Gamtiniai vandenys

GAMTINIAI VANDENYS
Pramoninis vanduo

Vanduo monitors istorijoje visada buvo itin svarbus. Jo reikia maistui gaminti, švarai namuose palaikyti. Nuo seno gyvenvietės statomos prie upių, ever, jūrų ir vandenynų. Nesant kitų transporto rūšių, vandens keliais prekės pervežamos pigiausiai. Pradėjus vystytis pramonei, intensyviai zemdirbystei ir gyvulininkystei, gamyklos ir fermos statomos prie vandens telkinių, milžiniški žemės plotai laistomi upių, ežerų, tvenkinių vandeniu.

Daugiausia vandens sunaudoja pramonė. Visų pirma, vanduo yra žaliava. Jis labai svarbus vandenilio gamyboje amoniako sintezei, be jo nevyktų hidratacijos ir hidrolizės reakcijos. Vanduo reeikalingas druskos, sieros,azoto rūgščių, natrio, kalio šarmų ir kitų cheminių medžiagų gamyboje.

Antra, vanduo yra puikus daugelio kietųjų, skystųjų ir dujinių medžiagų tirpiklis. Ši jo savybė taikoma mineralinių trąšų gamyboje, druskų elektrolizėje, maisto pramonėje.

Trečia, vanduo žinomas kaip didelio šiluminio talpumo medžiaga. Dėl šios savybės jisai naudojamas įvairiose pramonės šakose kaip šilumos nešiklis. Vykstant egzoterminiams procesams šaltas vanduo naudojamas aušinimui., o vykstat endoterminiams karštas vanduo arba vandens garai – šildymui.

Gamtiniai vandenys skirstomi į tris grupes: atmosferinius, paviršinius ir požeminius.

Atmosferiniai vandenys

Susidaro iškrentant lietaus ir sniego krrituliams. Tai lietaus, ištirpusio sniego bei ledo, gatvių ir želdinių laistymo vandenys. Jie būna užteršti atmosferoje esančiais junginiais, į orą patekusiais su pramonės įmonių, šiluminių elektrinių teršalais, įvairiomis mineralinėmis priemaišomis, nuodingomis medžiagomis, naudojamomis prieš miškų, laukų augmenijos kenkėjus. Lietuvoje apie atmosferinio va

andens užterštumą galima spręsti pagal kritulių iškritimo metu vyraujančią vėjo kryptį. Pavyzdžiui, pučiant vakariui, iškrenta rūgštūs lietūs, nes vakaruose sukoncentruota daug pramonės įmonių, į atmosferą išmetančių daugybę sieros, azoto junginių. Pagrindiniai atmosferinio vandens teršėjai, matyt, yra chemijos, metalurgijos kombinatai, šiluminės elektrinės, žemės ūkio įmonės. Šie vandenys gali užteršti paviršinius ir požeminius vandenis.

Paviršiniai vandenys

Paviršiniai vandenys – upių, ežerų, jūrų vanduo. Juose, be atmosferiniams vandenims būdingų priemaišų, randama įvairių druskų. Ypač jų gausu jūros vandenyje. Vanduo, kuriame druskų kiekis mažesnis negu 1 g/l, laikomas gėlu.

Paviršinių vandenų užterštumas priklauso nuo vandens baseinus maitinančių šaltinių vandens kokybės. Pavyzdžiui, ariamų žemės plotų supamo ežero vandenyje kaupiasi iš dirvožemio išplautos mineralinės trąšos. Daugiausia juos užteršia nutekamieji vandenys. Tai priemaišomis užteršti buityje, pramonėje, žemės ūkyje naudoti vandenys. Priemaišos būna mineralinės (ssmėli, molis, mineralinių druskų, rūgščių ir šarmų vandeniniai tirpalai) ir organinės (augalų, medienos atliekos, popierius, riebalai, nafta ir jos produktai, organinės sintezės produktai, žmonių ir gyvūnų išskyros, ligų bakterijos, grybeliai, dumbliai, ir kitos). Vienos priemaišos gali ištirpti vandenyje, kitos sudaryti putas arba sukibusias į gabalus nusėsti ant vandens telkinių dugno. Kai kurios, patekusios į vandens telkinius, nuodija jų gyvūniją, žmones, sukelia epidemijas, sutrikdo gyvojoje gamtoje nusistovėjusią pusiausvyrą.
Nutekamieji vandenys skirstomi į atmosferinius, buitinius ir gamybinius.
Buitiniai nutekamieji vandenys į telkinius per kanalizacijos tinklus patenka iš vo

onių, tualetų, skalbyklų, virtuvių. Jie atneša indų ar drabužių nuopjovas, maisto atliekas, išmatas. Nevalomi ir nedezinfekuojami jie gali sukelti įvairias žarnyno ligas. Kadangi ne visi Lietuvos miestai ir gyvenvietės turi reikiamus valymo įrenginius, kai kurių vandens telkinių bakteriologinis užterštumas kartais viršija leistinas normas. Tokiais atvejais naudotis jų vandeniu higienos specialistai nepataria. Tą mes ne kartą girdėjome ilsėdamiesi Baltijos pajūryje.
Gamybiniai nutekamieji vandenys teka iš gamyklų, kur jie buvo naudojami žaliavoms, gaminiams bei gamybiniams įrenginiams plauti, technologiniams aparatams, kompresoriams ir kitiems įrenginiams aušinti. Gamybiniuose vandenyse gali būti itin pavojingų sunkiųjų metalų druskų, nuodingų organinių cheminių junginių, patekančių iš galvaninių cechų, chemijos kombinatų ir kitų pramonės įmonių.
Užterštame paviršinio vandens telkinyje ištirpęs deguonis suvartojamas organinėms priemaišoms mineralizuoti, o jo sumažėjus, dūsta žuvys ir kita vandens gyvūnija. Padidėjus vandenyje azoto ir fosforo kiekiui, suveši augmenija, dugne kaupiasi dumblas, telkinys pradeda užakti.
Užteršti vandens telkiniai – ne naujiena ir Lietuvoje. Kauno marių dugne randama daug sunkiųjų metalų. 85% Kuršių marių akvatorijos, 45% Baltijos jūros pakrantės akvatorijos užteršta biogeninėmis medžiagomis, todėl dumbliams žydint susidaro deguonies deficitas ir masiškai žūsta žuvys.
Vengiant vandens užterštumo, nutekamuosius vandenis, prieš išleidžiant į telkinius, būtina valyti. Valoma filtruojant, nusodinant netirpias priemaišas, naftos atskirtumais pašalinant plūduriuojančius naftos produktus, cheminiais metodais neutralizuojant ir išskiriant mineralines ištirpusias priemaišas. Organinės priemaišos pašalinamos va
andenį valant biologiniu būdu, pagrįstu mikroorganizmų veikla. Mikroorganizmai minta organinėmis priemaišomis, suoksiduodami jas į mineralinęs medžiagas, dujas ir vandenį.
Mažiausią žalą vandens telkiniams padaro gamyklos, įrengusios apytakinę vandens sistemą. Čia vanduo, judėdamas uždaru vandentiekio tinklu, išvalomas valymo įrenginiuose ir vėl naudojamas.

Požeminiai vandenys

Požeminiai vandenys – artezinių gręžinių, šulinių, šaltinių vanduo. Jie susidaro paviršiniams vandenims filtruojantis per dirvožemį ir žemiau esančias uolienas. Filtruodamasis vanduo išsivalo nuo įvairių stambiamolekulių organinių priemaišų, bet prisisotina uolienose esančių druskų. Požeminiai vandenys, skaidrūs ir švarūs, daugiausia vartojami buitinėms reikmėms. Daugelis didžiausių pasaulio miestų (pavyzdžiui, Maskva, Samara ir kiti) neturi reikiamų požeminių vandens išteklių, todėl kaip geriamąjį vandenį naudoja išvalytus upių ir ežerų vandenis. Lietuvoje yra nemaži požeminių vandenų ištekliai. Tai didžiulis valstybės turtas.
Vandens kokybę lemia jo savybės: skaidrumas, spalva, kvapas, temperatūra, ištirpusių druskų kiekis, pH. Geriamajam vandeniui labai aktualūs švarumo, sanitariniai reikalavimai. Pramoninio vandens pagrindinis kokybės rodiklis – kietumas. Jis priklauso nuo ištirpusių kalcio ir magnio druskų kiekio.
Jei pramonė naudotų kietą vandenį, reaktorių, vamzdynų sienelės pasidengtų storu, itin šilumai nelaidžiu nuosėdų sluoksniu. Šios nuosėdos (beje, jų galima pastebėti buityje, kai ilgiau naudotų arbatinukų vidinis paviršius pasidengia rudomis apnašomis) sumažintų vamzdynų pralaidumą, pareikalautų daugiau šiluminės energijos.
Kietumas gali būti laikinasis ir pastovusis. Laikinuoju jis vadinamas todėl, kad virinant pašalinami vandenį kietinantys kalcio ir

r magnio hidrokarbonatai. Pastovusis kietumas atsiranda dėl kitų tirpių kalcio ir magnio druskų, kurios virinant vandenį nuosėdomis neiškrinta.
Pramonėje naudojamus paviršinius vandenis ruošti reikia daugiau. Pirmiausia vandeniui leidžiama nusiskaidrinti savaime, ant didžiulių betoninių rezervuarų dugno nusėdant stambioms dispersinėms dalelėms. Po to, veikiant specialiais reagentais, vadinamaisiais koaguliantais, iš vandens išskiriamos koloidinėje būklėje esančios priemaišos, o jis filtruojamas. Jai reikia, neutralizuojamas (rūgštimis arba šarmais užterštas vanduo), apdorojamas bakteriologiškai – chloruojant, virinant, oponuojant (kai pastebimas bakterinis užterštumas), atliekama deaeracija.

ĮDOMU

Suaugusio žmogaus organizme yra apie 65 vandens, naujagimio – 75 . Be vandens žmogus gali išgyventi tik keletą dienų, nes jį praranda cheminiai junginiai. Jei organizmas netenka 12 – 20 vandens, žmogus žūsta, apsinuodijęs savo medžiagų apykaitos produktais, paprastai pašalinamais su skysčiais.
Vanduo žmogaus organizme atlieka labai svarbias funkcijas. Jis yra biomolekulių ir jonų tirpiklis, biologinių membranų komponentas, padeda skaidyti biologines medžiagas. Organizmo vandenyje vyksta biologinių medžiagų sintezė, jis padeda pernešti organizmo temperatūrinį režimą. Tirpstančio ledo vanduo skatina medžiagų apykaitą, todėl su įvairiais gėrimais patariama vartoti ledo gabalėlius. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms.
Su vandeniu žmogus gauna ir reikiamų druskų kiekį. Nepatartina nuolat gerti virintą vandenį, nes jame mažai druskų. Vandens kiekis žmogaus organizme būna gana pastovus. Jo pašalinama tiek, kiek ir suvartojama. Sutrikus šiai pusiausvyrai ir skysčiui pradėjus kauptis, išsivysto edemos liga, kurios simptomas – kūno audinių pabrinkimas. Dėl to žūva ląstelės, padidėja kraujo kiekis ir kraujospūdis, perkraunamas širdies darbas, sparčiau skaidosi baltymai.
Vanduo iš organizmo pašalinamas su šlapimu ir prakaituojant. Kartu pašalinama ir daug druskų. Todėl sportuojant ar dirbant sunkų fizinį darbą patariama gerti mineralinį, gazuotą ar bent pasūdytą vandenį. Verta prisiminti, jog vandenyje gali būti kancerogenų, pesticidų, mikrobų ir kitų teršalų, todėl buityje patartina vartoti tik patikrintą vandenį.

Naudota literatūra:

 „Cheminė technologija“, autorius Bronislovas Šalkus
 http://www.brenntag.lt/LTproduktaivanduo.cms

Leave a Comment