Auksas

AUKSAS (Aurum). Auksas – periodinės elementų sistemos I B grupės cheminis elementas. Aukso atomų skaičius yra 79, atominė masė – 196,967, išorinių elektronų konfigūracija 5d106s1, oksidacijos laipsnis junginiuose +1, +3. Gamtinį auksą sudaro tik vienas izotopas 197Au. Auksas sudaro 3,3 . 10-7% Žemės plutos masės. Auksas – grynuolių klasės mineralas. Dažniausios aukso priemaišos yra: sidabras (iki 43%), varis, geležis, švinas. Šiek tiek retesnės: bismutas, gyvsidabris, platina ir kt. Dažniausiai randamas dendritų, tarpgyslių, grūdelių, žvynelių, plokštelių, dulkių pavidalu hidroterminėse kvarco gyslose arba sulfiduose (pirminiai telkiniai) ir sąnašynuose.

Didžiausios auksingos gyslos yra Urale, Jeenisėjaus kalvagūbryje, Vidurinėje Azijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje, Indijoje; didžiausi sąnašynai: prie Jenisėjaus, Lenos, Bodaibo, Vitimo, Aldano, Kolymos, Janos ir Indigirkos upių, Kanadoje (prie Jukono ir Klondaiko upių), JAV (Aliaskoje, Kalifornijoje), Kolumbijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Filipinuose. Pats didžiausias aukso telkinys – Vitvatersrandas (Pietų Afrikos Respublika) – yra metamorfizuotas sąnašynas.

Didesnės kaip 5 kilogramų sankaupos sąnašynuose vadinamos grynuoliais. Didžiausi grynuoliai rasti Australijoje (285 ir 71 kilogramai), taip pat didelių rasta Urale (didžiausias 36,2 kilogramai) ir Lenos baseine.

Auksas yra kalus, tąsus metalas. Jo spalva yra ryškiai geltona, o suu priemaišomis – blyškiai geltona, rausva, žalsva. Blizgesys metališkas. Aukso lydymosi temperatūra – 1064oC, virimo – 2947oC; tankis – 19 320 kg/m3; kietumas – 2,5–3. aukso elektros ir šilumos laidumas tik ~30%, mažesnis negu sidabro. Auksas nėra labai aktyvus, tačiau atsparus atmosferos poveikiui. Šis grynuolių klasės mineralas tirpsta koncentruotų az

zoto ir druskos rūgščių mišinyje (1:3) – susidaro vandenilio tetrachloro auratas H(AuCl4). Deguonies turinčioje atmosferoje auksą tirpina vandeniniai cianidų tirpalai: 4Au + O2 + 8NaCN + 2H2O ___> 4Au(Au(CN)2) + 4NaOH. Su halogenais auksas sudaro halogenidus – su bromu reaguoja kambario temperatūroje, su chloru jungiasi 180oC temperatūroje: 2Au + 3Cl2 ___> 2AuCl3. Kaitinamas aukso trichloridas AuCl3 virsta monochloridu AuCl. Iš šarmais veikiamų aukso druskų susidaro hidroksidai AuOH ir Au(OH)3, kurie kaitinami virsta atitinkamais oksidais Au2O ir Au2O3. Laisvi metalai ir kiti reduktoriai išskiria aukso ir jo druskų tirpalų.
Su gyvsidabriu auksas sudaro amalgamą. Senovėje auksas buvo gaunamas iš auksingo smėlio, viduriniais amžiais – išskiriamas gyvsidabriu (amalgamuojant), XIX amžiuje išmokta auksą ištirpinti chloro vandenyje. Šiuo metu iš rūdų auksas išskiriamas tirpinant jas cianiduose ir iš tirpalo nusodinant auksą cinku. Gryninamas ellektrolize arba tirpinimu rūgštyse. Iš junginių vandenilio chloroauratas H(AuCl4) . 4H2O, natrio chloroauratas Na(AuCl4) . 2H2O („aukso druska“) Litas buvo padengtas

vartojami fotografijoje, kalio dicianoauratas K(Au(CN)2) – auksu

galvanotechnikoje. Auksas vartojamas juvelyriniams dirbiniams gaminti, dantų technikoje, radioelektronikos, prietaisų pramonėje. Aukso dirbiniai daromi iš aukso lydinių.
Prekinės gamybos sąlygomis auksas naudojamas pinigų sistemoje, atlieka visuotinio ekvivalento vaidmenį. Turėdamas tam tikras fizikines ir chemines savybes (auksas vienalytis, dalus, patvarus, lengvai gabenamas bei apdorojamas) ir išreikšdamas visų kitų prekių vertę, jis turi ypatingą vartojamąją vertę, atlieka pinigų funkciją. Iš
š aukso kalamos monetos, arba jis luitais saugomas kaip centrinių bankų (valstybės) aukso atsarga.

Neolito laikotarpiu auksas vartotas tik papuošalams, vėliau (~ II tūkstantmetį prieš mūsų erą) jau ir turtui kaupti, mainams. XV amžiuje prieš mūsų erą ir net anksčiau vartotas kaip pinigai Kinijoje, Indijoje, Egipte, Mesopotamijos valstybėse, VIII – VII amžiuose prieš mūsų erą – Graikijoje. Atradus Ameriką, tauriųjų metalų srautas iš jos į Europą tapo vienu pradinio kapitalo kaupimo šaltinių. Gausūs aukso telkiniai atrasti XIX amžiaus

Neolito laikotarpiu auksas viduryje Kalifornijoje (JAV) ir Australijoje, XIX amžiaus vartotas papuošalams pabaigoje – Transvaryje (Pietų Afrika), leido daugumai pasaulio šalių įsivesti aukso monetų cirkuliaciją. Aukso standarto sąlygomis auksas, būdamas vertės matu, atliko cirkuliacijos, mokėjimo ir turtų kaupimo priemonės, pasaulio pinigų funkcijas. Bendrosios kapitalizmo krizės metu aukso standartas žlugo. Kapitalistinių šalių vidaus apyvartoje įsivyravo popieriniai pinigai ir nekeičiami į auksą banknotai. Auksas neteko cirkuliacijos ir mokėjimo priemonės funkcijų, liko vertės matu, išlaikė turtų kaupimo priemonės ir pasaulinių pinigų funkcijas, tebėra pinigų sistemos bazė. Socializmo sąlygomis auksas irgi yra visuotinis ekvivalentas – vertės matas ir kainų mastas.
Lietuvoje auksas pirmiausiai pasirodė monetų pavidalu (XIV – XV amžiaus italų monetos). XV amžiuje į Vilnių atvykę auksakaliai iš Vokietijos ir 1522 metais įkurtas Vilniaus auksakalių cechas gamino aukso dirbinius, ypač papuošalus. Apie XVI amžiaus vidurį Vilniuje bu

uvo kalamos auksinės monetos (dukatai, portugalai, pusportugaliai). XVI – XVIII amžiais aukso dirbinių gamyba paplito Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Ukmergėje, Raseiniuose. Tais amžiais daug dirbinių, ypač bažnyčios reikalams, buvo įsivežama iš Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių. Buržuaziškos Lietuvos Valiuta – litas – buvo padengta auksu.

AUKSAVIMAS. Auksavimas – tai yra paviršių dengimas plonu aukso ar jo lydinių sluoksniu. Auksuoto paviršiaus spalva, fizinės mechaninės ir antikorozinės savybės priklauso nuo aukso lydinių sudėties. Auksavimo būdai:
• lakštinis auksavimas – ant gaminio klijuojama 0,2 – 1,0 m storio folija;
• auksavimas amalgamomis;
• auksavimas plakiravimu – aukso lakštai užvalcuodami aukštoje temperatūroje ant dengiamo metalo lakštų;
• elektrocheminis auksavimas – aukso danga gaunama elektrolizuojant aukso ir kalio cianidų tirpalus arba auksas nusodinamas be išorinių srovės šaltinių, įmerkus dengiamą dirbinį kartu su cinko elektrodu į aukso druskos tirpalą;
• vakuuminis auksavimas – aukso garai, gaunami iš kaitinamo aukso katodo arba iš aukso lydalo, nusodinami vakuume ant dengiamo paviršiaus;
• cheminis auksavimas – auksas nusodinamas iš redukuojamo aukso druskos tirpalo (chemiškai metalizacija);
• auksavimas iš garų – ant dengiamo paviršiaus nusodinami lakūs aukso organiniai junginiai ir po to termiškai skaidomi. Auksuojama juvelyrinėje technikoje, architektūroje, prietaisų gamyboje (geležies – seleno fotoelementų gamyboje).

AUKSO PRAMONĖ. Aukso pramonė – tai kalnakasybos pramonės šaka, apimanti aukso gavybą iš pirminių telkinių ir sąnašynų. Aukso gavyba atsirado prieš mūsų erą. Ji suintensyvėjo nuo XV amžiaus, atradus didelius telkinius Ganoje (1471 metais), Meksikoje (1500 metais), Peru ir Či

ilėje (1532 metais), Brazilijoje (1577 metais), vėliau Kanadoje (Kvebeke, 1823 metais), JAV (Kalifornijoje, 1848 metais; Kolorade, 1858 metais; Nevadoje, 1859 metais; Aliaskoje, 1890 metais), Australijoje (1851 metais), Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje (1884 metais). Aukso gavybą paspartino bendra technikos pažanga XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje.

AUKSO LYDINIAI. Aukso lydinai gali būti su sidabru, variu, platina ir kitais metalais. Aukso lydiniai yra labai atsparūs korozijai, plastiški. Jų mechanines savybes gerina iridis, rodis, rutenis. Nedideli kiekiai stibio, bismuto ir švino didina aukso trapumą.
Aukso ir sidabro lydiniai yra žalsvai geltoni (sidabro 20 – 40%) ar šviesiai geltoni (sidabro ~ 50%). Abu minkšti ir plastiški, vartojami elektrotechnikoje.
Aukso ir vario lydiniai nėra tokie plastiški, kietesni ir trapesni už gryną auksą, rausvai geltoni. Vartojami monetų ir juvelyrinių dirbinių gamyboje, dekoratyvinėms ir Daug dirbinių, ypač
antikorozinėms dangoms. Bažnyčios reikalams,
Aukso ir platinos lydiniai vartojami antikorozinei buvo įsivežama iš
cheminei aparatūrai, prietaisų detalėms, elektronikoje. Vokietijos
Įvairūs aukso lydiniai vartojami medicinoje.

AUKSO DAŽAI. Aukso chloridas AuCl naudojamas geros kokybės raudonam stiklui, kuris vadinamas “auksiniu rubinu”, gauti. Pirmą kartą toks stiklas buvo pagamintas XVII a. pab., tačiau šio stiklo gamybos aprašymas pasirodė tik 1836 m. AuCl stiklą nudažo nuo švelniai rožinės iki ryškiai raudonos spalvos. Stiklo spalvinimas aukso junginiais nelabai brangus, nes tų priedų reikia labai mažai (0,001 – 0,003% visos įkrovos masės). “Auksinio rubino” spalva nesikeičia dirbinius apdorojant aukštoje temperatūroje, perlydant stiklą.

AuCl naudojamas piešinius ant stiklo ir porceliano. Juo tonuojama fotografijoje – gaunamas juodai violetinis, rudas, purpurinis violetinis tonas. Kartais vietoj AuCl naudojamas
Šiais laikais nugalėtojų Na[AuCl ]. XIX a. pab chemikai pirmąkart
taurės yra gaminamos iš aukso pagamino violetinius koloidinius aukso tirpalus.

Alkoholiu veikiant nedidelės koncentracijos AuCl tirpalus 1905 m. buvo gauti mėlyni ir raudoni koloidiniai tirpalai. Tirpalo spalva priklauso nuo koloidinių dalelių matmenų.

ŠIS BEI TAS APIE AUKSĄ.
• Pirmieji bandymai auksą panaudoti medicinoje siekia alchemikų laikus. Aukso naudojimas gydymui buvo ne ką sėkmingesnis negu alchemikų filosofinio akmens ieškojimas. XVI a. vokiečių gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493 – 1541) bandė kai kurias ligas, tarp jų ir sifilį, gydyti aukso preparatais.
• Aukso tiosulfatu ir natrio aukso tiosulfatu gydomos sunkios odos ligos. Medicinoje vartojami ir organiniai aukso junginiai.
• Auksas nėra gyvybiškai svarbus elementas. Jo vaidmuo gyvuose organizmuose labai menkas.
• Mokslininkai nustatė, kad beržų, augančių auksingose vietose, sultyse yra daugiau aukso.
• Žymus vokiečių elektrotechnikas ir išradėjas Ernstas Verneris fon Zymensas su broliu sukūrė garo variklio inercinį reguliatorių, išmatavo įvairių medžiagų dielektrinę svarbą, sukūrė elektrinės varžos etaloną, pradėjo vartoti elektrinio laidumo vienetą, kuris garbei buvo pavadintas simensu S. Jaunystėje E. Zymensas kovėsi dvikovoje ir už tai nuteistas kalėti kelerius metus. Gavęs leidimą įkurti savo kameroje laboratoriją tęsė laisvėje pradėtus tyrimus – netauriųjų metalų auksavimą. Kai tyrimai buvo baigti, jis sužinojo apie amnestiją. Kalinys neapsidžiaugė, bet pasiprašė paliekamas kalėjime, kad galėtų baigti pradėtus bandymus. Baigęs darbą, gavo auksavimo patentą.

Naudota literatūra:
• „Lietuvos Tarybinė Enciklopedija“,

„Mokslas“ 1978;
• „Chemija“ vadovėlis 9 klasei, Regina Jasiūnienė, Virgina Valentinavičienė, „Alma Litera“ 2001;
• Internetas.

Leave a Comment