių fermentų struktūrą ir reguliuoja organizmo medžiagų apykaitą, įeina į organizmo organinių junginių sudėtį, pvz, geležis į hemoglobino sudėtį.
Sveikam suaugusiam svarbiausi yra 12 mineralinių elementų – kalcis, kalis, fosforas, magnis, geležis, cinkas, jodas, varis, manganas, fluoras, selenas, molibdenas; 3 elektrolitai – natris, kalis, chloras.

Natris yra svarbi organizmo skysčių dalis. Nuo natrio kiekio priklauso skysčių tūris: daugėjant organizme natrio, skysčių tūris didėja, ir atvirkščiai. Natris veikia nervų ir raumenų aktyvumą, sujaudinimo sklidimą. Natrio perteklius žmogaus organizmui nenaudingas, nes gali padidėti kraujospūdis, organizme susikaupti skysčių. Daugiausia natrio gaunama su valgomąja druska ir maisto produktais, kuriuos gaminant dedama druskos (konservais, dešromis, sūriais, duona ir kt.). Patariama per dieną suvartoti ne daugiau kaip 6 g valgomosios druskos, įskaitant ir druskos kiekį, esantį maisto pramonės produktuose.
Kalis yra sudedamoji ląstelių protoplazmos dalis. Veikdamas kaip natrio antagonistas, jis reguliuoja skysčių pusiausvyrą organizme. Jis būtinas širdies, skeleto raumenų, nervų sistemos darbui. Trūkstant kalio, didėja kraujospūdis, atsiranda širdies veiklos sutrikimai, raumenų silpnumas. Kalio perteklius taip pat žalingas, nes sukelia toninius raumenų susitraukimus, elektrokardiogramos pokyčius. Kalio turi bulvės, pomidorai, bananai, ankštiniai augalai, riešutai, pienas ir kiti maisto produktai.
Kalcis dalyvauja susidarant kaulams ir dantims, todėl svarbu, kad jo netrūktų nėščių moterų, vaikų ir paauglių maisto davinyje. Kalcio trūkumas maiste – vienas iš osteoporozės (kaulų išretėjimo) senatvėje rizikos veiksnių. Be to kalcis dalyvauja susitraukiant skeleto ir širdies raumenims, jis reikalingas nervų sistemos, vidinės ir išorinės sekrecijos liaukų veiklai, kraujo krešėjimo procesams. Daugiausia kalcio gaunama su pieno produktais. Jo yra brokoliuose, špinatuose ir kitose tamsiai žaliose lapinėse daržovėse, žuvų kauluose.
Magnis būtinas formuojantis skeletui, nervų ir raumenų jaudrumui, daugelio fermentų veiklai. Magnio stoka gali sukelti raumenų skausmus ir silpnumą, kraujospūdžio didėjimą, dažną širdies plakimą, net skilvelių virpėjimą ar staigų širdies sustojimą. Magnis gaunamas su pieno produktais, žaliomis lapinėmis daržovėmis, riešutais, duona ir kitais grūdiniais produktais.
Fosforas svarbus energijos apykaitai, baltymų sintezei, lipidų pernešimui,formuojantis kaulams ir dantims. Žmogus gauna fosforo su pieno produktais, mėsa, žuvimi, bulvėmis, daržovėmis, grūdiniais produktais.
Geležis įeina į raudonųjų kraujo kūnelių baltymo hemoglobino sudėtį. Ji dalyvauja pernešant deguonį iš plaučių į audinius ir anglies dvideginį iš audinių į plaučius. Geležis įeina raumenų baltymo mioglobino sudėtį. Šis cheminis elementas yra daugelio fermentų sudėtinė dalis, dalyvauja tam tikruose medžiagų apykaitos procesuose. Jei trūksta geležies, slopinamas raudonųjų kraujo kūnelių susidarymas, mažėja hemoglobino koncentracija, prasideda mažakraujystė, kuri pasireiškia fizinio ir protinio darbingumo, organizmo atsparumo sumažėjimu. Dažniausiai mažakraujystė nustatoma vaisingo amžiaus moterims, kurios netenka geležies mėnesinių, nėštumo, gimdymo metu. Rekomenduojamo paros maisto davinio geležies kiekis – 10 mg vyrams, 15 mg moterims. Nėščioms moterims per parą papildomai reikia 10 mg geležies. Geležies yra kepenyse, mėsoje, žuvyje, ankštiniuose augaluose, riešutuose, rupaus malimo grūdiniuose produktuose, žaliose lapinėse daržovėse. Iš gyvulinių maisto produktų geležis pasisavinama daug geriau negu iš augalinių. Geležies pasisavinimą skatina vitaminas C ir kitos organinės rūgštys, o slopina taninai, kurių turi arbatžolės, kiaušiniai, tam tikros mineralinės medžiagos.
Jodas įeina į skydinės liaukos hormonų sudėtį skatina medžiagų apykaitą, energijos gamybą, augimą, psichinę raidą, daro įtaką nervų sistemos, raumenų, kraujo apytakos ir endokrininių liaukų veiklai. Jodo stoka sukelia skydliaukės didėjimą (gūžį), taip pat fizinės ir psichinės raidos sutrikimus. Suaugusiam žmogui per parą reikia vidutiniškai apie 100 – 150 mg jodo. Jodo kiekis maisto produktuose priklauso nuo to, kiek jodo yra dirvoje ir vandenyje. Daugiau jodo yra jūros vandenyje ir pajūrio dirvožemiuose. Žuvis ir kiti jūros produktai, pvz., jūros kopūstai , turi daug jodo. Norint sumažinti jodo trūkumą maisto produktuose, vartojama joduota druska.
Fluoras įeina į dantų ir kaulinio audinio sudėtį. Jis saugo dantis nuo ėduonies. Svarbiausias fluoro šaltinis yra vanduo. Jei geriamajame vandenyje jodo trūksta, kartais vanduo fluoruojamas. Reguliariai dantis valant fluoro turinčiomis dantų pastomis, burną skalaujant fluoruotu vandeniu taip pat galima išvengti ėduonies. Fluoro perteklius yra kenksmingas, sukelia fluorozę. Esant fluorozei, sutrinka dantų emalio susidarymas.
Selenas veikia kaip antioksidantas. Oksidacijos metu atsiradę laisvieji radikalai gali pažeisti organizmo ląsteles, sumažinti organizmo atsparumą infekcijai, skatinti vėžio bei aterosklerozės atsiradimą. Selenas gaunamas su grūdiniais produktais ir mėsa.

Leave a Comment