Žemaitijos paviršius

Žemaitijos paviršius

Lietuvos teritorija pasižymi kraštovaizdžio įvairumu, kitaip sakant, pasikeitimai, važiuojant netgi neilgą kelią, pastebimi labai dažnai. Vienur vyrauja griežtos ribos, kitur ne taip ryškios. Geografinė aplinka, kurioje mes gyvename ir dirbame yra labai nevienalytė. Jos būdingiausia savybė – susiskaidymas į įvairaus dydžio, atitinkamų gamtinių sąlygų ir reikšmės teritorijas, kurias priimta vadinti geografiniais landšaftais.
Dažnai girdime žodžius: “Kalvotoji žemaitija”, “Kur kalnai, ten žemaičių kraštas” ir t.t. Tačiau retas žmogus susimąsto, kaip yra iš tikrųjų?
Žemaitija randasi Lietuvos šiaurės vakaruose. Tai yra labai gražus, palyginti kaalvotas kraštas, tačiau netrūksta ir lygumų bei žemumų. Ūksmingas Žemaičių aukštumų duburiuotumas, pavienių viršukalnių iškilmingumas, nepatirtai nuteikia kiekvieną žmogų. Tankiausias upių tinklas yra Žemaičių aukštumos pietvakarinėje dalyje, nes čia iškrinta daugiausia kritulių, dideli paviršiaus nuolydžiai. Žemaitijos šiaurėje plyti didžiulė Ventos vidurupio žemuma, kurioje teka tuo pačiu pavadinimu vadinama upė – Venta su savo intakais: Virvyčia, Varduva, Šerkšne ir kt. Į rytus nuo Ventos vidurupio žemumos įsiterpusi Žiemgalos žemuma, nuo kurios į pietus stūkso milžiniškas Linkuvos kalvagūbris. Taip pat žemaitijos rytinėje dalyje yra dalis Mūūšos Nemunėlio žemumos, o vakaruose plyti, nemažą dalį žemaitijos užimanti Pajūrio žemuma. Kiek piečiau nuo šios žemumos slūgso Karšuvos žemuma, o tarp šių gražių žemumų plyti Vilkyškio kalvagūbris. Na, o pati didžiausia žemaitijos aukštuma, užimanti kone visą jos plotą, yra Že

emaičių aukštuma. Šioje aukštumoje randasi trys aukščiausios žemaitijos viršūnės: Šatrija (228,7m.), Girgždutė (228,0m.) ir Medvėgalio kalnas (234,6m.).

ŠATRIJA

Šatrija, tu senute meili.
Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!
Daug, oi daug pasakyti gali
Apie mūsų didžius pranokėjus.
Maironis

Retas kas nežino, kad didžiausias Lietuvoje akmuo – Puntukas, o garsiausias kalnas – Šatrija, tačiau kuo jis garsus, ne kiekvienas kraštotyrininkas galėtų pasakyti. Šatrijos kalnas, vadinamas kalva, nėra Lietuvoje aukščiausias, jis yra 2km į pietryčius nuo Luokės. Šatrija išgarsėjo tuo, kad vieni žemaičiai ją laikė šventa, o kiti – prakeikta vieta, nes į jos viršūnę skrisdavusios raganos puotauti su velniais.
Apie Šatrijos kalną, kaip raganų susibūrimo vietą prieš šimtą ir daugiau metų buvo kalbama kaimuose ir miestelių bažnyčiose. Nuo velnių buvo ginamasi kryžium, o nuo jų bendrininkių raganų – teismais. Velniai, tai prieš Dievą sukilę anngelai; jie nepagaunami ir nenubaudžiami, raganos gaudomos ir deginamos. Jos – mitinės, fantastinės būtybės, o už jų kaltes deginami tikri ir gyvi žmonės. Kaip Šatrijos raganos drauge su kitų vietovių raganomis buvo gaudomos, tardomos, teisiamos ir deginamos, galima sužinoti iš dokumentų rinkinio “Raganų teismai Lietuvoje”.
Šatrijos raganos savo išdaigas krėsdavo Joninių naktį, o Joninės XVII a. buvo pripažintos pagoniškomis. 1632m. jėzuitai su vietiniais kunigais, apsirengę liturginiais rūbais, Joninių vakarą vyko už miesto, kur miestiečiai pagal seną paprotį kūreno laužą ir linksminosi, ir vi

isus pobūvio dalyvius išvaikė. Kas ligi tol buvo šventa, pasidarė prakeikta. Dėl to stebėtis nereikia.
Šatrija – tai kalva, turinti dvi viršūnes, aukštesnę, kurioje yra apskrita 60-65 m. skersmens aikštelė, jos pietinį ir pietrytinį kraštą yra supęs 65-70m. ilgio pylimas. Žemiau pylimo yra 65m ilgio terasa, turėjusi atskirą pylimą. Pylimų ir griovių liekanos ir lipdytos keramikos radiniai rodo, kad čia I mūsų eros tūkstantmetyje būta įtvirtintos gyvenvietės. Greta piliakalnio stovėjusi sodyba, kurios vietoje rasta geležies amžiaus keramikos, o nuo XIII – XIV a. kapinyne – kovos kirvių ir įrankių. Šatrija buvo svarbi žemaičių apeigų vieta iki pat protų aptemimo laikotarpio, kol į Šatrijos kalną ėmė brautis velniai ir pas juos į puotas skraidyti Dievo išsižadėjusios raganos.


Taip pat Žemaitijoje gana daug ežerų, ežerėlių, upių, upelių. Netgi jau minėtoje Žemaičių aukštumoje, jų randasi tikrai nemažai. Šiaurinėje dalyje plyti Platelių ežeras, kiek piečiau – Mastis, Lūkstas ir Biržulis. Taip pat čia teka ar išteka galybė upių: Virvyčia, Kražantė, Akmena, Minija, Venta ir kt. Žemaitijos pietuose teka labai graži upė Mituva, o nuo jos į vakarus – Jūra, su savo intakais, Šešuva ir Akmena. Prie pat Nemuno žiočių savo vadenis varo upė Minija. Žemaitijos šiaurėje teka Šventoji ir Akmena, dar vadinama Dane. Netoli Šiaulių banguoja Rėkyvos ežeras, o prie Plungės – Germanto.

BALTIJOS JŪRA, JOS KR

RANTAI. GINTARAS

Žemaitijos vakaruose atsiveria labai gražus vaizdas į Baltijos jūrą, sunku įsivaizduoti Baltiją be Lietuvos ir Lietuvą be Baltijos. Baltija – mūsų liaudies pasakose, padavimuose ir legendose. Baltija – mūsų poetų eilėse, dainių dainose, dailininkų kūriniuose. Už Baltiją kraujas liejosi, Baltijoje prakaitą braukiam, per Baltiją svečius kraštus ir žmones pažįstam, savo triūso vaisiais prekiaujam. Baltija, tai mes, mūsų praeitis, ši diena ir rytojus. Tik 99 km. smėlėto pajūrio ruoželis Lietuvą sieja su Jūra, bet kas iš mūsų nemyli Baltijos. Tai yra palyginti dar visiškai jaunutė jūra, vos 13 tūkst. m. O atsirado jinai, kai ledynai atsitraukė iš jos dubumos. Šalta ir nyku tuomet buvo aplinkui, krantų nepuošė nei auksinės smėlio kopos, nei garbanoti pušynai. Žmogus anksčiau šalia Baltijos retokai užklysdavo, tad tikslaus to meto jūros pavadinimo mes ir iki šiol nežinom. Plačiau po pasaulį Baltijos jūrą išgarsino GINTARAS. Tolimais ir vingiuotais keliais jau prieš gerą trejetą tūkstančių metų jis nukeliavo į Kartaginą, Kretą, pas artimųjų rytų gražuoles ir net pas rūsčius Egipto faraonus. Pats Herodotas rašė, kad kažkur Šiaurėje telkšanti nuostabi jūra, kurios krantai nusėti žėrinčiu gintaru.
Pirmasis rašytinis paminklas, kur sutinkamas Baltijos vardas (BALCIAM), buvo garsiojo Pleinijaus vyresniojo aprašymas, tik ten Baltija buvo ne jūra, o Baltijos sala vadinama. Dešimtame mūsų eros amžiuje jau ir Mū

ūsų jūrą pirmą kartą pavadino Baltija. Anot metraštininko Adomo Bremeniečio, per skitų kraštą driekiasi “ MARE BALTICUM”, kurios krantus saugo danai ir Normanai. Lietuvos Pajūrio gamtos grožis, jo mažumas, o gal ir tai, kad mūsų tautos vartai į jūrą buvo sunkiai iškovoti, išugdė mumyse gilią meilę gintaringajam pajūriui, nuoširdų sielojimąsi dėl jo dabarties ir ateities.



Visai netoli Baltijos jūros plyti Krokų lankos ežeras. Taip pat žemaitija gali didžiuotis, nes jos teritirijoje yra pats žemiausias Lietuvos taškas – Rusnės sala (-1,3m.)
Taip pat žemaitijoje netrūksta drėgmės, o su ja ir pelkių. Visai netoli Krokų lankos, plyti 3 didžiulės pelkės – tai Rupkalvių pelkė, Aukštumala ir Tyrai. Taip pat netoli gražiausios Lietuvoje upės Dubysos, randasi dar kelios pelkės, t.y. Didysis Tyrulis, Tytuvėnų tyrelis, Praviršulio tyrulis. Karšuvos žemumoje slūgso dar dvi pelkės: Artoji ir Laukesa. Žemaitijos šiaurėje plyti didžiulė Kamanų pelkė.
Matyt nėra Žemaitijoje vaizdingesnės ir gamtiniu požiūriu turtingesnės vietovės, kaip Platelių apylinkės. Kalvotas, gūbriuotas pakraštinių moreninių darinių reljefas su pelkėtom daubom ir ežerais, apgaubtas tamsiais eglynais ir plačiašakiais ąžuolais, neatskiriamai suaugęs su senaisiais vienkiemiais ir medinėmis bažnytėlėmis pasipuošusiais miesteliais. Čia į vakarus besileidžiantis Ž|emaičių aukštumos šlaitas, atsuktas vakariniams pajūrio vėjams ir lietums. Visa ir gamta, ir žmogus – tebeturi ryškių žemaitiškų bruožų: čia uždaros erdvės, koloringos tamsios spalvos, žemo dangaus prispaustos paslaptingos pakelių koplytėlės. Tai rūkų ir ūkanų kraštas, su kuriuo suaugo šimtmečiais gyvenusios kuršių ir žemaičių kartos. Platelių ežere yra 7 salos, užimančios 20 ha plotą; kiekviena su savitu pavadinimu, įdomia istorija. Vidutinis ežero gylis 10,9m , tačiau dugnas labai nelygus, daug duburių bei seklumų. Vidutinis ilgis- 146,5m virš jūros lygio, per didžiuosius polaidžius vanduo pakyla 0,5m.
Taip pat šiose įspūdingai gražiose teritorijose plyti didžiulis Žemaitijos nacionalinis parkas.
Plačiau apie Žemaitijos nacionalinį parką
• Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 metų balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu.
• Parkas užima 21700 ha plotą.
• Parko tikslas išsaugoti, tvarkyti ir naudoti gamtiniu bei kultūriniu požiūriu vertingiausias Žemaitijos teritorijas.
• Svarbiausias parko uždavinys išsaugoti didžiausią Žemaitijoje Platelių ežeryną, jo apylinkes, šio parko teritorijoje esančius unikalius geomorfologinius kompleksus, pelkes su retomis augalų ir gyvūnų rūšimis, Žemaičių kraštui būdingus etnografinius kaimus, parko teritorijoje esančius piliakalnius, urbanistinius paminklus, Šventorkalnio archeologinę zoną su piliaviete, Žemaičių tautodailės paminklus. Parkui pavesta rūpintis ir tuo, kad būtų garantuota Platelių ežeryno ekologinė pusiausvyra, atkurti sunaikinti ir pažeisti gamtiniai, kultūriniai kompleksai bei objektai. Paskutiniaisiais metais parke nuolat organizuojami gamtinės aplinkos, etnokultūros paveldo, kiti moksliniai tyrinėjimai, stebėjimai, kaupiama informacija.
• Parko teritorijoje daugiausia gyvena žemaičiai, kurie, palyginus su kitomis Žemaitijos vietomis, dar gerai yra išlaikę savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus.
• Čia puoselėjamos, gaivinamos senosios Žemaitijos krašto kultūros tradicijos, šventės, sutraukiančios daug tuo besidominčių žmonių.
• Tuo pat metu parke vystoma ir rekreacinė veikla, pirmumą suteikiant pažintinio pobūdžio turizmui.
• Čia ribojama ūkinė veikla, teršianti aplinką ir nesusijusi su nacionalinio parko funkscijomis bei jo gyventojų interesais.
• Siekiama, kad bet kokia ūkinė, rekreacinė bei kita veikla iš esmės nekeistų Žemaitijos nacionalinio parko unikalaus kraštovaizdžio.
• Parkui būdinga itin didelė landšaftų ir biotipų įvairovė, garsėjanti etninės kultūros paminklais ir geromis sąlygomis rekreacinei veiklai.
• Priklausomai nuo teritorijos gamtinio potencialo, ūkinio įsisavinimo ir kultūros paveldo objektų gausos, parkas suskirstytas į 90 teritorinių funkcinių kompleksų, kurie sąlygiškai skirstomi į 12 grupių. Tai gamtiniai rezervatai bei gamtos, kultūros draustiniai, Žemaičių Kalvarijos urbanistinis draustinis, kultūros vertybių apsaugos, poilsio įstaigų, kaimiškosios rekreacijos, gyvenviečių, apsauginių miškų, žemės ūkio zonos, rekreaciniai želdynai, agroparkai, gamtos reljefas.
• Išskirtinio dėmesio vertas Žemaičių Kalvarijos urbanistinis draustinis, užimantis 150 ha. Tai Žemaitijos miestelis, išlaikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios užstatymo struktūrą, kuriame yra daug architektūros, dailės, archeologijos, istorijos paminklų. Kasmet liepos mėnesį vyksta garsieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kurių metu lankomos unikalios Kristaus Kančios kelio, kuris tęsiasi daugiau kaip 4 km, koplyčios ir giedamos archaiškos žemaitiškos giesmės. Šių koplyčių yra 19. Jos miestelyje (anksčiau vadinosi Gardai) ant natūraliai susiformavusių kalvų buvo pastatytos 1637-1639 metais.
• Istoriniai šaltiniai rodo, kad dabartinėje Žemaičių nacionalinio parko teritorijoje žemaičiai įsikūrė XI-XIII amžiais, išstūmę ir asimiliavę kuršių gentis. Čia iki šiol yra išlikusių akmens amžiaus stovyklų pėdsakų, piliakalnių, alkakalnių, senkapių iš viso daugiau kai 30 archeologinių paminklų.
• Istoriniu požiūriu parke įdomiausi Žemaičių Kalvarijos, Grigaičių, Užpelkių, Pučkorių, Gegrėnų, Mikytų kaimų piliakalniai, alkakalniai, esantys Vilkų, Godelių, Mikytų kaimuose. Iš architektūros paminklų savo verte labiausiai išsiskiria Beržoro (statyta 1749 metais), Platelių, Žemaičių Kalvarijos bažnyčios, senovinės sodybos, malūnas.
• Su šio krašto istorija lankytojai plačiau gali susipažinti Platelių, Žemaičių Kalvarijos muziejėliuose, Bukantėje veikiančiame rašytojos Žemaitės muziejuje.
• Parko teritorijoje saugoma apie 60 dailės paminklų. Tai daugiausiai žemaitiški kryžiai, koplytėlės, skulptūros, senųjų liaudies meistrų nutapyti paveikslai. Kryžiai ir koplytėlės dar ir mūsų laikais šiame krašte tebestatomi pakelėse, tvirtinami prie medžių.
• Žemaičių nacionalinis parkas didžiulė šio krašto vertybė. Jis išlaikomas iš valstybės lėšų. Parkas šiandien įvairiais būdais, dažnai apie tai net nemąstant, siaurinamoje ir niveliuojamoje Žemaitijoje tampa savotiška žemaitiškumo sala, kur administracinėmis priemonėmis bandoma išlaikyti tai, kuo šis kraštas unikalus, turtingas ir įdomus visai Lietuvai, visam pasauliui.


Taigi vis dėlto žemaitijoje netrūksta nieko, yra ir aukštumų, ir upių, ir ežerų, ir netgi pelkių. Šis kraštas pasižymi itin vešlia augalija bei palyginti sveiku klimatu. Žemaičiai gali didžiuotis, kad gyvena tokiame puikiame bei turtingame krašte.

Informaciją gavau iš:

 Lietuvos valsčiai “Plateliai”
 Č. Kudaba “ Apie Lietuvos žemę”
 J. Jurginis “ Tėvynės pažinimas”
 INTERNETAS

Leave a Comment