Prokariotų ir eukariotų atstovai

BRIEDIS (Alces alces L.)

Priklauso gyvūnų karalystei, chordinių tipui, žinduolių klasei, kanopinių būriui, elnių šeimai, briedžių genčiai. Lietuvos briedžiai priklauso europiniam briedžio porūšiui – Alces alces alces.
Yra daugialąstis gyvūnas, sudarytas iš eukariotinių ląstelių. Eukariotinės ląstelės turi branduolį, plazminę membraną, ribosomas, šiurkštųjį ir lygųjį endoplazminį tinklą, goldžio aparatą, vakuoles ir pūsleles, lizosomas, mitochondrijas ir centrioles. Eukariotinės ląstelės yra sudėtingesnės už prokariotines.
Būdingiausi briedžio kūno sandaros bruožai – ilgos kojos, masyvi priekinė liemens dalis, stambi galva su didele nukabusia viršutine lūpa. Patino kūno ilgis 210 – 273 cm. Paatelės 206 – 250 cm., aukštis ties gogu atitinkamai 160 – 206 ir 159 – 192 cm., masė – 224 – 538 ir 160 – 386 kg.
Pasmakrėje ties kaklo pradžia yra plaukais apaugusi odos raukšlė – “barzda”. “Barzdą” turi ir patinai, ir patelės (tik šių ji mažesnė). Antramečių briedžių “barzda” pailga. Trečiųjų gyvenimo metų pradžioje apatinė “barzdos” dalis nukrenta, todėl ji tampa trumpesnė ir buka.
Ausys ilgos ir judrios. Iš ausų padėties galima spręsti apie briedžio emocinę būseną. Netrikdomo arba besiilsinčio briedžio ausys nusvirę į šonus. Klausydamasis briedis ausis sukioja, ieškodamas garso šaltinio. Nepasitenkinimą išreiškia laikydamas vieną ausį paakeltą, kitą – nuleistą. Agresyviai nusiteikęs, ausis priglaudžia išilgai kaklo, o išgąsdintas – jas atsuka atgal, tartum klausytųsi garsų iš už nugaros. Ramus briedis galvą ir kaklą laiko beveik horizontaliai. Galva iškelta aukštyn – ženklas, kad jis sunerimęs arba išsigandęs.
Be prakaito ir riebalų li

iaukų odoje yra specifinių kvapiųjų liaukų, kurios atsiveria prieš akis, tarp kanopų ir užpakalinės pėdos vidinėje pusėje, ties čiurna.
Ragus turi tik patinai. Ragų paviršius grublėtas, išraižytas vagelių. Pagal formą Lietuvoje gyvenančių briedžių ragai skirstomi į mentiškus, siauramenčius ir šakotus. Dėl ligų, senatvės, sužeidimų, hormonų sekrecijos sutrikimų išauga nenormalūs ragai. Maksimali Lietuvos briedžių ragų masė – 15 kilogramų. Suaugę briedžiai ragus meta tuoj po rujos.
Lietuvos briedžiai buvo paplitę jau ankstyvojo holoceno antroje pusėje, maždaug prieš 8 tūkst. M. pr. m. e. Iki mūsų eros II tūkstantmečio jų gausumas daugiausia priklausė nuo klimato ir augalijos kaitos, o vėliau – ir nuo antropogeninių faktorių poveikio, visų pirma nuo medžioklės.
Briedžio pagrindinė gyvenamoji vieta – miškas. Tinkamiausi lapuočių ir mišrūs miškai, ypač tokie, kur didelę ploto dalį sudaro pušies jaunuolynai arba auukštapelkės. Paprastai laikosi nedideliais būreliais: vidutiniškai po 1 – 3 briedžius. Vidutiniškai briedis per parą nueina 1,2 – 5 km., 5 – 7 kartus gula poilsio. Keliaudami iš vienos ganyklos į kitą, briedžiai be poilsio gali nueiti 4 – 5 km. Per sezonines mikromigracijas nueina 20 – 30 km. 1980 m. buvo sumedžiotas 2 metų briedis nukeliavęs 50 km.
Nuo gegužės iki spalio mėn. Briedžiai daugiausia minta medžių ir krūmų lapais bei žoliniais augalais, o žiemą ir ankstyvą pavasarį pagrindinis briedžių maistas – medžių ir krūmų ūgliai bei žievė.

Juodligės bakterija (Bacillus anthracis)

Kaip ir kitos bakterijos bei melsvadumbliai priklauso monerų karalystei. Bakterijos yr

ra prokariotinės ląstelės apie 1 – 10 mikronų dydžio. Turi ląstelės sienelę, kurią dengia kapsulė ir (arba) gleivinis sluoksnis, plazminę membraną, kuri reguliuoja medžiagų srautus į ląstelę ir iš jos, citoplazmą, sudarytą iš pusiau skystos terpės – citozolio, ribosomas, jose vyksta baltymų sintezė. Dauguma genų yra vienintelėje chromosomoje, kuri yra ląstelės nukleido zonoje. Judriosios bakterijos dar turi žiuželius arba blakstienėles, su kurių pagalba geba judėti.

Bakterijų esama visur, jos gali gyventi tokiomis sąlygomis, kurios sudėtingesniems organizmams nepakeliamos. Jų randama vandenyje 9 km. gylyje, viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir kitokiuose atšiauriuose regionuose. Pablogėjus gyvenimo sąlygoms bakterijos virsta atspariomis endosporomis; tai pati atspariausia iš žinomų gyvųjų organizmų būsenų. Kai kurios endosporos nežūva net virinamos

Daugelis bakterijų yra labai naudingos, pavyzdžiui gyvūnų skrandyje ir žarnyne gyvenančios bakterijos padeda įsisavinti maistą, gamina tam tikras reikalingas medžiagas. Bakterijos taip pat ardo negyvus kūnus ir grąžina dirvožemiui jų sukauptas medžiagas. Žmonės naudojasi bakterijų veikla valydami nutekamuosius vandenis, gamindami kompostus, sūrius, actą.

Tačiau kai kurios bakterijos tarp jų ir juodligės yra kenksmingos. Patekusios į organizmą jos sukelia ligas. Juodligės bakterijų sukeliama liga vadinama juodlige.

Juodligė – ūminė gyvulių liga, kuria serga ir žmonės. Juodligės sporos net 100 C temperatūroje išgyvena 30 minučių. Žūva 120 C temperatūroje arba nuo stiprių dezinfekuojančių medžiagų. Užkrato šaltinis – sergantys žolėdžiai gyvūnai. Inkubacinis periodas 2 – 3 dienos, kartais iki 8 dienų. Da
ažniausiai pasitaiko juodligės odos forma. Susirgus labai apnuodijamas organizmas. Labai sunkiai sergama plaučių, žarnų arba sepsine forma. Gydoma antibiotikais.

Pakliuvusios į kitą organizmą bakterijos visaip stengiasi nugalėti savo aukos apsaugos mechanizmą, ypač fagocitus (ląsteles, kurios gali jas suvirškinti) ir antikūnus, kurie gali padaryti jas neveiklias. Vienos bakterijos turi apsauginį gleivių sluoksnį, kitos gamina maskuojančias medžiagas ir panašiai. Bakterijos gali kenkti trimis būdais: daugindamos užkimšti gyvybiškai svarbius kanalus, išskirti toksiškų medžiagų ir sukelti savo aukai alergines reakcijas.

Bakterijos sparčiai dauginasi, palankiomis sąlygomis dalinasi kas 10 minučių, todėl yra didelė tikimybė, jog gali atsirasti mutantai, atsparūs įvairiems antibiotikams.

Bakterijos ir kiti gyvi organizmai gyvuoja greta vieni kitų ir palaiko tarpusavio pusiausvyrą. Ligas ir mirtį sukeliančios invazijos greičiau yra išimtis, o ne taisyklė.

Naudota literatūra

1. “Biologija” (Informacinė medžiaga).
2. “Gyvoji gamta”.
3. Sylvia S. Mader “Biologija”.
4. “Tarybų Lietuvos enciklopedija”.
5. “Medicinos enciklopedija”.

Leave a Comment