Referatas “Vandens tarša”
Darbą parengė:
1. ĮVADASVanduo – itin vertingas ir nepakeičiamas gamtos turtas. Be jo nebūtų gyvybės mūsų planetoje. Vanduo yra sudėtinė dalis visos gyvosios gamtos, visų gyvų organizmų medžiagų apykaitos ir egzistavimo pagrindas. Žmogus be vandens gali išgyventi tik apie savaitę. Su vandeniu labai susijusi žmogaus buitis, rekreacija, taip pat žuvininkystė, pramonė, hidroenergetika, žemės ūkis ir vandens transportas. Dėl nuolatinės vandens apytakos gamtoje formuojasi Žemės klimatas, paviršius.Vanduo Lietuvoje gerbiamas nuo mūsų protėvių laikų – upės ir ežerai buvo laikomi šventais. Prie upių apsigyveno pirmieji Lietuvos gyventojai, atsiradę čia atšilus poledynmečio klimatui. Upės ir ežerai gavo vardus anksčiau, negu atsirado kaimai, todėl būtent jų vardais vėliau pavadinti miestai (Nevėžis – Panevėžys, Anykšta – Anykščiai, Vilnia – Vilnius, Šalčia – Šalčininkai ir t. t. ). Vėlesniais laikais prie upių, ypač jų santakose, glaudėsi piliakalniai, nes natūralus vandens barjeras labai sustiprino gynybinius pajėgumus.Didelę reikšmę upės, kaip vandens keliai, turėjo senajai prekybai. Jau XIIIa. vyko laivyba Nemunu, Nerimi ir Nevėžiu. Pirmose dviejose upėse nuo XIVa. buvo valomos rėvos, trukdančios praplaukti didesniems laivams.Nuo seno buvo naudojama ir tekančio vandens energija – statomi vandens malūnai, kitos jėgainės. Vandens energija buvo varomi kūjai ir kiti kalvės padargai, ji naudota popieriaus dirbtuvėse, vėliau – hidroelektrinėse.2. VANDUO BIOSFEROJEVanduo nuolat juda, teka, garuoja, maišosi, kietėja, iškrenta krituliais, sudarydamas mažosios ir didžiosios apytakos ciklus. Šių ciklų pagrindinė valdytoja – Saulė arba, tiksliau, jos spindulių energija. Žemės sausumos plotas yra beveik 150mln. km2, o vandens – 362mln. km2. Hidrosferoje yra 1,4milijardo km3 vandens, iš kurių tik apie 2,5 – 3% (35 – 42mln. km3) yra gėlasis vanduo. Visas kitas – sūrus. Atrodo, kad gėlojo vandens vienam gyventojui tenka labai daug – apie 7 – 8mln. m3. Tačiau didžiausios jo atsargos (apie 70%) susikaupusios poliariniuose ir kalnų ledynuose ir jų praktinis panaudojimas yra per brangus. Apie 29 – 30% gėlojo vandens yra požemyje, 0,26% ežeruose, 0,05% sudaro dirvožemio drėgmė, 0,03% yra pelkėse, 0,0036% atmosferoje, 0,006% – upėse ir 0,003% yra gyvuosiuose organizmuose.
Tad beveik 70% viso Žemės paviršiaus užima Pasaulinis vandenynas, reguliuojantis planetos klimatą ir drėgmės balansą hidrosferoje. Kartu – tai Žemės plaučiai, pagaminantys daugiau kaip pusę reikalingo deguonies. Dinaminės vandens apytakos koncepcija atsirado senovės Kinijoje maždaug prieš 3000metų. Vėliau patikslinta ir nustatyta, kad vanduo atmosferoje atsinaujina maždaug per 9paras, upėse – per 12parų, dirvoje – tik per metus. Globaliniu mąstu visi požeminiai vandenys atsinaujina per 5000metų, o vandenynų – per 3000metų.3. VANDENS IŠTEKLIAIDaugiausia vandens sukaupta Pasaulio vandenyne (96,5%). Į jo sudėtį įeina vandenynai, jūros, įlankos, užutėkiai, sąsiauriai. Pasaulio vandenynas užima 361mln. km2, arba 70,8% viso Žemės paviršiaus ploto.Lietuvai svarbi Baltijos jūra, kurios plotas apie 380tūkst. km2, vidutinis gylis 86m ir didžiausias gylis 459m.Visas vandenynų, iš dalies požeminis ir ežerų vanduo yra sūrus ir sudaro net 97,47% viso vandens kiekio. Šis vanduo kol kas dar naudojamas labia ribotai. Plačiausiai naudojamas ir vertingiausias yra gėlas vanduo, kuriams tenka tik 2,53% viso momentinio vandens kiekio. Be to, gėlo vandens pagrindinė masė glūdi sukaustyta Antarkties, Grenlandijos, Arkties bei kalnų ledynuose. Ledynai dengia 16,2mln. km2 Žemės paviršiaus. Tuos ledynus tolygiai paskirsčius, jie planetą padengtų 48m storio sluoksniu. Tai didelis gėlo vandens rezervas.Gamtoje vyksta nuolatinė vandens apytaka. Veikiamas Saulės energijos, vanduo garuoja ir prisotina atmosferą vandens garais. Iš jų susidaro krituliai – pagrindinis gėlo vandens šaltinis. Dalis kritulių nuo Žemės paviršiaus išgaruoja, kiti patenka į dirvą ir sunaudojami augalų transpiracijai bei papildo požeminį vandenį, o dar kiti suteka į upes bei kitus vandens telkinius.Dėl apytakos vandens ištekliai naulat atsinaujina. Tai svarbi vandens savybė, dėl kurios pasipildo gėlo vandens ištekliai ir savaime apsivalo užterštos upės. Dėl nuolatinio bei nepertraukiamo teršimo nutekamuoju vandeniu daugelis upių nebepajėgia savaime apsivalyti.Vandens apytakai ypač svarbus upių nuotėkis, kurį sudaro ne tik paviršinis, bet ir požeminis vanduo. Dėl metinio upių nuotėkio, kuris yra apie 20 – 30kartų didesnis už momentinius upių vagų vandens išteklius, labai padidėja gėlo vandens ištekliai. Šis nuotėkis kontinentuose labai skiriasi.Vandens nuotėkis iš ploto vieneto (km2) yra mažiausias Australijoje ir Afrikoje, o vienam gyventojui – Europoje ir Azijoje. Vidutinis daugiametis vandens nuotėkis yra maždaug pastovus dydis (nors kai kuriais metais įvairiose vietovėse jis gali labai skirtis), tuo tarpu vienam gyventojui tenkantis nuotėkis kasmet mažėja vidutiniškai 2%, nes maždaug tokiu mastu daugėja gyventojų. Ypač sparčiai daugėja Afrikos gyventojų. Dėl netolygaus vandens nuotėkio pasiskirstymo erdvėje ir laike realiai galima panaudoti tik apie 40% tų vandens išteklių. Ypač jaučiamas “vandens badas” pusdykumėse ir dykumose. Sunkiau apsirūpinti švariu geriamu vandeniu ir dėl jo trešimo gamybos atliekomis. Todėl dabar maždaug pusė žmonijos jaučia vandens badą ir milijonai jų miršta dėl vandens blogos kokybės bei stokos. Tai verčia racionaliai naudoti bei saugoti vandens išteklius.Racionaliai naudoti upių nuotėkį trukdo jo didelis svyravimas per metus bei per ilgesnius laikotarpius. Pavyzdžiui, upių potvynių metu per trumpą laiką nuteka apie du trečdaliai metinio vandens kiekio. Tuos vandens išteklius būtų galima geriau panaudoti statant tvenkinius.Lietuvos geografinėse srityse paviršinis ir požeminis nuotėkiai labai skiriasi. Mažiausiai jie yra Vidurio Lietuvoje, kur iškrinta mažiau kritulių, intensyvinė transpiracija ir didesnis garavimas iš Žemės paviršiaus. Vakarų ir Rytų Lietuvos kalvotame reljefe šie nuotėkiai yra apie 2kartus didesni.Lietuvos teritorijoje išskirti 5pagrindiniai vandens baseinai, iš kurių vanduo teka į Baltijos jūrą (Nemuno, Mūšos – Nemunėlio, Ventos, Baltijos pajūrio ir Dauguvos baseinai).Upės užšąla vidutiniškai gruodžio pabaigoje – sausio pradžioje. Ledai tirpti pradeda vasario pabaigoje – kovo pradžioje ir baigia antrojoje kovo pusėje. Didesnė vandens dalis upėmis nuteka per pavasario potvynį, o vasarą, ypač mažesni upeliai, maitinami paviršinio vandens, dažnai visai išdžiūsta. Todėl itin svarbu vandens nuotėkį reguliuoti statant vandens talpyklas ir naudoti jų vandenį vasarą, kada yra vandens mažiausias nuotėkis ir didžiausi poreikiai.Optimalaus didumo vandens talpyklų pasirinkimas yra itin aktualus klausimas. Šiuo atveju svarbu, kad vandens išteklių kaupimo ir naudojimo sąnaudos būtų kiek galima mažesnės.Pigiausia naudoti vandenį tiesiog iš natūralių šaltinių (upių, ežerų). Kaupiant jį talpyklose, reikalingos papildomos išlaidos. Brangiai kainuoja vandens talpyklų statymas. Taigi labiau apsimoka iš karto statyti dideles talpyklas. Didenės talpyklos paprastai yra gielesnės ir jų 1ha didenis bendrasis nei naudingasis vandens tūriai, dėl to jos pranašesnės už mažesnes saugyklas.Taigi statyti stambias vandens talpyklas ekonomiška. Tokios talpyklos ypač reikalingos hidroenegetikai, prie didelių miestų, esančių upių takoskyrose ir neturinčių paviršinių vandens telkinių. Ir labai mažas, ir stambias vandens talpyklas sunku kompleksiškai intensyviai naudoti. Talpyklos didumą turėtų lemti ne tik gamtos sąlygos, bet ir ūkio poreikiai. Vandens talpyklos daugiausia reikalingos drėkinimui ir kultūriniams bei buitiniams poreikiams.Vandens ištekliai kaupiami ir žuvininkystės tvenkiniuose.Itin vertingi vandens ištekliai yra požeminis vanduo, kurio aptinkama Druskininkuose, Likėnuose, Biržuose, Birštone, Palangoje.Krituliai kasmet bei ilgesniais laikotarpiais pasiskirsto labai netolygiai, todėl augalai ne visada gauna jiems reikalingą vandens kiekį ir ne visada jų būna didelis derlingumas. Norint išauginti pastoviai didelį derlių, tenka reguliuoti vandens nuotėkį, statyti vandens talpyklas ir drėkinti žemes.4. VANDENS IŠTEKLIAI LIETUVOJEPirmosios žinios apie Lietuvos atviruosius vandens telkinius ir ją skalaujančią Baltijos jūrą aptinkamos antikiniuose žemėlapiuose bei J. Dlugošo ir M. Kuričio Xva. aprašuose. XVIIa. pradėta domėtis mineralinėmis versmėmis ir galimybėmis iš jų gauti druską. Vėlesniais laikotarpiais S. Kolupaila sudarė ir išleido “Preliminarinį Lietuvos vandens jėgų kadastrą”, knygą “Nemunas” ir kitas hidrografines studijas, o pokario metais sukauptą hidrografinę informaciją apibendrino M. Lasinskas, A. Basalykas, V. Juodkazis, A. Garunkštis ir kiti mokslininkai.Lietuvoje, esančioje drėgmės pertekliaus zonoje, vidutiniškai per metus nuo žemės paviršiaus nuteka 15 – 16km3 vandens, o ,pridėjus tranzitinį debitą iš kaimyninių valstybių, – apie 26km3. Sausringais metais nutekančio vandens sumažėja iki 8km3. požeminių vandenų eksploataciniai ištekliai sudaro apie 3,2mln. km3, o ežeruose ir vandens talpyklose sukaupta apie 5,5km3 vandens.Lietuvos miestai, daugelis miestelių iki šiol naudoja geriausius ir pigiausius požeminius vandenis. Didžiausia problema išlieka neatsakingas valdininkų ir kitų žmonių požiūris į racionalų vandens išteklių naudojimą, jų apsaugą nuo taršos ir išsekimo. Dar mažai kas iš jų suvokia, kad tokia plitika kenkia žmonių sveikatai ir šalies valstybingumui. Netvarkingas ir grobuoniškas privatizavimo etapas nusiaubė hidrotechninius įrenginius, žemdirbystės laukų drėkinimo sistemas, vandenvietes, ežerus ir aplink esančias ekosistemos dalis.5. VANDENS IŠTEKLIŲ NAUDOJIMASVystantis ekonomikai, kultūrai, vis daugiau prireikia vandens. Jo naudojimas labai pralenkia gyventojų daugėjimo tempus. 1950 – 1975m. visoje Žemėje vandens naudojimas padidėjo nuo 1100km3 iki 3000km3 per metus, arba, 2,7karto, o gyventojų per tą laiką padaugėjo nuo 2513mln. iki 4415mln., arba 1,8karto. 1950m. Žemės gyventojui teko 438m3, o 1975m. – 680m3 vandens.Ypač daug vandens reikia drėkinimui ir pramonei.Dėl netolygaus vandens pasiskirstymo laike ir erdvėje ir vis didėjant jo teršimui, apsirūpinti švariu vandeniu nuolat sunkiau ir tai yra svarbiausia neatidėliotinai spręstina tarptautinė problema. Ypač būtina aprūpinti geru geriamu vandeniu visus Žemės gyventojus. Vandens ištekliai lemia gamybos išdėstymą ir mastą. Todėl juos reikia taupiai ir racionaliai naudoti.Ypač vertingas ir brangintinas yra požeminis vanduo. Kasmte išsemiama maždaug apie trečdalį požeminio vandens išteklių. Šio vandens didžiausias vartotojas yra komunalinis ūkis, pramonė sunaudoja 23,2% ir žemės ūkis – 78,4% (čia požeminis vanduo daugiausia imamas gyventojų buitiniams reikalams ir gyvulininkystės fermoms). Žuvininkystės tvenkiniai pripildomi paviršiniu vandeniu.Geriau aprūpinti geriamu vandeniu galima plečiant vandentiekio tinklą. Ateityje, norint pagerinti miestų aprūpinimą vandeniu, teks statyti zoninius vandentiekius. Taip pat labai svarbu intensyviau naudoti veikiančias vandenvietes, jas papildant infiltraciniu vandeniu.Visi miestai kol kas aprūpinami požeminiu vandeniu, kurio kokybė daug geresnė už paviršinio. Tačiau ir požeminio vandens kokybę kai kur reikia gerinti, mažinant jame geležies junginių kiekį.Gydymo tikslams ir žmonių sveikatai stiprinti plačiai vartojami gėrimui ir vonioms mineraliniai vandenys. Parduodami šie šalies mineraliniai vandenys: “Vytautas”, “Birutė”, Druskininkai” ir kt.Nemaži požeminio vandens rezervai susidarytų kai kurioms pramonės įmonėms vietoj požeminio vandens tiekiant paviršinį. Reiktų daugiau statyti gamybinių vandentiekių, gerinant jų naudojimą. Požeminį vandenį, kaip ir kiekvieną kitą deficitinę žaliavą, reikia ypač taupyti.6. VANDENS VARTOJIMAS IR TAUPYMO BŪDAIIš Lietuvos vandens telkinių 196m. buvo paimta apie 5700mln. m3 vandens. Tai sudarė apie 20% daugiau nei ankstesniais metais. Iš paviršinių vandens telkinių paėmė apie 5400mln. m3, o iš požeminių vandens šaltinių – beveik 300mln. m3 vandens. Įvairioms reikmėms buvo suvartota apie 5591mln. m3, iš kurio 5391mln. m3 buvo paviršinio ir tik 200mln. m3 požeminio vandens. 94,28% vandens tais metais suvartojo energetikos pramonė. Apie 99,8% energetikos reikmėms suvartoto vandens kiekio sudaro Ignalinos AE ir Kruonio HAE suvartotas vanduo.Svarbiausieji vandens taupymo būdai:palanki šalies įstatyminė bazė;tolydi ekonomikos plėtra, pagrįsta ekologiniu tolydžios plėtros požiūriu;racionalių vandens vartojimo sistemų diegimas pramonėje, versluose, buityje, žuvininkystėje;lietaus ar paviršinių telkinių vandens vartojimas vietoje gruntinio požeminio vandens, kai tas leidžiama;technologijų keitimas (vietoj šaldymo vandeniu sistemų diegiant orinio šaldymo sistemas);vandens telkinių (paviršinių ir požeminių) apsauga nuo taršos;subalansuota teisinga mokesčių politika už gamtinių išteklių vartojimą ir objektyvi baudų sistema teršėjui už vandens telkinių taršą;ekologinio švietimo ir mokymo sistema visų lygių valstybės tarnautojams ir bendruomenių nariams, studentams ir moksleiviams.7. NUTEKAMASIS VANDUO, JO UŽTERŠTUMAS IR VALYMASDaugiausia vandenį teršia pramonė ir komunalinis ūkis. Užteršto nutekamojo vandens sparčiai daugėja, nes plečiasi gamyba, auga miestai ir gyventojų skaičius. Šiandien vandens užterštumas yra pasaulio problema. Teršiamas ne tik vidaus vanduo, bet ir vandenynai, į kuriuos patenka pakrančių miestų ir upių atnešami teršalai.Ypač didelę žalą daro vandenynų teršimas naftos produktais. Tai tarptautinė problema, kurią reikia skubiai spręsti. Dėl didėjančio naftos naudojimo, jos telkinių ir vartotojų netolygaus pasiskirstymo ir naftą toliau pervežant, kartu didėja naftos netektis ją pervežant bei vandenynų teršimas.Padėtis dar labiau komplikuojasi, plečiant naftos gavybą jūrų šelfuose bei naftotiekių tinklą, kur irgi galimos avarijos. Avarijos daugiausia įvyksta nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis, todėl negalima efektyviai panaudoti naftos surinkimo laivų ir boninių užtvarų. Vadinasi, reikia sukurti patikimesnius įrenginius, galinčius dirbti ir blogo oro sąlygomis. Vandens teršimas naftos produktais daro didelę žalą gamtai. Dėl vandens paviršiuje susidariusios naftos plėvelės sulėtėja vandens aeracija, mažiau deguonies patenka iš atmosferos ir dėl to žūva planktoniniai mikroorganizmai, kurie yra pagrindinis žuvų maistas. Sunkieji naftos produktai, pvz., mazutas, kaupiasi vandens telkinių dugne ir nuodija viską, kas gyva. Naftos emulsija prilimpa prie žuvų žiaunų epitelio ląstelių, ir jos, negalėdamos normaliai kvėpuoti, uždūsta. Išlikusios gyvos žuvys įgyja naftos kvapą bei skonį ir maistui netinka. Ypač nafta kenkia ikrams. Nafta, patekusi ant paukščių plunksnų, ištirpdo jų riebalinę dangą, jos sulimpa, tarp jų nesusilaiko šiltas izoliacinis oras, paukščių temperatūra krinta, jie peršąla ir žūva. Apskaičiuota, kad Šiaurės jūroje ir Atlanto šiaurinėje dalyje dėl teršimo nafta kasmet žūva 450tūkst. vandens paukščių, o Baltijos jūros regione – nuo 10 iki 40tūkst. sparnuočių.Ekologinę pusiausvyrą iki tam tikros pažeidimo ribos susigrąžina pati gamta. Vanduo irgi gali apsivalyti. Naftą ir įvairias gamybos liekanas skaido kai kurios bakterijos. Lietuvos Botanikos instituto darbuotojas L. Juknevičius ištyrė, kad Kuršių mariose ir Baltijos jūros pakrančių zonoje hidrobakterijos suardo vidutiniškai 0,43g/m3 naftos per parą. Atsižvelgiant į tai, teršimas naftos produktais neturėtų viršyti savaiminio apsivalymo. Priešingu atveju naftos produktai vandenyje kaupsis ir nuodys gyvus organizmus.Labai svarbu mažinti vidaus vandebų – upių ir ežerų – teršimą. Teršimo mastas priklauso nuo tiekiamo, negrižtamai sunaudoto ir nutekamojo vandens kiekio.Vandens užteršimą rodo biologinis deguonies sunaudojimas organinei medžiagai suskaldyti per 5 (BDS5) bei 20parų (BDS20) ir naftos produktų bei suspenduotų medžiagų kiekis užterštame vandenyje.Pagrindiniai užteršto vandens valymo būdai yra šie: mechaninis, fizinis – cheminis ir biologinis. Užteršto vandens valymas – tai materialinės gamybos sfera. Čia žaliava – užterštas vanduo, o produkcija – švarus vanduo. Užteršto vandens valymo būdą lemia teršalų kilmė bei sudėtis, jų didumas ir kenksmingumas. Kuo daugiau ir įvairesniais ingredientais užterštas vanduo, tuo sudėtingesnis jo valymo procesas. Dažniausiai tą patį vandenį tenka valyti mechaniniu ir biologiniu būdais.Mechaninio valymo esmė ta, kad iš nutekamojo vandens filtracijos bei nusistojimo būdais pašalinamos mechaninės priemaišos. Stambesnės dispersinės suspenduotos dalelės (smėlis, drožlės, plaušai ir kt.) gaudomos įvairaus tankumo sietais, o naftos produktai, riebalai, dervos šalinami atitinkamomis gaudyklėmis.Fizinis – cheminis valymo būdas naudojamas smulkioms dispersinėms neorganinėms priemaišoms nusodinti ir lėtai oksiduojamoms organinėms medžiagoms tirpinti. Palyginti lačiai naudojama elektrolizė, kuria skaldomos organinės medžiagos ir pašalinami metalai, rūgštys ir kitos įvairios neorganinės priemaišos. Užterštas kenksmingomis bakterijomis vanduo dažnai valomas chloruojant.Daugiausia užterštas vanduo valomas biologiniu būdu, kai organines medžiagas mineralizuoja mikroorganizmai. Šis valymo būdas yra labai artimas savaiminiam upių bei ežerų apsivalymui. Naudojamos įvairios biologinio valymo priemonės: filtracijos laukai, biofiltrai, biologiniai kontaktiniai tvenkiniai, aerotenkai ir kt. Biologinis valymo būdas perspektyvus, valant komunalinį – buitinį ir žemės ūkio užterštą nutekamąjį vandenį.8. VANDENŲ TARŠA IR PASEKMĖSĮ paviršinius vandens telkinius per 1996 išleista apie 5600mln. m3 ūkio, buities ir gamybinių nuotekų. Iš jų net 5346mln. m3 nuotekų nereikėjo valyti – tai Ignalinos AE ir Kruonio HAE panaudotas vanduo. Reikėjo valyti apie 254mln. m3 nuotekų, tačiau iš jų 16,7% išleista visiškai nevalytų. Iki didžiausios leistinos taršos (DLT) normų buvo išvalyta apie 40%, užterštų nuotekų, o nepakankamai išvalytų išleista apie 43,3%. Nuotekų valymo rezultatai pagerėjo pradėjus eksploatuoti Vilniaus miesto nuotekų biologinio valymo įrenginius, pastačius Molėtų, Šilalės, Lazdijų ir kt. miestų valymo įrenginius. Tačiau ženkliai pablogėjo Panevėžio miesto nuotekų valymo įrenginių darbas, be pirminio valymo išleidžiant labai užterštas gamybines nuotekas. Vykstant žemės ūkio reformai pastebėta sumažėjusi atvirųjų paviršinių vandens telkinių tarša mineralinėmis trąšomis ir cheminiams junginiams. Šiandieną gerokai yra užterštos Kauno ir Kuršių marios, Nemunas žemiau Kauno, Nevėžis žemiau Panevėžio, Siesartis, Verknė, Masčio ir Vievio ežerai ir kt.Paminėtinos svarbiausios vandenų taršos pasekmės:pablogėjusi žmonių sveikata ir mažėjantis gyventojų amžiaus vidurkis;didėjantis epideminių susirgimų protrūkių pavojus;brangstanti vandens gerinimo stočių statyba;skursta arba net išnyksta vandenyje kai kurios faunos ir floros rūšys;atvirieji vandens telkiniai tampa netinkamais žmonių rekreacijos reikmėms;miestai tampa nepatrauklūs potencialiems investitoriams, juose didėja nedarbas, auga nusikalstamumas, pasireiškia nepasitenkinimas savivaldos institucijomis (pvz. Kaunas);didėja lėšų poreikis vandens telkinių atgaivinimui, jų pritaikymui žmonių reikmėms;sukuria netoleruotiną ir nepateisinamą šalies ekonominio gyvenimo įvaizdį – gyventi ateinančių kartų sąskaita.9. VANDENS TARŠOS MAŽINIMO BŪDAIPirmiausia – būtina įgyvendinti svarbiausius vandens taupymo būdus. Vandens taršą žymiai sumažintų:nuotekų biologinio valymo įrenginių statytba arba esamų rekonstrukcija ir tobulinimas;apytakinių sistemų diegimas pramonėje ir teršalų kiekio mažinimas technologiniuose procesuose;tvarka namuose, sodybose, įmonėse ir viešosiose vietose;saikingas ir protingas mineralinių trąšų bei herbicidų ir pesticidų naudojimas;nuotekų kaupimo rezervuarų statybų sodybose išvengimas;bendruomeninių ir žmonių informavimo sistema;tarpsektorinis bendradarbiavimas šioje sferoje.10. IŠVADOSVandens niekuo negalima pakeisti – kaip galima beveik visas kitas žaliavų ir kuro rūšis. Vandenį gali pakeisti tik vanduo.Be vandens nėra gyvybės. Vienoje knygoje vaizdingai pasakyta, kad vanduo yra Žemės kraujas. Sužeistajam dažnai gresia mirtis, jeigu jis praranda daug kraujo. Ligoniui gresia mirtis, kai jo kraujas nebegali atlikti savo funkcijų. Šiandien panašiai darosi ir su vandeniu. Vandens nepakanka tenai, kur jo labai naudojama arba jis pasidarė netinkamas gerti.Žemės sausumos plotas yra beveik 150mln. km2, o vandens – 362mln. km2. Vandens yra labai daug mūsų planetoje, tačiau vistiek turime jį saugoti, neteršti ir stengtis, kad neterštų kiti, taupyti jį, nes vanduo atlieka labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime, jį naudojame įvairiose srityse, pradedant kasdienine buitimi, baigiant pasaulio pramone. Su vandeniu taip pat susijusi žuvininkystė, hidroenergetika, žemės ūkis ir vandens transportas. Dėl nuolatinės vandens apytakos gamtoje formuojasi Žemės klimatas, paviršius. Vanduo yra svarbus ne tik žmogui. Jis yra sudėtinė dalis visos gyvosios gamtos, visų gyvų organizmų medžiagų apykaitos ir egzistavimo pagrindas.Labai svarbu, kad vandens išteklių kaupimo būtų kuo didesnis, o naudojimo sąnaudos būtų kiek galima mažesnės. Reikia stengtis išdaudoti vandens išteklius kuo naudingesnėms reikmėms.11. LITERATŪRA:1. A. Basalykas. Žemė – žmonijos buveinė. V. 1999.2. V. Mališauskas. Racionalus gamtos išteklių naudojimas. V. 1985.3. H. Volodka, L. Balčiauskas. Lietuvos gamtinė aplinka. Š. 2001.4. Žaliosios minties ratas. Žalioji Lietuva. 1998.