Salomėja Nėris
,,Maironiui“
Salomėja Nėris (Bučinskaitė – Bučienė) XX a. lietuvių neoromantinė, rašiusi poemas („Eglė žalčių karalienė“, „Poema apie Staliną“…), eilėraščius (žymiausi rinkiniai: „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“…). Rinkinys „Prie didelio kelio“ – Salomėjos Nėries testamentas. Eilėraščių rinkinys nepraėjo tuometinės cenzūros, todėl buvo žymiai pakeistas ir išleistas pavadinimu „Lakštingala negali čiulbėti“. Originalioji versija buvo išleista po poetės mirties tik kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Eilėraščio pavadinimas „Maironiui“ parodo poetės pasirinktą adresatą – dvasininką, poetą, S. Nėries autoritetą – Maironį. Šių poetų artima kūrybos tematika – Tėvynės meilė. Iš eilėraščio parašymo datos ir vietos (1942.I.15, Ufa) žinome, jog tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, Lietuva okupuotas, todėl S. Nėris toli nuo Tėvynės, į kurią negali sugrįžti. Ufoje poetė jautėsi labai vieniša (tai liudija dienoraščio ištraukos). Tai ir įtakojo eilėraščio tematiką – Tėvynės meilė, ilgesys. Sudėtingai lyrinio „aš“ nuotaikai ir būsenai reikšti autorė naudoja įvairias veiksmažodžio formas. Visame eilėraštyje vyrauja esamasis laikas – išpažinties momentas, tarsi skausmo skundas, praeities ir ateities jungtis („sako“, „negaliu atsipeikėt“, „gena gena “, „nenoriu sau geresnio nieko“). Naudojamas ir būtasis kartinis laikas kuris tiesiogiai reiškia praeitį („keikei“, „surūstėjai“ ,“mylėjau“, „gerbiau“).