Lietuvos chemijos pramonės taršos poveikis gamtai ir šios problemos sprendimo būdai

TURINYS:

TURINYS 2
CHEMIJOS PRAMONĖS PADĖTIS LIETUVOJE 3
CHEMINĖS KATASTROFOS 4
RŪGŠTŪS LIETŪS 6
DIRVOŽEMIO TARŠA 7
ŠIUOLAIKINĖ ALTERNATYVA – „ŽALIOJI“ CHEMIJA 8
NAUDOTA LITERATŪRA 9CHEMIJOS PRAMONĖS PADĖTIS LIETUVOJE
Chemijos pramonė Lietuvoje yra sutelkta keliose stambiose gamyklose: „Lifosa” Kėdainiuose ir „Achema” Jonavoje, kurios gamina trąšas, „Akmenės cementas“ ir „Mažeikių nafta“, „Panevėžio stiklas“ bei farmacijos įmonės „Sanitas” ir „Endokrininiai preparatai” Kaune. Tačiau būtent didžiausios ir pavojingiausios chemijos įmonės labiausiai ir rūpinasi savo saugumu, norėdamos išsaugoti gerą reputaciją. O štai daugybė smulkių chemijos gudrybių vis dar mažai žinomos tautai ir teisėsaugai.
Oficialiai chemijos pramonės žalingumas aplinkai nė kiek nėra diidesnis nei kitų veiksmingų gamybų. Gerai tvarkoma chemijos gamykla mažiau pavojinga aplinkai ir aplinkiniams nei blogai tvarkoma ligoninė ar mokykla.
Tačiau būtent mažosios, į akis nekrentančios (dažniausiai dukterinės ar filialinės), įmonės savo saugumą kartais pamiršta.
Būtent dėl stambiųjų firmų pelno siekimo ir tą siekį stabdyti turinčių institucijų aplaidumo su chemija greitai galima bus susieti tris didžiausius Lietuvos prakeiksmus.CHEMINĖS KATASTROFOS
2001 m. rugsėjo 21 d. 10 val. 15 min. AZF (“Azote de France”) azotinių trąšų gamykloje Tulūzos mieste Prancūzijoje nugriaudėjo milžiniško masto sprogimas. Žuvo 32 žmonės, apie 2500 žmonių buvo sužeista. Taarp žuvusiųjų – 23 gamyklos darbuotojai ir 9 – aplinkinių rajonų gyventojai. Sprogimo naikinamoji galia prilygo 3,4 balų stiprumo Žemės drebėjimui. Aplink gamyklą 3 km spinduliu buvo sugriauta arba apgriauta apie 10 tūkst. gyvenamųjų namų, iš jų – apie 500 buvo visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus. Jei sprogimas būtų įv

vykęs po darbo, aukų tarp aplinkinių gyventojų būtų žymiai daugiau – teigia civilinės saugos ekspertai.
AZF azotinių trąšų gamykla buvo įsikūrusi Prancūzijos pietvakariuose, Tulūzos miesto pakraštyje, apie 3 km nuo miesto. Ši gamykla priklausė vienai didžiausių pasaulio naftos kompanijų – Prancūzijos koncernui “TotalFinaElf”. Nors ji buvo pastatyta atokiau nuo gyvenamųjų kvartalų, tačiau plečiantis didmiesčiui, gyventojai kūrėsi vis arčiau gamyklos, patikėję jos saugumu ir nekenksmingumu.
Didžiulė gamykla, kurioje dirbo apie 500 žmonių, pavirto metalo ir statybinio laužo krūva. Sprogimo centre susidarė 50 m skersmens ir 10 m gylio duobė. Nuolaužas sprogimo banga išmėtė pusės kilometro spinduliu. Šalia esančioje kitoje chemijos gamykloje sprogimo banga nugriovė du kaminus ir sukėlė dar vieną sprogimą. Visiškai sugriautas didelis prekybos centras, buvęs 300 m atstumu nuo gamyklos, apgriautos mokyklos pietinėje Tulūzos dalyje, Tulūzoje ir 100 km sppinduliu apie ją buvo sutrikęs telefono ryšys, paralyžiuotas visos pietinės miesto dalies gyvenimas. Virš miesto pakibo rausvų dūmų debesis, žmonės skundėsi akių skausmu ir dusuliu. Gyventojams buvo patarta užsidaryti namuose.
Tikroji sprogimo Tulūzoje priežastis taip ir liko iki šiol neišaiškinta. Manoma, kad savaime užsiliepsnojo ir sprogo apie 300 t amonio nitrato granulių, kurios buvo saugomos gamyklos sandėlyje. Darbininkai, tvarkę išbrokuotus maišus su amonio nitratu, kuris nėra priskiriamas padidinto pavojingumo medžiagoms, galėjo netyčia sumaišyti jį su kitomis, labiau sprogiomis medžiagomis. Kaip teigia nelaimės pr
riežastis tyrę ekspertai, tuomet įvyko nenumatyta savaiminė cheminė reakcija, temperatūra pakilo iki 200 oC, amonio nitratas savaime užsiliepsnojo, o po to visas mišinys sprogo.
2004 m. gegužės 11 d. popietę “Stockline Plastics” plastiko gamykloje Glazgo mieste Škotijoje taip pat įvyko didžiulis sprogimas, nusinešęs 9 gamyklos darbuotojų gyvybes. Sugriuvo keturių aukštų gamyklos administracinis pastatas, apgriauti keli gamybos cechai ir sandėliai. Nukentėjo šalia stovėję gyvenamieji namai, nuolaužos sutraiškė šalia gamyklos stovėjusius tris automobilius. Laimei, aukų už gamyklos teritorijos nebuvo.
“Stockline Plastics” plastiko gamykla buvo Škotijos vakaruose, netoli Glazgo miesto centrinės dalies. Ši gamykla priklausė vienam didžiausių Škotijos plastmasės žaliavos ir plastikų gamybos koncernų – “ICL Plastics”. Šioje gamykloje aukštos temperatūros sąlygomis buvo formuojami padidinto atsparumo plastiko gaminiai statybai, vandens ir kanalizacijos ūkiui, kitoms pramoninėms reikmėms. Lygiai kaip ir AZF gamykla Tulūzoje, Škotijos gamykla buvo priskirta prie pavojingų gamybos objektų. Kaip ir jau minėtu atveju, atsakingi aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos pareigūnai pasielgė visiškai neatsakingai – leido šiai gamyklai plėstis šalia gyvenamųjų rajonų.
Kol kas dar tik tiriamos nelaimės priežastys. Ekspertai, tiriantys katastrofą sukėlusius veiksnius, mano, kad galėjo sprogti viena iš dviejų dujomis kūrenamų krosnių, kurios naudojamos plastiko gamyboje. Cheminės dulkės, susidarančios plastmasės žaliavos gamyboje ir apdorojimo metu, tvyrojo įkaitusiame krosnių cecho ore. Jos galėjo savaime užsiliepsnoti arba kaip nors patekti į krosnį, nors ga
amyklos vadovybė tikina, jog visas procesas yra uždaras ir jokie aukštoje temperatūroje vykstančių procesų sąlyčiai su aplinka yra neįmanomi. Krosnys esą atitikusios pažangiausius europinius gamybos ir saugumo standa.rtus.

Abi šias katastrofas galima būtų priskirti prie labai tolimų ir dėl to mums nesvarbių tipo, jei ne dar vienas įvykis. “Nemuno Bangos Grupė” iš Vilniaus kartu su “Petrochemical Holding” kompanija iš Austrijos nusižiūrėjo Klaipėdos miesto Rimkų mikrorajono apylinkes kaip vietą chemijos pramonei plėtoti. Visai šalia Rimkų ir netoli Bandužių mikrorajono ketinama statyti net tris labai rizikingus ir kenksmingus objektus – tris milžiniškas plastmasės žaliavos (polietilenterftalato) PET plastikiniams buteliams gamyklas. Šios gamyklos terš aplinką nuodingomis vėžį sukeliančiomis medžiagomis (acetaldehidu ir kt.). Be to, iškyla realus šių gamyklų sprogimo pavojus.
Aplinkos apsaugos ministras 1999 m. plastmasės žaliavos (granulių) plastikiniams buteliams gamybą priskyrė prie pavojingų objektų, o Sveikatos apsaugos ministras 2001 m. nustatė plastmasės žaliavos gamybai 500-1000 m sanitarinę apsaugos zoną. Į šią zoną patenka didelė Rimkų gyvenamojo mikrorajono dalis (artimiausi namai patenka į 500 m sanitarinę zoną). Dėl to kyla grėsmė ne tik gyventojų sveikatai, bet ir beviltiškai nuvertėtų nekilnojamasis turtas (žemė ir gyvenamieji namai). Nors iškart po savižudiško valdžios nutarimo per Lietuvą nuvilnijo protesto ir nepasitenkinimo bangos (savo nuomonę reiškė visi – nuo Lietuvos chemikų susivienijimo iki žalųjų draugijos), tolesni valdininkų veiksmai pakvipo ka

ažkuo dar labiau įtartinu.
Nepaisant visų reikalavimų ir visų galimų neigiamų pasekmių, Rimkų gamyklų sanitarinė apsaugos zona nusikalstamai sumažinta iki 100-150 m, nenumatytos pakankamai veiksmingos vėžį sukeliančio teršalo – acetaldehido sulaikymo priemonės, taip pat ignoruojami kiti esminiai reikalavimai, įrašyti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento išduotose poveikio aplinkai vertinimo sąlygose. Nuo klaipėdiečių iki šiol slepiamos šių pavojingų objektų rizikos ekspertizės išvados, nors gamyboje naudojamos žaliavos yra sprogios, o į gamyklas jos bus gabenamos geležinkeliu, einančiu vos 100 m atstumu nuo gyvenamųjų namų.
Susiklosčius beveik anomalinėms aplinkybėms Rimkų gamykla šiuo metu sėkmingai gyvuoja ir plečiasi, nors nežinia, ar dar ilgai tai tęsis.RŪGŠTŪS LIETŪS
Svarbiausi aplinkos elementai – oras, vanduo ir dirvožemis – vis labiau teršiami. Dujų, suodžių pavidalu atliekos patenka į atmosferą, o su pramonės vandenimis suplaukia į upes, ežerus ir jūras.Teršalai, patekę į aplinką, nepasilieka išmetimo vietoje. Juos išnešioja vėjas, vanduo, gyvi organizmai. Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras – nafta ir anglys. Jiems degant susidaro anglies oksidai. Yra 200 itin aplinką teršiančių įmonių: Jonavos “Achema”, Mažeikių “Nafta”, Akmenės “Cementas”, Elektrėnų elektrinė ir t.t. Lietuvos teritorijos orą taip pat teršia automobilių transportas (60%). Vien Vilniuje yra išmetama į orą net 140 pavadinimų teršalų. Dalis teršalų keliauja iš bendro Europos baseino. Mūsų respublikoje išskirtos didelio užterštumo zonos: Vilnius, Elektrėnai, Kaunas, Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai, Naujoji Akmenė. Dabar respublikoje per metus išmetama apie 1 mln. tonų teršalų, kurių pusė – automobilių dujos. Automobilių dujų didžiausią dalį (80%) sudaro CO (anglies oksido), kuris išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. CO yra gamyklų, šiluminių elektrinių, cigarečių (2%) dūmuose. CO labai nuodingos, bespalvės, bekvapės dujos. Jos sukelia galvos skausmą, pykinimą, vėmimą. Kai CO ore pasiekia 0,06%, žmogus uždūsta. Kita orą teršianti medžiaga CO2 (anglies dioksido) dujos. Jos susidaro sudegus kurui. Šios dujos taip pat bekvapės ir bespalvės. Lietuvoje beveik pusę ore esančių teršalų sudaro SO2 (sieros dioksidas). Tai vienas pagrindinių teršalų, susidarantis degant sieros turinčiam kurui. SO2 bespalvės, nemalonaus kvapo,deginančios gerklę dujos. Ore jos oksiduojasi iki SO3, kuris reaguodamas su vandens garais, atmosferoje virsta sieros rūgštimi (H2SO4).
Viskas būtų gerai, jeigu dauguma šių medžiagų , susijungusių su vandens garais, kartu su jais nekiltų į vidutinius atmosferos sluoksnius bei nesudarytų debesų, kurie vėliau ir tampa rūgščiųjų lietų kaltininkais.
Nors palyginus su kaimyninėmis šalimis Lietuvos lietaus rūgštingumas dar ne labai didelis, jo augimo rodiklis vienas didžiausių vidurio Europos šalyse – 2005 metų pradžioje sniego pH kai kuriuose rajonuose siekė 6, o 2006 metų vasarą panašiose vietovėse lietaus pH jau buvo apie 5.DIRVOŽEMIO TARŠA
Nors Lietuvoje dirvožemio chemija (dirvotyros šaka, tirianti dirvožemio mineralinių ir organinių cheminių junginių sudėtį, sandarą, savybes, jų kitimą, vykstant dirvodarai ir naudojant dirvožemį) dar tik pradėjo vystytis, tačiau jau spėjo atsiskleisti stulbinantys tyrimų rezultatai. Kaip ir rūgščiųjų lietų atveju, vidurio Europoje Lietuva beveik pirmauja pagal dirvožemio užterštumo augimą.
Labai pavojingos dirvožemiui yra pramonės įmonės, teršiančios atmosferą įvairiomis kenksmingomis priemaišomis. Tai juodosios ir spalvotosios metalurgijos, chemijos ir naftos perdirbimo įmonės, cemento gamyklos ir kt. Metalurgijos gamyklos išmeta į atmosferą ne tik suodžius, dulkes, sieros, anglies oksidus, bet ir įvairių metalų oksidus, fenolį, fluoro junginius, kurie greitai nusėda ant žemės. Šios priemaišos neigiamai veikia tiek žmogaus, naminių ir laukinių gyvulių sveikatą, tiek augaliją. Chemijos pramonėje naudojamos labai įvairios medžiagos, kurių – priklausomai nuo technologinio proceso ir valymo efektyvumo – vis dėlto patenka į atmosferą. Ypač daug medžiagų išsiskiria gaminant polimerinius junginius (plastmases, sintetinį pluoštą ir kt.) Chloro, fluoro gamybos ir panašių chemijos pramonės įmonių galutinis produktas gaunamas elektrolizės būdu, todėl, jei darbo režimas normalus, išmetamosiose dujose pavojingų priemaišų nedaug; aplinka užteršiama tik pažeidus technologiją.
Z. Lindberg (1967), tirdama oro užteršimą ties superfosfato gamykla Latvijoje, 0,5 – 3,0 km spinduliu rado 0,04 – 0,39 mg/m 3 fluoro, 0,54 – 2,10 mg/m 3 sieros dioksido, 0,56 – 3,46 mg/m 3 sieros rūgšties aerozolio, 0,4 – 2,91 mg/m 3 azoto oksidų, 0,0018 – 0,0074 mg/m 3 arseno. Specifinis atmosferos teršėjas yra cemento gamyklos, išskiriančios labai daug dulkių. Tai daugiausia smulkios, iki 4 mikronų skersmens dulkelės; 20 – 80% jų yra laisvas arba sujungtas silikatų pavidalo silicio dioksidas. Dulkės išsiskiria daugelyje cemento gamybos etapų: transportuojant klinkerį, jį smulkinant, pakartotinai malant po kaitinimo, fasuojant. Vėlesniuose tyrimuose nustatyta, kad didžioji dalis šių medžiagų nusėda, paversdamos dirvožemio sluoksnį nederlingu ir net kenksmingu augalams, kurie vėliau daugumą sukauptų nuodingų medžiagų perduoda žmogui.ŠIUOLAIKINĖ ALTERNATYVA – „ŽALIOJI“ CHEMIJA
Dabar net neabejojama, kad aukščiau aprašyti trys teršimo būdai gali tapti kažkuo panašiu į didžiuosius Lietuvos prakeiksmus. Nežinia, kaip ilgai Lietuva dar liks švariu ir neužterštu kraštu, o chemija – švaria pramonės šaka. Nebent ateities kartoms pavyktų atrasti tinkamą alternatyvą – geresnę ir saugesnę chemiją. Tačiau gal būt ji jau atrasta?
Šiuo metu sparčiai auga nauja chemijos (ir visos pramonės) šaka, vadinama žaliąja chemija. Ši sąvoka atsirado 1990 m. JAV ir nuo 1993 m. buvo remiama Nacionalinio mokslo fondo bei Aplinkos apsaugos agentūros. Pagal Prezidentinę žaliosios chemijos pažangos premijavimo programą, pagal kurią skiriamos kasmetinės premijos, ji apibrėžiama kaip sritis, apimanti visus cheminių procesų aspektus ir rūšis įskaitant sintezę, katalizę, analizę, monitoringą, atskyrimus ir reakcijų vykdymus, kurie mažina poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai kiek tai leidžia dabartinis profesinis meistriškumas.
Žalioji chemija iš Amerikos jau persimetė į Europą, kuri stengiasi neatsilikti pažangių technologijų srityje, taupydama žaliavas ir mažindama žalingą poveikį aplinkai. Tačiau didesnę istorinę patirtį turintys europiečiai žaliosios chemijos judėjimą vertina ne kaip naują mokslinę paradigmą, bet kaip tam tikrą saugaus verslo skatinimo priemonę.
Vis dar nežinia, kada (ir ar išvis) žalioji chemija atkeliaus į Lietuva. Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta ne tik specialiai paruoštų, bet ir paprastų chemikų. Be to, bet kokiai naujovei reikia veiksmingos ir saugos sistemos. O štai su kokiu nors organizuotumu reikalai kol kas smarkiai šlubuoja, ir nežinia ar pasitaisys. Bet kokiu atveju, kol nesulauksime bent kokios nors iniciatyvos – taip ir liks neaišku, ar pavyks Lietuvai išvengti trijų didžiųjų chemijos prakeiksmų.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. www.ausis.gf.vu.lt
2. www.achemosgrupe.lt
3. www.vadovelis.lt
4. www.lt.wikipedia.org
5. www.kaunodiena.lt
6. www.zalieji.lt
7. www.am.lt
8. www.moku.lt
9. www.mokslai.com

Leave a Comment