varliagyviai

TURINYS

1pusl.—————————————————-Turinys2,3pusl.————————-Varliagyviai Kuršių nerijoje4pusl.——–Varliagyviai Dzūkijos nacionaliniame parke5pusl.————————-Pabaiga.Informacijos šaltiniai

1pusl. Varliagyviai Kuršių nerijoje

Varliagyvių Kuršių nerijoje nėra gausu, nes čia vyrauja sausi biotopai. Pelkėtose balose, vietomis telkšančiose Kuršių marių pakrantėje gyvena paprastasis tritonas (Triturus vulgaris). Tai patys primityviausi varliagyviai. Šie gyvūnai turi įdomią savybę atgauti nukąstas kūno dalis: uodegą, kojas, net akis.

Vakare, einant pasivaikščioti, netoli lapuočių miškų galima pamatyti pievinę varlę (Rana temporaria). Šios gana stambios varlės gyvena sausumoje, tačiau pavasarį susirenka į balas neršti. Nerijoje jų padaugėja lietingais metais.

Neršto metu nerijos balutėse galite pastebėti mėlynas smailiasnukių varlių (Rana arvalis) nugaras. Pasibaigus nerštui jos tampa rudos ir sunkiai pastebimos. Marių pakrantėse sutinkamos ryškiai žalios ežerinės varlės (Rana ridibunda). Tai vienas stambiausių Lietuvos varliagyvių. Panašiose vietose gyvena ir kūdrinė varlė (Rana esculenta). Neršia tik tuomet, kai vandens temperatūra pakyla iki 20°C ribos.

Sausesnėse vietose galima sutikti paprastąją rūpužę (Bufo bufo), kuri bijo saulės šviesos, medžioja vakarais ir naktimis. Rupūžės, skirtingai nuo varlių, ypač žaliųjų, negaudo skraidančių ore vabzdžių, bet ropinėdamos medžioja sliekus, vikšrus, vabalus ir kt. Keletą kartų nerijoje pastebėta žalioji rupūžė (Bufo viridis). 2pusl.Nežiūrint į tai, kad gyvenimo sąlygos varliagyviams Kuršių nerijoje nėra palankios, tačiau kai kurių rūšių netgi gausu. Nendrinių rupūžių (Bufo calamita), įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, nacionaliniame parke sutinkame labai daug. Jos gyvena smėlingose dirvose. Medžioti išeina prietemoje. Nešokuoja, laksto vikriai. Tūkstančiai jų buožgalvių išsiperi palvės ežeriukuose. Mažos rupūžiukės keliauja į Kuršių marių pakrantę, apsigyvena pakrančių nendrynuose. Pažinti jas nėra sunku – žalsvos nugaros fone gerai matoma geltona išilginė juostelė.

Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę (Pelobatus fuscus). Tai atskiros varliagyvių šeimos atstovė. Jos kūnas išrašytas stambiomis žalsvai pilkomis dėmėmis, todėl česnakė lengvai pasislepia skurdžioje nerijos augalijoje. Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja vabzdžius ir kirmėles.

3pusl. Varliagyviai Dzūkijos nacionaliniame parke

Parko teritorijoje vyrauja sausos buveinės, nelabai tinkamos varliagyviams, kurių dauguma rūšių, ypač neršto metu, telkiasi upių senvagėse, laikinai užliejamose daubose, kūdrose, ežerų pakrantėse, pelkėse. Būdingas uodeguotųjų varliagyvių būrio atstovas paprastasis tritonas (Triturus vulgaris) neretas tinkamuose biotopuose – tvenkiniuose, tarpkalvinėse pelkutėse, senvagėse. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) girdėta tik keletoje vietų. Reta parke ir česnakė(Pelobatus fuscus), kurios stambūs buožgalviai stebėti Lynežeryje, Kapiniškėse. Dažniausios parko varliagyvių rūšys, sutinkamos įvairiose buveinėse yra rusvoji arba pievinė (Rana temporaria) ir smailiasnukė (Rana terrestris) varlės, o kūdrinė (Rana lessone) ir valgomoji (Rana esculenta) varlės sutinkamos rečiau – paežerėse, kūdrose. Gana reta ir pilkoji rupūžė (Bufo bufo).

4pusl. Pabaiga.Informacijos šaltiniai

Visą informacija ėmiau iš interneto puslapių:1. www.dzukijosparkas.lt2. www.nerija.lt

Darbo autorius:Vaidas Melnikas

REFERATAS

“Lietuvos varliagyviai”