alchemika

Alchemija

Informacinė medžiaga
9 klasei

Projekto vadovės:
Informacinių Technologijų mokytoja Agnė Pečiukaitytė;
Chemijos mokytoja Rasa Jakutienė.

2005, Kaunas

Turinys

Achemija 3
Filosofinis akmuo 4
Homunkulas 4
Gyvybės eliksyras 6
Alchemijos istorija 6
Alchemijos ištakos senovės Egipte 6
Alchemija senovės Graikijoje 7
Jatrochemija 9
Elementai 9
Natris ir kalis 10
Gyvsidabris ir siera 11
Auksas ir sidabras 11
Žymiausi alchemikai 12
Alchemikų prietaisai 14
Alchemikų laboratorijų piešinai 16
Simbolika 18
Ištrauka iš Paulo Coelho romano „Alchemikas” 21
Naudota literatūra 22

Achemija

„− Aš nemoku pasiversti vėju, − kartoja jaunuolis.

– Prisimink, ką tau sakiau: Pasaulis tai tik matomoji Dievo dalis. O Alchemija – kai materialiajam Pasauliui suteikiamas dvasinis tobulumas.

− Jei man nepavyks pasiversti vėju, mes mirsime.
− Tu mirsi, − atsako Alchemikas. − Aš moku pasiversti vėju.”

Paulo Coelho „ Alchemikas”

Alchemija yra ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chhemijos, fizikos, astrologijos, menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus. XVII – XVIII a. alchemiją pakeitė šiuolaikiniai chemijos ir farmakologijos mokslai.

„Tas, kas tikrina Alchemiko daiktus, randa mažutį krištolinį buteliuką, pilną kažkokio skysčio, ir stiklinį, geltonos spalvos kiaušinį.

− Kas gi čia? – nustemba karys.

−Filosofinis Akmuo ir Ilgo Gyvenimo Eliksyras. Kas išgeria šio eliksyro, niekuomet neserga, o mažytis šio akmens gabalėlis bet kurį metalą paverčia auksu.”

Paulo Coelho „Alchemikas”

Alchemijos meno praktikai, vadinami alchemikais, siekė trijų pagrindinių tikslų. Svarbiausias tikslas buvo paversti bet kookį metalą auksu arba sidabru. Alchemikai tikėjo, kad vienas medžiagas galima paversti kitomis, o iš pigių medžiagų gauti vertingas. Alchemikai siekė sukurti panacėją arba nemirtingumo eliksyrą, vaistą, galintį išgydyti visas ligas ir neribotai pratęsti gyvenimą. Šiuos tikslus pasiekti tikėtasi sukūrus Fi

ilosofinį akmenį. Trečiasis tikslas buvo žmogaus gyvybės sukūrimas.

Filosofinis akmuo

Filosofinis akmuo yra Vakarų alchemijos mitinė substancija, galinti nevertingus metalus paversti auksu ir sidabru, sukurti eliksyrą, paverčiantį žmogų nemirtingu. Filosofinis akmuo buvo vienas pagrindinių alchemijos tikslų, tačiau jis taip ir nebuvo oficialiai sukurtas.

„Nelengva išgauti Filosofinį akmenį. Alchemikai daug metų praleidžia laboratorijose, stebėdami metalus gryninančią ugnį. Taip ilgai žiūrint į ją, iš jų širdžių pamažėle pasitraukia visa Pasaulio tuštybė. Taip vieną gražią dieną jie suvokia, kad metalų gryninimas išgrynino juos pačius.”

Paulo Coelho „Alchemikas”

Homunkulas

Garsusis Renesanso epochos gydytojas Paracelsas netgi paskelbė tokio žmogeliuko receptą. Štai ką jis rašė: ,,Paimk žmogaus skysčio (kraujo) ir palik jį pūti iš pradžių užkimštame moliūge, o vėliau arklio skrandyje 40 dienų, kol skystis pradės gyventi, judėti ir knibždėti. Tai, kas atsiras, daar nebus panašu į žmogų – bus skaidrus ir bekūnis. Tačiau, jeigu kasdien slapta, atsargiai ir protingai jį maitinsite žmogaus krauju ir laikysite dar 40 savaičių vienodoj šilumoj arklio skarandyje, tai atsiras tikras gyvas vaikas, tik labai mažytis“.

Gyvybės eliksyras

Alchemija ieškojo medžiagos, kuri palaikytų ilgalaikę kūno ir sielos sveikatą. Šios quinta essentia buvo spėjama esančios kiekviename augaliniame vaiste. Alchemikai siekė sukurti panacėją – vaistą nuo visų ligų. Panacėja gali būti siejama su jatrochemijač bet jatrochemikai atsisakė šio tikslo.

Alchemijos istorija

Alchemijos ištakos senovės Egipte

Alchemija su

usiformavo iš rytų ir vakarų mistinių tradicijų. Vakaruose, senovės Egipte, formavosi ankstyvoji alchemija ir metalurgija. Žodis „alchemija“ kilęs iš Egipto („khem” reiškė derlingumą, juodą Egipto zemę). Egipto alchemikai gamindavo įvairių metalų lydinius, dažus, kvepalus, papuošalus ir balzamuodavo mirusiųjų kūnus. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi. Tam, kad mirusysis galetų tęsti savo pomirtinę kelionę, jo kūnas turi būti išsaugotas. Mumifikacija – sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas, kuris buvo vystomas šimtus metų. Mumifikacija vykdoma keleta etapu:
1. balzamuotojai išimdavo kai kuriuos mirusiųjų organus;
2. 30-40 dienų kūnas būdavo džiovinamas ir padengiamas „natriu” (natris – druska, dideliais kiekiais randama tuometinio Egipto ežerų ir upių krantuose);
3. išdžiovintas kūnas viniojamas lininiais tvarščiais.

Kūnų balzamavimas – pirmasis žingsnis svarbiausio alchemijos tikslo link – sukurti amžino gyvenimo eliksyrą.

Egiptiečiai turėjo elementų sistemą,
pagal kurią žmogus sudarytas iš trijų elementų: Ach, Ba ir Ka. Žmogui mirus, šie elementai išsiskiria. Ach likdavo rytų krante, Ba apsigyvendavo Atminimo šventykloje tarp vakarų ir rytų pasaulio ribos. Ka buvo tapatinama su balzamuotu kūnu – mumija ir gyveno kape. Šie elementai išlieka tol, kol bent vienas žmogus prisimena mirusiojo vardą, ir kol nesunaikinama jo mumija.

Alchemija senovės Graikijoje

Senovės Graikijos filosofai Empedoklis ir Aristotelis (V – IV a. pr. Kr.) teigė, kad visą matomąjį pasaulį sudaro keturi pagrindiniai elementai: žemė, oras, vanduo ir ugnis. Aristotelis da

ar išskyrė keturias elementų savybes: šaltį, šilumą, drėgnumą ir sausumą. Sausa ir šalta medžiaga sudaro žemę, drėgna ir šalta sudaro vandenį, drėgna ir karšta – orą, o sausa ir karšta medžiaga sudaro ugnį.

Ši pagrindinių elementų samprata egzistavo 2000 m. Ir tik XVII a. prie pagrindinių elementų buvo pridėti neišskaidomi elemantai: gyvsidabris, švinas, siera, auksas, stibis. 1668 m. anglų mokslininkas Robertas Boilis kritikavo alchemikus, tačiau ir jis ugnį dar laikė elementu. Net chemijos mokslo kūrėjo prancūzo A. Lavuazjė elementų saraše dar buvo kalorikas ir šviesos medžiaga.

Mokslas apie atomus plėtojosi lygiagrečiai su mokslu apie elementus. Graikų filosofai Demokritas ir Epikūras (IV – III a. pr. Kr.) manė, kad medžiaga sudaryta iš mažiausių nedalomų dalelių – atomų. Jie manė, kad visi atomai yra vienodi, tik medžiagose išsidėsto skirtingai, todėl medžiagų savybės skiriasi. Tačiau Aristotelis teigė, kad medžiaga yra daloma iki begalybės. Ir tik 1647 m. prancūzas P. Gasendi išleido knygą, kurioje kritikavo Aristotelį ir gynė atomistų pažiūras. P. Gasendi teigė, kad atomai gali jungtis į molekules. Bet ir jis dar tikėjo, kad yra šilumos, šalčio ir kvapo molekulės .

VII a. Egiptas buvo užkariautas arabų. Arabų alchemikai stipriai įtakojo alchemijos mokslo vystymąsi. Arabų alchemikai akcentavo skaičių mistinę reikšmę. Alchemijos pavadinimas kilo iš arabų žodžio „Al-khemija” – „Egipto menas”.

Jatrochemija

XVI amžiuje at

tsirado nauja alchemijos kryptis – jatrochemija (arba medicininė alchemija). Jos pradininkas gydytojas Paracelsas (Paracelsus; 1493-1541) teigė, jog svarbiausias alchemijos uždavinys turėtų būti vaistų gamyba. Paracelsas žmogaus organizmo veiklą laikė labaiausiai priklausoma nuo trijų medžiagų: sieros, gyvsidabrio ir druskos. Esant šių elementų pusiausvyrai organizme, žmogus yra mediciniškai sveikas.

Elementai

Natris ir kalis

Naujajame Testamente minima medžiaga neter, kuri buvo naudojama skalbimui. Ta pati medžiaga, kuri buvo žinoma dar senajame Egipte, minima graikų (Aristotelis, Dioskoridas) nitron pavadinimu, o senovės romėnų (Plinijus) buvo vadinama nitrum. Visais šiais atvėjais kalbama apie sodą, t. y. natrio karbonatą ir apie potašą, kuris tuo metu buvo neskiriamas nuo sodos. Arabų alchemikai vietoje termino nitrum vartojo natron. Alchemiko Geberio rankraščiuose greta pirmą kartą pavartoto termino soda sutinkamas pavadinimas alkali. Alchemikams priimtiniausi buvo pavadinimai, atspindintys atitinkamų medžiagų kilmę. Pvz., potašas gautas iš vyno akmens, buvo vadinamas sal tartar, o gautas iš augalų pelenų − sal vegetable. Nuo 1600 m. šarminių metalų druskos vadinamos sal lixiviosium. Skirtumus tarp natrio ir kalio, kuris tuo metu karbonatų pavidalu buvo gaunamas iš augalų pelenų, pirmasis pažymėjo Stalis (1660 − 1734 m.) 1702 m. Dviejų elementų egzistavimą eksperimentiškai pirmasis įrodė Diumelis de Monso (1700 − 1781 m.). Markgrafas 1758 m. nustatė, kad šie elementai skirtinga spalva nudažo liepsną. Klaprotas 1797 m. pirmą kartą įrodė, kad kalis, nepaisant tuo metu paplitusio pavadinimo alkali vegetable, sutinkamas ir mineraluose. XVIII a. buvo žinoma daug įvairių natrio druskų. Jos buvo plačiai naudojamos medicinoje, apdorojant odas, audinių dažymui. 1807 m. H. Devis paskelbė atradęs du naujus elementus − natrį ir kalį.

Gyvsidabris ir siera

Gyvsidabris ir siera buvo laikomi „netobulais” metalais, iš kurių alchemikai siekė išgauti tauriuosius – tobuluosius metalus (auksą ir sidabrą). Gyvsidabris arba parada (sanskrito kalba) buvo vienas iš pagrindinių elementų, siejamas su Merkurijumi ir balta spalva.

Jis turejo daug slaptų vardų Sandhya Bhasya arba Prieblandų kalboje, skirtoje užtikrinti, kad formulės nebūtų naudojamos neteisingai. Tas formules galėjo naudoti tik tie, kurie turėjo darbo su tamsiomis samonės būsenomis patirtį ir žinijo tų išmatavimų unikalią simbolių kalbą. Senovės alchemikai manė, kad gyvsidabris smegenyse gali sudaryti netirpią druską, kuri yra pamišimo ir mirties priežastis .

Tik siera gali „suvaldyti gyvsidabrio energiją”. Siera „pagimdo” juodąjį gyvsidabrio sulfidą. Žymiausias iš sieros turinčių junginių susideda iš gyvsidabrio, sieros ir aukso. Buvo manoma, kad šis junginys gali padidinti ištvermę, energiją, sustiprinti imuninę sistemą, prailginti gyvenimą.

Auksas ir sidabras

Auksas ir sidabras – taurieji metalai. Senojo Egipto gyventojai geltonos spalvos saulės šviesą primenantį metalą auksą laikė Saulės dievo metalu, o Mesapotamijos gyventojai paslaptingą, balta šviesa švytintį metalą sidabrą laikė dievo Mėnulio metalu.

Senovės Graikijoje sidabrą vadino „argyros” nuo žodžio – argos – baltas, blizgantis. Viduramžiais alchemikai savo traktatuose sidabrą žymejo jauną mėnulį primenančiu simboliu ir vadino „melancholiškuoju metalu”. Jauno mėnulio pavidalo sidabriniai laiveliai randami Ūro miesto-valstybės karališkose kapavietese. Sidabro nitratą alchemikai vadino pragaro akmeniu (lapis internalis).

Auksas (lot. aurum – geltonas) – tauriausias metalas. Senovėje buvo gaunams plaunant auksingą smėlį. Daug amžių alchemikai siekė gauti auksą iš gyvsidabrio, sieros ir kitų „netobulųjų” elementų. Raktas padėsiantis išgauti auksą – Filosofinis akmuo. Filosofinio akmens alchemikai ieškodavo savo laboratorijose visą gyvenimą. Tai vienas didžiausių alchemijos tikslų.

„Pasaulyje viskas vystosi. Ir išminčiams auksas yra labiausiasi išsivystęs metalas. Žinau tik, kad tradicija visuomet tęsis. Žmonės klaidingai išsiaiškino išminčių žodžius. Ir auksas, užuot buvęs evoliucijos simboliu, tapo karo ženklu.”

Paulo Coelho „Alchemikas”

Žymiausi alchemikai

„Aš pažinojau tikrų alchemikų. Jie užsisklęsdavo savo laboratorijose ir stengdavosi tobulėti kaip tas auksas; jie išradinėjo Filosofinį akmenį, nes buvo supratę, kad tobulėjant vienam dalykui, tobulėjo ir visa, kas yra aplinkui.

Kitiems Akmenį pavykdavo atrasti atsitiktinai. Šie žmonės budavo talentingi, protu pranokstantys daugelį. Bet tokių buvo labai mažai. Pagaliau tretieji, ieškoję tik aukso, – šie niekuomet nerado paslapties.”

Paulo Coelho „Alchemikas”

Zosimas (250 m. po Kr.) – graikų alchemikas, gimęs Egipte. Jis tikėjo, kad visas pasaulis sudarytas tik iš keturių elementų – ugnies, vandens, žemes ir oro. Surinkęs visų laikų žinias apie alchemiją, sudarė 28 tomų enciklopediją.

Geberis (721 – 815 m. po Kr.) – arabų alchemikas, gyveno dabartinėje Irako teritorijoje. Geberis susintetino stiprią acto rūgštį iš vynuogių. Taip pat jis teigė, kad metalai – tai įvairių dalių gyvsidabrio ir sieros junginai. Geberis iškėlė Filosofinio akmens idėją. Legenda apie filosofinį akmenį nulėmė visą alchemijos istoriją ir tapo vienu iš trijų pagrindinių alchemikų tikslų.

Albertas Magnusas (1200 – 1280 m. po Kr. ) – vokiečių vienuolis, alchemikas, studijavo Aristotelio darbus. Albertas Magnusas buvo pirmasis alchemikas, kuris apibūdino arseną.

Paracelsas (1493 – 1541 m. po Kr.) vokiečių gydytojas ir filosofas. Paracelsą lavino tėvas, buvęs gydytojas ir mokslininkas. Baigęs medicinos studijas, Paracelsas dirbo visoje Vidurio Europoje. Nors neišsivadavęs iš viduramžiško mąstymo, medicinoje pasuko nauju keliu: nusigręžė nuo Hipokrato teorijos apie organizmo skysčius ir propagavo gydymą natūraliais metodais, kurių esmė – stiprinti paties organizmo galias ir jomis įveikti ligą. Paracelsas žmogų traktavo kaip kūno ir sielos vienovę, chemines medžiagas laikė tinkama priemone paties kūno gydančioms galioms stiprinti (chemoterapija ir mikrokosmoso bei makrokosmoso idėja).

Paracelsui teko atsisakyti Bazelio miesto gydytojo pareigų (1527 m.), − neiprasti jo gyvenimo būdai bei vokiškai skaitomos paskaitos kėlė akademinės medicinos atstovų
nepasitikėjimą. Taip jis ėmė klajoti po Pietų Vokietiją. Paracelsas patyrė sifilį bei marą, rašė veikalus apie higieną, žaizdų gydymą bei bendrąsias ligų priežastis, taip pat teologijos, filosofijos bei socialines politikos veikalus. Jo, kaip gydytojo, talentas dar ilgai nepripažintas ir po mirties.

Izaokas Niutonas (1643 – 1727 m.) – klasikinės mechanikos pradininkas. Tai vienas universaliųjų Vakarų šalių genijų. Šio vidutinio mokinio gabumus gamtos mokslams pastebėjo vienas pastorius ir jam išrūpino Kembridžo universiteto stipendiją. Novatoriški Niutono atradimai matematikos bei fizikos srityse suformavo šiuolaikinį pasaulio suvokimą. Niutonas suformulavo tris mechanikos dėsnius – inercijos, jėgos, veiksmo ir atoveikio – ir 1687 m. juos paskelbė savo veikale „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai”. Suformulavo gravitacijos (traukos) desnį. Remdamasis juo, paaiškino planetų sukimąsi aplink Saulę. Monumentalūs Niutono veikalai sulaukė didžiulio pripažinimo dar jam esant gyvam.

Antuanas Loranas de Lavuazjė (1743 – 1794 m.) yra vienas iš šiuolaikinės chemijos pradininkų. Per bandymus, viską tiksliai sverdamas ir matuodamas, jis suvokė degimo bei kvėpavimo procesų esmę (deguonies naudojimą). Taip jam pavyko visiškai paneigti tuo metu vyravusią flogistono teorija, teigusią, kad degiuose kunuose esama tam tikros medžiagos − flogistono, išsiskiriančio degant. Lavuazjė nustatė vandens sudėtį bei masės tvermės dėsnį.

„Alchemikas užkuria ugnį; vienuolis atneša gabalėlį švino, ir Alchemikas įdeda jį į geležinį indelį lydyti. Švinui suskystėjus, iš krepšio išsitraukia tą įdomųjį geltono stiklo kiaušinį, atkrapšto nuo jo beveik permatomą trupinėlį, aplipdo jį vašku ir įmeta jį į suskystėjusio švino indelį Mišinys pasidaro raudonas kaip kraujas. Tuomet alchemikas nukelia indelį nuo ugnies ir pradeda aušinti. Kai indelis atvėsta, vienuolis ir vaikinas susižavėję mato: jo viduje atsirado sustingusio metalo skritulys, bet tai nebe švinas, tai – auksas.”

Paulo Coelho „Alchemikas”

Alchemikų prietaisai

Alchemikų laboratorijų piešinai

„Tas, kas tikrina Alchemiko daiktus, randa mažutį krištolinį buteliuką, pilną kažkokio skysčio, ir stiklinį, geltonos spalvos kiaušinį.

− Kas gi čia? – nustemba karys.

− Filosofinis Akmuo ir Ilgo Gyvenimo Eliksyras. Kas išgeria šio eliksyro, niekuomet neserga, o mažytis šio akmens gabalėlis bet kurį metalą paverčia auksu.”

Paulo Coelho „Alchemikas”

Simbolika

Gyvatė – vienas iš svarbiausių alchemijos simbolių. Alchemijoje gyvatės simbolis reiškė cikliškai vykstančius procesus. Tai garavimas, kondensacija, daugkartinis garavimas. „Sublimacijos” stadija dažnai pažymima sparniukais. Gyvatė, ryjanti savo uodegą (graik. uroboros), simbolizuoja amžiną sugrįžimą prie cikliškų reiškinių – amžinybės savokos.

Daugelis archajinių kultūrų šiame ženkle įžiūri požemių ir mirusiųjų pasaulio simbolį. Tokį požiūrį suformavo šliužo pamėgtas būdas veistis duobėse ir daubose. Manyta, kad gyvatės savybė nusimesti odą suteikia jai tariamą jaunystę ir atsinaujinimą. Kiap ir paukštis, gyvatė išsilupa iš kiaušinio. Ji užmuša savo priešus nuodingu įkandimu. Gyvybė ir mirtis gyvatėje įgavo išskirtinę simbolinę prasmę. Viduramžių mene vaizduojama apsinuoginusi moteris, glaudžianti prie krūtinės dvi gyvates, reiškė nuodemių maitintoją, peninčią išpuikimą ir gašlumą. Nuo antikos laikų posakis „sušildyta ant krūtines gyvatė” reiškia nesavanaudišką pagalbą gudriems ir pavojingiems žmonėms.

Pietryčių Afrikos kultūrose milžiniškų gyvačių piešiniai yra išlikę senose uolų tapybos kompozicijose. Čia gyvatė simbolizuoja lietų ir vandens stichiją. Anot uolinių piešinių žinovo ir eksperto H. Kolmerio, Pietryčių Afrikos piešiniai atspindi to meto supratimą apie žemės paviršių, kuris yra nusėtas kalvomis ir uolingais iškilumais, vaizduojančiais Žemę gyvatės pavidalu su vertikaliais vingiais.

Graikų mitologijoje gyvatė – gydymo ir išgelbėjimo šaltinis. Gyvatė, apsivijusi apie sausą pagalį, yra gydymo dievo Asklepijaus, Romos imperijoje žinomo Eskulapo vardu, emblema. Šiuo įrankiu pagoniškasis dievas galėdavo prikelti mirusiuosius.

Kitas graikų mitologijos personažas – dievų pasiuntinys Hermis, Romos imperijoje žinomas Merkurijaus vardu, dažnai yra vaizduojamas su kitu stebuklingu įrankiu – kaducėjumi (graik. pasiuntinių lazda). Pasak legendos, Hermio sparnuotas kaducėjus turi galių sutaikyti priešus. Hermis, bandydamas kaducėjaus galias, įmetė jį tarp dviejų besipešančių gyvačių. Šios apsivijo sparnuotą su bumbulu lazdelę ir taikiai sustingo.

Juosianti žemę gyvatė – tai skandinaviškas jūros simbolis. Šio simbolio antipodas – senojo Egipto mitologinis Apofisas, grasinantis praryti Saulės laivą.

Kinų folklore upės dėl vingiuotų vagų yra vaizduojamos kaip gyvatės. Pasakose gyvatė už gerus poelgius žmonėms dovanoja perlus. Radę gyvatės išnaras, kinų pasakų herojai tampa turtuoliais. Gyvatė – tai ir vaisingumo simbolis.

„Krikšioniškoji žuvis”, daugelio Kristaus pasiekėjų naudojama kaip atsidavimo tikėjimui išraiška, taip pat labai senas simbolis. Žuvies kontūras buvo ankstyvosios krikščionių bažnyčios simbolis. Krikščionybės pasiekėjai budavo vadinami Pisciculi, o šio lotyniško žodžio šaknis reiškia „žuvį”. Tačiau nors ir kaip tvirtai įaugęs į krikščioniškąją tradiciją, šis simbolis nėra krikščionybės kūrinys. Dar iki jos gimimo prieš kelis šimtmečius daugelyje pagoniškų religijų šis simbolis vaizdavo Didžiąją deivą motiną. Jis buvo piešiamas kaip du labai siauri persikertantys pusmėnuliai – vienas jų vaizdavo pusmėnulį prieš jaunatį, kitas – iškart po jaunaties, kuomet mėnulis yra vos matomas.

Pentagrama – daugumos krikščionių laikoma „velnio ženklu”, turi ilgą istoriją. Pirmuosius jos naudojimo pėdsakus randame 3500 m. pr. Kr. senovės Mesapotamijoje, kur valdovai ją naudojo kaip simbolį, parodantį, kad jų galia siekia visas keturias žinomas pasaulio puses. Graikai geometrinę pentagramos simetriją laikė tobulumo ženklu. Pirmieji krikščionys ją laikė šventu simboliu, penkis žvaigždės kampus siedami su penkiomis Kristaus žaizdomis. Viduramžiais pentagramos reikšmė pradeda keistis. Inkvizicija ši simbolį tapatino su senovės dievais, laikomais blogio įsikūnijimu.

Viduramžiais paprasta pentagrama reiskė vasarą, o apversta – žiemą.

Vėliau sudaryta pentagrama iš pemkiakampės žvaigzdės su žmogaus figūra viduje, buvo orentuota į Dievą. Tai vadinamas „mikrokosminis” žmogus, simbolizuojantis keturis elementus: žemę, vėją, ugnį bei vandenį, o pagrindinė žvaigždės atšaka – galva – vazdavo sielą.

Ištrauka iš Paulo Coelho romano „Alchemikas”

− Iš ten, kur esu, − atsako Saulė, − aš galiu matyti Pasaulio Sielą. Ji bendrauja su mano siela, ir mudvi daruge padarome, kad augtų augalai ir, ieškodamos pavėsio, keliautų avys. Iš ten, kur esu, aš išmokau mylėti Pasaulį (o esu labai toli nuo jo). Žinau, kad jei nors kiek labiau psisiartinčiau prie Žemės, visa, kas joje yra, žūtų ir Pasaulio Sielos nebeliktų. Todėl mes stebime ir mylime vienas kitą iš tolo: aš Pasauliui duodu gyvybę ir šilumą, jis man duoda priežastį gyventi.

− Tu pažysti Meilę, − pakartoja jaunuolis.

− Ir Pasaulio Sielą, nes mudvi daug su ja kalbamės savo begalinės kelionės po visatą metu. Ir tam visai nebutina, kad geležis būtų panaši į varį, o varis – į auksą. Toje vienovėje kiekvienas atlieka savo apibrežtą vaidmenį. Tai būtų Taikos Simfonija, jei viską parašiusioji Ranka būtų sustojusi penktą dieną. Tačiau buvo šeštoji diena.

− Jei nebūtų buvę šeštosios dienos, nebūtų žmogaus, varis visuomet būtų varis, o švinas – švinas.

− Tam yra alchemija, − prakalbo vėjas. − Kad kiekvienas žmogus ieškotų ir rastų savąjį lobį, o po to stengtųsi tapti geresnis nei buvo ankstesniame gyvenime. Švinas bus atlikęs savo vaidmenį, kada Pasauliui nebereikės švino, ir tuomet jis turės virsti auksu.

Naudota literatūra:

1. Enciklopedinis žinynas „1000 pasaulio įžymybių“, Vilnius: „Tyrai“, 2000;
2. History and philosphy of alchemy – www.levity.com/alchemy/home.html;
3. A brief history of alchemy − www.chemsoc.org/exemplarchem/entries/2002/crabb/history.html;
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Alchemija;
5. Dviveidis sidabras – http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/05/05sid.html;
6. Po gyvatės ženklu – http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/01/1gyv.html;
7. Gyvsidabris – http://lt.wikipedia.org/wiki/gyvsidabris;
8. Paulo Coelho „Alchemikas“ – http://snobo.puslapiai.lt/alchem/alchem.htm;
9. History of Alchemy from Ancient Egypt to Modern Times – http://www.alchemylab.com/history_of_alchemy.htm;
10. Keisčiausi simboliai ir jų kilmė – http://www.sociumas.lt/Lit/nr15/simboliai.asp;
11. Mumifikacija – http://www.ancientegypt.co.uk/mummies/home.html;
12. D. Adomaitienė „Idomioji imunologija“, Vilnius: „Mokslas“ 1985.

Leave a Comment