Atomo sandara

Atomo sandara
Atomo branduolio sudėtis
Graikų kalboje žodis atomas reiškia kažką nedalomą. Dabartiniu metu atomo pavadinimas nebeatitinka senosios reikšmės, nes jį pavyko suskaldyti: atomas nėra pirminė nedaloma dalelė, bet priešingai – atomas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš kitų elementarių dalelių. Cheminėmis priemonėmis atomo suskaldyti negalima, todėl praktiškai chemikas ir dabar gali laikyti atomą nedalomu.
Tiriant katodinius spindulius, įrodyta, kad atomas yra sudėtinga sistema. Katodiniai spinduliai atsiranda, vykstant elektros išlydžiui smarkiai praretintose dujose.
Pirmąjį atomo modelį 1904 m. sudarė Dž. Tomsonas. Jo modelyje teigiamieji elektros įlydžiai yra paasklidę visame atome, o elektronai jame tartum plaukioja. Šis modelis negalėjo paaiškinti daugelio atomo savybių, todėl turėjo užleisti vietą E. Rezerfordo modeliui. Rezerfordas atliko bandymus, panaudodamas α daleles (α spinduliai yra teigimai įelektrintų dalelių srautas).
Rezerfordas, remdamasis savo bandymais, tvirtino, kad atomo centre yra teigiamai įelektrintas krūvis, kuris buvo pavadintas branduoliu. Branduolyje yra sukaupta beveik visa atomo masė. Apie branduolį skrieja elektronai. Jiems beskriejant atsiranda išcentrinė jėga, kurią išlygina traukos jėga tarp branduolio ir elektronų, todėl elektronai yra tam tikrame nuotolyje.
Elektronų masė yra laabai maža, todėl beveik visa masė yra sukoncentruota jo branduolyje. Atomo diametras yra 10 – 8 cm, elektrono – 10 – 13 ir branduolio – 10 – 14 – 10 – 12 cm eilės dydžiai.

Elektronų apsisukimų dažnumas aplink branduolį yra labai didelis, todėl jie milijoninėmis sekundės dalimis, netekdami kinetinės energijos, palaipsniui artėtų prie branduolio ir su

u juo susietų. Atomas turėtų suirti, tačiau toks reiškinys nebuvo pastebėtas. Antra, artėjant elektronui prie branduolio išspinduliuojamos nevienodo ilgio šviesos bangos, tai yra nenutrūkstamas spektras.
Linijinis spektras yra gaunamas skaidant pro stiklo prizmę šviesą, kurią skleidžia įkaitintos dujos bei garai.
Ištisiniai spektrai yra gaunami, skaidant pro prizmę įkaitinti kieto kūno skleidžiamą baltą šviesą.
1913 m. N. Boras paskelbė atomo sandoros teoriją, kurioje suderino spektrų reiškinius su branduoliniu atomo modeliu. Boras, kurdamas atomo modelį, pasinaudojo Planko sukurta vadinamąją spinduliavimo kvantų teorija. Kvantas – tai labai mažas spindulinės energijos kiekis, kuris žymimas ε raide. Kvanto energijos dydis priklauso nuo išspinduliuojamos energijos virpesių skaičiaus. Juo dažnesni virpesiai, tuo didesnis yra kvantas.

Medžiagų atomai susideda iš teigiamo krūvio branduolio ir aplink jį skriejančių neigimo krūvio elektronų. Elektrono masė 9,1 10-28 g. Krūvis  1,6  10-19 kulonų.

Kadangi attomas neutralus, tai suminis neigiamas elektronų krūvis yra lygus teigiamam branduolio krūviui. Tūris, kurį užima atomo branduolys, apytikslai sudaro tik 10-13 viso atomo krūvio. Tai rodo kad atomo branduolių krūvis labai didelis.

Pagal 1932 m. fizikų V.Heizenbergo ir D.Ivanenko teoriją, atomų branduoliai susideda iš protonų(N), turinčių neigiamą kruvį, ir neutronų(Z) – neutralių dalelių. Protonų skaičius lygus elemento eilės numeriui elementų periodinėje lentelėjes istemoje, neutronų – elemento atominės masės ir eilės numerio skirtumui. (branduolio masė) A = N + Z

(mases defektas) Mbr – (Zmp + Nmp)
Pritaikęs kvantines sąvokas, Bo
oras savo teoriją pagrindė postulatais (prielaidomis).

Boro postulatai :

1) elektronas gali skrieti aplink atomo branduolį, neišspinduliuodamas energijos, tiktai tam tikromis orbitomis, kurių radiusai yra proporcingi sveikų skaičių (n) arba kvantų skaičių kvadratams:

mVx= *n

2) elektrono galinės ir pradinės orbitų energijos skirtumas išsiskiria spinduliavimo energijos kvanto pavidalu:

E = E1 – E2 = h√ ;

Pasikeitus neutronų skaičiui atomo branduolyje, susidaro izotopai.

Izotopas yra vadinamas to paties elemento atomai, turintys skirtingas atomines mases ir vienodą branduolio krūvį.

Ivairių elementų atomai, turintys vienodą atomines mases, bet skirtingą branduolio krūvį, vadinami izobarais.

Pagrindinis dydis, apibūdinantis elektrono būvį atome, yra elektrono energija, kuri priklauso nuo jo atsumo nuo branduolio. Jei elektronas yra labai erti branduolio, jo ryšys su branduoliu maksimalus, o energijos atsargos minimalios. Elektronui tolstant – elektrono ryšys su branduoliu mažėja, o elektrono energija padidėja (sužadintoji elektrono būklė).

Jei atome yra daugiau negu du elektronai, jie grupuojami į atskirus energetinius lygmenis. Elektrono energetinis dydis apibūdinamas pagrindiniu kvantiniu skaičiumi n.

Pagrindinis kvantinis skaičius n -1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 .

Žymėjimas spektroskopijoje -K, L, M, N, O, P, Q.

Elektronai, esantys tame pačiame lygmenyje,

turi artimą, bet ne visiškai vienodą energijos atsargą.

Dėl to kiekvieno lygmens elektronai skirstomi į polygius. To paties lygmens elektronų energetinio būvio skirtumas atsiranda dėl elektrono judėjimo kiekio momento mvr, kuris apibūdinamas orbitiniu skaičiumi l. (čia m – elektrono masė; v – jo greitis; r –

jo n-tosios stacionalinės orbitos spindulys). Orbitinis kvantinis skaičius l – 0, 1, 2, 3, 4.

Žymėjimas spektroskopijoje – s, p, d, f, g.

n = 1 n = 2 n = 3

l = 0 l = 0 , 1 l = 0 , 1 2

ml = 0 ml = 0 , +1,0,-1 ml = 0 , +1,0,-1 ; +2 +1,0,-1,-2

Energetinio lygmens polygių sk. yra lygus to lygmens pagrindiniam kvantiniam skaičiui.

To paties polygio elektronai magnetinio lauko jėgų linijų atžvilgiu gali skirtis virnas nuo kito judėjimo kiekio momento mvr orbitoje projekcijos dydžiu. Tai apibūdina magnetinis kvantinis skaičius m, nusakantis elektrono orbitos plokštumos padėtį erdvėje.
Energetinių būvių skaičius kvantiniame lygmenyje apskaičiuojamas :

l = n – 1

 (2l + 1) = 1+2+3+.(n – 1) = n2

l = 0
Elektronas sukasi apie savo ašį. Šis judėjimas apibūdinamas – kvantiniu sukinio (spino) skaičiumi, arba tiesiog sukiniu (⇅).

Taigi, elektrono būklė apibūdinama keturiais kvantiniais skaičiais : pagrindiniu, orbitiniu, magnetiniu, sukinio.

Du atomo elektronai negali turėti keturių vienodų kvantinių skaičių.

Taigi, polygije s gali būti 2 elektronai, polygije p – 6, d – 10, ir polygije f – 14 elektronų.

Pirmajame energetiniame lygmenyje (K) gali būti nedaugiau kaip 2, antrajame (L) – ne daugiau kaip 8, trečiajame (M) – 18 ir ketvirtajame (N) – ne daugiau kaip 32 elektronai.

Kiekviename energetiniame lygmenyje maksimalus elektronų skaičius yra lygus :

Nm = 2 n2

Energiatiniame polygmenyje : Nl = 2(2l + 1)

Susidarius elektroniniams atomų slauoksniams, kiekvienas iš vienas po kito einančių elektronų stengiasi patekti į neužimtą mažiausio energetinio kiekio polygį.

Nuo energijos polygio, kuriame yra elektronas, priklauso elektroninio debesies forma : polygio s elektronų debesys turi rutulio formą(○), p – forma panaši pertrauktą pe

er vidurį elipsoidą ().

Tie debesys veikia vienas kitą. Vieno elektrono debesis gali įsiskverbti i kito erdvę ar dalį jos.Ši sąveika padeda susidaryti elektroninėms poroms, kuriose abu elektronai turi skirtingus sukinius. Tada kinta debesų tankumas, keičiasi ir formos.

Pagrindiniai termochemijos dėsniai Kiekviena medžiaga turi jai būdingą cheminę, ar vidinę energiją, kuri gali virsti kitos rūšies energija: elektros, šilumine, mechanine, šviesos ir atvirkščiai. Cheminėse reakcijose ši energ. kinta – jos padaugėja ar sumažėja. Šie kitimai vad. chemine termodinamika. Pagrindinis dėsnis teigia, kad sistemoje energija nesigamina ir neišnyksta, o tik vienos rūšies energija tiksliai ekvivalentiniu santykiu virsta kitos rūšies. Pokyčiai cheminėse reakcijose vad. termochemija Be vidinė sistema gali įgyti išorinę energiją. Sistemos vidinė ir išorinė energ. yra pilnutinė energija, arba entalpija. Q = ∆H

Cheminės reakcijos, kurioms vykstant išsiskiria šiluma, vad. egzoterminėmis, o kurioms vykstant šiluma sunaudojama, – endoterminėmis.

Cheminių reakcijų lygtys, kuriose nurodoma reakcijos šiluma, vad. termosheminėmis lygtimis.

Junginio susidarymo šiluma yra šilumos kiekis, išsiskiriantis ar sunaudojamas, susidarant iš vieninių medžiagų vienam to junginio moliui.

Pagrindinis termochemijos arba Heso dėsnis:

Reakcijos šiluma priklauso tik nuo reaguojančių medžiagų ir reakcijos produktų rūšies ir būvio ir nepriklauso nuo reakcijos produktų susidarymo būdo.

Cheminės jungtys

Cheminės jungtys apibūdina ryšį tarp jonų ir atomų molekulėje. Jos susidaro, veikiant traukos jėgoms, ir turi daug įtakos cheminėms ir fizikinėms savybėms. Jungtys tarp atomų skirstomos į jonines, kovalentines ir metalines, o tarp molekulių – vandervalsines ir vandelinines.

Joninės jungtys

Susidaro kai vienas atomas atiduoda savo nesuporuotą elektroną kitam. Teigiami ir neigiami jonaivienas kitą traukiair susidaro neutralios molekulės. Cheminės jungtys susidariusiosveikiant priešingo krūvio jonų elektrostatinėms traukos jėgoms, vadinamos jonine jungtimi. Jos susidaro tada kaitarpusavyje jungiasiatomai, kuriekurie turi labai skirtingus jonizacijos energijios (kuria reikia panaudoti, norint atskirti iš atomo vieną elektroną) ir elektroninio giminingumo energijos (kuri išsiskiria, atomui prijungus viena elektroną) dydžius.

Kovalentinės jungtys

Tokios jungtys susidaro, kai elektronai ne pereina iš vieno atomo į kitą, o sudaro vieną arba keletą besijungiantiems atomams bendrų porų. Tokios jungtys gali turėti tiek vieninės medžiagos H2, Cl2, tiek ir sudėtinės – NH 3. Bendri abiejų atromų elektronai vadinami poriniais. Elementų valentingumas junginiuose su kovalentine jungtimi yra lygus elektroninių porų skaičiui. Tipinės tokios jungtys susidaro tarp to paties elemento atomų, arbatarp cheminėmis savybėmis artimų elementų atomų. Kovalentinė jungtis sudaryta elektronų poros nesimetriškai išdėstytos abiejų branduolių lauke, vadinama poline.Jungiantis tos pačios grupės junginiams, kovalentinės jungtys vadinamos nepolinėmis. Poliškumo laipsnis apibūdanamas dipolio momentu, kuris lygus poliaus elementinio elektros krūvio e ir atstumo tarp priešingų krūvių elektrinių srovių centrų l sandaugai :  = el

Polinė jungtis tarpinė tarp kovalentinės ir joninės. Polinės molekulės dar vadinamos dipoliais. Daugiaatomių molekulių poliškumas priklauso nuo jungties poliškumo laipsnio ir nuo šių jungčių išsidėstymo molekulėje.
Koordinacinė jungtis

Koordinacinė jungtis – tai viena iš kovalentinės jungties atmainų. Jai susidaryti padeda elektronų pora, priklausanti vienam iš reakcijoje dalyvaujančių atomų. Naujų elektronių porų čia nesusidaro.

Atomas arba jonas, turintis išpriniame energetiniame lygmenyje laisvą elektroninę porą, sudarančią koordinacinę jungtį, vadinamas donoru, o atomas arba jonas, priimantis į savo išorinį energetinį lygmenį šią porą, vadinamas akceptoriumi. Todėl koordinacinė jungtis dar vadinama donorine-akceptorine.

Junginiams, turintiems kooordinacinę jungtį, priklauso kompleksiniai junginiai. Disocijuojant kompleksiniams junginiams, gaunami sudėtingi kompleksiniai jonai :

[Cu(NH3)4]SO4 ⇆ [Cu(NH3)4]2+ + SO4 2-

Jonas, prisijungęs priešingo ženklo jonus arba neutralias molekules, vadinamas kompleksadaru.

Kompleksiniai jonai yra nevienodo patvarumo. Vini jų labai sunkiai disocijuoja į jonus, kiti – lengviau. Patvarumo matas yra kompleksinio jono disociacijos konstanta, vadinama nepatvarumo konstanta.

Pvz : [Cd(NH3)4]2+ ⇆ Cd2+ + 4NH3

K = [Cd2+] [NH3]4

[Cd(NH3)4]2+

Kompleksiniai junginiai, turintys didelę nepatvarumo konstantą, savosavybemis artimi dviguboms druskoms. Jos susidaro, kristalizuojant tiroalus, kuriuose yra ištirpusios dvi druskos. Į jų sudėtį įeina dviejų metalų katijonai ir vienos rūgšties anijonai. Jos disocijuoja į tuos pačius jonus, iš kurių jos sudarytos. Pvz : Kal(SO4)2 ⇆ K+ + Al 3+ + 2SO4 2-

Pagal jung.i; skai.i; skiriami : bidintatiniai, monodintatiniai, tetrodintatiniai.

mono bi tetra

C2O42- PO33- – OOCH3C CH2COO-

/

NCH2CH2N

CO32- /

S2- – OOCH3C CH2COO-

Metalinė jungtis

Pagal elektroninių dujų teoriją metallų kristalai sudaryti iš taisyklingai išsidėsčiusių metalų jonai, tarp kurių įvairiomis kryptimis greitai skrieja laisvi valentiniai elektronai, nepriklausantys jokiam atomui.

Pagal zoninę kristalinių medžiagų teoriją kristalų atomuose valentiniai elektronai, kaip silpniausiai susieti su branduoliu, turi mažesnų energiją negu kiti atomo elektronai ir jų energija sudaro atskirą energijos zoną, vadinama valentine zona. Metalai draudžiamos zonos neturi. Metalų valentiniai elektronai lengvai pereina į sužadintąją būklę, ayiduria laidumo zonoje ir tampa elektros krūvio nešikliais.

Vandenilinė jungtis

Vanedenilio atomai, susijungę su atomais, energingai prijungiančiais elektronus (fluoro, deguonies), turi savybę susijungti su kitu tos pačios rūšies elemento atomu iš kitos molekulės. Tai įvyksta todėl, kad vandenilio atomas, netekęs vienintelio elektrono, tampa branduoliu, turinčiu tūkstančius kartų mažesnį skersmenį negu kitų elementų jonai. Dėl tos priežasties protonas turi labai stiprų elektrinį lauką ir lengvai sąveikauja su elektronais kitų atomų apvalkalais.

Cheminė jungtis, kuri susidaro tarp į molekulę sujungto vandenilio atomo ir kito elemento, lengvai prijungiančio elektronus, atomo vadinama vandeniline. Ši jungtis padeda susidaryti dviguboms molekulėms. Ji silpnesnė už kitas chemines jungtis.

Tarpmolekulinė sąveika

Vandervalsinės jėgos
Nors molekulės yra neutralios ir negali sudaryti valentinių jungčių, tačiau jos taip pat viena kitą veikia. Tarp molekulių veikiančios jėgos vadinamos vandervalsinėmis ir skirstomos į tris grupes :
a) Dipolinės(orientacinės) – veikia tarp dviejų polinių molekulių. E = – A

Eor = – 2p4 p – dipolio momentas r6

3hTr6 h – bachmano konstanta r – atstumas tarp dalelių

T – temperatxra ; A – koficientas
b) indukcinis ryšys – tarp molekulių susidaro tada, kai suartėja polinė ir nepolinė molekulės.
Eind = – 2p2

p6  – daleli; polerizavimosi koficientas
c) dispersinė sąveika – būdinga tiek nepolinėms, tiek ir polinėms molekulėms.
Edisp = – 32h0

4p2

Erdvinė molekulių struktūra : б π 

s – s s –p p – p

s – p p – p p – d

p – d d – d

METALAI

Metalų fizikinės savybės

Metalais vadinami elementai, kurie turi būdingų cheminių savybių. Metalai lengviau oksiduojasi negu nemetalai ir virsta teigiamais jonais. Iš žinomų 104 elementų 82 yra metalai.

Jie skirstomi į juoduosius (geležis, jos lydiniai ir šių lydinių komponentai, manganas, chromas) ir spalvotuosius (varis, jos lydiniai ir šių lydinių komponentai, cinkas, alavas). Taurieji – (platina, auksas, sidabras) labai atsparūs oksidacijai. Retieji metalai – tai gamtoje mažai paplitę metalai (lantanoidai, volframas, renis ir kt.).

Visi metalai, išskyrus gyvsidabrį, kambario temperatūroje yra kietos kristalinės medžiagos.

Būdingosios fizikinės savybės yra laidumas elektrai, šilumai, blizgesys ir plastiškumas, bei magnetinės savybės.

Metalų cheminės savybės

Cheminėse reakcijose metalai tik atiduoda elektronus ir oksiduojasi, kitaip tariant jie yra reduktoriai. Kuo mažesnis metalo standartinis potencialas, tuo metalasaktyvesnis ir stipresnis reduktorius.

Metalų aktyvumas nustatomas įvairiomis reakcijomis, tarp jų metalų išstūmimo kitasmetalais iš jų druskų tirpalų reakcijomis.

“Metalų išstūmimo eilė” Li, K, Ca, Na, Mg, Al, Ti, Mn, Zn, Cr, Fe, Cd, Co, Ni, Sn, Pb, H, cu, Hg, Ag, Pt, Au. Kiekvienas šios eilės metalas gali išstumti arba redukuoti visus einančius po jo mentalus.

Metalai, aktyvesni už vandenilį,j[ išstumia iš praskiestų rūgščiuų, išskyrus HNO3. Kuo aktyvenis metalas, tuo lengviau jis išstumia vandenilį.

Beveik visi metalai reaguoja su rūgštimis.

Metalai Zn, Al, Sn, Pb pasižymi amfoterinėmis savybėmis. Reaguodami su rūgštimis, jie sudaro paprastąsias druskas, o su šarnais – kompleksinius junginius.

Aukštosetemperatūrose kai kurie metalai reaguoja tarpusavyje ir sudaro intermetalinius (tarpmetalinius) junginius, pvz : CuZn3.

Metalų gavimo būdai

Žemėje gryni aptinkami tik labai neaktyvūs metalai – auksas, platina, ir dalis sidabro, vario, gyvsidabrio. Kiti randami junginiuose. Minerala,i iš kurių gaminami metalai, vadinami rūdomis. Rūdos turintčios po kelis metalus vadinamos polimetalinėmis. O kur yra dar kitų nemetalų vad. kompleksinėmis.

Iš fizikinių ir cheminių rūdos sodrinimo būdų svarbiausias yra flotacija. Šis būdas pagrystas skirtingomis rūdos ir nenaudingos uolienos dalelių adsorbcinėmis savybėmis.

Pagrindiniai metalų gavimo būdai :

Karboterminis, kai metalai iš oksidinių rūdų redukuojami anglimi arba jos monoksidu aukštoje temperatūroje (alavas, varis.).

Metaloterminis, kai metalai iš oksidų, chloridų ir sulfidų redukuojami, kaitinant juos su aktyviais metalais – natriu, magniu.

Labai dažnai kaip reduktorius vartojami aliuminio milteliai. Todėl procesas vad. aliumotermija.

Hidrometalurginis, kai naudojamas metalams gauti iš druskų vandeninių tirpalų.

POLIMERIZACIJOS REAKCIJŲ
PRODUKTAI

Polimerų senėjimas

Stambia molekuliniai junginiai ilgainiui senėja – darosi kietesni, trapesni, neskiadrųs. Dėl to pasikeičia cheminės ir mechaninės savybės.Polimerų senėjimą sukelia oksidacinis, fotocheminis, terminis ir mechaninis poveikis. Senėjant jų makromolekulių jungtys trūksta. Molekulinė masų mažėja, susidaro naujos grupės ir laisvi radikalai. Tai galima sulėtinti antioksidantais, inhibitoriais arba stabilizatoriais (PbO).

Polimerų panaudojimas

Plastmasės – tai stambiamolekulių junginių mišiniais su užpilais, dažais, plastifikato- riais. Skirstomi į paprastąsias ir sudėtines.Dar reikšmingos sluoksniuotos plastmasės – getinaksas, tekstolitas.

Tekstolitas – gaunamas iš medvilninių audinių, impregnuojamų fenolio formaldehidinėmis dervomis.

Stikloplastai – gaminami iš stiklo pluošto, sujungiamo fenolio formaldehidinėmis, silicio arba epoksidinėmis dervomis. Jie turi gerų izoliacinių savybių, atsparūs temperatūrai, drųgmei, nedega.

Asbestolitas – gaminamas iš asbestinių audinių arba pluošto, impreguojamų formaldehidinėmis arba polisiloksaninėmis dervomis.

Putoplastai – gaunami pro polimerus leidžiant dujas arba dedant tokių medžiagų, kurios aukštoje temperatūroje skyla ir išsiskiria dujos. Jos lengvos, akytos ir stiprios.

Klijai – stambiamolekulių junginių lydiniai arba tirpalai, kurių dalelės gerai sukibusios, pnz : karbamido formaldehidinės dervos.

Lakai – tai plėveles sudarančių medžiagų, ištirpintų lakiuose tirpaluose (benzine, acetone), tirpalai.

Polimerai, jų skirstymas, sintezė ir savybės
Stambiemolekuliniai junginiai yra didelės molekulinės masės junginiai, kurių atomai susiję kovalentinėmis jungtimis. Pagal gavimo būdą polimerai skirstomi į:
1) gamtinius, arba natūraliuosius (celiuliozė, vilna, oda);
2) dirbtinius (nitroceliuliozė, acetilceliuliozė);
3) sintetinius (įvairios polimerinės dervos, polietilenas, polivinilchloridas).
Pagal elementinių grandžių išsidėstymą makromolekulėje polimerai skirstomi
į linijinius ir tinklinius. Linijiniuose monomerai M jungiasi į vientisą linijinę grandinę:
-M-M-M-M-M-M-
Tinkliniuose polimeruose monomerai sujungti taip, kad jų makromolekulių projekcija plokštumoje sudaro tinklą

|
-M-M-

Stambiamolekuliai junginiai būna kristaliniai ir amorfiniai. Grynai kristalinių polimerų nebūna. Dažniausiai polimerų kristalai būna įsiterpę į amorfinę polimero masę. Kristalinės ir amorfinės masės santykis rodo polimero kristališkumo laipsnį. Amorfinėje polimero masėje kristalitai gali asocijuotis ir sustambėti.. Tai sferolitai. Amorfiniai linijiniai polimerai gali būti stikliškoje, plastiškoje ir klampiatakėje būklėje. Stikliški polimerai yra kieti, trapūs, plastiški – tamprūs, plastiški, o klampiatakėje būklėje – tąsūs, kaip klampūs skysčiai.
Polimerų fizikinės savybės. Jos priklauso nuo molekulių sandaros ir cheminės sudėties. Jos dažniausiai yra skaidrios ir praleidžia ultravioletinius spindulius. Būdingas mažas tankis – 900-2300 kg/m3.Kietis būna įvairus. Didesniu kiečiu pasižymi erdviniai polimerai.Laidumas šilumai mažas, todėl jas galima vartoti kaip šilumos izoliatorius. Beveik visos polimerai yra dialektrikai, todėl jos vartojamos kaip elektros izoliatoriai. Kai kurie polimerai turi puslaidininkių savybių. Polimerai menkai atsparūs kaitrai.
Polimerų tirpumas.Geriau tirpsta tuomet, kai yra panašios jų molekulių ir tirpiklio molekulių polinės savybės. Tirpumui turi įtakos polimerų struktūra, makromolekulių liaunumas, molekulinė masė bei cheminė sudėtis
Polimerų mechaninės savybės. Tempiami, gniuždomi ir lenkiami polimerai deformuojasi. Deformacija gali būti grįžtamoji ir negrįžtamoji. Dažniausiai polimeruose vyksta negrįžtamosios deformacijos, t.y., jų pradinė forma neatsistato. Veikiant išorinei jėgai, deformacijos dydis pasidaro pastovus ne iš karto, o tik po tam tikro laiko, nes polimero makromolekulės lėtai grupuojasi, kol pasiekia naują pusiausvyros būklę. Toks makromolekulių perėjimas į naują pusiausvyros būklę vadinamas relaksacija. Relaksacijos dydis priklauso nuo polimero makromolekulių savybių ir traukos jėgų tarp jų. Polimerų relaksacija yra svarbi, gaminant pluoštą, plėveles, dirbtinę odą, presuojant gaminius.

Leave a Comment