Tarptautinis darbo pasidalijimas – tai tarptautinių ryšių sistema, besiremianti tarptautine specializacija ir prekių pasikeitimu. Skirtumai tarp atskirų šakų gamybos lygių ir struktūrų bei jų gamybinės specializacijos sudaro tarptautinės prekybos plėtros pagrindą, nulemia jos charakterį, kryptis ir prekinę struktūrą.Tarptautinis darbo pasidalijimas nuolat keičiasi: kinta sferos ir charakteris tarptautinėje gamybos specializacijoje, taip pat atskirų šalių vieta toje specializacijoje. Keičiasi ekonominiai (prekybiniai) ryšiai tarp valstybių.Tarptautinis darbo pasidalijimas labai didelį impulsą gavo XVIII ir XIX amžių sandūroje, sustiprėjus pramoninei revoliucijai Anglijoje ir kituose Vakarų Europos kraštuose.Tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindinė varomoji jėga yra mokslo ir technikos pažanga. Plėtojant techniką ir technologiją, didėja mokslinių tyrimų reikšmė ir jų kaštai. Taigi mokslas, technika ir gamyba yra tarpusavyje susiję veiksniai. Vyksta tarptautinė specializacija ir kooperacija mokslo ir technikos sferoje.Veiksnius, kurie daro įtaką atskirų valstybių ūkių struktūrai, tuo pačiu nulemdami jų vietą tarptautiniame darbo pasidalijime, galima suskirstyti į vidaus ir išorės. Vidaus veiksniai yra susiję su konkrečių šalių ekonomikos ypatybėmis, o išorės – su tarptautiniu darbo pasidalijimu, priklausančiu nuo pasaulio ekonomikos struktūrinių pasikeitimų.Tarp vidaus veiksnių galima išskirti gamtines sąlygas, pasiektą ekonomikos lygį ir struktūrą, techninę pažangą ir sisteminius veiksnius.Gamtinės sąlygos – tai šalies geografinė padėtis, klimatas, naudingosios iškasenos, dirvos ypatumai, augmenija, gyvūnija ir kt. Vykstant ekonominei-socialinei raidai, įdiegiant vis daugiau mokslinių ir techninių pasiekimų į gamybą ir į kitas žmonių veiklos sferas, gamtinių sąlygų veiksniai tarptautinėje specializacijoje tampa mažiau reikšmingi.Sąlygos susijusios su pasiektu ekonomikos išsivystymo lygiu ir jos struktūra, dažnai apibrėžiamos sukauptas gamybinis šalies potencialas, ūkio infrastruktūros būklė, techninis gamybos lygis, valdymo modernizacija ir kt. Šios sąlygos daro didžiulę įtaką ekonomikos augimo dinamikai ir struktūrai bei investicijų efektyvumui.
Sisteminiai veiksniai – tai valstybės vidaus santvarka, kuri daro įtaką tam tikrai šaliai beieškant savo vietos tarptautiniame darbo pasidalijime, nustatant savo tikslus ir kryptis socialinėje-ekonominėje raidoje. Paskutinis iš čia suminėtų veiksnių, formuojantis tarptautinės specializacijos krytpis, yra susijęs su nenumatytais įvykiais ir situacijomis, pavyzdžiui, karais, visuomeniniais judėjimais ir gamtos stichijos padariniais. Šie dalykai yra nereguliuojami ir gali sužlugdyti bet kokius tikslus.Išorės veiksniai yra žymiai svarbesni mažoms arba atsilikusioms šalims, palyginti su dideliomis ir išsivysčiusiomis. Tai sąveika šalių su skirtingu išsivystymo lygiu, ekonominiu ir demografiniu potencialu, skirtingomis socialinėmis-ekonominėmis struktūromis, kulūra ir tradicijomis. Šių valstybių tarpusavio sąveika ir sukuria išorinius impulsus, padedančius tobulinti ūkio ir visuomenės struktūras, nustatyti tikslus, organizacinius ir techninius sprendimus ir t.t. Ta įtaka gali būti ir teigiama, ir neigiama. Tai didžia dalimi priklauso nuo kiekvienos šalies sugebėjimų pasirinkti ir įdiegti labiausiai tinkamą kitų šalių patirtį.Struktūrinai pakitimai, vykstantys tarptautinėje prekyboje, priklauso nuo permainų pasaulio ūkyje. Tai pramonės, technikos ir technologijos, žemės ūkio, investicijų, vartojimo struktūrų pakitimai, industrializacijos procesai besivystančiose šalyse, nacionalinių ūkių modernizacija.Prie paminėtų struktūrinių veiksnių būtina pridėti ir konjuktūrinius bei institucinius veiksnius. Konjuktūriniai veiksniai – tai ūkio konjuktūros svyravimai, kurie pakilimo laikotarpiu tarptautinę prekybą (jos apimtis ir struktūrą) veikia pozityviai, o smukimo sąlygomis – neigiamai. Institucinai veiksniai – tai užsienio ekonominė politika, vedama atskirų arba grupės valstybių, jos charakteris (liberalus arba protekcionistinis), tikslai, tarptautinės politikos derinimas (kainos, prekybos preferencija, muitai, prekybos ribojimai…)TARPTAUTINĖS PREKYBOS PLĖTROS TENDENCIJOSTarptautinės prekybos liberalizavimas yra pagrindinis globalinės ekonomikos ir įvairių šalių ekonominės integracijos plėtros veiksnys. Tai yra pagrindinė šiuolaikinės tarptautinės prekybos tendencija.
Didėjant pasaulinio ūkio atvirumui, didėja atskirų šalių ekonominė priklausomybė nuo globalinio ūkio ir jo raidos. Kaip pavyzdys galėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos. Šios valstybės ekonomikos priklausomybė nuo pasaulinės ekonomikos turėjo nevienareikšmį efektą. Stabili JAV ūkio raida XX a. paskutinįjį dešimtmetį teigiamai paveikė pasaulinę ekonomiką. Nežiūrint į gilią finansinę 1997-1998 m. krizę, kuri buvo apėmusi daugelį pasaulio šalių, pasaulinis BVP 1998 m. sumažėjo tiktai 2,8 proc., o jau 2000 m. išaugo apytikriai 3 proc.Dabar JAV tarp pramoninių valstybių užima pirmaujančias pozicijas liberalizuojant užsienio prekybą.Rimčiausi JAV eksportuotojų konkurentai pasaulinėje rinkoje, kaip ir anksčiau, lieka Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija ir Didžioji Britanija, tačiau konkurencinės kovos paaštrėjimas nesutrukdė amerikiečių firmoms plėsti savo veiklą užsienio rinkose.Finansinė krizė Azijoje 1997-1998 m. sukėlė daug problemų Amerikos kompanijoms, veikusioms šioje rinkoje. Nacionalinių valiutų devalvacija daugelyje Azijos šalių, finansinių institutų žlugimas, likvidumo nebuvimas žymiai apsunkino JAV eksporto finansavimą į šį regioną. Ekonominės raidos sulėtėjimas Azijos valstybėse sumažino jų galimybes importuoti amerikietiškas prekes. Tuo pat metu krizė Azijoje, sukėlusi atitinkamų šalių valiutų devalvaciją, atpigino jų prekes ir padidino konkurencingumą. Dėl to išaugo amerikietiškasis importas iš šio regiono.JAV koordinacinis prekybos rėmimo komitetas ėmėsi priemonių, norėdamas sumažinti tą neigimą įtaką, kurią darė Azijos krizė JAV eksportui. Azijos darbo grupė, vadovaujama Eksimbanko, parengė pagalbos amerikiečių eksportuotojams į šį regioną programą, pagal kurią buvo finansuojamas JAV eksportas į Korėją, Tailandą ir Indoneziją.Nemažą vaidmenį, plečiant prekybą tarp JAV ir Kinijos, vaidina bendra Amerikos ir Kinijos komercijos bei prekybos komisija. Pagrindinė šios komisijos veiklos sfera yra dvišalis prekybinis dialogas, standartai, įstatymai, projektų finansavimas, eksporto kontrolė.JAV koordinacinis prekybos rėmimo komitetas daug dėmesio skyria santykiams su Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino šalimis. 1990-1997 m. Amerikos eksportas į šias šalis padidėjo 150 proc.Lotynų Amerikos valstybės pastaraisiais metais suaktyvino tarpusavio bendradarbiavimą. Be to, Europos Sąjungos šalys yra suinteresuotas prekiauti su jomis ir sudaro labai rimtą konkurenciją JAV šiame regione. Dėl to JAV koordinacinis prekybos rėmimo komitetas numato tokias pagrindines Amerikos eksportuotojų valstybės palaikymo Lotynų Amerikoje kryptis kaip Amerikos eksporto į šias šalis didinimas; mažų ir vidutinių JAV kompanijų, dirbančių šioje rinkoje, palaikymas; remti infrastruktūros šiame regione plėtrą; ginti amerikietiškąsias kompanijas, investuojančias į Lotynų Amerikos ekonomiką.Ypatingas dėmesys yra skiriamas Meksikai, Argentinai, Brazilijai, Urugvajui, Paragvajui.1998 m. viršūnių pasitarime JAV ir Europos Sąjunga buvo parengta programa Transatlantinis ekonominis bendradarbiavimas. Šioje programoje numatytos trys bendros veiklos pagrindinės kryptys:1. Pasitarimų pravedimas dėl barjerų sumažinimo dvišalėje prekyboje paslaugomis, pramoninėmis ir žemės ūkio prekėmis.2. Pasaulio prekybos organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų pastangų suvienijimas dėl barjerų, trukdančių tarptautinės prekybos plėtrai ir kapitalų judėjimui, panaikinimo arba sumažinimo.3. Transatlantinio kompanijų, nevyriausybinių įstaigų bei vyriausybių lygiu dialogo ir investicijų klausimais organizavimas.Daug dėmesio skiriama plečiant bendradarbiavimą tarp smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. JAV prekybos ministerija teikia pagalbą mažoms ir vidutinėms kompanijoms, ieškančioms Europoje partnerių. Atliekamas didelis darbas, šalinant galimus dubliavimas ir standartų neatitikimus abipus Atlanto. Derinami standartai farmacijos pramonės ir medicinos įrangos gamubos srityse.Pagrindinis eksporto ribojimo tikslas JAV yra išsaugoti produkcijos ir technologijų neplatinimo režimą branduolinio, cheminio ir biologinio ginklo, raketų bei kosminės technikos ir technologijų gamybos sferose. Eksporto ribojimai šiuo metu yra taikomi šalims, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai palaiko tarptautinį terorizmą.Europos Sąjungos valstybės XX a. dešimtajame dešimtmetyje taip pat pradėjo reformuoti savo užsienio prekybos politiką, siekdamos susilpninti protekcionizmą ir daugiau atverti savo rinkas trečiųjų šalių, eksportuotojams ir investicijoms, tačiau užsienio prekybos liberalizavimo procesas Europos Sąjungos valstybėse tebėra pradinės stadijos.Po 1997-1998 m. finansinės krizės daugelis Azijos valstybių atsargiai žiūri į užsienio prekybos liberalizavimo procesą. Tačiau ekspertai tvrtina, kad krizė nepaskatino protekcionizmo ir naujų prekybos kliūčių nustatymo. Kai kurios Azijos šalys po krizės netgi panoro labiau atverti savo rinkas užsienio prekėms.