Aktyvų rinka

` TURINYS
Įvadas 3
1. Kas yra pinigai? 4
1.1Pinigų funkcijos 4
2.Aktyvų rinka 6
2.1 Grąžos normos 6
2.2 Arbitražas ir dabartinė vertė 8
2.3 Aktyvai su vartojimo grąža 8
2.4 Aktyvų grąžos apmokestinimas 9
2.5 Aktyvų rinkos diskontavimas 9
Išvados 11
Literatūra 12Įvadas
Aktyvai (assets) – konkrečiam subjektui priklausantis fizinis turtas, finansinės vertybės bei turtinės teisės, turinčios ekonominę vertę.
Gamybos veiksnių rinkoje esantis kapitalas – tai fizinis kapitalas – turtas (pastatai, mašinos, įrenginiai ir t.t.) arba, kitaip tariant, gamybos fondai. Todėl kapitalo paklausa gamybos veiksnių rinkoje – tai fizinio kapitalo – gamybos priemonių, kurias firma nori įsigyti, – paklausa.
Tačiau kapitalui sukurti reikia laiko ir finansinių išteklių. Kiekvieną potencialų investitorių domina klausimas: kiek šiandien kainuoja viienas litas, kuris bus išmokamas ateityje. Atsakęs į šį klausimą investitorius nusprendžia: ar apsimoka investuoti savo pinigus ir kur juos investuoti. Investitoriaus pasirinkimą lemia daug veiksnių (palūkanų norma, kainų stabilumas, investitoriaus polinkiai, rizika ir t.t.).
Šiame darbe bus bandoma panagrinėti aktyvų rinkos sąvoką apibrėžiančius elementus – grąžos normas, arbitražą ir dabartinę veiklą, aktyvų skirtumų įvertinimą, aktyvus su vartojimo grąža bei aktyvų grąžos apmokestinimą.

Temos aktualumas : norima plačiau susipažinti su aktyvų rinka
Darbo objektas: Aktyvų rinka
Darbo tikslas: susipažinti su aktyvų rinka
Darbo uždaviniai:
1. išsiaiškinti kas yra aktyvų rinka, kaas jai priklauso.
2. suprasti arbitražo sąvoka.1. Kas yra pinigai?
Ekonominė termino “pinigai” prasmė skiriasi nuo kasdieninės prasmės. Žmonės dažnai sako “pinigai” kai jie turi omenyje pajamas ar turtą. (“Šis darbas duoda daug pinigų”, “Jis turi daug pinigų”). Tačiau ekonomikos teorijoje pinigai yra ak

ktyvai, kurie yra plačiai naudojami ir priimami mokėjimuose. Istoriškai, pinigų formos buvo nuo duonos ir kriauklelių, iki aukso ir sidabro, ar net cigarečių.

Moderniose ekonomikose labiausiai įprasta pinigų forma yra monetos ir banknotai, t.y. valiuta. Kita įprasta pinigų forma yra einamieji indėliai, – banko sąskaitos, iš kurių galima atlikti mokėjimus.1.1Pinigų funkcijos
Pinigai ekonomikoje atlieka tris naudingas funkcijas. Jie yra:
• mainų priemonė,
• apskaitos vienetas,
• vertės išsaugojimo priemonė.
1. Mainų priemonė

Ekonomikoje be pinigų prekyba vyksta natūrinių mainų pagalba, t.y. tiesiogiai mainant vienas prekes į kitas. Tačiau paprastai natūriniai mainai yra neefektyvus būdas prekiauti, kadangi surasti ką nors, kuris turi jums reikalingą prekę ir nori keisti ją į prekę, kurią jūs turite, yra ir sunku, ir užima daug laiko.

Pinigai išvaduoja nuo idealaus prekybos partnerio paieškos. Pinigai kaip mainų priemonė, ar būdas atlikti trransakcijas, sumažina žmonėms prekybos kaštus, laiką ir pastangas. Mainų priemonės turėjimas taip pat padidina našumą, nes žmonės gali specializuotis ekonominėje veikloje, kurioje jie yra labiausiai įgudę. Natūrinių mainų ekonomikoje, prekybos sunkumai verstų žmones gaminti sau maistą, drabužius ir būstą. Tokiu būdu, natūrinių mainų ekonomikoje galimybė specializuotis gerokai mažesnė.
2. Apskaitos priemonė

Kaip apskaitos vienetas, pinigai yra pagrindinis matas matuoti ekonominę vertę. Turėti vieningą vertės matą yra patogu, tai palengvina palyginimą tarp skirtingų prekių.

Pinigų kaip mainų priemonės ir apskaitos vieneto funkcijos yra artimai susijusios. Ka
adangi prekės ir paslaugos yra dažniausiai keičiamos į pinigus (mainų priemonės funkcija), išreikšti ekonominę vertę pinigais (apskaitos vieneto funkcija) yra natūralu. Priešingu atveju, mes lygiai taip pat galėtume išreikšti ekonominę vertę, tarkime, kviečių maišais.

Tačiau, mainų priemonė ir apskaitos vienetas yra ne visada tas pats daiktas. Šalyse su didele ir nepastovia infliacija, labai kintanti valiutos vertė lemia, kad vietiniai pinigai yra blogas apskaitos vienetas, kadangi kainos turi būti dažnai keičiamos. Tokiais atvejais, ekonominės vertės yra įprastai išreiškiamos stabilesniu apskaitos vienetu, tokiu kaip JAV doleriai, nors transakcijos gali būti vykdomos vietine valiuta.
3. Vertės išsaugojimo priemonė

Kaip vertės išsaugojimo priemonė (store of value), pinigai yra būdas laikyti turtą. Kraštutinis pavyzdys yra žmogus, kuris laiko visas savo santaupas grynaisiais pinigais po čiužiniu. Tačiau netgi tas, kuris išleidžia jo grynaisiais pinigais gautą darbo užmokestį per 10 minučių po jo gavimo, naudoja pinigus kaip vertės išsaugojimo priemonę, nors ir labai trumpai.

Dažniausiai tik pinigai yra mainų priemonė ar apskaitos vienetas, tačiau bet kuris aktyvas, pavyzdžiui, akcijos, obligacijos, ar nekilnojamas turtas, gali būti vertės išsaugojimo priemonė. Nors šie kiti aktyvų tipai duoda didesnę grąžą nei pinigai, kodėl žmonės naudoja pinigus kaip vertės išsaugojimo priemonę? Atsakymas yra kad tai lemia pinigų kaip mainų priemonės naudingumas, nors jų grąža yra santykinai nedidelė.
Pinigų kiekio matavimas: pi
inigų rodikliai

Pinigai yra apibrėžiami kaip aktyvai, kurie yra plačiai naudojami ir priimami mokėjimams. Šis apibrėžimas atrodytų turėtų aiškiai atskirti aktyvus, kurie turėtų būti laikomi pinigais, ir kurie – ne. Iš tikrųjų, atskyrimas tarp monetarinių aktyvų ir nemonetarinių aktyvų nėra toks aiškus.

Kadangi aktyvai skiriasi jų “pinigingumo” lygiu, joks vienintelis pinigų kiekio ekonomikoje matas – t.y. pinigų kiekis, kaip jis yra dažnai vadinamas – nebus visiškai patenkinantis. Dėl šios priežasties daugumoje šalių ekonomistai ir politikos formuotojai naudoja kelis skirtingus pinigų kiekio matus, kurie kartais skiriasi tarp šalių. Šie oficialūs matai yra žinomi kaip pinigų rodikliai (monetary aggregates): M0, M1,M2.
Pinigų rodikliai M0 ir M1

Siauriausiai apibrėžtas oficialus pinigų matas yra M0, kuris susideda iš grynųjų pinigų už centrinio banko ribų ir bankų bei kitų finansinių institucijų indėlių centriniame banke.

M1 susideda iš grynųjų pinigų bei indėlių iki pareikalavimo (kurie neduoda palūkanų). Kai kurios šalys taip pat į M1 įtraukia ir kai kurias palūkanas duodančių einamųjų indėlių formas. M1 yra galbūt arčiausiai teorinio pinigų apibrėžimo, kadangi visos jo su.dėtinės dalys yra aktyviai ir plačiai naudojamos mokėjimuose.
M2

Viskas, kas įeina į M1 plius kiti aktyvai, kurie yra truputį mažiau ”pinigiški”, sudaro M2. Lietuvoje tai taupomieji indėliai ir indėliai užsienio valiuta. Užsienyje faktinis M2 rodiklis skiriasi įvairiose šalyse, priklausomai nuo finansinių institucijų pobūdžio.

Terminuotieji indėliai yr

ra palūkanas duodantys indėliai su fiksuota trukme, ir priešlaikinis atsiėmimas dažniausiai baudžiamas palūkanų netekimu.
M3 ir M4

Šie platesni aktyvai, be M2, apima ir kitus aktyvus, tokius kaip didelius terminuotus indėlius, indėlius su apribotu naudojimu, komercinius popierius (trumpo laikotarpio didelių korporacijų vertybiniai popieriai), depozito sertifikatus, trumpo laikotarpio iždo vertybinius popierius ir pan.

Daug aktyvų, esančių M3 ir M4 (kaip ir kai kurie, sudarantys M2) yra ne pinigai griežtąja prasme, t.y. kad jie turi būti tiesiogiai priimami mokėjimuose. Pavyzdžiui, tokie aktyvai kaip iždo vekseliai ar komerciniai popieriai, kurie yra dalis plačių pinigų rodiklių, negali būti naudojami tiesiogiai prekėms pirkti. Tačiau, kadangi šie aktyvai gali būti greitai ir nebrangiai paversti į valiutą ar einamuosius indėlius, ekonomistai juos įtraukia į platesnius pinigų matus.
Svertiniai pinigų rodikliai

Pinigų rodikliai yra sudaromi paprasčiausiai sudedant įvairių finansinių aktyvų tipų sumas. Šis standartinis būdas matuoti pinigų kiekį ignoruoja faktą, kad kai kurie aktyvai, tokie kaip valiuta, yra daugiau “pinigiški”, nei kiti.

Kai kurie ekonomistai ėmė eksperimentuoti su svertiniais pinigų rodikliais. Šiame metode „labiau pinigai” turi didesnį svorį, nei „mažiau pinigai”.

Kelios studijos parodė, kad svertiniai pinigų rodikliai yra labiau naudingi pinigų matai nei standartiniai rodikliai. Tačiau nesutarimai dėl geriausio pasvėrimo būdą išlieka.2.Aktyvų rinka
2.1 Grąžos normos
“Iš tokios akivaizdžiai kraštutinės hipotezės gauname paprastą principą, kuris nulemia aktyvų gražos normas: jei aktyvų duodamas pinigų srautas yra visiškai žinomas, tai visų aktyvų graža privalo būti vienoda. Priežastis akivaizdi: jei vieno aktyvo grąža būtų didesnė ir abu aktyvai būtų visais atžvilgiais tapatūs, tai niekas nenorėtų pirkti aktyvo su mažesne grąžos norma. Todėl, esant pusiausvyrai, visi įsigyti aktyvai privalo turėti tą pačią grąžos normą”.
“Išnagrinėkime grąžos normų susidarymo procesą. Tarkime, jog A aktyvas parduodamas už p0 dabartinę kainą, ir yra laukiama, jog rytoj jis kainuos p1. Visi žino tiek dabartinę aktyvo kainą, tiek ir rytojaus. Kad būtų paprasčiau, tarsime, jog tarp nulinio ir pirmo laikotarpių jokių dividendų ar kitokių grynųjų pinigų neišmokama. Toliau įsivaizduokime, jog yra kita B investicija, kurios išmokamų palūkanų norma r; ją galima turėti tarp nulinio ir pirmo laikotarpių. Dabar apsvarstykime du įmanomus investicijų planus: investuoti vieną dolerį į A aktyvą ir jį parduoti ateinantį laikotarpį arba investuoti vieną dolerį į B aktyvą ir po vieno laikotarpio uždirbti r dolerių palūkanų.
Kiek šie investicijų planai bus verti pirmo laikotarpio pabaigoje? Iš pradžių paklauskime, kiek turėtume įsigyti aktyvo, norėdami investuoti vieną dolerį. Pažymėję tokią suma x, gauname lygtį
P0x = 1
arba

Iš to išeina, kad šio aktyvo vieno dolerio vertė būsimu laikotarpiu bus

Kita vertus, investavę vieną dolerį B aktyvą, būsimu laikotarpiu turėtume 1 + r dolerių. Jei, esant pusiausvyrai, laikome ir A, ir B aktyvus, tai į bet kurį aktyvą investuotas doleris privalo būti vienodai vertas antru laikotarpiu. Taigi gauname pusiausvyros sąlygą:

Kas atsitiktų, jei ši lygybė būtų pažeista? Tada tikrai būtų galima pasipelnyti. Pavyzdžiui, jei

tai žmonės, turintys A aktyvą, galėtų vieną jo vienetą parduoti už p0 dolerių pirmu laikotaroiu, o gautus pinigus investuotų į B aktyvą. Ateinantį laikotarpį jų investicija į B aktyvą bus verta p0(1 + r) ir tai bus daugiau už p1, tai matyti iš ankstesnės nelygybės. Todėl antru laikotarpiu jiems ne tik kad tikrai užtektų pinigų vėl įsigyti A aktyvo ir turėti jo tiek pat kaip ir anksčiau, bet pinigų dar ir liktų.
Tokia veikla – šiek tiek pirkti vieno aktyvo ir kažkiek parduoti kito, tikintis gauti užtikrintas pajamas, – vadinama nerizikingu arbitražu, arba sutrumpintai – arbitražu. Jei tik yra žmonių, ieškančių ,,tikrų būdų užsidirbti”, tai turėtume tikėtis, jog gerai veikiančios rinkos turėtų greitai pašalinti bet kokias arbitražo galimybes. Todėl pusiausvyros sąlygą galime suformuluoti dar kitaip – esant pusiausvyrai, arbitražo galimybių negali būti. Tai vadinsime arbitražo nebuvimo sąlyga.
Kaip minėtą nelygybę arbitražas vis dėlto pašalina? Pateiktame pavyzdyje ginšijome, jog jei

1 + r > p1/p0 , tai bet kuris A aktyvo savininkas norėtų jį parduoti pirmu laikotarpiu, nes gautų pinigų užtektų aktyvą vėl įsigyti antru laikotarpiu. Tačiau kam jie parduotų? Būtų pilna žmonių, norinčių parduoti A aktyvą už p0, bet niekas nebūtų kvailas tiek mokėti.
Tai reiškia, jog pasiūla viršys paklausą, todėl kaina nukris. Kiek ji nukris? Tiek, kad galiotų arbitražo (nebuvimo) sąlyga 1 + r > p1/p0” .2.2 Arbitražas ir dabartinė vertė
“Arbitražo sąlyga galime perrašyti patogesniu būdu kryžmai sudaugindami

Tai rodo, jog dabartinė aktyvo kaina privalo būti jo dabartinė vertė. Būsimųjų verčių palyginimą arbitražo sąlygoje iš esmės pavertėme dabartinių verčių palyginimu. Todėl jei galioja arbitražo nebuvimo sąlyga, tai galime būti tikri, jog aktyvai bus parduodami už dabartinę vertę. Bet koks nukrypimas nuo dabartinės vertės kainodaros palieka užtiktintą galimybę pasipelnyti”
Aktyvų skirtumų įvertinimas
“Arbitražo nebuvimo taisyklė remiasi prielaida, jog abiejų aktyvų paslaugos yra visiškai tapačios, išskyrus grynai piniginį skirtumą. Jei aktyvų paslaugų savybės skiriasi, tai jų skirtumus turėtume įvertinti prieš imdami nuobodžiai tvirtinti, jog abiejų aktyvų pusiausvyros grąžos norma privalo būti tokia pat.
Pavyzdžiui, vieną aktyvą parduoti gali būti lengviau negu kitą. Tai išreikšime sakydami, jog vienas aktyvas už kitą yra likvidesnis. Šiuo atveju reikėtų pakoreguoti grąžos normą, nes čia sunkiau surasti aktyvo pirkėją. Taigi, namas vertas 100 000 dolerių, turbūt yra mažiau likvidus aktyvas už 100 000 dolerių vertės iždo vekselius.
Be to, vienas aktyvas gali būti rizikingesnis už kitą. Vieno aktyvo grąžos norma gali būti užtikrinta, o kito – labai rizikinga”(ten pat).2.3 Aktyvai su vartojimo grąža
“Daugelis aktyvų duoda pinigines išmokas. Tačiau kitus aktyvus galima ir vartoti, pavyzdžiui, gyvenamąjį būstą. Jeigu gyvenate nuosavame name, tai nuomoti buto jums nereikia; todėl dalis ,,grąžos”, įsigijus namą, yra ta, kad jums nereikia mokėti nuomos už namą, kuriame gyvenate. Kitaip tariant, turite mokėti rentą sau. Pastarasis teiginys skamba keistai, tačiau leidžia įžvelgti svarbų dalyką”.
“Jūs nemokate sau išreikštos nuomos už galimybę gyventi savo name – tai tiesa. Tačiau, pasirodo, yra naudinga įsivaizduoti, jog namo savininkas tai daro numanomai. Jūsų namo numanomos nuomos norma yra ta nuomos norma, už kurią galėtumėte panašų namą išnuomoti. Lygiareikšmiška, t. y. Nuomos norma, už kurią savo namą galėtumėte išnuomoti kam nors kitam atviroje rinkoje. Nusprendę ,,savo namą išnuomoti sau” prarandate galimybę gauti nuompinigius iš ko nors kito ir taip patiriate galimybės kaštius.
Laukiamą metinį jūsų namo vertės pakilimą doleriais pažymėkime A. Pilnoji nuosavo namo grąža yra T nuompinigių grąžos ir A investicijų grąžos suma. Jei jūsų namas iš pradžių kainavo P, tai pradinės investicijos į gyvenamąjį būstą pilnoji grąžos norma yra

Ši pilnoji grąžos norma susideda iš vartojimo grąžos normos T/P ir investicijų grąžos normos A/P” .2.4 Aktyvų grąžos apmokestinimas
“JAV mokesčių valdyba (Internal Revenue Service) apmokestinimo tikslais skiria dvi aktyvų grąžos rūšis. Pirmoji – dividendų, arba palūkanų, grąža. Jie išmokami periodiškai – kasmet ar kas mėnesį – kol pasibaigia aktyvo trukmė. Pakūkanų norma, ta pačia norma, kurią reikia mokėti už savo darbines pajamas.
Antroji grąžos rūšis vadinama kapitalo prieaugiu. Kapitalo prieaugis įvyksta aktyvą pardavus už kainą, viršijančią jo įsigyjimo kainą. Kapitalo prieaugis apmokestinamas tik iš tikrųjų pardavus aktyvą. Pagal dabartinius įstatymus kapitalo prieaugis apmokestinamas ta pačia norma kaip ir paprastos pajamos, tačiau yra siūloma jį apmokestinti palankesne norma” (Varian, 1999, p. 185).
“Skirtingi aktyvai apmokestinami nevienodai, ir todėl arbitražo taisyklė, lygindama grąžos normas, privalo įvertinti apmokestinimo skirtumus. Tarkime, vienas aktyvas išmoka palūkanas, kurių norma prieš sumokant mokesčius yra rb, o kito neapmokestinamo aktyvo grąžos norma re. Jei asmenys, kuriems taikoma pajamų mokesčių norma t, turi abu aktyvus, tai privalo būti
( 1 – t )rb = re.
Tai reiškia, jog, sumokėjus mokesčius, abiejų aktyvų grąža privalo būti tokia pat. Kitaip asmenys nenorėtų turėti abiejų aktyvų – jiems visada apsimokėtų vien tik tą aktyvą, kurio grąža, sumokėjus mokesčius, yra didžiausia. Žinoma, čia neatsižvelgėme į tokius aktyvų skirtumus, kaip likvidumas, rizika ir t.t.”.2.5 Aktyvų rinkos diskontavimas
“Diskontavimas (discount) – tai esamosios (dabartinės) vertės nustatymas pajamoms, kurios bus gautos ateityje”.
“Būsimųjų pajamų dabartinė vertė yra mažesnė. Kadangi tos pajmos bus gautos tik ateityje, negalima gauti už jas palūkanų tol, kol pajamos iš tikrųjų bus gautos.
Diskontuota (esamoji) būsimųjų pajamų vertė nustatoma iš formulės:

Čia DVP – diskontuota (esamoji) pajamų vertė;

r1 – po 1 metų iš kapitalo gaunamos pajamos;

r2 – po 2 metų iš kapitalo gaunamos pajamos;

rt – po t metų iš kapitalo gaunamos pajamos;

i – palūkanų norma.
Tobuloje paskolų rinkoje renkamasi pagal diskontuotas (esamąsias) vertes. Jeigu kapitalų DVP bus lygios, tai rinkoje juos parduos už tą pačią kainą.
Kiekvieną firma stengiasi maksimizuoti savo pelną. Todėl ji veikia taip, kad maksimizuotų grynųjų pinigų įplaukų DVP, kuri savo ruožtu maksimizuoja ir kiekvieno akcininko akcijų rinkos kainą. Vertybinių popierių esamosios vertės nustatomos analogiškai.

Vertybinis popierius (securities) – dokumentas, teikiantis jo turėtojui kokią nors turtinę teisę.
Vertybinius popierius išleidžia valstybė arba privačios firmos. Svarbiausios vertybinių popierių rūšys yra akcijos ir obligacijos.

Akcija (share) – vertybinis popierius, kuris pažymi, kiek investuota lėšų į akcinę bendrovę (firmą).
Akcijos savininkas turi teisę gauti dalį firmos pelno, kuris vadinamas dividendu. Akcija yra nuosavybės titulas, todėl ją įsigijus tampama firmos bendraturčiu kartu su kitais akcininkais.
Jeigu akcininkas turi tokį akcijų kiekį, kuris jam užtikrina balsų persvarą priimant sprendimus akcininkų susirinkime, tai sakoma, kad jis turi kontrolinį akcijų paketą.
Akcijų savininkas dalį jų ar visas gali parduoti (jeigu nori). Akcijų kaina nustatoma iš formulės:

čia rt – pajamos, gaunamos per t metų;

i – palūkanų norma.

Obligacija (bond) – vertybinis popierius, suteikiantis teisę jos turėtojui gauti iš anksto nustatytas metines pajamas.
Obligacija nuo akcijų skiriasi:
Obligacijų turėtojai nėra firmos savininkai, o tik jos kreditoriai, t.y. skolina pinigus firmos savininkams.
Obligacijų turėtojai gauna nustatytąsias pajamas, o akcinikų dividendai svyruoja.
Obligacijos yra terminuotos. Pasibaigus terminui, skolininkai turi jas išpirkti, sumokėdami nominaliąją kainą.
Obligacijų turėtojai gali jas parduoti kam tik nori” (Snieška ir kt., 2003, p. 196-198).Išvados
Aktyvų rinka yra laikoma visą aibė rinkų, kuriose žmonės perka ir parduoda realius ir finansinius aktyvus, pavyzdžiui, auksą, būstą, akcijas, ir obligacijas.
Visi aktyvai, kurių išmokos yra užtikrintos, privalo turėti tokią pačią grąžos normą esant pusiausvyrai. Kitaip būtų nerizikingo arbitražo galimybė. Jei visų aktyvų grąžos norma privalo būti tokia pati, tai visi jie turi būti parduodami už dabartinę savo vertę.Literatūra
1. Wannacott, P., R. 1998. Mikroekonomika. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
2. Varian, Hal. R. 1999. Mikroekonomika. Vilnius: Margi raštai.
3. Ilvinas, T. 1991. Ekonomikos teorija. Vilnius:Mintis.
4. Rastienė, A. 2002. Mikroekonomika. Paskaitų ciklas. Vilnius: Vilniaus vadybos kolegija.
5. Gavelis, V., Klimašauskaitė D. 2000. Mikroekonomika. Vilnius: Enciklopedija.
6. Snieška, V., Startienė G. 2003. Mikroekonomika. Kaunas: Technologija.

Leave a Comment