PINIGAI IR ŠIUOLAIKINIAI BANKAI
1. Pinigų funkcijos. Istorinė pinigų raida.
Pinigai- tai teisė į prekes, materialines (kultūrines) gėrybes. Šiandien nerasime nė vienos žmogaus veiklos srities, kur būtų galima apseiti be pinigų. Kiekvienoje ekonominėje sistemoje visos vertės išreiškiamos pinigais. Už suteiktas paslaugas ir parduotas prekes gautus pinigus keičiame į kitas mums reikalingas prekes ir paslaugas, grąžiname skolas, kaupiame turtą ir t.t. Nė vieno ekonominio reiškinio ar proceso negalima paaiškinti be kainos, o kaina yra ne kas kita kaip pinigų atspindys. Pinigai-visuotinis vertės ekvivalentas, atliekantis mainų, kaupimo, vertės mato,cirkuliacijos ir mokėjimo priemonių funkciją. Pinigai yra apibrėžiami ne pagal jų esmę, bet pagal tas funkcijas, kurias ji atlieka ekonominiame gyvenime. Vadinasi , kiekvienas daiktas, kuris atlieka atitinkamas funkcijas, bus pinigas. Pinigai atlieka šias funkcijas: prekių pirkimo, kainos nustatymo, mokėjimo priemonės ir taupymo funkciją. Pinigai yra tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Jų dėka įvyksta pirkimo –pardavimo aktas. Pinigai supaprastina ir palengvina prekių pirkimą. Įsivaizduokime, kad pinigų nėra ir prekių savininkai maino betarpiškai prekę į prekę. Tokie mainai yra vadinami barteriniais mainais. Pinigai yra prekių mainų produktas.Žinome kad žiloje senovėje vyko natūriniai mainai. Dabar tai vadinama barteriniais mainais. Tiesioginiuose mainuose pinigai yra nenaudojami: viena prekė ar paslauga yra tiesiogiai mainoma į kitą pvz.; fermeris, kuris specializuojasi mėsos gamyboje turi surasti alkaną siuvėją ir iš keisti mėsą į kostiumą. Norėdamas gauti medicinos paslaugą , fermeris turi susirasti alkaną gydytoją. Primityvus tiesioginių mainų sandoris pavaizduotas pav. Mėsa pereina iš F į S
Drabužiai pereina iš S į F Įsivaizduokime, kad pinigų nėra ir prekių savininkai maino betarpiškai prekę į prekę. Tokie prekių mainai yra vadinami barteriniais mainais.Nes prekių mainai atsirado anksčiau negu pinigai.P Pinigai yra prekių mainų produktas. Barterinių mainų prasmė yra ta, kad prekių savininkas nenaudingą arba mažai naudingą jam prekę maino į jam naudingesnę prekę. Šiandien iš viso neįmanoma įsivaizduoti, kad galėtų vykti barteriniai mainai tarkim, tarp miesto autobusų parko ir keleivių, kuriuos jis aptarnauja. Padėtis keičiasi iš esmės kai atsiranda pinigai kaip prekių mainų tarpininkas. Esant pinigams, prekių ir pinigų mainai suskyla į du santykinai vietos ir laiko atžvilgiu savarankiškus aktus: pardavimą ir pirkimą. Šiuo atveju neišnyksta sunkumas surasti pirkėją. Tačiau pardavus prekę už gautus pinigus nesunku nusipirkti bet kurią kitą prekę tik, svarbu turėti reikiamą pinigų sumą. Taip pinigai taupo prekių gamintojų ir pirkėjų laiką , palengvina mainus. Pinigais yra nustatomos kainos. Bet kurioje valstybėje jos nustatomos nacionaline valiuta: litais doleriais svarais it t.t. Atskirais atvejais kai nacionalinė valiuta dėl sparčios infliacijos pasidaro nebepatikima, gali atsirasti dvejopos kainos:jos gali būti nustatomos ir stabilia užsienio valiuta, ir pagal faktiškai nusistovėjusį kursą- kaina paskaičiuota nacionaline valiuta.taip buvo Vokietijoje po Pirmojo Pasaulinio karo. Nustačius kainą stabilia valiuta, nereikia nuolat keisti kainų etikečių, o prekės kainą galima apskaičiuoti remiantis valiutos kursu. Dvejopos kainos rodo valiutos nestabilumą. Pinigai atlieka apskaitos priemonės funkciją. Jų dėka, naudojant kainas, nustatoma bendra gamybos apimtis (firmos, šalies) produkcijos gamybos kaštai, jie lyginami su gaunamomis piniginėmis įplaukomis ir nustatomas pelno dydis. Ir t.t. Pinigai yra sukauptas , esamas ir būsimas turtas. Pinigų savininkas gali juos išleisti tuoj pat arba atidėti prekių pirkimą vėlesniam laikui. Jeigu prekių pirkimas atidedamas vėlesniam laikui, tai pinigai atlieka taupymo funkciją. Pinigais yra grąžinama skola už gautas prekes ir paslaugas. Tokiu atveju pinigai atlieka mokėjimo funkciją. Šia pinigų funkcija grindžiamos piniginės paskolos. Tokios būtų pagrindinės pinigų funkcijos šių dienų ūkyje. Kad ekonomika gerai funkcionuotų, pinigai turi deramai veikti.
Istorinė pinigų raida
Pinigai atsiranda tam tikroje ekonominio išsivystymo pakopoje plėtojantis prekių mainams. Prieš pinigų atsiradimą, jų vietą prekių mainuose užėmė įvairios prekės.
Kokios prekės atliko pinigų vaidmenį, priklausė nuo kiekvienos tautos ekonominių gyvavimo sąlygų. Visus pastebima ta pati tendencija: pinigų vaidmenį atlikdavo dažniausiai parduodamos prekės. Gyvulių augintojams tokia preke būdavo gyvuliai, medžiotojams- kailiai, žemdirbiams- grūdai ir t.t. Tokie “pinigai’’ turėjo rimtų trukumų. Brangus buvo jų laikymas ir transportavimas. Daugelis iš jų buvo visiškai nedalomi. Plėtojantis prekių mainams vis labiau ryškėjo tokių pinigų trūkumai.Dėl to jie turėjo užleisti vietą metaliniams pinigams. Pinigų vaidmenyje įsitvirtino taurieji metalai: sidabras ir auksas Pinigai buvo kaldinami ir iš vario ir jo lydinių. Taurieji metalai, lyginant su tradicinėmis prekėmis, žymiai geriau atliko visas pinigų funkcijas.Jie buvo dalomi, neprarasdavo savo fizinių savybių nedidelis svoris įkūnijo didžiulę vertę.Plečiantis prekių mainams, didėjo aukso kaip piniginės prekės poreikis. Valstybės turėjo sunaudoti didžiulis išteklius gavybai aukso, kuris tenkino vien tik prekių mainų reikmes. Aukso monetos turėjo nedidelę nominalią vertę (stambios monetos nebuvo kaldinamos, bijota jų padirbinėjimo).Sunku buvo jas suskaičiuoti. Be to monetos cirkuliacijoje smarkiai dėvisi ,patiriami dideli nuostoliai. Yra apskaičiuota kad per 50 metų moneta netenka 4,2%pradinio svorio. Metalinių pinigų nukaldintų iš tauriųjų metalų, cirkuliacija buvo brangi ir nevisuomet patogi prekių pirkėjams ir pardavėjams. Dėl to metalinius pinigus pakeičia popieriniai [pinigai. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado Kinijoje viešpataujant galingai Tano dinastijai (618-907). Po Pirmojo pasaulinio karo bemaž visos šalys nustojo vartoję auksines monetas. Jas pakeitė popieriniais pinigas, smulkiomis, iš pigaus metalo nukaldintomis monetomis. Koks popierinių pinigų pranašumas? Nedideli jų gamybos kaštai, o nominali vertė yra už juos žymiai didesnė. Tai atpigina pinigų cirkuliaciją. Viena svarbiausių sąlygų jų perkamajai galiai išlaikyti yra pinigų kiekio reguliavimas. Šią misiją atlieka valstybė. Ji, atsižvelgdama į besikeičiančią pinigų paklausą, reguliuoja pinigų kiekį cirkuliacijoje. Iki 1971 popieriniai pinigai turėjo ryšį su auksu. Nors vyriausybės piliečiams nekeitė popierinių pinigų į auksą pagal fiksuotą aukso kiekį, bet tarpvalstybiniuose atsiskaitymuose JAV ir kitos išsivystytos šalys buvo įsipareigoję pirkti ir parduoti auksą auksą po 35JAV dol. už aukso unciją. Nuo1971m buvo pereinama nuo fiksuoto valiutos kurso prie laisvai plaukiojančio valiutos kurso, o auksas perkamas ir parduodamas rinkos kaina Tokiu būdu nutrūko popierinių pinigų tiesioginis ryšys su auksu Tačiau negalima manyti kad auksas nebeturi jokios reikšmės valiutos stabilizavimui. Šalių aukso atsargos veikia nacionalinės valiutos stabilumą. Šiuolaikinė pinigų cirkuliacija yra tampriai susijusi su bankų veikla.2. Bankų funkcijos. Centrinio banko funkcija.
Bankų veiklos esmę atspindi ekonomikoje vykdomos jų funkcijos. Bankas- finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Bankai yra finansinės institucijos, kurių veiklos objektas yra pinigai ir jiems prilygintos likvidžios priemonės- kvazipinigai. Prekių mainuose dalyvauja daug ūkio subjektų: pramonės, paslaugų, žemės ūkio, prekybos įmonės, individualūs vartotojai ir juos aptarnaujantys bankai. Bankų vykdomos funkcijos.
Indėliai Atsiskaitymai Kreditai• Atsiskaitymų funkcija garantuoja atsiskaitymų saugumą, patikimumą, sumažina grynųjų pinigų poreikius nes atsiranda galimybė vykdyti nepiniginius atsiskaitymus tarp klientų. Atsiskaitymo funkcija apima ir valiutos, tauriųjų metalų keitimo operacijas, kuriose jie įvairiais kursais keičiami į grynuosius pinigus. Ji apima taip pat ir vekselių keitimą.• Indėlių priėmimas (deponavimas). Vienas svarbiausių bankų uždavinių- surinkti laisvas lėšas iš įmonių, privačių asmenų ir taip sukaupti ūkiui ir gyventojams kredituoti reikalingą kapitalą.• Kreditavimo funkcijos tikslas- paskirstyti sukauptas lėšas įmonėms ir gyventojams, siekiant didžiausio efektyvumo tiek kreditus gaunančio, tiek juos išduodančio požiūriu.• Dažnai yra skiriamos antrinės funkcijos: transportavimas, saugojimas, paruošimas ir t.t. Transportavimas-tai pinigų ar vertybinių popierių perkėlimas erdvėje iš vieno banko į kitą, klientams, Saugojimas garantuoja patikėtų likvidžių priemonių saugumą. Saugumas tampa pagrindine funkcija, kai už tam tikrą atlyginimą saugomi klientų brangieji metalai, vertybiniai popieriai, papuošalai. Paruošimas reikalingas tam, kad būtų galima greitai atlikti operacijas:pinigai suskaičiuojami, surūšiuojami, parengiami reikalingi dokumentai.Be jau minėtų trijų pagrindinių ir antrinių funkcijų, bankų veiklai gali būti priskiriamas draudimo rizikos perėmimas, įmonių konsultavimas, elektroniniai patarnavimai, nekilnojamo turto pardavimas ZKą priskirti bankinei veiklai, o ko ne, nustato šalies įstatymai.
Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Pirmieji bankai priimdavo pinigus (auksą) , brangenybes ir, imdami dideles palūkanas, skolindavo pinigus. Bankai savininkams grąžindavo turtą jiems pareikalavus. Vykdant įvairius sandorius turto savininkai pradėjo suprasti, jog nebūtina į rinką nešti auksą. Buvo surasta paprasta išeitis- bankas išduodavo aukso savininkui vertybinį popierių- Įsipareigojimą, kurį jis galėjo perduoti prekių savininkui, o pastarasis, pateikęs jį bankui, galėjo atsiimti jam priklausantį auksą. Šiandien tokius banko įsipareigojimus vadiname čekiais. Pinigų savininkams buvo žymiai patogiau laikyti pinigus banke. Banke esantys pinigai iš esmės nieko nesiskiria nuo pinigų, kurie yra pas pinigų savininką. Pinigų savininkas banke esančiais pinigais gali apmokėti už prekes, paslaugas, grąžinti skolą, bet kada pasiimti juos,t.y. bankinis indėlis( depozitas) atlieka visas pinigų funkcijas. Norint atlikti bet kurią minėtą operaciją, pakanka pinigų savininkui išrašyti bankui čekį, nurodant sumą; pastarasis įvykdys savininko norą. Nurodytą pinigų sumą iš depozito savininko sąskaitos perves į čekio pateikėjo sąskaitą arba išmokės grynais, jei to pageidauja čekio pateikėjas. Čekiai palengvina atsiskaitymus garantuoja jų saugumą. Čekinės sąskaitos kai kuriose šalyse tampa asmeninio prestižo reikalu. Pvz, JAV bemaž kiekviena šeima turi po kelias čekinis sąskaitas banke. Atsiskaitymai negrynais šioje šalyje sudaro 95%visos mažmeninės prekių apyvartos, Suomijoje- dar daugiau-97%. Tose šalyse kur atsiskaitoma negrynais pinigais, irgi atsiranda nemažai problemų. Pvz.: JAV kasdien išrašoma virš 100mil. čekių. Nesunku įsivaizduoti kokia apskaitos darbo apimtis tenka banko darbuotojams. Siekiant sumažinti čekių apskaitos išlaidas, ji automatizuojama. Šešto dešimtmečio pabaigoje JAV, kiek vėliau vakarų Europoje pradėta naudoti kreditines korteles. Kreditinė kortelė- tai banko piniginis dokumentas patvirtinantis indėlio savininko asmenybę,bei suteikiantis jam teisę pirkti prekes kreditan.Pirkėjas pasirašo parduotuvės sąskaitoje, parduotuvė periodiškai perteikia sąskaitas bankui, kuris perveda reikiamas sumas į parduotuvės sąskaitą. Šiuo atveju ne pirkėjas, bet bankas atsiskaito su parduotuve o pirkėjas su banku. Jei nėra pinigų tiek kiek reikia atsiskaitymui kliento banko sąskaitoje, tai bankas automatiškai kredituoja, imdamas nedideles palūkanas už laikinai suteiktą paskolą. Pradėjus naudoti elektronines skaičiavimo mašinas, atsirado plastikinės kortelės su magnetiniu įrašu. Joje yra įrašytas kodas. Pakanka šią kortelę įstatyti į specialų aparatą- tikerį, ir jis identifikuoja savininką, atlieka reikiamas operacijas ir apie jų pobūdį bei dydį pateikia informaciją banko skaičiavimo centrui. Šios sistemos privalumas yra tas, kad viena kredito plastikine kortele galima atlikti labai daug įvairiausių mokėjimų , nenaudojant nei grynųjų pinigų, nei čekių ar kitų banko dokumentų.Manoma, kad anksčiau ar vėliau mūsų įprastus popierinius pinigus ir metalines monetas pakeis elektroniniais signalais kurie pateiks informaciją apie asmenų mokamąją galią ir pačius mokėjimus. Taigi bankas yra mokėjimų tarpininkas, ir su šia jo veikla yra susijusi pinigų evoliucija t.y. perėjimas nuo tikrų pinigų prie popierinių pinigų, prie čekių ir kreditinių kortelių, kurios atlieka visas pinigų funkcijas. Tačiau atsirandančios naujos pinigų formos neišstumia visiškai ankstyvesniųjų. Šiuolaikinė pinigų cirkuliacija remiasi pinigų formų įvairove. Bankai yra ne tik paprastas pinigų surinkėjas tarpininkas, bet ir aktyvus rinkos subjektas. Jis ne tik “perka”, bet ir “parduoda” pinigus. Bankas ne tik saugo pinigus bet ir pasinaudoja jais. Jis įsitikina, kad ne visi pinigų savininkai vienu metu pareikalauja sugrąžinti pinigus taigi banke lieka nuolat laikinai laisvos piniginės lėšos, kurių nepanaudojant negaunama jokios naudos. Kita vertus, firmoms, gyventojams laikinai reikalingos papildomos lėšos, už kurias jie moka palūkanas, t.y. grąžina daugiau negu skolinasi iš banko.Tai naudinga ir bankui ir skolintojui, nes pirmasis gauna papildomas pajamas, o antrasis gali laikinai panaudoti jam nepriklausančias pinigines lėšas ir gauti naudą. Norint geriau suprasti šių operacijų prasmę pasinaudokime senamadiška banko veikla, kuris valdo tikrąjį turtą-auksą. Paskolos operacijos turinį rodo lentelės duomenys.turtas skolaBanko paskola auksu 100 sv. aukso 100 sv. depozitas 90 sv. aukso 10 sv. paskola 100sv.depozitasSkolininko depozitas I etapas 100 sv.aukso+ 10 sv. paskola 110 sv.depozitasII etapas 90 sv. aukso+ 100 sv. depozitas 10 sv. paskola
Paanalizuokime šios lentelės duomenis. Pradžioje banko aukso atsarga (turtas) sudarė 100sv ir atitinkama banko skola depozitoriams-100sv. depozito forma. Antra lentelės eilutė rodo, kas atsitiks, kai bankas paskolins 10 sv. aukso skolininkui. Banko turtas liks toks pat ir sudarys 100 sv. aukso, tačiau banko aukso atsarga sudarys 90 sv., 10 sv.- bus paskolinta skolintojui ir jo depozitas padidės iki 110 sv. Skolininkui sugrąžinus paskolą 10 sv., depozitas liks toks pat, t.y. 100sv. aukso bet bankas susigrąžinęs paskolą gauna palūkanas. Tokiu būdu bankas,skolindamas auksą, pasiekia savo tikslą. Skolininkui yra patogiau iš banko gauti ne auksą (auksas lieka banke), bet paskolą depozito forma. Tokiu atveju bankas padidina depozitoriaus sąskaitą 10 sv. Trečioji lentelės eilutė rodo padėtį kai banke lieka visas auksas, bet skolininko depozitas padidinamas 10 sv. Galimas dalykas, kad 10 sv. skolintojas nuspręs pirkti prekę ir išrašys čekį nurodytai sumai. Lentelėj antras etapas rodo banko turto ir skolos balansą, kai bus įteiktas 10 sv. čekis. Banko turtas sumažėja 10 sv. ir ta pačia suma sumažėja banko skola, kadangi skolininkas panaudoja jam paskolintą sumą. Depozitoriai (indėlininkai) bankui patiki 100 sv. aukso bet bankas paskolina 10 sv. aukso ir aukso kiekis esantis banke sumažėja iki 90 sv. Jeigu visi depozitoriai vienu metu pareikalautų iš banko grąžinti visus 100 sv. tai bankui pritruktų 10 sv. Kaip mes jau žinome, banko paskolinė veikla grindžiama tuo , kad ne visi depozitoriai nori atsiimti bankui patikėtą auksą. Kita vertus, bankas negali skolinti vis 100 sv. Jis turi palikti tam tikrą atsargą, kad galėtų tenkinti depozitorių reikalavimą pinigams. Taigi bankas privalo turėti tam tikrą grynųjų pinigų rezervą. Grynųjų pinigų rezervo lygis nustatomas nuo bendros depozitų sumos (procentais). Mūsų pavyzdyje bankas iš turimų 100 sv. aukso skolina 10 sv. Tai reiškia kad rezerve lieka 90 sv. arba rezervo lygis sudaro 90%. Turėdamas tokį rezervo lygį, bankas visiškai nerizikuoja skolindamas ne savo pinigus. Čia galioja tokia taisyklė- kuo mažesnis rezervo lygis tuo daugiau bankas gali skolinti pinigų, tuo didesnė banko rizika Pvz.; jei banko rezervo lygis sudarytų 5% tai bankas iš 100 sv. galėtų skolinti 95 sv., palikdamas rezerve tik 5 sv. Jeigu depozitoriai tuo pačiu metu pareikalautų 10 sv. tai ja pritruktų 5 sv. Bankas negali neįvykdyti depozitorių reikalavimo.Jei bankui trūksta grynųjų pinigų, tai jis gali skolintis iš kitų bankų. Visais atvejais ,tai jau banko bėda. Būtent, pasitikėjimas banku ir grindžiamas depozitoriaus galimybe atsiimti nuosavus pinigus. Pasitikėjimą banku sustiprina banko rezervo lygio nustatymas ir jo palaikymo kontrolė bei depozitų vyriausybinis draudimas.
Centrinio banko funkcijos
Visose nepriklausomose valstybėse, didelėse ir mažose yra nuosavas centrinis bankas. Pasaulinė bankinės sistemos raidos praktika parodė,kad būtina jos centralizacija ir vyriausybinė kontrolė. Plačiau panagrinėsime JAV centrinio banko veiklą. Šioje šalyje iki 1913 m. bankų sistema buvo decentralizuota: kiekvienas bankas leido į apyvartą banknotus t.y. popierinius pinigus,labai silpna buvo pinigų pasiūlos kontrolė. 1913 m.šioje šalyje buvo sukurta Federalinė rezervų sistema.Federalinių rezervų sistema- tai JAV centrinis bankas, kuris reguliuodamas pinigų pasiūlą ir kontroliuodamas kreditavimą, siekia sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui. Centrinis bankas nėra komercinė įmonė, jo tikslas ne pelnas bet pinigų pasiūlos reguliavimas. Jis nėra pavaldus vyriausybei, taigi gali vykdyti nepriklausomą nuo vyriausybės monetarinę politiką, ginti ne vyriausybės,bet nacionalinės ekonomikos interesus. Kaip žinome, visa šiuolaikinė bankininkystė yra pagrista dalinio rezervo sudarymo principo.Tai reiškia, kad bankai negali skolinti visas turimas lėšas, turi palikti tam tikras atsargas, kad reikalui esant, galėtų atsiskaityti su depozitoriais. Atsiskaitymus gali sutrukdyti bendra finansinė panika kai visi indėlininkai vienu metu nori iš bankų atsiimti savo indėlius. Siekiant išvengti tokios padėties, komerciniai bankai dalį rezervo laiko centriniame banke ir reikalui esant gali iš jo skolinti.
Toks centrinio banko vaidmuo padeda išsaugoti bankinės sistemos stabilumą. Centrinis bankas turimo rezervo sąskaita gali dengti vyriausybės įsiskolinimus. Vyriausybės skola sudaro centrinės ir vietinės valdžios biudžeto deficitas ir valstybei priklausančių įmonių nuostoliai. Tokiu būdu centrinis bankas garantuoja, kad vyriausybė būtų pajėgi vykdyti mokėjimą kai yra biudžeto deficitas.Vyriausybės skola gali būti dengiama dviem būdais:1. Vyriausybės skolos padengimui gali pasiskolinti iš gyventojų. Tada ji parduoda obligacijas centriniam bankui mainais už grynus pinigus. Pastarasis parduoda obligacijas už grynus pinigus. Gyventojai už nupirktas obligacijas gauna procentus. 2. Vyriausybės skola padengiama “spausdinant pinigus”. Pastarasis atvejis žymiai padidina pinigų kiekį cirkuliacijoje. Tuo tarpu mainant obligacijas už pinigus,pinigų kiekis cirkuliacijoje nesikeičia. Centrinis bankas atsako už naujų obligacijų pardavimą ir senų, kurioms ateina išpirkimo laikas, išpirkimas. Centrinis bankas tokiu būdu valdo vyriausybės skolą. Vyriausybės skolos valdymas reiškia centrinio banko sprendimų visumą, kuriais jis reglamentuoja paskolų išleidimo ir išpirkimo datą, mokamą palūkanų dydį . Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai:• Parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų apyvokos, kredito,atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;• Reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;• Vykdyti pinigų ir emisijos politiką;nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą. Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:• Leidžia į apyvartą Respublikos pinigus;organizuoja nacionalinės valiutos piniginių ženklų gaminimą, transportavimą ir saugojimą;• Nustato piniginių ženklų kupiuras, jų formą, skiriamuosius ir mokumo požymius,susidėvejusių ir sugadintų piniginių ženklų išėmimo iš apyvartos bei pakeitimo tvarką;• Informuoja visuomenę apie išleidžiamus ir išimamus iš apyvartos piniginius ženklus;• Sudaro rezervinius piniginių ženklų fondus, nustato piniginių ženklų ekspertizės tvarką;• Nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;• Saugo Lietuvos Respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų atsargas ir užsienio valiutos valstybinius rezervus;• Nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;• Perka ir parduoda auksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;• Organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;• Kartu su finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės biudžeto vykdymą;• Nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo operacijų tvarką;• Reguliuoja kreditų pasiūlą ir paklausą;• Kartu su finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;• Atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose, komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose tarptautinėse kredito institucijose;• Duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais;• Duoda leidimus steigti bendrus su užsieniu bankus arba jų skyrius, filialus bei atstovybes;• Teikia ir ima paskolas;• Leidžia visoms kredito įstaigoms privalomus normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir kontroliuoja jų veiklą;• Konsultuoja šalies vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito bei pinigų klausimais;• Negali būti šalies komercinių bankų pajininku ar akcininku.;• Sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų veiklos Lietuvoje būklę.Centrinis bankas yra svarbiausia makroekonominės politikos įgyvendinimo priemonė. Siekiant mažinti nedarbą ir infliaciją, skatinti realaus bendrojo nacionalinio produkto augimą, užtikrinti stabilius ryšius su užsieniu centrinis bankas kontroliuoja ir reguliuoja pinigų pasiūlą šalyje trimis svarbiausiomis piniginės kredito politikos priemonėmis: rezervų reglamentavimo, diskonto norma ir atviros rinkos operacijomis. Rezervų reglamentavimas- tai tam tikro dydžio rezervas kurį komerciniai bankai privalo laikyti centriniame banke nustatymas. Rezervų norma- privaloma komercinių bankų depozitų sumos dalis, laikoma atsargoje. Privalomo rezervo norma- minimalus grynų pinigų kiekis, kuris nustatomas procentais nuo visų komercinio banko depozitų sumos. Privalomą rezervą sudaro komercinio banko depozitas centriniame banke bei grynieji pinigai jo paties seifuose. Komercinis bankas atsargoje gali laikyti ir daugiau pinigų, bet mažiau laikyti negali. Jei faktinis komercinio banko rezervas krenta žemiau privalomo lygio, tuomet jis privalo pinigų skolinti iš centrinio banko reikalaujamam rezervo lygiui atstatyti.
Keičiantis privalomo rezervo normai, kinta ir bankininkystės sistemos galimybės sukurti pinigus (pinigų pasiūlą). Grynieji pinigai sukelia depozitų prieaugį: Depozitų Prieaugis= 1/R*100%, R-privalomas rezervas procentais Kintant grynųjų pinigų kiekiui, didėja bankų skolinimo galimybės. Jeigu dar atsižvelgsime į pinigų multiplikatiriaus veiklą, tai suprasime jog bankai turi dideles galimybes kurti naujus pinigus, nes naujai skolinamas lėšas galima tuoj pat paversti grynais pinigais. Centrinis bankas, sutelkdamas dalį komercinių bankų privalomą rezervą, jiems ir skolina pinigus, atstatant jų rezervus iki reikiamo lygio ir neleidžia kilti multiplikuotam pinigų pasiūlos mažėjimui. Tai ir yra antra centrinio banko monetarinės kontrolės priemonė – komercinių bankų diskontavimas, už kurį mokamos tam tikros palūkanos vadinamos diskonto norma. Diskonto norma – centrinio banko nustatoma palūkanų norma už paskolas kurias jis teikia komerciniams bankams. Diskonto norma dažna kitaip vadinama centrinio banko palūkanų norma arba minimalia skolinimo palūkanų norma- MLR (minimum lending rate). Komercinių bankų požiūriu MLR yra skolinimosi išlaidos arba kaštai, gaunant papildomas paskolas iš centrinio banko. Jos mažėjimas skatina komercinius bankus didinti skolinimąsi- įsigyti papildomus rezervus. Komercinis bankas, gavęs paskolą ir padidinęs savo rezervus tuo pačiu padidina kredito teikimo galimybes.IR atvirkščiai, diskonto normos didėjimas neskatina imti paskolas iš centrinio banko ir mažina pinigų pasiūlą. Komerciniai bankai turi nuolat derinti papildoma rizika skolinant pinigus rezervo lygiu. Tarkime, kad rinkos palūkanų diskonto normos-8%, privalomo rezervo norma 10%Šiuo atveju bankai gali sėkmingai skolinti ir sumažinti grynų pinigų rezervą iki mininmalaus lygio.(10% nuo depozitų sumos). Jei atsitinka kraštutinis atvejis-komerciniams bankams pritrūksta pinigų,tuomet jie skolinasi iš centrinio banko už 8%.Taigi, jie nieko nepraranda net maksimaliai skolindami.Tačiau diskonto normai pakilus iki 10%, o kitoms sąlygoms nepakitus, papildomai skolinti,esant palūkanų normai 8% lygiu yra rizikinga, nes gali sumažėti grynų pinigų rezervas iki minimumo-10% ir pateikus depozitoriams reikalavimus, komercinis bankas bus priverstas skolintis iš centrinio banko už 10%.Taigi papildomai skolindamas komercinis bankas turės nuostolių.Vadinasi, jam palankiau laikyti papildomą grynų pinigų rezervą siekiant apsidrausti kai yra didelis grynųjų pinigų pareikalavimas. Taigi centrinis bankas, nustatydamas diskonto normą aukštesnę už rinkos palūkanų normą (tarsi baudą), gali priversti komercinius bankus savanoriškai laikyti papildomus grynų pinigų rezervus. Diskonto norma koreguojama kas savaitę, todėl pramonininkams, finansininkams tai yra labai svarbus vyriausybės piniginės- kreditinės politikos rodiklis. Trečioji monetarinės kontrolės priemonė- atviros rinkos operacija. Atviros rinkos operacija- tai operacijos, kuriomis centrinis bankas perka arba parduoda vyriausybės paskolos obligacijas atviroje rinkoje. Ši operacija yra naudojama siekiant padidinti arba sumažinti centrinio banko rezervus ir kartu keisti monetarinę bazę. Tarkime, kad centrinis bankas nustatė, jog pinigų pasiūla per maža, o aukšta palūkanų norma trukdo plėsti gamybą. Jis išspausdina 1 mln litų naujų banknotų ir už juos superka atviroje rinkoje vyriausybės obligacijas. Paskolos. Obligacijų apimtis komerciniuose bankuose ir privačiame sektoriuje sumažėja, bet monetarinė bazė padidėja 1 mln.litų- tai grynų pinigų injekcija į ūkį. Didžioji šios sumos dalis pateks į bankininkystės sistemą, todėl atsiras galimybė išplėsti pinigų skolinimą, prasidės kartotinis depozitinių sąskaitų sumų augimas komerciniuose bankuose. Atvirkščiai, jei centrinis bankas parduos vyriausybės vertybinius popierius už 1 mln. Litų, tuomet tai sumažins grynų pinigų rezervą. Monetarinė bazė sumažės 1 mln. Litų. Šiuo atveju komerciniai bankai sumažins skolinamus depozitus ir pinigų pasiūla sumažės. Vadinasi, atviros rinkos operacijomis keičiama monetarinė bazė, komercinių bankų rezervai, depozitų apimtys ir pinigų pasiūla. Centrinis bankas kiekvieną mėnesį sprendžia klausimą:ar papildyti bankų sistemą rezervais, perkant vyriausybės vertybinius popierius, ar atvirkščiai,- susiaurinti jų apimtį, parduodant paskolos obligacijas. Pinigai- turtas, kurį sudaro tam tikras cirkuliuojančių pinigų ir banko depozitų kiekis tam tikru laikotarpiu. Žmonės savo turtą gali kaupti įvairiomis formomis: pinigais, obligacijomis, vekseliais, paprastomis akcijomis, nekilnojamu turtu. Palūkanos, kurių atsisakoma laikant pinigus, o ne obligacijos, vadinamos pinigų laikymo altrenatyviniais kaštais. Taigi kokią turto dalį žmonės norės turėti pinigais ir kokią-paskolos obligacijomis? Žmonės laikys pinigus tik tuomet kai jų teikiama nauda padengia alternatyvinius kaštus. Aptarsime šią naudą, gaunamą 1) sandėrio, 2) atsargų ir3) turto sudarymo motyvais. Sandėrio motyvas- pinigų laikymo priežastis, kai mokėjimai ir įplaukos nesutampa. Pinigai ekonomikoje yra mainų ir mokėjimo priemonė: jie yra naudojami prekių ir paslaugų pirkimui, o gaunami- mainais už parduodamas prekes ir paslaugas. Dideles pajamas galima panaudoti nedelsiant perkant palūkanas duodančius aktyvus, o juos perparduot tuo metu, kai reikalingi pinigai. Stambios kompanijos kaip tik taip ir elgiasi. Mažų pajamų atveju gaunamas pelnas nepadengia nei brokerio kaštų, nei laiko ir pastangų, reikalingų tokios politikos įgyvendinimui. Šiuo atveju pigiau ir paprasčiau laikyti pinigų dalį, kuri priklauso nuo sudaromo sandėrio apimties, pajamų ir išlaidų sinchroniškumo laipsnio, kainų lygio. Žmonės siekia turėti pinigų todėl, kad jie turi perkamąją galią, tai yra už juos galima nupirkti tam tikrą prekių ir paslaugų kiekį. Paklausa pinigams-paklausa realių pinigų kiekiui, tai yra nominaliems pinigams, kurių kiekį nustato kainų lygis Nustatant bendrą sandėrių apimtį naudojamas realių nacionalinių pajamų rodiklis. Jam didėjant, augs ir realių pinigų laikymas tikintis naujų sandėrių. Naudojant nacionalines pajamas bendrųjų sandorių apimties nustatymui laikomasi prielaidos, kad jų tarpusavio ryšiai yra pastovūs. Taigi nacionalinis pajamų padidėjimas 1% reikš ir analogišką bendrųjų sandėrių padidėjimą 1%. Kitas pinigų laikymo motyvas- tai atsargų sudarymas (apsidraudimas). Nors žmonės žino, kada jie gaus pajamas ir kada vykdys įvairius mokėjimus, tačiau aplinkybės nuolat keičiasi. Nežinomybė reikalauja apsidrausti, atsargos sumetimais laikyti pinigus. Atsargų (apsidraudimo) motyvas yra išankstinis nusistatymas laikyti pinigus patenkinimui poreikių, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas. Grynųjų pinigų laikymas tuo naudingesnis, kuo didesnė sandėrio apimtis bei netikrumo laipsnis. Didėjant realioms nacionalinėms pajamoms auga ir sandėrių sudarymo galimybės, stiprėja ir grynųjų pinigų atsargos motyvas. Trečiasis grynųjų pinigų laikymo motyvas- turto sudarymas. Turto motyvas- grynųjų pinigų laikymas nerizikuojant, tai yra atsisakant aukštų rizikingų palūkanų ir stengiantis gauti finansinių investicijų su mažesnėmis, bet stabilesnėmis palūkanomis Kai kurie aktyvai, pavyzdžiui, pramonės akcijos, duoda aukštesnes palūkanas, bet yra rizikingi:vienais metais duoda labai aukštas palūkanas, kitais- yra nuostolingi. Kiti aktyvai yra žymiai mažiau rizikingi, tačiau jų teikiamos pajamos yra mažesnės negu rizikingų aktyvų vidutinės pajamos. Dalis [pinigų bus laikoma rizikingų, o dalis- saugių aktyvų forma. Vidutiniškai toks finansinių investicijų portfelis duos žemesnes palūkanas, bet pinigų savininkai išvengs absoliučios nesėkmės blogais metais.2. Pinigų pasiūla ir šiuolaikinių bankų veikla.
Kiekvienoje valstybėje vyksta nepertraukiamas pinigų judėjimas, aptarnaujantis įvairius sandėrius bei mokėjimus. Pinigų kiekis- tai ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro:1) pinigai apyvartoje ir 2) indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Pinigų elementai-tai sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas, priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes. Smulkiau apibūdinsime pinigų pasiūlos elementus.1. Sandėrio pinigus, arba pinigus siaurąja prasme, -M 1- sudaro:1,1.Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai pinigai,esantys cirkuliacijoje1,2. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, neduodantys palūkanų;1,3. Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai, duodantys palūkanų.1,4. Kelionės čekiai. 2.Pinigus plačiąja prasme-M2- sudaro:2.1.M1 sandėrio pinigai;2.2.Taupymo indėliai;2.3.Smulkūs terminuoti indėliai;2.4.Pinigų rinkos indėliai;2.5.Pinigų rinkos tarpusavio fondai 3. Pusiau pinigus arba netikrus pinigus sudaro- M3:3.1. M2 pinigai plačiąja prasme;3.2 Stambūs terminuoti indėliai;3.3 Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta.
4.Likvidžius aktyvus sudaro:4.1 M3 pusiau pinigai arba netikri pinigai4.2 Taupomosios obligacijos. Pinigų pasiūlą sudaro bendra pinigų masė, esanti cirkuliacijoje. Galime tvirtinti jog pasiūlą sudaro aukso monetos, esančios pas gyventojus, ir bankiniai depozitai. Bankiniai depozitai yra pinigai, nes čekiai išrašyti tiems depozitams yra mokėjimo priemonė. Tada: Pinigų pasiūla=auksas cirkuliacijoje- depozitai banke. Depozitai yra banko skola, įsipareigojimas. Banko paskola padidina pinigų masę, Kai bankas paskolina 10 sv., skolininkas gauna papildomai pinigų, bet dėl to pinigų suma niekam nesumažėja. Kai skolininkas išrašo paskolintai sumai-10 sv čekį, o bankas čekio pateikėjui tuos pinigus išmoka, pinigų kiekis esantis cirkuliacijoje padidėja. Tada pinigų kiekį, esantį cirkuliacijoje, galima įvertinti taip: Pinigų kiekis =auksas cirkuliacijoje+ banko paskola Pinigų pasiūla didėja, didėjant banko paskolai kuo mažesnis rezervo lygis, tuo didesnis pinigų kiekis yra cirkuliacijoje.Šiuolaikinių bankų veikla
Šiuolaikiniai bankai yra biznio įmonės. Jie skolinasi iš gyventojų, firmų pinigus, moka jiems palūkanas ir skolina juos gyventojams ,firmoms. Atlikdami šias operacijas bankai siekia gauti kuo didesnį pelną. Banko pelnas susidaro kaip skirtumas tarp banko gaunamų palūkanų už paskolas ir išmokamų palūkanų už indėlius. Banko mokamos palūkanos skatina pinigų savininkus laikyti pinigus banke. Jie sudaro sąlygas bankui veikti savo ir klientų interesais, efektyviai naudoti laikinai laisvas pinigines lėšas. Valstybėje vyksta nepertraukiamas pinigų judėjimas,kuris aptarnauja prekių pirkimą- pardavimą, kitus reikalingus mokėjimus. Nagrinėjant pinigų cirkuliaciją, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą kiek reikia pinigų, kad jie galėtų patikimai atlikti mokėjimo priemonės funkciją. Pagrindiniu pinigų pasiūlos elementu yra taip vadinami M 1 pinigai. Tai grynieji popieriniai pinigai bei metalinės monetos ir depozitų sumos, kurioms galima išrašyti čekius . Šiuos pinigus taip pat galima paversti kitu turtu. Grynieji pinigai yra, galima sakyti , betarpiška mokėjimo priemone. Juos galima tuoj pat paversti prekėmis, nekilnojamu turtu, apmokėti skolas ir panašiai. Jeigu yra pinigai depozitinėje sąskaitoje ir norite nusipirkti ledų, tai turite iš banko pasiimti grynuosius pinigus, kadangi čekio, išrašyto nedidelei sumai, bankas nepriims. Kadangi grynieji pinigai ir čekiniai depozitai yra lengvai keičiami į prekes, paslaugas, jais galima atlikti kitus mokėjimus, todėl juos galima sujungti į vieną grupę,ir pavadinti M 1 pinigais. Tada: M 1 Pinigų pasiūla=popieriniai pinigai ir monetos+ čekiniai depozitai Bankas, skolindamas pinigus, padidina pinigų kiekį cirkuliacijoje, nes bendra banko paskola viršija grynųjų pinigų rezervą. Nesant papildomų įplaukų grynaisiais, bankas skolina gyventojams ir firmoms, atsidaro naujas čekinių depozitų sąskaitas. Toms sumoms skolininkai gali išrašyti čekius ir paimti iš banko grynuosius pinigus. Norėdami suprasti, kokiu būdu bankas padidina pinigų masę cirkuliacijoje panagrinėkime paprasčiausią atvejį. Tarkime, kad yra 10 bankų, pasiruošusių skolinti pinigus, neviršijant 10 % rezervo lygio. Tai reiškia, kad jie gali skolinti 90% bendros depozitų sumos. Viename iš 10 bankų depozitorius, įnešdamas grynais100 sv, atsidaro naują depozitinę sąskaitą, Banko turtas padidėja 100 sv. ,ta pačia suma padidėja banko skolinis įsipareigojimas. Ar ši piniginio turto pusiausvyra gali patenkinti banką? Matyt, kad ne. Bankas gavęs papildomai pinigų gali padidinti paskolą, duodančią palūkanas.Jei banko rezervo lygis 10 %, tai jis gali papildomai paskolinti 90 sv, ir taip padidinti pinigų masę cirkuliacijoje. Pinigų masės cirkuliacijoje didėjimą rodo lentelės duomenys.
BANKO PINIGŲ MASĖS DIDINIMAS
ooperacija turtas skola1 100sv. grynais, 90 sv. paskola 190 sv. depozitas2 10 sv. grynaisiaios, 90 sv. paskola 100 sv. depozitas3 19 sv. grynaisiais,90 sv. paskola 1109 sv. depozitai 4 19 sv.grynaisiais,98,10 0 sv.paskola 117,10sv. depozitas
Panagrinėkime lentelės duomenis. Pradedame nuo to, kad bankas gauna grynaisiais 100 sv ar atidaro 100 sv depozitinę sąskaitą. 1 operacija- bankas skolina 90sv arba 90% gautos grynųjų pinigų sumos ir 10 sv palieka rezerve. Depozitų suma, kuriems galima išrašyti čekius, ir gauti grynaisiais, padidėja 90 sv. Dabar depozito suma susideda iš 100 sv depozito ir 90 sv papildomo depozito.
2 operacija- paskolintiems 90 sv išrašomas parduotuvės čekis, kuri, bankui pateikusi čekį ,pasiima grynaisiais pinigais.Jeigu parduotuvė, pasiėmusi grynaisiais, vėliau 90 sv paskirstys po lygiai ir atidarys depozitines sąskaitas kiekviename iš 10 bankų, tai kiekvienam bankui teks 9 sv. Tai rodo 3 operacija. 3 operacija- bankas gauna papildomai grynaisiais 9 sv kuris kartu su esamu rezervu grynaisiais sudarys bendrą sumą 19 sv, paskola 90 sv, depozito suma sudarys 109 sv. 4 operacija bankas nuo bendros pinigų sumos 19 sv gali skolinti 8,10 sv +90 sv buvusi [paskola ir bendra depozito suma sudarys 117,10 sv. Galima ir toliau tęsti operaciją. Dabar atsiranda papildoma suma 8,10 sv . Bankas, gavęs šią sumą, 0,81 sv pasilieka rezerve, 7,29 sv- skolina ir t.t. Iš to galima padaryti svarbią išvadą: vienintelis bankas ir vienintelis depozitorius padidina pinigų masę cirkuliacijoje. Tai galime perkelti į visą bankinę sistemą.Tik čia skirtumas yra tas, kad esant vienam bankui, kai išrašomas čekis ir čekio pateikėjas pasiima grynaisiais,banke sumažėja grynųjų suma, sumažėja ir paskolų galimybės. Bankinėje sistemoje toks “nuostolis’ nesusidaro,nes paimti grynieji pinigai iš vieno banko būtinai patenka į kitus bankus, kadangi pinigus laikyti namuose jų savininkui neapsimoka. Taigi nauji depozitai turi savybę didėti. Ar yra pinigų masės cirkuliacijoje didėjimo ribos? Į šį klausimą atsako pinigų multiplikatorius.4. Monetarinė bazė ir pinigų multiplikatorius.
Grynųjų pinigų atsarga sudaro tik nedidelę bendros depozitų sumos dalį, todėl komercinių bankų kuriami nauji pinigų depozitai yra svarbiausias pinigų pasiūlo šaltinis. Bankai depozitai priklauso nuo grynųjų pinigų rezervo lygio. Todėl vyriausybė pinigų masės didėjimą cirkuliacijoje reguliuoja nustatydama rezervo lygį. Grynieji pinigai esantys pas gyventojus ir bankuose sudaro monetarinę bazę. Pinigų masė priklauso nuo monetarinės bazės ir multiplikatoriaus. Multiplikatorius parodo pinigų masės pokytį, padidinus monetarinę bazę piniginiu vienetu. Šią lygybę galima užrašyti taip Pinigų masė=monetarinė bazė *pinigų multiplikatoriaus Pinigų multiplikatoriaus reikšmė priklauso nuo dvejų veiksnių: 1 pinigų rezervo lygio ir 2 gyventojų polinkio laikyti pinigus banke. Kuo mažesnis pinigų rezervo lygis tuo didesnės banko galimybės didinti depozitines sumas, tuo didesnė M 1 pinigų pasiūla . Panašiai yra ir su gyventojų polinkiu laikyti pinigus banke.Kuo didesnis gyventojų polinkis laikyti pinigus banke, tuo didesnės bankų galimybės didinti m 1 pinigų pasiūlą. Jei banko pinigų rezervą pažymėsime raide R., o pinigų rezervo lygį cb, depozitus –D, tada: R= cb, *D. Jei grynuosius pinigus, esančius pas gyventojus, pažymėsime raide C, grynųjų lyginamąjį svorį nuo bendros grynųjų sumos- cp, tada C = cp, *D Monetarinė bazė H bus lygi: H=C+R=( cb, +cp)D M 1 pinigų pasiūlą sudaro pinigai esantys cirkuliacijoje ir bankiniai depozitai. Tada; M 1=C+D=( cb, +cp)D Padalinę (cp+1)*D iš (=( cb, +cp)D, gauname pinigų multiplikatorių:
M 1M= cp+1/( cb, +cp) Norėdami geriau suprasti pinigų multiplikatorių, panagrinėkime pavyzdį. tarkime, kad banko pinigų, rezervo lygis- 4% grynieji pinigai pas gyventojus-20%. Tada M 1M =0.2+1/0.2+0.04=1.20/0.24=5 Tai reiškia kad padidėjus gryniesiems pinigams banke vienetu, pinigų kiekis cirkuliacijoje gali padidėti 5 vienetais. Monetarinė politika- centrinio banko politika, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies centrinis bankas. Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamą palūkanų normą. Reguliuodamas pinigų pasiūlą, centrinis bankas veikia palūkanų normą, leisdama veikti rinkos jėgoms, kurios sukelia atitinkamus geidžiamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produkto gamybos dinamikos poslinkius. Pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas, šis keičia investicijų apimtį (kylant palūkanų normai, investicijų mažėja ir atvirkščiai), o investicijų apimties poslinkiai keičia visuminės paklausos dydį, kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą.
Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo langu. Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų normą, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją. Problema yra ta, kad geidžiama pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norima palūkanų norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidaujamą pinigų pasiūlos dydį.Literatūra :
1. Makroekonomika II dalis (1992, Kaunas Technologija) 2. B. Martinkus V. Žilinskas. Ekonomikos pagrindai (2001, Kaunas Technologija) 3. A.Jakutis, V.Petraškevičius A. Stepanovas. Ekonomikos teorijos pagrindai (Kaunas2000)
2003