Salomėja Nėris
,,Maironiui“
Salomėja Nėris (Bučinskaitė – Bučienė) XX a. lietuvių neoromantinė, rašiusi poemas („Eglė žalčių karalienė“, „Poema apie Staliną“…), eilėraščius (žymiausi rinkiniai: „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“…). Rinkinys „Prie didelio kelio“ – Salomėjos Nėries testamentas. Eilėraščių rinkinys nepraėjo tuometinės cenzūros, todėl buvo žymiai pakeistas ir išleistas pavadinimu „Lakštingala negali čiulbėti“. Originalioji versija buvo išleista po poetės mirties tik kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Eilėraščio pavadinimas „Maironiui“ parodo poetės pasirinktą adresatą – dvasininką, poetą, S. Nėries autoritetą – Maironį. Šių poetų artima kūrybos tematika – Tėvynės meilė. Iš eilėraščio parašymo datos ir vietos (1942.I.15, Ufa) žinome, jog tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas, Lietuva okupuotas, todėl S. Nėris toli nuo Tėvynės, į kurią negali sugrįžti. Ufoje poetė jautėsi labai vieniša (tai liudija dienoraščio ištraukos). Tai ir įtakojo eilėraščio tematiką – Tėvynės meilė, ilgesys. Sudėtingai lyrinio „aš“ nuotaikai ir būsenai reikšti autorė naudoja įvairias veiksmažodžio formas. Visame eilėraštyje vyrauja esamasis laikas – išpažinties momentas, tarsi skausmo skundas, praeities ir ateities jungtis („sako“, „negaliu atsipeikėt“, „gena gena “, „nenoriu sau geresnio nieko“). Naudojamas ir būtasis kartinis laikas kuris tiesiogiai reiškia praeitį („keikei“, „surūstėjai“ ,“mylėjau“, „gerbiau“). Ji lyg opozicija: Maironis – „aš“. Būsimasis laikas („atsigręžt neleis“ , „išgirsiu“, „bus atpildas“) – netikėjimas, viltis kartu su neviltimi. Pirmosios dvi eilėraščio strofos – atsigręžimas į praeitį, kitos dvi – žvilgsnis į ateitį. Trečios strofos eilutė “Aplink žemę skridusi su vėtrom“ atskiria laiko ir erdvės kitimą iš praeities į ateitį. Antroje strofoje pasikartojantys klaustukai ir brūkšniai rodo lyrinio „aš“ emocingumą. Žodžių junginys „dievo rykštė“ simbolizuoja likimą, o epitetas „pikto“ sudaro tamsaus, niūraus, blogas emocijas sukeliančio likimo įvaizdį. „Kelias“ simbolizuoja gyvenimą, kuris yra laikinas, nesuvaldomas ir nieko žmogui jame pakeisti negalima. Tai galime suprsti iš retorinių lyrinio „aš“ klausimų, rodančių bejėgiškumą: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/ ar galėjau – tais pačiais kelias?“ O paskutinės dvi šios strofos eilutės rodo, jog žmogus yra bejėgis ir , jog yra kažkas didingesnio už jį, kuris nulemia žmogaus gyvenimą, likimą.
Lyrinio „aš“ troškimą „tik prie žemės prisiglaust brangios“ galime suprasti dvejopai. Tai gali reikšti jo begalinę meilę žemei, prisirišimą prie jos, tačiau kartu tai ir noras nusinešti skausmą anapus ( į kapus). Salomėjos Nėries „Maironiui“ (iš rinkinio „Prie didelio kelio“) – elegiškas eilėraštis, kupinas skausmo, nevilties. Lyrinį „aš“ persekioja praeities klaidos ir ateities baimė – jos nežinomybė.