Biologinis ginklas

BIOLOGINIS GINKLAS

Sauga ir panaudojimas
Kare svarbiausia nukenksminti priešininką, kad šis negalėtų pasipriešinti. Dažniausiai tai daroma nužudant kuo daugiau jo karių. Masinio naikinimo ginklais laikomos toksinės ar nuodingos cheminės medžiagos, įvairių ligų sukėlėjai (virusai, bakterijos) bei radioaktyvios medžiagos – ginklai, kuriais naudojantis žūva didelis skaičius žmonių per trumpą laiko tarpą, tagi jie yra tinkamiausi šiam darbui. Geriausiai žinomas masinio naikinimo ginklas yra atominė bomba. Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti suu galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai.
Tačiau biologinis ginklas tikrai nėra naujovė. Biologinio ginklo panaudojimas aprašomas dar biblijoje, tačiau nekiekvienas tiki tuo, kas parašyta Biblijoje. Senovėje dažnai budavo užkrečiami priešiniko geriamo vandens šaltiniai, tai irgi galima laikyti biologinio ginklo panaudojimu. Šeštame amžiuje pr. Kr. Asiriai nuodydavo priešinikų geriamo vandens šaltininius paprastaja skalse. Romos imperijos laikais buuvo užrašytas pirmasis biologinio ginklo panaudojimo atvejis (neskaitan Biblijos). Skitų lankininkai kišdavo strėlių antgalius į pūvančius lavonus, ar kraują sumaišytą su mėšlu, kad net menkas įbrėžimas sukeltų priešininkui daug problemų. Per Kartaginos karą Romėnai mesdavo į šulinius gyvūnų lavonus, tas pat buvo da

aroma ir per Amerikos pilietinį karą. Generolas Džosefas E. Džonsonas (Joseph E. Johnson) žygiuodamas su Konfederatų kariuomene į Viksburgą vesdavo galvijus į tvenkinius ir ten juos nušaudavo. Sajungininkų kariuomenės generolas Wiljamas T. Šermanas (William T. Sherman ) savo užrašuose paminėjo, kad dvokiančią skerdieną reikėjo ištraukti iš vandens, bet nieko neminėjo, kaip tai atsiliepė jo karių sveikatai. Daug ankščiau katapultos ištobulėjimas leido visiškai kitaip panaudoti biologinį ginklą. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nuušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų. Daug labiau apgalvotai ir žiauriau biologinį ginklą panaudojo Britai Šiaurės Amerikoje. Žinodamas, kad vietiniai yra labai neatsparūs raupams lordas Džefris Amhestas (Lord Jeffrey Amherst), Britų pajėgų Šiaurės Amerikoje vadas pasiūlė išdalinti indėnams užkrėstas antklodes, kad “sumažintų” jų skaičių. Raupų epidemija Pito forte suteikė jam galimybę įgyvendinti šį sumanymą. Vienas Amhersto patikėtinių išdalino indėnams antklodes iš raupų izoliatoriaus. Per kelis mėnesius raupai išplito tarp indėnų. Biologinio ginklo savoka kaip mes ją suprantame dabar susiformavo per pirmąjį pasaulinį ka
arą. Vokiečiai planavo panaudoti juodligę prieš galvijus, kurie turėjo tapti įvairių kariuomenių maistu. Bandymas pirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti buvo gana nesėkmingas. Daug didesnį nerimą sukėlė tai, kad paaiškėjo, jog Vokiečių konsulas Ciurike, paliaubų metu ruošė cholerą, paskleidimui Italijoje. Biologinio ir cheminio ginklo panaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius ginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji Britanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.
Antrasis pasaulinis karas biologino ginklo kūrimo ir panaudojimo atžvilgiu buvo tikras košmaras. Japonai 1931 pradėjo vykdyti sistemingus tyrimus, siekdami sukurti biologinį ginklą. Japonų armijos karininkas Širo Iši vadovavo šiems tyrimams. Kaliniai, tarp jų ir Amerikiečiai, karo belaisviai, buvo naudojami kaip jūtų kiaulytės. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. 1942 liepa Iši išdalino Nankino (Kinijos miestas) vaikams šokoladą užkrėstą juodlige. Bijant, kad Japonų sukaupta informacija po antrojo pasaulinio karo pateks į Rusų rankas, Japonų generolai atsakingi už šiuos karo nusikaltimus taip ir nebuvo teisiami. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti bi
iologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių. Britai ir Amerikiečiai taip pat kūrė biologinį ginklą, bet jis taip ir nebuvo pradėtas gaminti, jei neskaičiuosime juodligės sporomis apkrėstų pašarų, kurie taip niekad ir nebuvo panaudoti. Britai visgi sukūrė biologinį ginklą ir netgi jį išbandė. Britai išbandė bombą su juodligės sporom ant avių Gruinardo saloje (sala Škotijos šiaurės vakaruose). Efektas buvo didesnis, nei jie tikėjosi, sala tapo negyvenama 45 metams. Kitas ne tik išbandytas, bet ir realiai panaudotas biologinis ginklas buvo rankinė granata impregnuota botulizmo bakterijų – toksinų (Botulizmas (lot. botulus – dešra) – tai liga, sukeliama botulizmo bakterijų – toksinų, kurios metu pakenkiamos centrinė ir vegetacinė nervų sistemos). Ši granata buvo panaudota prastos reputacijos nacio, Reinhardo Hydricho (Reinhard Heydrich) nužudyme. Nors jo sužeidimai buvo visai nežymūs ir nekėlė pavojaus jo gyvybei, Hydrichas netikėtai mirė po keletos dienų, pasireiškus simptomams būdingiems apsinuodijus botulizmo bakterijų – toksinu.
Po Antrojo pasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms že
emės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo daug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.
Šaltojo karo metais JAV norėjo išbandyti ar jų šalis labai pažeidžiama biologiniu ginklu. Visi bandymai baigėsi tuo pačiu, paleidus nukenksmintas bakterijas civiliai nieko nepastebėdavo, o po kelių valandų ligonines užplūsdavo apsikrėtusiųjų banga.
1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų biologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų sutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 valstybės. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti ir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė plėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.
Didžiausių BGS pažeidimų 1972-1992 m. laikotarpiu buvo Sovietų Sąjungoje, kuri tęsė superslaptas šio ginklo kūrimo programas iki pat 1990 metų. Kai kurie užsienio ekspertai mano, kad tokie tyrimai vyksta iki šiol. Sovietinio biologinio ginklo kūrimo mastai paaiškėjo po plačiai pasaulyje nuskambėjusio pulkininko Kanatjano Alibekovo, biologinius ginklus kūrusios “farmacijos” agentūros Biopreparat direktoriaus pavaduotojo, dezertyravimo į Vakarus.
Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 tūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago) žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą. Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.
Biopreparato klestėjimo metu 1979 m. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.
Užsienio spaudoje plačiai pagarsėjo ir kitas nesenas atvejis, kai Aralo jūros saloje, Kazachstane, ilgus metus veikė rusų biologinio ginklo, taip pat ir juodligės, bandymų poligonas. Kazachstanui tapus savarankiška valstybe, rusai paliko poligoną. Lietuvoje gerai žinome, kokios būklės rusai palieka savo bazes! Taip atsitiko ir ten – rusai paskubomis užkasė mirtinai pavojingus preparatus. Jūra pamažu nuseko, sala tapo pusiasaliu. Vėjas pusto žemę, ją rausia šunys, joje ganosi karvės. Teroristams taip nesunku pasikapsčius prisirinkti juodlige užkrėsto grunto ir prisiauginti mirtinų sporų.
Sunki Rusijos mokslininkų padėtis išsklaidė jų tūkstančius po pasaulį. Išsklaidė ir puikių fizikų, biologų, biochemikų, žinojusių didžiausių paslapčių. Jie įsidarbina ten, kur moka pinigus, ir daro tai, ko iš jų prašoma. Kai kurie iš jų pasirengę parduoti bet kokias žinias ir paslaptis, kad tik įsitvirtintų Vakarų mokslo įstaigose.
BGS pažeidinėjo ir Irakas kurdamas cheminius ir bakteriologinius ginklus. Šios programos detales po 1991 m. dykumų karo atskleidė Jungtinių Tautų specialioji komisija. Ji rado gamyklų, kuriose ilgai buvo kuriami šie ginklai. Viena jų, Al Hakam gamykla, juodligės bakterijas masiškai pradėjo gaminti 1989 m. ir pagamino mažiausiai 8 tūkst. litrų. Gamykla karo metu nebuvo sunaikinta ir veikė iki 1995 m., kol komisija neaptiko ir Jungtinės Tautos neįsakė jos uždaryti. Panašios Salman Park ir Al Manal gamyklos taip pat buvo uždarytos. Po karo Irakas oficialiai pripažino, kad kūrė daugelį bakterijų ir virusų biologiniam ginklui. Kas žino, kiek ir kur jų yra likę.
Įtariama, kad dabar apie 10 šalių vykdo biologinio ginklo kūrimo programas. Jas kontroliuoti yra gana sunku, nes kai kurios valstybės laiko tai kišimusi į jų biotechnologijos paslaptis ir pramoniniu šnipinėjimu. Be to, privačių biotechnologijos įmonių ir įvairių komisijų teisės kištis į jų veiklą yra ribotos.
Biologiniai ginklai kartais vadinami vargšų atomine bomba. Pasigaminti biologinį ginklą gali net ekonomiškai silpnos valstybės. Tam reikalinga ne tokia brangi įranga ir infrastruktūra, pigesnės yra medžiagos, menkesnė kvalifikacija nei atominio ginklo kūrimui. Informacijos galima rasti mokslinėje spaudoje. Be to, gerų mikrobiologų pasaulyje daugiau negu gerų atominės fizikos specialistų. Todėl biologinis ginklas teroristams tapo prieinamesnis nei atominis.
1984 m. Dalase (JAV) salmonelėmis apsikrėtė 750 žmonių, laimė, nė vienas nemirė. Tik po dvejų metų paaiškėjo, kad salmonelių bakterijos buvo paleistos sąmoningai, siekiant paveikti vietinius rinkimus.
Tarp 1990 ir 1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių cheminiais ir bakteriologiniais ginklais prieš civilius. 1995 m. kovo mėnesį paleidus zarino (nervų sistemą paralyžiuojančias) dujas Tokijo metro 13 žmonių žuvo ir daugiau nei 5 tūkst. atsidūrė ligoninėje. Ši sekta per 5 metus 9 kartus bandė panaudoti biologinį ginklą. Ji kūrė masiniam naikinimui juodligės ir kitas bakterijas ir net Ebolos virusus. Juodligės bakterijas ji paleido Tokijo centre netoli Imperatoriaus rūmų ir ambasadų. Tačiau jų bandymai užkrėsti žmones buvo nesėkmingi dėl to, kad bakterijos nebuvo stabilios, netinkamos buvo ir jų paskleidimo priemonės.
Iš Shinrikyo sektos galima pasimokyti, kad bet kuri grupė, bandanti pagaminti biologinį ginklą, turi įveikti dvi problemas – vieną biologinę, kitą fizikinę. Pirmoji reiškia, kad reikia sukurti stabilias bakterijas. Tai nėra triviali problema. Antroji reiškia, kad reikia sukurti tinkamas priemones bakterijų ar virusų paskleidimui norimose vietose. JAV ir Rusija šias problemas sprendė daugelį metų. Tačiau teroristai gali rasti daugybę savų būdų paskleisti mažais kiekiais bakterijas ar virusus. Pastarieji įvykiai Amerikoje tai patvirtino. Vakarų mokslininkų vertinimu teroristų išpuoliai yra realūs ir kasmet situacija tik blogėja.
Ypač pavojingi yra raupai. Iki šiol jie nusinešė dešimtadalį žemėje gyvenusių gyvybių arba suluošino žmonių. Paskutinė raupų epidemija buvo 1977 m. Somalyje. Ji buvo nugalėta po trejų metų. Vienas didžiausių XX a. mokslo laimėjimų buvo raupų epidemijų išnaikinimas. Nepaisant to, JAV Sveikatos apsaugos tarnyba siūlo kas 10 metų skiepyti gyventojus nuo raupų. Deja, raupų skiepų atsargos yra per mažos ir tas nedaroma. Vis didėjant pavojui nuo praėjusio rudens JAV vėl pradėta gaminti šiuos skiepus. Rusijoje raupų skiepų atsargos laikomos Valstybiniame Kolcovo virusologijos ir biotechnologijos centre Novosibirske. Pulkininkas Alibekovas pasakojo, kad Rusija raupų biologinį ginklą gamino iki 1992 m., todėl neaišku, kiek ir kur Rusijoje yra raupų atsargų be oficialaus Kolcovo centro. Jei aerozoliniai raupų preparatai patektų į teroristų rankas, pasekmės žmonijai būtų baisios. Blogiausia yra tai, kad vienas nerašytų dėsnių teigia: “Jei kas gali atsitikti, tai ir atsitinka”. Mokslininkai ir politikai turi dėti visas pastangas, kad šių baisių ligų sukėlėjai būtų griežčiausiai saugomi.
Mokslo pasaulyje vis didesnį nerimą kelia modernioji biotechnologija. Prasidėjo stulbinanti gyvybės mokslo revoliucija. Mokslininkai išaiškino daugiau nei 30 mikrobų ir dar didesnio virusų skaičiaus visą genomų seką. Neseniai buvo paskelbtas choleros DNR kodas ir baigiama išaiškinti daugiau nei 100 kitų mikroorganizmų, įskaitant sukeliančiuosius juodligę, marą, dizenteriją, vidurių šiltinę, genomus. Šie tyrimai labai svarbūs atsakant į fundamentalius biologijos ir medicinos klausimus ir, be abejo, bus panaudoti praktiniams gydymo tikslams. Tačiau ar negali šiais rezultatais pasinaudoti ir juodoji biologija naujos kartos siaubingos naikinančios galios biologinių ginklų kūrimui? Tuo susirūpinę daugelis pasaulio mokslininkų. Tam susirūpinimui pagrindą duoda genetinių manipuliacijų prieinamumas. Jau 1997 m. JASON (mokslininkų grupė, konsultuojanti JAV vyriausybę) iškėlė problemą, kurią žmonijai kelia naujosios kartos biologiniai ginklai. Jie atskleidė galimybes genetiškai kurti naujas biologines medžiagas remiantis šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Galima sukurti naujų savybių biologinius ginklus, visiškai skirtingus nuo šiuolaikinių.
JASON išvardijo keletą tokių nestandartinių biologinių medžiagų, tarp kurių yra ir binarinės, iš dviejų dalių sudarytos, medžiagos. Kiekviena jų atskirai yra gana saugi, tačiau susijungusios tampa mirtinai pavojingos. Kai genų terapija tapo medicinos realybe, technologija, leidžianti taisyti ar keisti genus, gali būti panaudota piktam. Vienais virusais galima sukelti infekciją, kuri liks nepastebima, kol į organizmą nepateks kiti virusai. Paprastomis genetinėmis manipuliacijomis galima padidinti biologinių ginklų pavojų, pavyzdžiui, padidinant bakterijų ar virusų atsparumą antibiotikams. Gerai žinoma, kokią medžiagą reikia įterpti į juodligės sukėlėjus, kad sunaikintų peniciliną. Ir tai gali padaryti beveik kiekviena molekulinės biologijos laboratorija. Tokios juodligės sukeltos ligos nebūtų galima išgydyti. Tik skiepyti žmonės turėtų galimybę išgyventi.
Amerikos mokslininkai seniai įspėjo vyriausybę apie gresiantį biologinio terorizmo pavojų. Jau prieš rugsėjo 11 d. JAV buvo svarstoma būtinybė skiepyti 2,4 mln. JAV karių nuo juodligės. Reiktų per 18 mėnesių skiepyti 6 kartus. Tačiau visuotinis skiepijimas kelia didelių problemų (masinė skiepų gamyba, laikymas, juridinės ir kitokios problemos). Be to, kiekvieni skiepai tur ir rizikos laipsnį.
Jau B.Klintono vyriausybė 2000 m. skyrė 1,4 mlrd. dolerių kovai su gresiančiu biologiniu ir cheminiu terorizmu. Tačiau branduolinio ginklo atsargoms laikyti JAV skiria 30 kartų daugiau lėšų. Pinigai, išleisti naujų biologinio ginklo jutiklių kūrimui, federaliniam, valstijų ir lokalinių pavojaus grupių koordinavimui ir plėtojimui, parengė nelaimei sutikti. Tačiau kitos šalys tokiam biologinio terorizmo pavojui mažiau pasirengusios.
Technologija prieš terorą

2000 m. gegužės mėnesį aukšti JAV vyriausybės pareigūnai stebėjo, kaip bakterijų debesis sklinda Denverio Menų centro (komplekso, kuriame yra septyni teatrai, o bendras jų žiūrovų skaičius gali siekti 7000) koridoriais ir vestibiuliais. Po savaitės tūkstančiai žmonių jau buvo mirę nuo maro arba dar merdėjo, Kolorado valstijos sienos buvo aklinai uždarytos, maisto ir medikamentų atsargos išseko, o medicinos pagalbos kaip ir nebeliko, nes antibiotikai baigėsi, o gydytojai ir seselės patys susirgo. Laimei, šis scenarijus nebuvo realus; tai tebuvo kompiuteriniai mokymai, kuriuose stengtasi pavaizduoti, kaip atrodys biologinio ginklo panaudojimas kurioje nors JAV vietoje. Tie mokymai, kurie vadinosi TopOff, turėjo pabudinti politikus ir priminti, kad negalima laukti, kol ligonines užplūs sergantys žmonės, laikas ieškoti efektyvios apsaugos nuo biologinio ginklo jau dabar. Šiuo metu mokslininkai kuria nemažai ankstyvojo perspėjimo sistemų. Jose naudojamos technologijos apima DNR ir antikūnius naudojančius biolustus, o taip pat “elektronines nosis”, galinčias užuosti mirtinus mikrobus.
Ar mes jau esame puolami?

Biologinis ginklas yra labai klastingas. Ore kybantys bakterijų ar virusų debesėliai yra beveik nematomi ir bekvapiai; juos įkvepiantys žmonės nesužinos apie tai, kol po keleto dienų nesusirgs. O tada jau gali būti per vėlu gelbėti aukas ar saugoti nuo užkrato kitus. Nors daugelis biologiniame ginkle naudojamų agentų nėra itin užkrečiami, daugeliu atvejų sergantieji gali paskleisti susirgimą.

Laimei, biologinių agentų inkubacinio periodo užtenka, kad sveikatos apsaugos tarnybos spėtų uždaryti užkrėstuosius į karantiną ir pradėtų juos gydyti bei vakcinuoti kitus gyventojus. Daugelį biologinio ginklo sukeliamų susirgimų, prieš pasirodant jų simptomams, galima gydyti antibiotikais; simptomams pasireiškus, kai kurioms aukoms bet koks gydymas jau bus pavėluotas.

1 pav. Biolustas, aptinkantis patogeno DNR kai aukso dalelės sujungia du elektrodus ir įjungia aliarmo signalą.

Anksti aptikti užkratą šiuo atveju yra ypač svarbu, nes daug biologinio ginklo sukeliamų ligų pagal pirmuosius simptomus gali būti lengvai supainioti su gripu. Medicinos studentams dažnai yra sakoma: “Kai girdite kanopų dundesį, galvokite apie arklius – ne apie zebrus”, taip primenant jiems, kad pirma reikia eliminuoti įprastinių ligų galimybę, o tik po to svarstyti egzotiškesnes diagnozes. Nors panaši taktika ir pasiteisina kasdieniškose situacijose, biologinio ginklo panaudojimo atveju tokia logika besivadovaujantys gydytojai gali jo ir nepastebėti. Būtent dėl šios priežasties biologiniai detektoriai kartais yra pavadinami zebrų lustais arba Z-lustais – jie perspėja gydytojus, kad artinasi zebrai iš paminėtosios metaforos.

Biologinį karą galima kariauti užkrečiant maisto bei vandens atsargas arba naudojant ligas platinančius vabzdžius, pavyzdžiui uodus. Tačiau taip vienu metu paveikti labai daug aukų yra sudėtinga. Biologinis ginklas tampa masinio naikinimo ginklu, pagal žmonių aukų skaičių prilygstančiu branduoliniam ginklui tiktai tada, kai jis paskleidžiamas ore kaip įkvepiamas maždaug mikrono dydžio dalelių aerozolis. Tokie mažyčiai lašeliai gali sklęsti ore didelius atstumus, į plaučius jie įkvepiami labai giliai ir sukelia pavojingas sistemines infekcijas.

Ore esančias biologines medžiagas sudėtinga aptikti dėl jų įvairovės: tai gali būti bakterijos, virusai ar negyvi bakterijų pagaminti toksinai. Biologinės medžiagos gali būti kaip reta kenksmingos net ir tuomet, kai jų koncentracija ore yra visai nedidelė. Sveikas žmogus kas minutę vidutiniškai įkvepia šešis litrus oro, tuo tarpu kai kuriems patogenams pavyksta sukelti susirgimą net ir tada, kai buvo įkvėpta vos 10 mikroorganizmų. Norint apsaugoti trumpam užkrato zonoje atsidūrusius žmones, reikia prietaiso, sugebančio litre oro aptikti du pavienius patogenus – tokia užduotis yra itin sudėtinga.

Pirmieji biologinio ginklo detektoriai paprastai užregistruodavo smulkių dalelių debesis. Kai kurie iš šių prietaisų, pavyzdžiui, JAV armijos Persų įlankos kare naudotas XM2, ima oro bandinius ir skaičiuoja, kiek juose yra dalelių, pagal dydį panašių į naudojamas biologiniuose ginkluose. Jeigu tokių dalelių yra daugiau nei iš anksto nustatyta riba, suskamba aliarmo signalas, pranešantis kariams, kad reikia palikti potencialiai užkrėstą teritoriją. Kituose dalelių detektoriuose yra naudojami lidarai. Tai sistemos, panašios į radarus, spinduliuojančios lazerių pluoštelius ir registruojančios jų atspindžius nuo įvairių objektų. Sausu oru lidarai gali veikti net 50 km atstumu, bet jie neatskirs biologinių medžiagų nuo smulkių dulkių ar dūmų debesėlio.

Naujesniuose lidaruose yra pasinaudota ta aplinkybe, kad tam tikros beveik visose ląstelėse esančios molekulės, sužadinus jas ultravioletine (UV) spinduliuote, fluorescuoja. Tokie UV lidarai sužadina daleles UV pluošteliu, o po to stebi debesėlyje sukeltą fluorescensiją. Bet net ir UV lidarai neatskirs patogenų nuo nekenksmingų mikroorganizmų, žiedadulkių ar sporų. Nežiūrint visų šių trūkumų, dalelių detektoriai praneša, kai reikia išvesti karius iš teritorijų, kuriose galimas biologinio aerozolio paskleidimo pavojus. Juos taip pat galima panaudoti nustatant, kuomet verta pradėti analizuoti bandinius jautresniais detektoriais.
Adata šieno kupetoje

Kai kurie naujesnieji biologinio ginklo detektoriai gali atskirti patogenus nuo nekaltų mikroorganizmų ar kitų dalelių pagal jų genetinės išvaizdos skirtumus. Kadangi DNR yra mikrobų viduje, pradžioje ląsteles reikia atverti ir išskirti jų DNR. Kai kurie prietaisai, pavyzdžiui, GeneXpert sistema, kurią gamina Kalifornijoje įsikūrusi kompanija Cepheid, turi savus ląstelių ardymo įrenginius. Naudojant kitus, reikia, kad DNR atskirtų technikas.

Vienas iš pirmųjų DNR lustų, kuris buvo sukurtas Šiaurės Vakarų universitete, analizei pasitelkia tą aplinkybę, kad DNR sudarančios dvigubos spiralės gijos papildo viena kitą. DNR spiralė primena susuktas kopėčias, kurių kiekvieną skersinį sudaro dvi dalys, vadinamos bazėmis. Kopėčios skyla per vidurį tada, kai įsijungia genai ar kai ląstelė prieš pasidalindama kopijuoja savo genus. Spiralės skersinius sudaro keturios bazės: adeninas (A), timinas (T), citozinas (C) ir guaninas (G). A visada jungiasi su T, o C su G. Žinant vienoje gijoje esančių bazių eilę, pavyzdžiui, ATCGCC, galima prognozuoti ją papildančią kitos gijos bazių eilę, šiuo atveju TAGCGG.

2 pav. Lustai, kuriuose yra naudojami antikūniai. Ligos sukėlėjai aptinkami prasidėjus kitų antikūnių fluorescensijai.

Šiaurės Vakarų universiteto sistemos sensoriaus elemente yra pavienės DNR gijos, papildančios trumpas tam tikriems patogenams būdingų DNR gijų atkarpas. Gijos yra pritvirtintos stiklo lusto paviršiuje tarp dviejų elektrodų. Kai to konkretaus patogeno DNR patenka į sistemą, ji prilimpa (arba hibridizuojasi) prie vieno pritvirtintosios DNR galo. Norėdamas užregistruoti šią hibridizaciją, technikas turi pridėti DNR fragmentų, prie kurių yra pritvirtintos aukso dalelės ir kurie papildo prie taikinio prikibusius DNR fragmentus. Tose vietose, kur auksu paženklintos DNR sekos suranda sau poras ir prisijungia, jos uždaro elektrines grandines ir įjungia aliarmo signalą.

Kiti DNR analize paremti detektoriai veikia pasinaudojant faktu, kad tam tikros DNR sekos gali būti sustiprinamos proceso, vadinamo grandinine polimerazės reakcija (PCR), metu. Naudojant šį metodą DNR reikia pakaitinti tiek, kad ryšiai tarp bazių, sudarančių skersinius, nutrūktų ir dvi DNR gijos atsiskirtų. Tada tirpalas yra ataušinamas ir į jį įdedamos dvi trumpos DNR atkarpos, vadinamos primerais, kurios hibridizuojasi tiktai su tos DNR atkarpos, kurią reikia aptikti, galais. Prie primerų galų prikibę fermentai juos pratęsia, todėl vietoj dviejų pradinių DNR fragmentų atsiranda keturi. Kaskart, šiam ciklui kartojantis, ieškomų DNR fragmentų skaičius padvigubėja, todėl šį procesą galima tęsti tol, kol juos jau galima nesunkiai aptikti.

Įterpiant į naujai sintezuotus DNR gabalus fluorescuojančias molekules, galima šį stiprinimo procesą stebėti dinamikoje. Taip pat egzistuoja sparčius terminius ciklus sukuriančios mašinos, kurios kiekvieną kaitinimo ir aušinimo ciklą užbaigia greičiau nei per minutę, todėl nedidelis DNR fragmentų skaičius per pusvalandį 30 kartų didės dvigubai.

Tačiau ir grandynais, ir PCR grindžiamas sistemas būtina iš anksto užpildyti reagentais, atitinkančiais konkrečius ligų sukėlėjus, o tai reiškia, kad sistemos naudotojas privalo iš anksto numatyti, kokius patogenus gali pasirinkti potencialūs teroristai. Siekdami pašalinti šį trūkumą, Kalifornijos Ibis Therapeutics mokslininkai sukūrė sistemą, vadinamą biologinių rizikos faktorių genetiniu įvertinimu naudojant trianguliacinę identifikaciją TIGER (Triangulation Identification Genetic Evaluation of biological Risks). Kaip ir dauguma kitų DNR lustų, TIGER sistemoje ieškomosios DNR fragmentai yra dauginami pasitelkiant PCR. Skirtumas tas, kad naudojami primerai, kurie hibridizuojasi su DNR fragmentais, atsakingais už baltymų sintezę – esminę visose ląstelėse vykstančių procesų dalį. Vis tik TIGER gali būti kaip reta jautrus, nes tarp primerų vyrauja didžiulė įvairovė ir beveik kiekvienas mikroorganizmas turi vis kitokią jų seką. Technikai analizuoja šias sustiprintas sekas naudodamiesi masių spektrografais ir po to, lygindami su duomenų bazėse sukauptais visų žinomų mikroorganizmų DNR fragmentais, identifikuoja biologinį agentą.

Betgi DNR analize paremtų prietaisų galimybės yra ribotos. Jie negali aptikti toksinų, neturinčių jokių DNR. Pusvalandį trunkanti reakcija netenkina, nes apie besiartinantį biologinio ginklo debesį būtina operatyviai perspėti žmones ir organizuoti jų evakuaciją.
Kanarėlė anglies kasykloje

Šias kliūtis sugeba įveikti mikroschemos, naudojančios antikūnius – Y raidės formos molekules, kurias gamina imuninė sistema, prijungianti jas prie tam tikrų specifinių svetimų organizmui medžiagų molekulių. Kadangi antikūniai atpažįsta mikrobų paviršiuje esančias molekules, jie gali iškart pralaužti priešiškąsias ląsteles. Jie suranda ir toksinus, ir ištisus mikroorganizmus.

3 pav. Elektroninėje “nosyje” yra kabliukų, pagamintų iš šiek tiek besiskiriančių polimerų, matrica. Kiekvienas toks kabliukas sugeba prisijungti tam tikrą specifinę medžiagą ir po to išsipučia. Kabliuke yra lašai medžiagos, laidžios elektros srovei. Kol kabliukai dar neišsipūtę, tie lašai yra pakankamai arti vienas kito ir sugeba perduoti elektros srovę; jiems išsipūtus lašai atsiskiria, grandinė nutrūksta ir atsiranda teigiamas elektrinis potencialas.

Antikūniai yra JAV Jūrų laivyno laboratorijos sukurtosios biologinio ginklo aptikimo sistemos, pavadintos Raptor, širdis. Sistemoje yra naudojama vadinamoji sumuštinio tipo analizė: ieškomieji patogenai prikimba prie luste esančių antikūnių, o šie užregistruojami tada, kai iš viršaus prie jų prikimba kiti antikūniai, pažymėti fluorescuojančiais dažais. Raptor vienu metu gali sugauti po kelis skirtingus patogenus, nes lusto paviršiuje galima palikti kelių tipų antikūnius, reaguojančius į įvairius biologinio ginklo agentus. Firmos Igen (JAV) sukurta sistema Origen irgi naudoja sumuštinio tipo analizę, bet joje vietoj fluorescuojančių dažų yra junginiai, kurie, elektrinio lauko veikiami, spinduliuoja šviesos pliūpsnius. Ši spinduliuotė yra ryškesnė už įprastinę fluorescenciją, todėl galima analizuoti bandinius, kuriuose tėra po kelis patogenus. Be to, vienas antikūnių tipas yra prikabintas prie paviršiaus, todėl ieškomųjų ligos sukėlėjų tankis lusto paviršiuje padidėja.

Kitose sistemose yra panaudoti antikūniai, kurie prikabina pralekiančius patogenus prie virpančių prietaisų, pavyzdžiui, kvarco kristalų, plonų membranų ar mikroskopiškų tramplinų. Kuomet prie šių prietaisų paviršiaus prikimba ligos sukėlėjas, jų masė išauga, o svyravimai sulėtėja. Tokį pokytį nesunku užregistruoti naudojant elektroniką.
Užuosk įsibrovėlį

Šiame straipsnyje paminėtus prietaisus galima įsigyti jau dabar, arba jie turėtų pasirodyti per keletą artimiausių metų. Tuo pat metu yra kuriamos ir naujesnės, dar galingesnės technologijos.

Vadinamosios elektroninės nosys, prietaisai, kurie šiuo metu yra naudojami aptinkant sprogmenis ir cheminį ginklą, yra mokomos “užuosti” ir biologines bombas. Viename tokių prietaisų, Cyranose, kurį gamina Kalifornijoje įsikūrusi kompanija Cyrano Sciences, yra kabliukų, pagamintų iš šiek tiek besiskiriančių polimerų, matrica. Kiekvienas toks kabliukas sugeba prisijungti tam tikrą specifinę medžiagą ir po to išsipučia. Kabliuke yra lašai medžiagos, laidžios elektros srovei. Kuomet kabliukai dar neišsipūtę, tie lašai yra pakankamai arti vienas kito ir sugeba perduoti elektros srovę; jiems išsipūtus, lašai atsiskiria, grandinė nutrūksta ir atsiranda teigiamas elektrinis potencialas. Kiekvieną kvapą atitinka skirtingas nutrauktų grandinių derinys. Mokslininkai dabar bando “nosis”, sugebančias aptikti pavojingų bakterijų metabolizmo metu atsirandančias medžiagas arba chemines medžiagas, kurios yra naudojamos biologiniuose ginkluose kaip stabilizatoriai. Jie tikisi aptikti po būdingą derinį kiekvienai pavojingai biologinei medžiagai.

Deja, sumanus teroristas apkvailins ir patį geriausią biodetektorių. Jis gali pasitelkti genų inžineriją ir nekenksmingą organizmą priversti gaminti mirtinus toksinus. Idealus detektorius privalėtų reaguoti į biologinį ginklą taip pat, kaip ir to ginklo puolamas organizmas, tiktai gerokai sparčiau. Šiuo metu amerikiečių agentūra DARPA remia tyrimus, kuriais stengiamasi sukurti biodetektorius, naudojančius gyvas žmonių, gyvūnų ir augalų ląsteles. Toks detektorius turėtų aptikti medžiagas, kurios yra kenksmingos bent vienam žmogaus ląstelių tipui; matuojant detektoriuje žūvančių ląstelių skaičių tikimasi nustatyti, kuomet aplinkoje atsiranda kenksmingas mikroorganizmas.

Nors biologiniai ginklai kelia tikrą siaubą, iki šiol jokia šalis ar jokia teroristų grupė dar nedrįso juo pasinaudoti žudant tūkstančius žmonių. Biodetektoriai galėtų ne tik apsaugoti gyventojus tokio, kad ir mažai tikėtino, pavojaus akivaizdoje. Juos galima panaudoti ir kitur. Patogenų detektoriai gali pagelbėti aptinkant užnuodytą maistą arba diagnozuojant užkrečiamąsias ligas. Ląstelių reakciją matuojantys prietaisai gali padėti įvertinant vėžinių ląstelių jautrį įvairiems vaistams, todėl medicina galės greičiau rasti veiksmingiausius medikamentus. Ateis laikas kai ne vien kardus, bet ir skydus bus galima perkaldinti į plūgus.
Biologinio terorizmo grėsmė
Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai. Mokslininkai turi tuo susirūpinti kol ne vėlu.
Maras ir juodligė
Biologinis ginklas nėra naujas reiškinys. Jau senovės romėnai mėtė dvėseną į priešų šulinius siekdami užnuodyti geriamąjį vandenį. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų.
Iki XIX a. užkrečiamųjų ligų mikrobinė priežastis nebuvo žinoma. Pirmoji užkrečiamoji liga, išaiškinta remiantis mikrobine teorija, buvo juodligė, kuria dažnai suserga avys ir karvės. Teorijos kūrėjai buvo Robertas Kochas ir Lui Pasteras. Kochas pirmasis atrado juodligės bakterijas, o Pasteras sukūrė skiepus nuo šios ligos. Juodligės bakterijos sudaro atsparias sporas, kurios gali likti gyvybingos šimtą metų, jeigu jų neveikia saulės spinduliai.
Juodligė yra gyvulių liga. Žmogus ja negali užsikrėsti nuo kito žmogaus. Tačiau per žaizdą patekusios bakterijos į kraują ar su oru įkvėptos, kai jų daug, žmonėms sukelia sunkią ligą. Pirmąją dieną nepanaudojus didelės dozės antibiotikų mirtingumas didesnis kaip 80 procentų. Tik nedaugelis virusų, pavyzdžiui, Ebolos, sukelia tokį mirtingumą. Juodligės bakterijų nesunku pasigaminti. Be to, yra skiepai nuo juodligės, kurie apsaugo pačius teroristus. Štai todėl juodligės bakterijos tokios pavojingos ir teroristai kaip tik jas pasirinko prieš Amerikos žmones. Tačiau lazda turi du galus: įtariantieji pavojų taip pat gali pasiskiepyti. Todėl juodligė nėra tobulas, nors ir labai pavojingas ginklas.
Pasauliniai karai
Pirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti bandyta Pirmojo pasaulinio karo metu, nors gana neveiksmingai. Tačiau ipritas, panaudotas žmonėms nuodyti, buvo gana veiksmingas. Biologinio ir cheminio ginklo panaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius ginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji Britanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.
Japonijos karinis dalinys 731 Mandžiūrijoje eksperimentavo su biologiniais ginklais, juodligės, choleros, maro, dizenterijos ir kitomis infekcinėmis medžiagomis nužudę tūkstančius karo belaisvių. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti biologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių.
Po Antrojo pasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms žemės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo daug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.
Naujieji pažeidimai
1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų biologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų sutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 tautos. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti ir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė plėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.
Didžiausių BGS pažeidimų 1972-1992 m. laikotarpiu buvo Sovietų Sąjungoje, kuri tęsė superslaptas šio ginklo kūrimo programas iki pat 1990 metų. Kai kurie užsienio ekspertai mano, kad tokie tyrimai vyksta iki šiol. Sovietinio biologinio ginklo kūrimo mastai paaiškėjo po plačiai pasaulyje nuskambėjusio pulkininko Kanatjano Alibekovo, biologinius ginklus kūrusios “farmacijos” agentūros Biopreparat direktoriaus pavaduotojo, dezertyravimo į Vakarus.
Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 tūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą (žr. pav.). Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.
Biopreparato klestėjimo metu 1979 m. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.
Užsienio spaudoje plačiai pagarsėjo ir kitas nesenas atvejis, kai Aralo jūros saloje, Kazachstane, ilgus metus veikė rusų biologinio ginklo, taip pat ir juodligės, bandymų poligonas (žr. pav.). Kazachstanui tapus savarankiška valstybe, rusai paliko poligoną. Lietuvoje gerai žinome, kokios būklės rusai palieka savo bazes! Taip atsitiko ir ten – rusai paskubomis užkasė mirtinai pavojingus preparatus. Jūra pamažu nuseko, sala tapo pusiasaliu. Vėjas pusto žemę, ją rausia šunys, joje ganosi karvės. Teroristams taip nesunku pasikapsčius prisirinkti juodlige užkrėsto grunto ir prisiauginti mirtinų sporų..
Sunki Rusijos mokslininkų padėtis išsklaidė jų tūkstančius po pasaulį. Man pačiam teko sutikti būrelius jų Amerikos ir Europos mokslo įstaigose. Išsklaidė ir puikių fizikų, biologų, biochemikų, žinojusių didžiausių paslapčių. Jie įsidarbina ten, kas moka pinigus, ir daro tai, ko iš jų prašoma. Kai kurie iš jų pasirengę parduoti bet kokias žinias ir paslaptis, kad tik įsitvirtintų Vakarų mokslo įstaigose.
BGS pažeidinėjo ir Irakas kurdamas cheminius ir bakteriologinius ginklus. Šios programos detales po 1991 m. dykumų karo atskleidė Jungtinių Tautų specialioji komisija. Ji rado gamyklų, kuriose ilgai buvo kuriami šie ginklai. Viena jų, Al Hakam gamykla, juodligės bakterijas masiškai pradėjo gaminti 1989 m. ir pagamino mažiausiai 8 tūkst. litrų. Gamykla karo metu nebuvo sunaikinta ir veikė iki 1995 m., kol komisija neaptiko ir Jungtinės Tautos neįsakė jos uždaryti. Panašios Salman Park ir Al Manal gamyklos taip pat buvo uždarytos. Po karo Irakas oficialiai pripažino, kad kūrė daugelį bakterijų ir virusų biologiniam ginklui. Kas žino, kiek ir kur jų yra likę.
Įtariama, kad dabar apie 10 šalių vykdo biologinio ginklo kūrimo programas. Jas kontroliuoti yra gana sunku, nes kai kurios valstybės laiko tai kišimusi į jų biotechnologijos paslaptis ir pramoniniu šnipinėjimu. Be to, privačių biotechnologijos įmonių ir įvairių komisijų teisės kištis į jų veiklą yra ribotos. Tad ar negali biologiniai ginklai patekti į teroristų rankas?
Teroristų grėsmė
Biologiniai ginklai kartais vadinami vargšų atomine bomba. Pasigaminti biologinį ginklą gali net ekonomiškai silpnos valstybės. Tam reikalinga ne tokia brangi įranga ir infrastruktūra, pigesnės yra medžiagos, menkesnė kvalifikacija nei atominio ginklo kūrimui. Informacijos galima rasti mokslinėje spaudoje. Be to, gerų mikrobiologų pasaulyje daugiau negu gerų atominės fizikos specialistų. Todėl biologinis ginklas teroristams tapo prieinamesnis nei atominis.
1984 m. Dalase (JAV) salmonelėmis apsikrėtė 750 žmonių, laimė, nė vienas nemirė. Tik po dvejų metų paaiškėjo, kad salmonelių bakterijos buvo paleistos sąmoningai, siekiant paveikti vietinius rinkimus.
Tarp 1990 ir 1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių cheminiais ir bakteriologiniais ginklais prieš civilius. 1995 m. kovo mėnesį paleidus zarino (nervų sistemą paralyžiuojančias) dujas Tokijo metro 13 žmonių žuvo ir daugiau nei 5 tūkst. atsidūrė ligoninėje. Ši sekta per 5 metus 9 kartus bandė panaudoti biologinį ginklą. Ji kūrė masiniam naikinimui juodligės ir kitas bakterijas ir net Ebolos virusus. Juodligės bakterijas ji paleido Tokijo centre netoli Imperatoriaus rūmų ir ambasadų. Tačiau jų bandymai užkrėsti žmones buvo nesėkmingi dėl to, kad bakterijos nebuvo stabilios, netinkamos buvo ir jų paskleidimo priemonės.
Iš Shinrikyo sektos galima pasimo- kyti, kad bet kuri grupė, bandanti pagaminti biologinį ginklą, turi įveikti dvi problemas – vieną biologinę, kitą fizikinę. Pirmoji reiškia, kad reikia sukurti stabilias bakterijas. Tai nėra triviali problema. Antroji reiškia, kad reikia sukurti tinkamas priemones bakterijų ar virusų paskleidimui norimose vietose. JAV ir Rusija šias problemas sprendė daugelį metų. Tačiau teroristai gali rasti daugybę savų būdų paskleisti mažais kiekiais bakterijas ar virusus. Pastarieji įvykiai Amerikoje tai patvirtino. Vakarų mokslininkų vertinimu teroristų išpuoliai yra realūs ir kasmet situacija tik blogėja.
Ypač pavojingi yra raupai. Iki šiol jie nusinešė dešimtadalį žemėje gyvenusių gyvybių arba suluošino žmonių. Paskutinė raupų epidemija buvo 1977 m. Somalyje. Ji buvo nugalėta po trejų metų. Vienas didžiausių XX a. mokslo laimėjimų buvo raupų epidemijų išnaikinimas. Nepaisant to, JAV Sveikatos apsaugos tarnyba siūlo kas 10 metų skiepyti gyventojus nuo raupų. Deja, raupų skiepų atsargos yra per mažos ir tas nedaroma. Vis didėjant pavojui nuo praėjusio rudens JAV vėl pradėta gaminti šiuos skiepus. Rusijoje raupų skiepų atsargos laikomos Valstybiniame Kolcovo virusologijos ir biotechnologijos centre Novosibirske. Pulkininkas Alibekovas pasakojo, kad Rusija raupų biologinį ginklą gamino iki 1992 m., todėl neaišku, kiek ir kur Rusijoje yra raupų atsargų be oficialaus Kolcovo centro. Jei aerozoliniai raupų preparatai patektų į teroristų rankas, pasekmės žmonijai būtų baisios. Blogiausia yra tai, kad vienas nerašytų dėsnių teigia: “Jei kas gali atsitikti, tai ir atsitinka”. Mokslininkai ir politikai turi dėti visas pastangas, kad šių baisių ligų sukėlėjai būtų griežčiausiai saugomi.
Juodoji biologija
Mokslo pasaulyje vis didesnį nerimą kelia modernioji biotechnologija. Prasidėjo stulbinanti gyvybės mokslo revoliucija. Mokslininkai išaiškino daugiau nei 30 mikrobų ir dar didesnio virusų skaičiaus visą genomų seką. Neseniai buvo paskelbtas choleros DNA kodas ir baigiama išaiškinti daugiau nei 100 kitų mikroorganizmų, įskaitant sukeliančiuosius juodligę, marą, dizenteriją, vidurių šiltinę, genomus. Šie tyrimai labai svarbūs atsakant į fundamentalius biologijos ir medicinos klausimus ir, be abejo, bus panaudoti praktiniams gydymo tikslams. Tačiau ar negali šiais rezultatais pasinaudoti ir juodoji biologija naujos kartos siaubingos naikinančios galios biologinių ginklų kūrimui? Tuo susirūpinę daugelis pasaulio mokslininkų.
Tam susirūpinimui pagrindą duoda genetinių manipuliacijų prieinamumas. Jau 1997 m. JASON (mokslininkų grupė, konsultuojanti JAV vyriausybę) iškėlė problemą, kurią žmonijai kelia naujosios kartos biologiniai ginklai. Jie atskleidė galimybes genetiškai kurti naujas biologines medžiagas remiantis šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Galima sukurti naujų savybių biologinius ginklus, visiškai skirtingus nuo šiuolaikinių.
JASON išvardijo keletą tokių nestandartinių biologinių medžiagų, tarp kurių yra ir binarinės, iš dviejų dalių sudarytos, medžiagos. Kiekviena jų atskirai yra gana saugi, tačiau susijungusios tampa mirtinai pavojingos. Kai genų terapija tapo medicinos realybe, technologija, leidžianti taisyti ar keisti genus, gali būti panaudota piktam. Vienais virusais galima sukelti infekciją, kuri liks nepastebima, kol į organizmą nepateks kiti virusai. Paprastomis genetinėmis manipuliacijomis galima padidinti biologinių ginklų pavojų, pavyzdžiui, padidinant bakterijų ar virusų atsparumą antibiotikams. Gerai žinoma, kokią medžiagą reikia įterpti į juodligės sukėlėjus, kad sunaikintų peniciliną. Ir tai gali padaryti beveik kiekviena molekulinės biologijos laboratorija. Tokios juodligės sukeltos ligos nebūtų galima išgydyti. Tik skiepyti žmonės turėtų galimybę išgyventi.
Amerikos mokslininkai seniai įspėjo vyriausybę apie gresiantį biologinio terorizmo pavojų. Jau prieš rugsėjo 11 d. JAV buvo svarstoma būtinybė skiepyti 2,4 mln. JAV karių nuo juodligės. Reiktų per 18 mėnesių skiepyti 6 kartus. Tačiau visuotinis skiepijimas kelia didelių problemų (masinė skiepų gamyba, laikymas, juridinės ir kitokios problemos). Be to, kiekvieni skiepai turi ir rizikos laipsnį.
Jau B.Klintono vyriausybė 2000 m. skyrė 1,4 mlrd. dolerių kovai su gresiančiu biologiniu ir cheminiu terorizmu. Tačiau branduolinio ginklo atsargoms laikyti JAV skiria 30 kartų daugiau lėšų. Pinigai, išleisti naujų biologinio ginklo jutiklių kūrimui, federaliniam, valstijų ir lokalinių pavojaus grupių koordinavimui ir plėtojimui, parengė nelaimei sutikti. Tačiau kitos šalys tokiam biologinio terorizmo pavojui mažiau pasirengusios.
Baigiant reikia pabrėžti, kad po atominio Japonijos bombardavimo 1945 m. daug žymių fizikų griežtai pasmerkė ir dėjo visas pastangas prieš branduolinio ginklo kūrimą. Tačiau, išskyrus retas išimtis, biologai tylėjo apie biologinių ginklų kūrimą. O juk biologiniai ginklai yra biologijos gėda. Atėjo laikas žymiausiems biologams ne tik kalbėti, bet ir imtis savo profesijos vardu atsakomybės už šių ginklų atsiradimą ir žmonių apsaugos nuo jų priemones, kaip tai darė praėjusios kartos fizikai prieš branduolinį ginklą. Moralinis spaudimas mažai atsilieka, bet gali daug padėti. Tyla dabar nepriimtina
Gyventojų veiksmai teroristams panaudojus cheminį masinio naikinimo ginklą.

Su chemine tarša susijusių nelaimių tikimybė šiais laikais auga ne tik dėl pavojingų objektų gausos, bet ir dėl nuolat plintančio terorizmo.Teroristų išpuolio objektai gali būti žmonės, gyvūnai, augalai, pastatai, maisto produktai, pasėliai. Jiems sunaikinti arba užteršti gali būti panaudoti masinio naikinimo ginklų komponentai, kurie pasižymi dideliu naikinamuoju ir žalojamuoju poveikiu. Pastaruoju metu egzistuoja šios pagrindinės masinio naikinimo ginklų rūšys – biologinis, cheminis, branduolinis, radiologinis.
Cheminis ginklas – cheminės kovinės medžiagos ir jų junginiai, kurie naudojami žudyti, sužeisti ar tam tikram laikui žmogų ar gyvūną padaryti neveiksnų, taip pat gabenimo į taikinį priemonės.

Teroristai gali panaudoti šių grupių kovines nuodingąsias medžiagas:

• Nervus paralyžiuojančias. Jos sutrikdo nervinių impulsų perdavimą iš smegenų ląstelėms. Ankstyvieji apsinuodijimo simptomai – lipni oda, pamėlynavusios lūpos, smarkus drebulys. Medžiagos gali būti vaisių, kamparo arba sieros kvapo. Jos yra patvarios.

• Bendrojo poveikio. Trukdo perduoti deguonį raudoniesiems kraujo kūneliams. Apsinuodijimo simptomai – pamėlynuoja oda. Medžiagos gali būti karčiųjų migdolų arba persikų sėklų kvapo, nepatvarios.

• Odą žeidžiančias. Sukelia odos bėrimus, žaizdas ir didelius pūlinius. Medžiagos gali būti česnako arba pelargonijų kvapo, patvarios.

• Dusinančias. Paveikia nosies ir gerklės gleivinę, ištirpsta audiniai, pasireiškia dusimas, žmogus gargaliuoja, šniokščia. Medžiagos gali būti džiūvančios žolės, suplėkusio šieno kvapo, nepatvarios.

• Nepatvarios medžiagos išsilaiko nuo kelių minučių iki kelių valandų. Patvarių medžiagų savybės išlieka nuo 6-8 valandų iki pusantro mėnesio.

Paprastai kovinės nuodingosios medžiagos yra skystos, jas galima paskleisti kaip aerozolius.

Jei pastebėjote šias įtartinas priemones:

• orlaivius, sraigtasparnius su purškimo sistemomis (virš gyvenamųjų vietovių),

• miglai arba aerozoliams paskleisti priemones (aerozolių generatoriai) nebūdingose vietose,

• dujų cilindrus neįprastose vietose,

• paketus, lagaminus, konteinerius

arba sužinojote apie galimus teroro veiksmus, kuo skubiau skambinkite telefonu 112 ar kitais skubios pagalbos telefonais: 01, 02, 03. Jei esate darbovietėje, pirmiausia apie įvykį praneškite savo institucijos vadovui ir skambinkite telefonu 112 arba kitais skubios pagalbos telefonais: 01, 02, 03. Taip pat informuokite pastato apsaugos darbuotojus ar kitus prižiūrėtojus.
Išgirdę nedidelio galingumo duslų sprogimą, pamatę besiveržiant dujas, garus, rūką ar dulkes, pajutę nepažįstamą kvapą, galite įtarti, kad į aplinką pateko nuodingos medžiagos, tad kuo skubiau:

uždenkite nosį ir burną, nelieskite jokių daiktų nelaimės vietoje, kuo skubiau eikite iš užterštos zonos nurodyta kryptimi (statmena vėjo krypčiai), venkite žemesnių vietų, nes ten labiau kaupiasi pavojingos medžiagos. Įėję į patalpas, kopkite į aukštesnius aukštus. Jeigu tai įvyko pastate ar kambaryje, išeikite iš jo, uždarykite duris ir neleiskite įeiti kitiems asmenims.
Negalima valgyti, gerti, rūkyti, jei esate pavojingomis cheminėmis medžiagomis užterštoje teritorijoje.
Išėję iš užterštos zonos, prieš įeidami į švarias patalpas, nusivilkite viršutinius drabužius, nusisekite papuošalus, nusiaukite batus ir sudėkite viską į polietileninį maišą. Jei galite, nuplaukite tuos daiktus vandeniu arba išskalbkite skalbimo, degazavimo priemonėmis. Jei ne – palikite maišą už švarios teritorijos ribų. Burną, nosį, akis skalaukite vandeniu. Jei yra galimybė – nusiprauskite po dušu su muilu. Pasikeiskite apatinius drabužius.
Įsijunkite radiją ir televizorių, nes jums nuolatos bus teikiama naujausia informacija ir rekomendacijos, kaip elgtis teroro akto metu.
Jei jaučiate silpnumą, atsirado kosulys, peršti akys, ašarojate, svaigsta galva, skauda pilvą, pykina, prasideda traukuliai, neaiškios medžiagos nudegina odą, kuo skubiau kvieskite greitąją pagalbą arba kreipkitės į gydymo įstaigą

BŪTINIAUSIŲ DAIKTŲ, KURIŲ PRIREIKTŲ EVAKUOJANTIS, SĄRAŠAS
• Pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlė. Nepamirškite reguliariai vartojamų vaistų.
• Dokumentai (pasas, gimimo ir santuokos liudijimas, atestatas, diplomas, nuosavybės dokumentai).
• Pinigai (grynieji pinigai, kreditinės kortelės, vertybiniai popieriai, brangenybės).
• Šeimyninės relikvijos, kelios nuotraukos.
• Maistas (2–3 dienoms).
• Reikalingi drabužiai (pagal sezoną).
• Tualetiniai reikmenys.
• Asmeninės apsaugos priemonės.
• Nešiojamasis radijo imtuvas ir žibintuvėlis, atsarginiai elementai.

Išvados:
Šaltojo karo metais JAV norėjo išbandyti ar jų šalis labai pažeidžiama biologiniu ginklu. Visi bandymai baigėsi tuo pačiu, paleidus nukenksmintas bakterijas civiliai nieko nepastebėdavo, o po kelių valandų ligonines užplūsdavo apsikrėtusiųjų banga. Biologinis ginklas labai pavojingas jau tik del to kad jis nematomas, eiliniai žmones nežino kaip nuo juo apsisaugoti, ir kaip su juo kovoti. Drasei galima pasakyti kad biologinis ginklas pas pavojingiausias ginklas 20 ir 21 amžiaus

Leave a Comment