CHEMINĖ INFORMACIJA
Viena sparčiausiai besivystančių augalų taksonomijos sričių – augalų chemotaksonomija, žinoma dar chemosistematikos, fitochemijos, cheminės augalų taksonomijos ar sistematikos pavadinimais. Šios mokslo šakos tikslas – panaudoti cheminę informaciją augalų klasifikacijų tobulinimui. Chemotaksonomija, kaip mokslas, išsivystė per paskutinius trisdešimt metų. Nenuostabu, jog manoma, kad jos pateikiama informacija svaresnė, vadinasi, svarbesnė, nei morfologiniai ar citologiniai duomenys.
CHEMOTAKSONOMIJOS PRIGIMTIS
Chemotaksonomija turi ne vieną kilmės šaltinį. Nuo senų laikų žiniuoniai skirdavo žoles gyduoles. Jau gerokai vėliau vaistininkai tyrė augalus kaip vaistų žaliavą. Visa tai padėjo sukaupti žinias apie įvairių augalų cheminį turinį. Teiginys, jog panašios augalų rūšys turi panašias medicinines savybes t.y. panašias chemines medžiagas, yra mažiausiai trijų šimtų metų senumo, o pati samprata datuojama tūkstančiu metų. Senovės žmonės ieškojo ne tik augalų gyduolių, bet ir maistui tinkamų augalų. Jau tada buvo suvokiama, kad panašios rūšys turi panašias savybes. Taip patirties keliu atrasta, kad Poaceae ir Fabaceae šeimų atstovų sėklos turi didelį baltymų kiekį.Augalų anatomijoje ir morfologijoje irgi galima rasti chemotaksonomijos ištakų. Pavyzdžiui, spalvas galima laikyti morfologiniu arba cheminiu požymiu; skirtingas kristalų formas – anatominiu arba cheminiu požymiu. Dabar gerai žinoma, kad spalvą lemia skirtingų molekulių deriniai. Tuo tarpu kristalai ar kiti intarpai – kalcio oksalatas, kalcio karbonatas, krakmolas, silicis ir kiti – skiriasi savo chemine ir fizine sandara. Skirtingos silicio ir kalcio oksalato formos, randamos augalų ląstelėse, buvo ypač reikšmingos taksonomijai. Žinoma, kad silicio kūneliai Poaceae šeimoje gali būti 20 tipų. Adatos formos kalcio oksalatas – rafidai labai retai sutinkami dviskilčių klasėje. Įsitikinta, kad Britanijos Rubiaceae ir Onagraceae atstovai tokių kristalų neturi. Gaubtasėklių taksonų, priklausančių visiems hierarchijos rangams, apibrėžimui atpažįstama ir naudojama apie 14 krakmolo grūdelių tipų.Augalų skonis ir kvapas naudingas ne tik kaip mūsų maisto, vaistų ar kosmetinė savybė. Gyvūnai, taip pat patogenai aukas irgi renkasi pagal skonį ir kvapą. Šį reiškinį galima pavadinti atranka. Paskutiniais metais atkreiptas dėmesys į skirtingų augalų bei gyvūnų koevoliuciją, gyvūnams pasirenkant augalus, kaip maistą. Šį teiginį geriausiai atskleidžia vabzdžiai, kurių rūšys mitybai apsiriboja tik viena augalų rūšimi. Dažniausiai giminingi vabzdžiai minta giminingais augalais, pavyzdžiui, drugių šeimos Danaidae lervos renkasi tiktai Asclepiadaceae šeimos augalus. Tą patį galima pasakyti apie žolėdžius žinduolius, moliuskus arba apdulkinančius vabzdžius. Patogeniniai grybai – rūdys rodo panašų prieraišumą giminingiems augalams – šeimininkams. Šia savybė pasinaudota, tiriant augalų taksonomines problemas, pavyzdžiui, Liliaceae – Amaryllidaceae šeimų grupę. Sodininkai nuo seno žino, kad skiepyti galima tik labai giminingus taksonus, pavyzdžiui, kriaušę ir obelį, Laburnum ir Cytisus. Tai irgi savotiška cheminė charakteristika.Tik yra įvairių išimčių. Galima galvoti, kad panašūs Pisum, Phaseolus ir Vicia vaisiai yra vienodai valgomi. Vis tik suklystume, jei šią išvadą pritaikysime Laburnum ir Lupinus, nors visos penkios gentys priklauso tai pačiai šeimai. Painioti Pastinaca sativa su Oenanthe croccata dėl lapų panašumo yra mirtinai pavojinga, kaip painioti pastarąjį ir Apium graveolens.Tikriausiai greitą chemotaksonomijos raidą lėmė kelios priežastys. Naujų metodų, ypač chromotografijos ir įvairių formų elektroforezės, tobulėjimas pagreitino augalinių medžiagų analizę. Jai dabar reikia daug mažesnio medžiagų kiekio ir greičiau gaunami rezultatai.Šiuo metu chemotaksonomijos bibliografija labai plati – išleista daug autoritetingų apžvalgų ir sąvadų. Paskutines chemotaksonomijos naujienas galima rasti žurnaluose, pavyzdžiui, “PHYTOCHEMISTRY”, periodinėse apžvalgose, pavyzdžiui, “ADVANCES IN PHYTOCHEMISTRY”.
Kaip identifikuoti cheminius junginius, išskirtus iš augalų, mes neliesime, nes tai praktinė problema. Tiriant antrinius metabolitus, paprastai tiriamas mišinys, kuris išskaidomas keliais chromatografijos būdais. Vėliau išskaidyti komponentai identifikuojami, lyginant žinomų medžiagų chromatografinio elgesio tipus. Pageidautina atlikti kiekvieno komponento pilną cheminę analizę, bet ne visada tam užtenka laiko.Kai kurie mokslininkai norėjo rasti būdą, kaip apibūdinti turimą medžiagą, neatliekant pilnos cheminės analizės. Norėta lyginti įvairias chromatogramas “dėmių” buvimo-nebuvimo principu. Toks požiūris suteikia naudingus taksonominius duomenis, bet jų pritaikymas ribotas. Galima suklysti, jei dėmės tikrai nėra aiškūs ir atskiriami komponentai.Cheminiai duomenys, naudojami klasifikacijoje, yra nepaprastai įvairūs. Tai susiję su ekspertize, jos priemonėmis ir mokslininko laiku, reikalingu atlikti atitinkamus augalinių medžiagų tyrimus. Nepilnai ištirtos cheminės informacijos panaudojimas yra labai rizikingas. Kita problema, kad labai mažai darbuotojų turi tinkamą išsilavinimą tiek chemijoje, tiek augalų taksonomijoje. Visas darbas atliekamas žmonių, kvalifikuotų vienoje ar kitoje mokslo šakoje, ko negalima pavadinti pranašumu.Nepaisant minėtų problemų, chemotaksonomija turi milžinišką įtaką augalų klasifikacijai. Egzistuoja gausybė duomenų, kurie gali būti panaudoti, tobulinant jau esamas klasifikacijos sistemas ir nurodant gaires naujoms sistemoms. Ypatingo cheminio komponento buvimas ar nebuvimas nėra daugiau ar mažiau vertingas taksonominis įrodymas, nei vainiklapių buvimas ar nebuvimas. Abu požymiai – organizmų genotipo pasireiškimas. Kartais vienas, kartais kitas labiau indikuoja taksonominį ryšį.Dabar egzistuoja daug augalų grupių, kur chemotaksonominiai duomenys iš esmės padėjo patobulinti jų klasifikaciją. Netgi sėkmingai panaudojus šiuos duomenis klasifikacijų tobulinimui, retai jie naudojami raktuose ar Florų standartiniuose aprašymuose. Kartais cheminiai požymiai gali būti stebimi greitomis ir paprastomis operacijomis, taip vadinamais dėmių testais. Tokiu būdu atskiriamos kerpių rūšys pagal spalvos reakciją į KOH tirpalą.Šiuolaikinė chemotaksonomija tiksliau apibrėžia ir pabrėžia jau naudojamų cheminių požymių vartojimą, nei atskleidžia naujus cheminius požymius. Gerai žinomas kvapo panaudojimas atskirų taksonų aprašymui ir identifikacijai tokiose gentyse, kaip Mentha, Stachys, Allium, Thlaspi ir daugeliui kitų.Chemotaksonominiai duomenys naudojami dviejuose atskiruose lygmenyse. Vienas lygmuo – duomenų panaudojimas naujų klasifikacijos sistemų kūrimui, filogenijų konstrukcijai ir augalinės medžiagos fragmentų identifikacijai. Antras lygmuo retesnis – duomenys naudojami augalų identifikacijai, lyginant su mikroskopinės anatomijos studijų rezultatais.NAUDINGI KOMPONENTAI AUGALŲ TAKSONOMIJOJE
Teoriškai visi augalų cheminiai junginiai vertingi taksonomistui, o praktiškai kai kurių rūšių molekulės yra vertingesnės, negu kitos. Be neorganinių komponentų, kurie gana mažai naudojami, taksonomiškai vertingomis gali būti pripažintos trys labai plačios junginių grupės: PIRMINIAI METABOLITAI, ANTRINIAI METABOLITAI ir SEMANTIDAI.Pirminiai metabolitai – gyvybinio metabolinio kelio dalys. Dauguma jų yra universalūs. Tai akonitinė rūgštis, pirmą kartą išskirta iš Aconitum, arba citrininė rūgštis, išskirta iš Citrus, dalyvauja Krebso t.y. trikarboksilinių rūgščių cikle. Šias rūgštis randame visuose aerobiniuose organizmuose. Taigi tokių komponentų buvimas ar nebuvimas neturi didelės sistematinės vertės. Šiuo požiūriu tokios pačios ir aminorūgštys, žinomos kaip augalų baltymų sudėtinės dalys, arba bet kuris cukrus dalyvaujantis fotosintezės cikle.Kai kuriais atvejais tokių metabolitų kiekiai taksonuose įvairuoja, kas gali būti taksonomiškai naudinga. Pavyzdžiui, dažnai taksonai turi ypač didelius molekulių, dalyvaujančių natūraliame metaboliniame kelyje, kaip maisto atsargos, kiekius. Kartais tokie komponentai sukaupiami skirtinga forma, nei jie yra metaboliniame kelyje. Pavyzdžiui, sedoheptulozė, cukrus, sudarytas iš Sedum genties maisto atsargų karbohidrato, kuris kaip sedoheptulozės difosfatas yra fotosintezės anglies ciklo dalis.
Antriniai metabolitai – antriniai augalų produktai, vaidinantys negyvybines ar neuniversaliai gyvybines funkcijas, todėl mažiau paplitę augaluose. Aišku, toks ribotas paplitimas augaluose – vertinga taksonominė informacija. Dažniausiai naudojamų komponentų grupė apima alkaloidus, fenolius, glukozinolatus, amino rūgštis, terpenoidus, aliejus,vaškus, karbohidratus. Literatūroje nurodoma antrinių metabolitų funkcija, bet juos naudojant kaip taksonominįpožymį, jų funkcijos reikšmės nereikėtų svarstyti. Tokių medžiagų vertė taksonomijoje paprastai sąlygojama jų paplitimu ar koreliacija su kitais požymiais.Daugeliu atvejų antriniai augalų produktai – atliekos, maisto atsargos, pigmentai, nuodai, kvapai, vandens repelentai ir kita. Dažnai jų aiški gyvybinė funkcijos prigimtis tokia, kad tiksli mokslinė šių komponentų konfigūracija nėra gyvybiškai svarbi. Geltonu pigmentu, turinčiu absorbcijos maksimumą ties 477 nm (pigmento funkcija), gali būti betalainas arba antocianinas.Taip pat nuodais gali būti tiek alkaloidas, tiek glikozidas.Semantidai – informaciją nešančios molekulės. DNR yra PIRMINIS SEMANTIDAS, RNR – ANTRINIS SEMANTIDAS. Baltymai – TRETINIAI SEMANTIDAI. Teoriškai nukleotidų ir amino rūgščių sekos šiose medžiagose turėtų suteikti visą taksonominę informaciją, reikalingą klasifikacijai ir pasiūlyti alternatyvą antrinių metabolitų, citologijos, anatomijos, morfologijos ir kitiems tyrimams. Deja, sunkios praktinės problemos, renkant sekos duomenis, be to, rezultatai dažnai rodo klaidinančias anomalijas. Todėl tų pačių organizmų porų skirtingos baltymų klasės rodo skirtingus panašumo lygius. Naivu, galvoti, kad semantidų sekos tyrinėjimai suteiks paskutinį taksonominį kriterijų ateityje.Kartais semantidai kartu su didesniais polisacharidais yra žinomi kaip MAKROMOLEKULĖS, o pirminiai bei antriniai metabolitai – kaip MIKROMOLEKULĖS.Dauguma cheminių medžiagų, vertingų taksonomijai, yra antriniai metabolitai arba semantidai. Paprastai tai gana didelės molekulės su šoninėmis grupėmis, kurios gali būti įvairiai pakeistos, atsirandant plačiam įmanomų molekulės tipų spektrui, kurio tam tikra proporcija yra ribota. Dėl tos priežasties daugelis iš jų yra metabolinio kelio galutiniai produktai arba plačiai paplitusių metabolinių kelių trumpų šoninių grandinių dalys. Kuo sudėtingesnė molekulė, tuo daugiau pakopų reikia jai suformuoti, tuo mažesnis jos paplitimas ir didesnė taksonominė vertė. Kita vertus, semantidai suteikia taksonominius duomenis ne buvimo-nebuvimo principu, bet sekos, proporcijų ir procentų pagrindu.Nemaža rūpestį taip pat kelia konvergencijos problema cheminių komponentų, kaip ir struktūrinių požymių panaudojimui. Daug tų pačių augalinių cheminių medžiagų – skirtingų metabolinių kelių dalys. Jų buvimas dviejuose taksonuose gali būti dėka visiškai skirtingų fermentų rinkinių. Kuo sudėtingesnė molekulė ir toliau išimta iš įprasto metabolinio kelio, tuo mažesnė polifiletinės rūšies buvimo tikimybė. Tačiau daugeliu atvejų paprastai nežinoma, kokią metabolinio kelio vietą atstovauja minėta molekulė. Ivairūs sierą turintys komponentai pasižymi labai skirtinga prigimtimi. Genčiai Allium būdingas sieros kvapas, kuris laikomas charakteringu požymiu. Ir kitos gentys, pavyzdžiui, Milula turi tokį patį kvapą ir kitus panašius požymius. Minėtų cheminių medžiagų buvimas sustiprina panašumą, kad šios gentys giminingos. Kai kuriose klasifikacijose jos patalpintos toje pačioje šeimoje, bet kai kuriose – skirtingose šeimose. Kita vertus, tas pats kvapas ir panašios medžiagos randamos Fabaceae ir Brassicaceae šeimose, pavyzdžiui, Alliaria ir Thlaspi alliaceum, kurie priklauso dviskilčiams. Šiuo atveju cheminiai požymiai nerodo giminystės. Šios situacijos yra aiškios, bet būtų labia sunku įvertinti įrodymą, jei tie patys cheminiai komponentai būtų rasti vienskilčių šeimose tokiose, kaip Iridaceae ir Dioscoreaceae, kurios aiškiai tolimos Allium genčiai, bet gali būti žymiai artimesnės, negu iki šiol manyta. Dėl šios prigimties chemotaksonomijoje yra daug neišspręstų problemų, be to, daug žinoma polifiletiškų komponentų.Tokios problemos verčia daryti išvadą, kad geriausi antrinių metabolitų požymiai dažniau apima cheminius KELIUS, o ne chemines MEDŽIAGAS. Dažniau keliai parodo EILĘ fermentų, nei vieną komponentą. Jei būtų galima atskleisti metabolinius kelius pagal kiekvieną molekulės tipą, galima būtų panaudoti pavienius monofiletinius komponentus, kaip viso kelio indikatorius. Kol kas dar negreitai galėsime tai prognozuoti. Dar daugiau taksonomiškai metabolinių sekų atsitiktinumas toks, kaip C4 fotosintezės kelias, koreliuotas su asocijuotais anatominiais požymiais t.y. KRANZO SINDROMU siūlo, kad net naudojant kelius, ne medžiagas, visų atsakymų negausime.CHEMOTAKSONOMIJOS VERTĖ
Chemotaksonominiai požymiai, kaip ir kiti požymiai, naudingi visiems taksonominės hierarchijos rangams. Dažnai vienos rūšies augalų žiedų spalva būna įvairi, ypač, kai atrinkti sodiniai varietetai. Raudona, mėlyna, geltona, balta ir visos tarpinės spalvos bei deriniai gali egzistuoti vienoje rūšyje. Kai kurių augalų genčių žiedų spalva labai svarbi rūšies rangui. Tragopogon porrifolius turi purpurinius žiedus, o T.pratensis – geltonus. Jų hibridai pasižymi dėmėtu spalvų pasiskirstymu. Silene alba turi baltus vainiklapius, o tuo tarpu S. dioica – raudonus, o jų hibridai – rausvus. Medicago sativa turi purpurinius vainiklapius, kai M. falcata – geltonus, o jų hibridai – arba dėmėtą spalvų pasiskirstymą, arba tarpinę spalvą, pavyzdžiui, žalią. Kai kurių šeimų, pavyzdžiui, Apiaceae žiedų spalva gali būti svarbus genties požymis. Kai kurios Adonis (Ranunculaceae) genties rūšys žydi raudonai, kai kurios – geltonai ir kai kurios, pavyzdžiui, A. flammea gali būti kitos spalvos. Poaceae šeimos dulkinių spalva visai neturi vertės, kur daug skirtingų tribų rūšių turi variantus su geltonomis ar purpurinėmis dulkinėmis.Aukštesniuose hierarchijos ranguose spalva sėkmingai panaudota, kaip cheminis požymis. Fotosintezę vykdančiuose organizmuose pirminiai ir papildomi fotosintezės pigmentai (chlorofilai, karotinai ir biliproteinai) turi ypač ryškų paplitimą. Čia pirminis pigmentas – chlorofilas A, kurio neturi bakterijos, turinčias bakteriochlorofilus. Tai susiję su fotosintezės mechanizmų skirtumu, nes organizmai, turintys chlorofilą A, skaido vandenį ir išskiria deguonį (H2O 2H +2e + 12O2), kas nevyksta bakterijose. Pastarosiose fotosintezės substratas kinta: gali būti sieros vandenilis, kur vietoj deguonies siera, arba organinė medžiaga. Šie požymiai atskiria melsvadumblius Cyanophyta nuo Bacteria, nors dauguma šiuolaikinių klasifikacijų, remiantis ultrastruktūra, juos patalpina į Procaryota karalystę.Kiti chlorofilai ir pigmentų grupės 11 dumblių skyriuose turi būdingus skirtumus. Chlorophyta ir Euglenophyta turi labai panašių pigmentų rinkinius. Tas pats rinkinys aptinkamas ir aukštesniuose augaluose. Remiantis šiuo faktu, manoma, kad aukštesnieji augalai ir žaliadumbliai privalo turėti bendrą protėvį, kitokį, nei kitų dumblių grupių. Dabar svarbiausias dumblių požymis, naudojamas jų taksonomijoje – pigmentų pasiskirstymas. Biliproteinų paplitimas daugiau ribotas, nei kitos dvi pigmentų klasės, nes jie būdingi melsvadumbliams Cyanophyta, Cryptophyta (nauja klasė iš šarvadumblių) ir Rhodophyta. Šis požymis daugiau vienija melsvadumblius su eukarijotiniais dumbliais, nei su bakterijomis.Dumblių skyriuose ir klasėse gali būti paimti cheminės diskriminacijos pavyzdžiai pagal maisto atsargų ar ląstelės sienelės komponentus.Cheminiai požymiai dumblių taksonomijoje naudojami gerokai anksčiau, nei pradėti chemotaksonomiškai tirti augalai induočiai. Sistematiniu tikslu kelios cheminės analizės atliktos samanų grupėje, bet šie tyrimai žymaus poveikio nepaliko. Cheminiai kerpių požymiai naudojami jau šimtą metų, kaip standartinė procedūra, dažniausiai naudojant paprastus dėmių testus. Dabar greitai tobulėja bakterijų chemotaksonominiai tyrimai, chemiškai pagrindžiant daugumą taksonominių kriterijų. Tai būtinybė grupėje, kur tėra keli struktūriniai požymiai.
Renkant cheminius duomenis, būtina atsižvelgti į netaksonominį medžiagos kintamumą. Gali suklaidinti jos kiekio kintamumas. Tikriausiai daug ankstesnių medžiagos nebuvimo pranešimų iš tikrųjų reiškia, kad ji nebuvo aptikta prieinamais metodais. Šiandienos technika yra žymiai jautresnė, nors negalima būti tikram, kad ji visada gali užfiksuoti mažyčius medžiagos kiekius. Literatūroje aprašyta milžiniška alkaloidų įvairovė skirtingose opijaus Papaver somniferum linijose. Vis tik yra apžvalgos, besiremiančios vienu ar keliais taksono mėginiais, kurie gali būti nepatikimi. Gali būti skirtingi augalo dalių mėginiai, pavyzdžiui, valgomos ir nuodingos bulvių ir pomidorų dalys; skirtis sąlygos, kuriomis augo, pavyzdžiui, pažaliavusi bulvė ir iškasta bulvė, kas susiję su solanino sinteze; skirtis gyvenimo ciklo stadija ar sezonas, kai paimtas mėginys, pavyzdžiui, Juniperus genties sezoniniai izozymo schemų skirtumai; skirtis sąlygos, kuriomis saugota augalinė medžiaga arba ekstrahuoti cheminiai komponentai, pavyzdžiui, Ranunculus nuodingi komponentai džiūnant dingsta, o Helleborus – ne. Šie pavyzdžiai rodo, kad, renkant ir pateikiant cheminius duomenis taksonominiams tikslams, reikalingas tam tikras standartizacijos laipsnis.ANTRINIŲ METABOLITŲ PAVYZDŽIAI
Iš visų antrinių metabolitų grupių, naudojamų chemotaksonomijoje, daugiausiai taksonominių duomenų suteikė FENOLINIAI JUNGINIAI. Jie sudaro junginių klasę, kurios pagrinde fenolas C6H5OH. Daugumos jų sandara sudėtingesnė, negu fenolo. Jie turi keletą aromatinių žiedų ir kelias pakaitalų grupes arba šonines grandines. Dažnai jų funkcijos augaluose nežinomos. Kai kurie jų yra svarbiausi žiedo pigmentai, o kiti priskiriami patogeninių grybų inhibitoriams.Taksonomiškai svarbiausi fenoliai – FLAVANOIDAI, kurie turi santykinai bendrą branduolį su didele šoninių grupių tipų įvairove. Dažniausiai flavanoidų įvairovė stebima bet kurioje vienoje rūšyje. Kai kurie jų labai paplitę, kiti reti. Daugeliu atvejų jų deriniai bei tipai gaubtasėkliuose taksonomiškai vertingi,pradedant eilės rangu ir visiems žemesniems rangams.Vieni geriausių taksonomiškai vertingų antrinių metabolitų – žiedo pigmentai. Daugumos žiedų ir kitų organų raudona ir mėlyna spalva rodo ANTOCIANIDINŲ – ypatingos flavanoidų klasės – buvimą. Šios grupės atstovas – MALVIDINAS. FORMULĖ… Hidroksilo grupės 3, 5 irarba 7 padėtyse dažnai pakeičiamos cukrumi, pavyzdžiui, gliukoze arba ramnoze. Pakeistas junginys žinomas ANTOCIANINO vardu. Antocianidinų tipų įvairovė ir prisijungę skirtingi cukrūs įvairiose padėtyse prie antocianidinų tipai pateikia didelę antocianinų įvairovę. Antocianidinai ypač plačiai paplitę gaubtasėkliuose. Kai kuriose dviskilčių šeimose jų nėra. Ten jų funkciją perėmė visiškai negimininga junginių klasė BETACIANINAI. Šie komponentai skiriasi heterocikliniais AZOTĄ TURINČIAIS aromatiniais žiedais. Jų sintezė augale pasižymi skirtingu metaboliniu keliu. BETANIDINAS, išskirtas iš runkelioBeta vulgaris, – šios medžiagų klasės pavyzdys. Jie primena antocianidinus ir atlieka tas pačias funkcijas. Taip pat gali prisijungti cukrus vienose ar dviejose padėtyse. Artimi betacianinams yra BETAKSANTINAI, geltoni pigmentai, atliekantys panašias funkcijas, kaip įvairūs geltoni ir kreminiai flavanoidai, žinomi ANTOKSANTINŲ pavadinimu,kuriuos turi dauguma augalų.ANTOCIANINAI=ANTOCIANIDINAI + ANTOKSANTINAIBETALAINAI = BETACIANINAI + BETAKSANTINAIRemiantis šiais cheminiais duomenimis, gaunam taksonominį įrodymą, išplaukiantį iš ABIPUSIAI IŠSKIRTINIŲ betacianinų ir betaksantinų t.y. BETALAINŲ prigimties, o taip pat ir antocianinų prigimties. Taipogi kiti flavanoidai – kai kurie antoksantinai – gali koegzistuoti su betalainais. Privaloma pabrėžti, kad antocianinų ar betalainų buvimas nėra pavienis požymis, bet rodo tam tikro metabolinio kelio buvimą. Be to, nelengva atsižvelgti į dažną dviejų pigmentų sistemų susikeitimą. Dėl šios priežasties betalainų buvimas ar nebuvimas buvo paimtas kaip labai patikimas taksonominis požymis. Pažymėtina, kad betalainai dabar žinomi ir iš tam tikrų papėdgrybių. Kai kuriais atvejais ta pati medžiaga yra šiuose grybuose ir gaubtasėkliuose.
Betalainai buvo rasti 9 dviskilčių šeimose, kurios giminingos ar priklauso Centrospermae taksonui. LENTELĖ…Šis taksonas buvo aprašytas įvairiais morfologiniais ir anatominiais, ypač gemalo, požymiais. Taip naujas Centrospermae taksono apibrėžimas skiriasi nuo senojo, atskyrus Caryophyllaceae ir Molluginaceae taksonus, kurie turi antocianinus, bet neturi betalainų. Tuo tarpu Cactaceae taksonas, kuris paprastai talpinamas į atskirą eilę, nors turi betalainų, įtraukiamas į Centrospermae apimtį. Be to Cactaceae įtraukimui palankūs ir sandaros duomenys, o Caryophyllaceae ir Molluginaceae atskyrimas jau prieštarauja anatominiams duomenims. Nenuostabu, kad daugelio taksonomistų nuomonės nesutapo dėl Centrospermae apimties. Atradus ultrastruktūrinius rėtinių indų plastidžių požymius, padėtis pasikeitė. Ypatingas plastidžių tipas – su periferiniais žiedo formos proteininių siūlų kūleliais – tiksliai apibūdina betalainą turinčias šeimas KARTU su Caryophyllaceae ir Molluginaceae. Taip parodoma, kad 9 betalainą turinčios šeimos taksonomiškai turi būti atskirtos nuo kitų dviejų, bet artimai patalpintos kaip dvi eilės anteilyje arba poklasyje arba kaip du poeiliai eilėje. LENTELĖ Kita vertus, kai kurie taksonomistai dar laikosi nuomonės, kad antocianiną ir betacianiną turintis Centrospermae taksonas nėra aiškaus rango taksonas; kad šios dvi šeimos turi artimiausius ryšius su skirtingomis betacianiną turinčiomis šeimomis.Reta, kad cheminiai duomenys, paremtų kitų šaltinių duomenis, pateiktų žymių taksonominių įrodymų, kaip ankstesniame pavyzdyje. Galima pailiustruoti darbu apie TERPENOIDUS. Didelis terpenoidų kintamumas, nustatytas kai kurių Eucalyptus rūšių natūralių aliejų turinyje, leidžia atskirti morfologiškai identiškas chemines rases. Gerai žinomos cianogeninės ir necianogeninės Trifolium repens ir Lotus corniculatus rasės. Xanthium gentyje vienos rūšies skirtingi ekotipai kinta pagal SESKVITERPENŲ LAKTONUS. Kerpsamanės Conocephalus conicum cheminės rasės, turinčios skirtingus flavanoidus yra Europoje ir Amerikoje, ir galima pateikti.dar daug pavyzdžių Kai kada kintamumas nėra pertrauktas, bet tęstinis. Tiriant Juniperus virginianus mėginius kas 150 mylių išilgai 1500 mylių ilgio šiaurės rytų –pietvakarių transekto nuo Vašingtono iki Teksaso, nustatyta plati terpenoidinių junginių įvairovė. Išilgai šio transekto atrastas laipsniškas terpenoidinių junginių pokytis. Panašūs giminingo J.ashei tyrimai atlikti jo paplitimo plote Teksase. Pastebėta, kad labiau periferinės šio kadagio populiacijos rodė didesnę divergenciją, nei populiacijos centre. Šie tyrimai ypač įdomūs, nes J.ashei ir J.virginiana buvo išsamaus morfologinio ir statistinio darbo objektas. Įtikinamai įrodyta, kad J.virginiana kintamumo priežastis buvo jo hibridizacija su J.ashei Teksase. J.virginiana kintamumas, ką rodo ir morfologiniai požymiai, buvo susietas su didėjančiu hibridizacijos efekto ištirpimu t.y. mažėjančiu J.ashei genų dažnumu nuo J.virginiana pietvakarių ribų. Šis ištirpimo efektas vadinamas INTROGRESIJA.Chemotaksonomija – disciplina, pritaikyta hibridizacijos atradimui. Geriausiai iliustruoja pupinių gentes Baptisia pavyzdys. Apskritai hibriduose cheminiai junginiai paveldimi papildomai t.y. F1 hibridas paveldi abiejų tėvų enzimus, tuo pačiu ir molekulinius junginius. Taip, kaip kryžminimų palikuonis tarp augalų su baltais ir spalvotais vainiklapiais turi spalvotus blyškesnius vainiklapius, taip pat elgiasi ir cheminiai junginiai. Baptisia flavanoidų tyrimai parodė, kad kiekviena rūšis, apibūdinama flavanoidų įvairove. Jų hibridai lengvai nustatomi mišriose populiacijose. Viename Teksaso lauke rastos 4 Baptisia rūšys, taip pat 6 galimų binarinių hibridų derinių pavyzdžiai. Pažymėtina, jog neįmanoma atskirti šių 10 taksonų vien pagal morfologinius ar vien pagal biocheminius požymius, bet panaudojus dviejų duomenų šaltinius, leido visiškai atskirti taksonus.Šiame tyrime iš naudotų 125 flavanoidų daugelis yra rūšies specifiniai žymekliai, kuriais įvertinta augalų hibrido kilmę, buvo reciprokinio kryžminimosi ir introgresijos rezultatas.Panašiai naudingas papildomas cheminių junginių paveldėjimas, tiriant AMFIDIPLOIDŲ – poliploidinių hibridinių rūšių, besielgiančių kaip diplodai – kilmę. Tai paparčių, žinomų kaip Apalačų Asplenium kompleksas, flavanoidų tyrimas. Šis kompleksas sudarytas iš 3 diploidų, 3 tetraploidų ir sterilių hibridų, kur visi elgiasi kaip diploidai. Remiantis flavanoidų analize, atsekti tetraploidų ir sterilių hibridų protėviai.Be abiejų tėvų junginių hibriduose kartais atsiranda naujos medžiagos, kurių tėvai neturėjo. Šis tikėtinas reiškinys gali kilti dėl enzimų sekoje trūkstamų žingsnių užbaigimo -nepakankamų mutantų genetinio papildymo forma –arba dėl dviejų skirtingų enzimų sistemų dalyvavimo tuose pačiuose molekuliniuose griaučiuose. Baptisia rūšių hibriduose atrastos naujos flavanoidų atmainos, pavyzdžiui, naujas kvercetino glikozidas baltažiedžio B.leucantha ir geltonžiedio B.sphaerocarpa hibriduose.Kadangi cheminiai junginiai – tokie PAPRASTI požymiai, tai jie naudingi filogenetinėse studijose. Bet kuriame anaboliniame kelyje sudėtingesnės medžiagos apskritai privalo rodyti didesnį evoliucinį pranašumą, o jų nebuvimas gali būti daugiau dėl netekties, nei dėl primityvaus įgijimo. Tokios prielaidos panaudotos, atsekant filogenetines linijas, ekologines adaptacijas, geografinę migraciją bei diferenciaciją ir greitai besivystantį vidurūšinį kintamumą milžiniškoje augalų įvairovėje.SEMANTIDŲ PAVYZDŽIAI
Semantidai – populiarūs taksonominės informacijos šaltiniai, atstovaujantys arba pirminę genetinę informaciją DNR, arba antrinę – RNR, arba tretinę – baltymus ir jų vedinius. Manoma, jog tiriant pirminę genetinę medžiagą, gaunami fundamentalesni duomenys, turėtų būti daugiau tiesioginė ir nesudėtinga jų taksonominė interpretacija.Vis tik po fenolinių junginių taksonomijoje dažniausiai panaudojami baltymai. Rezultatai, gauti iš baltymų taksonomijos, skirstomi į tris grupes, atitinkančias tris naudojamus metodus: SEROLOGIJĄ, ELEKTROFOREZĘ, AMINORŪGŠČIŲ sekvenavimą.Serologijos technika remiasi imunologinėmis žinduolių reakcijomis, paveikus juos svetimais baltymais. Augalo, gyvūno ar mikrobo ekstraktas A, turintis baltymų arba ANTIGENŲ įšvirkščiamas žinduoliui, dažniausiai triušiui. Jis suformuos baltyminius ANTIKŪNIUS, kiekvieną specifinį antigenui, galinčius jį koaguliuoti. Šie antikūniai gali būti ekstraguojami iš gyvūnų kraujo kaip ANTISERUMAI. Nors pastarasis koaguliuos vėlesnes antigenų atsargas, jis gali būti panaudotas kaip standartinis testas kitų augalų ekstraktams B, C, D ir kitiems. Jų koaguliacijos kiekis gali būti panaudotas kaip panašumo matas augalų ekstraktui A, o tuo pačiu rūšių B, C, D ir kitų panašumui rūšiai A.Dabar individuali antigeno-antikūnio reakcija, sudarydama bendrą nusėdimą, gali būti atskirai užrašyta. Tai atliekama dviem būdais. Leidžiant antigeninei medžiagai ir antiserumui difunduoti vienam į kitą gelyje. Tada skirtingi baltymai keliauja nevienodu greičiu, todėl skirtingose gelio vietose atsiranda skirtingos reakcijos. Antras būdas, pirma gelyje elektroforezės būdu atskiriami vienos dimensijos antigenai, po to jie difunduoja serumo lovelyje. LENTELĖ IR FIG.43.Pirmojo DVIGUBOS DIFUZIJOS SEROLOGIJOS metodas pranašesnis už IMUNO-ELEKTROFOREZĖS metodą tuo, kad kelių skirtingų taksonų antigenų mišinių reakcijų veržlumas konkrečiam serumui gali būti stebimas tuo pačiu metu tame pačiame gelyje, bet sudedamųjų reakcijų atskyrimas geresnis antruoju metodu. Kitas patobulinimas, žinomas kaip ABSORBCIJA, apima bendrą antikūnių pašalinimą antiserume taip, kad likusius lengvai galima palyginti su kitų taksonų antikūniais.Paprastai serologijos metodo tikslas nėra baltymų IDENTIFIKACIJA. Šiuo metodu palyginami nežinomi baltymai, kurių pagrindinė funkcija – maisto atsargų, struktūrinė,enziminė ir kitokia – gali būti nežinoma. Tada aiškinant rezultatų reikšmę, gali kilti nepatogumų. Kartais stengiamasi tiksliai identifikuoti, vykdant lygiagrečius baltymų elektroforetinius atskyrimus panašiuose mėginiuose.Serologiniai tyrimai atlikti lapų, vaisių, sėklų, gumbų, sporų ir žiedadulkių audiniams. Manyta, kad skirtingos augalo dalys dėka skirtingų enzimų turi nevienodus baltymus. Maisto atsargomis gali būti skirtingi baltymai. Vis tiktai kai kurie baltymai yra visose augalų dalyse. Daugiausia dėmesio buvo skiriama tokiems organams, kaip sėklos ir stiebagumbiai, kur baltymai – maisto atsargos.Įrodyta, kad serologija naudinga visų rangų nuo šeimos iki rūšies sistematikai. Šiuo metodu ištirti Solanum genties, turinčių stiebagumbius, ryšiai tarp protėvinių ir kultivuojamų rūšių. Taikant serologinį metodą, surinkta daug vertingų duomenų apie Ranunculaceae ir Berberidaceae; Cornaceae ir Nyssacaceae taksonus. Serologiniais ryšiais nustatyta Ranunculaceae klasifikacija tribos ir genties range patvirtino klasikinį įrodymą, ypač paremtą chromosomų tyrimais. Žemesniu rangu tirti vienmečių Bromus ryšiai, naudojant imuno-elektroforetinius duomenis kartu su morfologiniais, citologiniais, citogenetiniais. Jų dėka naujai apžvelgtos rūšies problemos, diploidų – tetraploidų ir hibridų ryšiai. Anksčiau vadinamo Bromus secalinus varieteto citologinis ir serologinis atskirumas leido jį pripažinti kaip naują rūšį B.pseudosecalinus.
Elektroforetinis baltymų atskyrimas remiasi jų amfoterinėmis savybėmis. Veikiant teigiamais arba neigiamais krūviais įvairiu mastu pagal pH vidurkį, jie keliauja per gelį skirtingais greičiais išilgai įtampos gradiento. Paprastai ši procedūra atliekama akrilamido gelio kolonėlėje, sudarytoje iš dviejų pertrauktinių gelių (terminas DISKINĖ ELEKTROFOREZĖ). Didesnio dydžio porų gelis patalpintas virš mažesnio dydžio porų gelio. Baltymų atskyrimas priklauso nuo gelio porų rėčio efekto, dalinis atskyrimasvyksta stambesnių porų zonoje, o visiškas atskyrimas į aiškias grupes – smulkių porų zonoje. Praėjus atskyrimo laikui, srovė išjungiama ir baltymai aptinkami dažais. Šiam tikslui gali būti panaudoti bendri baltymų dažai. Jeigu studijuojamas ypatingas enzimas – reikia specifinio dažo.Alternatyvi technika – IZOELEKTRINIS FOKUSAVIMAS, kur vieno dydžio porų gelis, išdėstytas pagal pH gradientą nuo 3 iki 10, kai pritaikomas tiriamas ekstraktas ir srovė išjungiama, tada baltymai “atsigula” toje gradiento padėtyje, kuri sutampa su izoelektriniu tašku. Labai patogu, nes baltymai iš eilės gelyje gali būti atskirti lėkštelėje antrinėje dimensijoje standartine diskine elektroforeze, besiremiančia daugiau molekuliniu dydžiu, nei elektriniu krūviu. Naudojant dviejų dimensijų metodą, iš vieno organizmo buvo išskirta virš 1000 baltymų.Taksonomijoje elektroforezės rezultatai pritaikomi naudingiausiai genties ir žemesniame ranguose. Kuo daugiau darbų buvo skirta maisto atsargoms – baltymams, pavyzdžiui, pupinių, miglinių, tuo daugiau buvo tiriami enzimai. Elektroforezė ne tik gali atskirti giminingus atsargų baltymus bei enzimus, bet taip pat ALOZIMUS ir IZOZIMUS, kurie skiriasi pagal formą.ALOZIMAI – SKIRTINGOS ENZIMO FORMOS, KUR SUDEDAMIEJI POLIPEPTIDAI APIBRĖŽTI SKIRTINGAIS ALELIAIS VIENAME LOKUSE. Alelis –vieno ir to paties geno skirtingos formos, išsidėsčiusios vienoduose ploteliuose – lokusuose homologinėse arba porinėse chromosomose. Alozimas – enzimas, koduotas skirtinguose aleliuose, bet viename lokuse.IZOZIMAI arba IZOENZIMAI – SKIRTINGOS FORMOS, KUR POLIPEPTIDAI APIBRĖŽIAMI DAUGIAU NEI VIENU LOKUSU. Izozymas – enzimo produktas, koduotas viename alelyje, bet skirtinguose lokusuose.???Alozimai pasirodo yra dažnesni, bet literatūroje nagrinėjami kartu su izozimais. Juos galima pamatyti zimogramose. NUOTRAUKA Brūkšnys – enzimai alelyje. Yra heteromerinių brūkšnių, rodančių, kad enzimas yra keliuose lokusuose. Manoma, kad alozimai gali būti atskirti pagal jų skirtingą elektroforetinį mobilumą ir tiksliomis sąlygomis, reikalingomis jų optimaliam katalitiniam aktyvumui. Jie galėtų veikti, skatinami augalo, jo skirtinguose organuose, skirtingose augimo stadijose arba skirtingose augavietėse. Enzimų polimorfizmas dažnai matomas žemesniame, nei rūšies range, ypač išnagrinėjus daugiau nei vieno enzimo sandarą. Izozimai gali būti naudojami, atpažįstant net individualius klonus t.y. organizmo palikuonis, turinčius identiškų. Todėl jie naudingi ne tik taksonomistams, bet ir ekologams bei populiacijų biologams. Daugeliu atvejų vidinis populiacijų kintamumas pagal izozimus nelydimas morfologinės diferianciacijos, pavyzdžiui, Conocephalum conicum rasės Lenkijoje.Vertingiausi elektroforezės rezultatai buvo gauti, tiriant miglinių, giminingų kviečiams, atstovų genomo sandarą ir tetraploidų bei heksaploidų protėvius. Tiriant atsarginius baltymus, padaryta išvada, kad heksaploidas Triticum aestivum iš tikrųjų turi diploidinių rūšių baltymų sumą. Tiriant enzimus, atrasta, kad tam tikri poliploidai turi visų savo protėvių enzimus plius keletą naujų enzimų. Tikriausiai nauji hibrido enzimai – oligomerai inkorporuoja polipeptidus naujose genomų kombinacijose poliploiduose. Aminorūgščių sekvenavimas – šiuolaikiškesnis metodas, kurio tikslas yra identifikuoti grynus baltymus iki atomų. Dabar įmanoma nuo polipeptidinės grandinės atlaužti iš eilės po vieną amino rūgštį. Kiekviena amino rūgštis iš eilės identifikuojama chromatografiškai. Tokiu būdu palaipsniui atstatoma aminorūgščių seka. Pradžioje reikia sulaužyti polipeptidinę grandinę į mažesnius fragmentus. Šie maži vienetai atskiriami chromatografija arba elektroforeze (“pirštų atspaudų” (fingerprintig) metodas). Net tokie apytiksliai rezultatai taksonomiškai vertingi. Aminorūgščių sekvenavimo metodas tiria vieno homologinio baltymo kintamumą pagal tikslią aminorūgščių seką, pavyzdžiui, tikriausiai vienas monofiletinės kilmės, esantis eilėje organizmų. Faktas: ypatingas baltymas neturi vienos nekintamos struktūros, bet didelė jo dalis gali kisti, nesikeičiant jo esminei funkcijai. Citochromą c sudaro apytikriai 113 aminorūgščių. Įvairiose augalų rūšyse apie 79 šio baltymo aminorūgštis kinta, bet vienos iš likusių 34 amino rūgščių pakitimas sugriauna molekulės funkcionavimą. Citochromas c – ideali molekulė, nes santykinai maža, nekintanti, spalvota ir aptinkama aerobiniuose organizmuose. Jo sekos nustatytos mažiausiai 25 induočių augalų rūšims, be to dumbliams, gyvūnams, grybams ir bakterijoms. FIGURA KETURI.PENKIYra keletas anomalijų, pavyzdžiui, aminorūgščių skirtumų SKAIČIUS tarp kukurūzų ir kviečių baltymų didesnis, nei tarp kukurūzų ir kai kurių dviskilčių. Netgi viena anomalija rodo, kad baltymų struktūros matas nėra patikimiausias giminystės rodiklis. Praktiškai šios problemos padidinamos, nes absoliučiai visi aminorūgščių sekvenavimo darbai daugiau stengėsi atskleisti filogeniją, nei padėti sukuriant klasifikacijas. Reikia manyti, kad molekulės evoliucija įvyko dėl minimalaus mutacijų skaičiaus (PARSIMONIJOS PRINCIPAS) t.y. kad nėra konvergentiškos evoliucijos arba grįžtamosios mutacijos, kad skirtingos padėtys molekulėje yra vienodai atsakingos už pavadavimą. Kol kas neįmanoma patvirtinti šių samprotavimų. Tos pačios problemos egzistuoja, atsižvelgiant į serologinį darbą, kadangi dauguma tokių darbų panaudota, kuriant filogenetinius kelius. Skirtingi visų rūšių požymiai, taip pat ir baltymai, klasifikuojant turėtų būti panaudoti skirtingais greičiais ir skirtingose kryptyse taip, kad taksonomistui nebūtų sunku išmokti, jog skirtingi baltymai, gauti elektroforeze ir sekvenavimu, arba skirtingi organai – serologija – duoda skirtingas giminystės indikacijas. Taigi būtina tirti baltymų įvairovę, geriausiai įvairiais metodais. Nepasitikėti vienintelio baltymo seka.Siekiant tyrimams naudoti pirminę genetinę medžiagą, taikytas DNR HIBRIDIZACIJOS metodas. Jo esmė tokia: ekstrahuota vieno organizmo DNR, laikoma paversta į vienos vijos polinukleotidinę grandinę. Sumaišius du taksonus –vieno taksono dvigubos vijos, o kito taksono vienos vijos DNR – iš naujo susijungusios grandinės kiekis su įprasta kito taksono DNR, paimamas kaip nukleotidų sekos panašumo matas.Tiriant mikroorganizmus, grybus, kerpes šiuo būdu, gauti perspektyvūs rezultatai. Bet atsirado daug praktinių problemų. Bėda, kad nežinoma, kurios DNR dalys yra prisijungiančios. Ne iki galo suprasti citogenetinės duplikacijos, inversijos, translokacijos reiškinio efektai.RNR buvo tiriama DNRRNR hibridizacijos metodu. Čia vieno organizmo DNR ir kito organizmo RNR (dažniausiai ribosominės RNR) frakcijų susijungimo kiekis imamas kaip giminingumo matas. Šiuo metodu tirtas Caryophyllales taksonas. Nustatyta, kad Caryophyllaceae šeima, turinti antocianinus vietoj betalainų, gimininga betalainą turinčioms šeimoms, bet ne tiek gimininga, kaip betalainą turinčios šeimos tarpusavyje. Iš tikrųjų nukleotidų sekos suteikia daug taksonominės informacijos. Sukūrus PGR (PCR) techniką 1987 metais, atsirado galimybė nuodugniau tirti DNR seką. Šie sekų duomenys, apdoroti taksometriniais ir kladistiniais metodais, geriau padeda suprasti augalų filogeniją. DNR tiriama vadinamais DNR sekvenavimo metodais, primenančiais aminorūgščių sekvenavimo metodų principą. Augalams tiriamos rbcL, 18S ir 26S rDNR dalys. Tada palyginami skirtingų taksonų DNR fragmentai. Gautus molekulinius duomenis mokslininkai vertina kaip mažiau subjektyvius, nors ir čia galima suklysti. Naudojant šiuo metodu gautus molekulinius duomenis kartu su morfologiniais duomenimis ir kita informacija, buvo patikslinta augalų induočių filogenija. J.E.Doyle, 1998.Augalams daugiau tinka PCR – RFLP ir RAPD metodai. Šie metodai labai greitai keičiasi priešingai elektroforezės metodams: keičiasi tik detalės, ne metodo principas.PCR – RFLP – restriction fragment length polymorphism arba CAPS – cleaved amplified polymorphic sequences. PGR metodu padauginama ypatinga chloroplasto DNR dalis ir iškerpama enzimais restriktazėmis. Šis metodas patikimesnis, nei RAPD. Jis remiasi restriktazių veikla, kurios atpažįsta ypatingą DNR fragmentą ir nukerpa. Atsiranda DNR fragmentai su lygiais ir nelygiais galais. DNR fragmentų nukleotidų seka nustatoma enzimais ir jie palyginami. Duomenis galima apdoroti kladistikos metodais. Galima tirti herbariumų medžiagą, tinka spręsti rūšių komplekso problemas.RAPD –random amplified Polymorphic Sequences. Turint daug PGR produktų, šiam metodui konstruojamos labai trumpos sutartinės DNR sekos. Tai gali būti trumpi ar ilgi fragmentai. Naudojamas pradmuo (primer), prisikabinantis prie skirtingų DNR vijų. Taip tikrinama 10 pradmenų. Pradedantieji naudoja 100 pradmenų, kol darbui atsirenka 1-2 tinkamus pradmenis. Dauguma pradmenų sukuria 10 – 12 fragmentų. RAPD naudojama tirti tolimoms rūšims, tik jokiu būdu ne gentims. Metodas labai jautrus reikalauja tikslumo. Gauti molekuliniai duomenys apdorojami taksometrikos metodais.Iškyla problema, kurį metodą pasirinkti. Pirmiausia reikia žinoti, ką tirsime – poliplodiją, hibridus, kokiu rango augalus ar grybus norima tirti. LENTELE. Žinoma,chemotaksonomija, vystantis mokslui ir technikai pasiūlys naujus metodus, sprendžiant identifikacijos, klasifikacijos, evoliucijos ir fitogeografijos problemas.Chromatografija – fizinis – cheminis mišinių atskyrimo būdas, kai mišinio komponentai atskiriami sorbcija – kieta medžiaga, o po to sekančiu išplovimu. Gali būti adsorbcinė, popieriaus, dujų, skysta, dviejų dimensijų gelftracinė?, plonasluoksnė chromatografijos.Kartel N.A. et al. Genetics. Encyclopedial Dictionary. Minsk, “Technalohija”, 1999. – 448p.