A.Vaičiulaičio apysakos “Rogės” interpretacija

Antanas Vaičiulaitis – europietiško išsilavinimo intelektualas, XXa. kultūrinio, visuomeninio gyvenimo veikėjas, vienas ryškiausių prozininkų, lietuvių literatūros klasikas. Apibūdindama jo kūrybą, literatūros kritikė Regina Dilienė rašė: ,,Vaičiulaitis yra lietuviškos ir Vakarų kultūros auklėtinis“. Antanas Vaičiulaitis sukūrė romaną ,,Valentina,, , novelių knygas ,,Vidudienis kaimo smuklėj,, , ,,Pelkių takas,, , kur gamta akcentuojama kaip vertybė, nesikeičianti istorijos sūkuriuose, vienoda turtingam ir vargšui. Ypač meniška rašytojo apysaka ,,Rogės,, .

Antanas Vaičiulaitis pastarajame kūrinyje akcentuoja pasaulio darną. Ji siejama su dvejomis skirtingomis erdvėmis. Pirmoji yra vienuolyno, o antroji miško. Pastarojoje diidžiulis dėmesys skiriamas gamtai, ji personifikuojama (,,biro sniego žvagždelės,,), deminutyvai suteikia tekstui švelnumo įspūdį (,,žvaigždelės,,). Apysakos objektai išryškina kontrastus. Sena obelis be lapų yra jungtis tarp šių skirtingų erdvių, kurios priešingos viena kitai. Atidžiai įsižiūrėjus galime pastebėti, jog yra vertikali (,,tai viršininkas, žvelgdamas į danguj prasilenkiančias žvaigždes,,) ir horizaontali (,,pūškavo be kelio, per arimus ir pievas,,) linija. Judėjimas šiame kūrinyje taip pat turi prasmę. Veiksmo pobūdis – ėjimas į savo kiemą aiškinamas, kad keliauninkai (vyskupas ir viršininkas) bendrauja, vienas eina, o kias žiūri, prrasmingas aktyvumas. Jis siejamas su minėtomis erdvėmis, yra sąsaja tarp jų. Todėl galime daryti išvadą, jog skirtumų grandinėje vyrauja darnos akcentas, kuris viską jungia į tvarkingą visumą. Šis apsakymas susijęs su H.Radausko kūrybos esme, kur iškeliamos priešingybės pasauliui, vaizduojama žmogaus drąsa ku

uriant kitą gyvenimą.

Ištraukoje pateikiama džiugi atmosfera. Žiemos metas – tai gilus gamtos įmygis, matomas visuotinis sąstingis. Tačiau A.Vaičiulaičio apysakoje ,,Rogės,, laikas apibūdinamas pakiliai, jo laukiama, nes tuomet švenčiamas vyskupo gimtadienis. Pastebimi trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis, ir viskas įeina į šią žmogaus šventę. Būsimas laikas numatomas aktyvus, nes viršininkas su džiugesiu ruošiasi pasveikinti vyskupą. Tai sudaro kontrastą tarp neigiamo žiemos meto ir laukto gimtadienio. Ryškiau vaizduojama tai, kas įprasta – žiema, apibūdinama gamta šiuo sezono laiku, įsižiūrima į ją. Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai,, aprašo žiemą sąstingio metą, kurį dar labiau paaštrina veikėjo Plaučiūno mirtis.

Kūrinyje ,,Rogės,, aprašomas gamtos ir žmogaus ryšys. Teigiama, kad žmogus yra gamtos dalis , jaučiasi gerai joje, nes gamta teikia asmeniui vien tik geras emocijas. Vyskupas eidamas apsnigtu keliu pargriūva, bet jiis nesusižeidžia, netgi priešingai ,,skurdžiai lietėsi,, , gėrėjosi gamta. Skaitydami šią apysaką pastebime, kaip gamta atskleidžia žmogų, atveria jo gyvenimo įvykius, rodo kūrinio siužetą, ypaš smulkiose gamtos detalėse, kurios išpranašauja ateitį. Panašus A.Vaičiulaičio romanas ,, Valantina,, , kuriame siužetas nuspėjamas smulkiose detalėse, skaitytojas turėtų atidžiai įsiskaityti, norint nuspėti romano veiksmų grandinę.

Pateiktoje ištraukoje vaizduojamas žmonių ryšys. Dueto dialogas atskleidžia pagarbų šių asmenų bendravimą ir artumą. Mandagūs kreipiniai, kalbėjimo tonas, išklausymas yra svarbiausi dalykai palaikant pokalbį su kitu asmeniu. Kūrinyje pastebima ir vienuolyno bendruomenė, tačiau ja
ai nėra skirta itin daug dėmesio. Darytina išvada, jog tarp daugybės skirtumų ir chaoso norima išlaikyti tvarką ir vienybę, vien pozityvius dalykus, kurie neleidžia žmogui prapulti visuotiiame sąmyšyje Garsioji Sofoklio ,,Antigonė,, taip pat pasakoja apie susidariusį šeimos chaosą ir norima išlaikyti tvarką, kai karalius emocijų lavinoje laikosi nustatytos tavarkos, įstatymų. Nagrinėjamas fragmentas iliustruoja, kad tikras meno kūrinys vienija turinį ir formą. Dėmesį žmogui lemia kompozicinos fragmento ypatumas, kurį sudaro neišplėtotas per daug dialogas, apimantis situacijos dalyvius ir prašymas. Pastarasis – didžioji fragmento dalis. Apibūdinami šilti tarpusavio žmonių santykiai , ko laukiama, kaip jaučiasi personažai. Toks kalbėjimo būdas nėra vien šio fragmento ypatybė, jis būdingas visam kūriniui, nes ne išorinis veiksmas stebėjimo objektas, o smulkios detalės, kurios nusako visa tai.. Kūrinys mąslus. Intelektualus tekstas sietinas su puošnia menine kalba. Apysakos tekstas ypatingas tuo, kad vaizdą sieja su mintim, jos pletote, vedančia prei apibendrinimų. Todėl fragmento stilistikai būdingas nuoseklumas, aiškumas, logiškumas ir siekis apibendrinti. Apysaka sietina su Vinco Mykolaičio Putino romanu ,,Altorių šešėly,, , kur struktūrinės dalys susijusios su skirtumais ir tai leidžia plėtoti vaizdą, kaip ir Antano Vaičiulaičio kūrinyje.

Apysakoje ,,Rogės,, kalba apie pasaulio darną, šviesią atmosferą, gamtos ir žmogaus bei socialinius ryšius. Galime daryti išvadą, jog A.Vaičiulaitis kaip ir H.Radauskas, tamsiausiu momentu nenori pasiduoti ap
plinkai, kuri paveikia neigiamai. Jie kovoja norėdami išlaikyti savo šviesų, tvarkingą pasaulį.

Leave a Comment