Gintaras

Gintaro pažinimo ir panaudojimo

istorinė apžvalga

Gintaras yra viena iš tų negausių naudingųjų iškasenų, su kuriomis žmonija susipažino dar pirmykščiais laikais. Tik gintarui tarp jų priklauso išskirtinė vieta. Titnagas, obsidianas, jaspis, nefritas ir kiti akmenys buvo būtini ginklams, medžioklės ir darbo įrankiams gaminti; be jų žmogus nebūtų galėjęs išgyventi. O drėgname pajūrio smėlyje gulintis gintaras pirmykščio žmogaus dėmesį galėjo patraukti nebent vaiskumu, spalva, šiltu vidiniu spindiniu, primenančiu jo garbinamos ugnies ir saulės švy- tėjimą. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, nesuprantamos jo saavybės – dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada atrodo šiltas – pirmykščiam žmogui, matyt ,darė didelį įspūdį. Apie gin- tarą buvo kuriamos legendos, jam priskiriamos magiškos gydančiosios ir saugančios nuo blogio savybės. Jis labai tiko papuošalams, amuletas, ritualiniams dirbiniams, susiejusiems visų pirma su saulės kultu, gaminti, nes net primityviomis priemonėmis gintarą buvo lengva apdirbti: drožti, gludinti, svidinti ir net gręžti. Daugelis seniausių gintaro dirbinių yra tikri meno kūriniai, rodantys aukštą jį naudojusių žmonių materialinės kultūros ir pasaulėjautos lygį.

Gintaro prekyba

Platus Baaltijos gintaro paplitimas Europoje ir net toliau už jos, kur nebuvo ir negalėjo būti gintaro žaliavos šaltinių, rodo ypač didelę jo svar- bą prekybinių ryšių tarp Pabaltijo ir kitų Europos kraštų susidarymui ir raidai. Nuo neolito amžiaus, ypač žalvario ir an

nkstyvajame geležies am- žiuje, gintaras buvo svarbiausias mainų prekybos objektas; už jį Pabaltijo gyventojai gaudavo didžiąją dalį metalo žaliavos ir importo dirbinių. Tur- būt neapsiriksime, teigdami, kad tik gintaras padėjo Pabaltijo gyvento- jams palyginti anksti susipažinti su metalais ir jų apdirbimo technologija, nors jų žaliavos išteklių jie niekada neturėjo.

Apie gintaro prekybos kelius sprendžiama pagal rastuosius gintaro žaliavos ir dirbinių lobius bei importinių dirbinių paplitimą. Kartografuo- jant lobių radimo vietas, išryškėjo dėsningas jų išsidėstymas atskirais laikotarpiais tam tikruose rajonuose, daugiausia pagal stambiąsias Vidu- rio ir Pietų Europos upes. Tokių lobių rasta Sembos pusiasalyje, Lenkijoje ir daug kur kitur.

Antai 1867 m. Semboje rasta 50 l talpos statinė su gintaru, 1900 m. prie Gdansko–9 kg svorio lobis,1924 m.Rytų Prūsijoje prie Leižūnų–dau- giau kaip 3 centnerių gintaro lobis, o 1936 m. Vroclavo apylinkėse trijuose gintaro lobiuose ar sandeliuose rasta apie 3 tonas gintaro, kurio dalis buvo su gludinimo žymėmis. Daug gintaro žaliavos ir dirbinių lobių rasta Jutlandijoje, pagal Elbės, Reino, Dunojaus upes, ypač jų aukštupiuo- se, Šiaurės Italijoje.

Gintaro žaliavos šaltiniai

Labai gintaringi paleogeno amžiaus sluoksniai paplitę tik Sembos pu- siasalyje. Jie slūgso 6 – 7 m žemiau dabartinio jūros lygio po 60–80 m storio nuogulų danga. Taigi pirmykštis žmogus net numanyti negalėjo apie jų egzistavimą. Aukščiau slūgsantys kai kurie neogeno sluoksniai taip pat šiek ti

iek gintaringi, tačiau jie niekur gerai neatsidengia nei pavir- šiuje, nei jūros pakrantės skardžiuose. Be to, juose esančio gintaro vargu ar būtų užtekę net saviems reikalams. Ledynmečio laikotarpio nuogulose gintaro randama tik atsitiktinai ir nedaug, kaip ir dabar Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios ežerų pakrantėse bei kitose Žemaitijos ir Pietų Lietuvos vietose. Taigi, matyt, vienintelis gintaro žaliavos šaltinis tuo metu ir iki pat XVIII amžiaus buvo Baltijos jūra. Kiek gintaro galėjo būti išmetama tuo metu jūros pakrantėse, šiandien sunku pasakyti.Dabar jūros išmetamo
Gintaro per metus surenkama: Danijoje – 30–50 kg, Vokietijoje – 100–150 kg, Lenkijoje – apie 200 kg, Lietuvoje – 600–800 kg, Latvijoje – 100–200 kg.Šie skaičiai orientaciniai, gerokai mažesni negu yra iš tikrųjų,
nes daug gintaro surenka mėgėjai ir jis į apskaitą nepakliūva. Jūros išmetamo gintaro vis mažėja, nes dugno gintaringi sluoksniai jau gerokai nuardyti; be to, juos padengia iš eksploatuojamo gintaro karjero į jūrą išmetamų dangos uolienų sluoksnis ir saugo nuo išplovimo. XIV- XV a. Kryžiuočių ordino užgrobtame pajūryje per metus buvo surenkama dešimtys tonų gintaro. Ypač daug buvo išmetama per audrą. Antai 1862 m. ties Palvininkais (dabar Jantarnas) per naktį surinkta 2 tonos audros išmesto gintaro, 1914 m. ties Riaušiais – 870 kg. Neolito ir žalvario am- žiais išmetamo gintaro kiekis turėjo būti kur kas didesnis, metinė pajūrio produkcija galėjo sudaryti 80 – 100 tonų.

Gintaro gavyba

Iki XIII a.

. pabaigos prekybos ir vietiniams poreikiams pakako vien Baltijos jūros išmetamo ir gyventojų pakrantėje surenkamo gintaro. XII – XIII a.,gaminant vis daugiau kulto atributų (rožančių) ir dailės dirbinėlių, padidėjo gintaro paklausa. Reikėjo ieškoti naujų jo gavybos būdų. Kry- žiuočių ordino teritorijoje gintaras pradėtas griebti tiesiog iš jūros ilga- kočiais graibštais. Šis darbas buvo dirbamas naktį, aukštame krante arba medyje uždegus dervos statinę pakrantei apšviesti.

Nuo XVI a. gintaras buvo gaudamos iš jūros tinklais, o seklesnėse, ypač akmenuotose vietose, – kabliais ir grabštais iš valčių. Mėginta ginta- rą kasti paplūdimiuose.

1585 m. Sembos pusiasalio skardžiuose pradėta kasti gintarą iš neo- geninių sluoksnių. Atsitiktinai kasinėjimai vykdyti ir visą XVII a. Tačiau kasiniai buvo daromi be jokio plano ir gaunamo gintaro kiekis priklausė nuo kasėjo laimės bei nuojautos.

1725 m. mėginta gintarą rinkti jūros dugne pasitelkus nardytojus, bet ir šie bandymai dėl blogo darbų organizavimo buvo nesėkmingi. Prie šie metodo sugrįžta 1869 – 1891 m.,išradus naro aprangą. Gintaras buvo renkamas jūroje prie Prusto rago. Iš pradžių dirbo samdyti prancūzų narai, vėliau lietuviai, kurie pasirodė esą atsparesni šaltam Baltijos vandeniui. Juodkrantėje buvo įsteigta net naro aprangos ir kitų priemonių dirbtuvių. Kiek šiuo būdu buvo gauta gintaro, duomenų neišliko.

Gintaro panaudojimas

Žlugus Romos imperijai, ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudo- tas vien utilitariniams religiniams tikslams, iš jo gaminti vienodi se

eriniai rožančiai ir kryželiai, kartais kulto atributai. Tikrų meno dirbinių iš šio laikotarpio nežinome. Be to, daug gintaro naudojama smilkymui ir medicinos reikalams – to laikotarpio gydymas nedaug skyrėsi nuo magi- jos.

Gintaro meninis apdirbimas atgimsta Renesanso epochoje ir ypač suklesti XVII a. – XVIII a. pradžioje. Iš to laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug dėl gintaro trapumo, dėl kartkartėmis Europą ištikdavusių negandų ir kitų priežasčių. Tačiau, tie meno kūriniai, kuriuos šiandien turime, yra daugelio muziejų puošmena, rodanti didelį juos kūrusių meistrų meninį išprusimą, subtilų skonį ir medžiagos specifikos jutimą. XVI a. gintaro meistrai telkėsi vien Briugėje ir Liūbeke, vėliau, nuo XV a., jų gildijų įsisteigia Dancige, Karaliaučiuje ir daug kur kitur. Atrandami labai sudėtingi gintaro apdirbimo metalą, dramblio kaulą, emalį, graviruoti, skaptuoti, pjaustyti, sukurta įvairių būdų ir priemonių medžia- gai paryškinti, jos grožiui ir specifiniam šiltam spindesiui pabrėžti.

Pradėta nuo buitinių dirbinėlių, įvairių niekučių, daugiausia mėgdžio- jant antikos stilių, o vėliau imta gaminti išimtinai labai meniškus kū- rinius: vazas, taures, lėkštes, veidrodžių rėmus, kvepalų flakonus, taboki- nes, pudrines, tualetines dėžutes, net spinteles, skulptūrines kompozicijas (statulėles, bareljefus) ir daug kitų panašios paskirties daiktų, gausiai puoštų įmantriais raižiniais ir reljefais. Šiais daiktais buvo puošiami didi- kų rūmai ir bažnyčios, jie buvo viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitinių metu. Matyt, tokiu būdu daugiausia bus atkeliavę gintaro dirbiniai, saugomi Maskvos Ginklų Rūmuose, Leningrado Valstybiniame ermitaže.

Šalia meno kūrinių, XVII a. viduryje skaidrus, labai šviesus gintaras buvo naudojamas ir optikoje, akiniams, didinamiesiems stiklams ir net mikroskopams gaminti. Yra duomenų, kad tokių lęšių mokėta gaminti ir senovės Romoje. XVII a. buvo žinomi būdai, kaip gelsvą gintarą padaryti visai skaidrų ir bespalvį; dabar šis būdas yra visai užmirštas.

Jau nuo XVI a. mokslo veikaluose randame daugybę skirtingų gintaro lakų gamybos receptų. Daugiausia jis naudotas muzikos instrumentams lakuoti. Manoma,kad garsiųjų Kremonos smuikų meistrų Nikolo Amačio (1596 – 1684) ir Antonijo Stradivarijaus (1644 – 1737) instrumentų ypatingas skambėjimas priklausė nuo to, kad jie lakuoti gintaro laku.

Iki pat 1941 m. populiariausias gintaro dirbinių asortimentas: pypkės, kandikliai, sąsagos, sagos, kryželiai, plunksnakočiai, skėčių ir lazdelių rankenėlės, apvalių karolių ir pan.

Gintaro gabalai su unikaliais inkliuzais, dėl kurių varžosi visi pasaulio muziejai, buvo laikomi broku ir buvo malami. Visos šios procedūros rezultatas – lydymas ir presuotas gintaras, kurį daugeliu savybių pra- noksta plastmasės.Iš šios faktiškai dar vienos plastmasės gaminama gremėzdiški rašymo reikmenų komplektai, vazos ir kiti ,,pradiniai” daik- tai. Presuoto gintaro ,,kokybei pagerinti” į jį pridedama žalių, mėlynų, raudonų ir kitokių dažų: gautas produktas jau visiškai nesiskiria nuo plastmasių.

Gintaras pradėtas traktuoti kaip juvelyrinis akmuo. Čia daug prisidėjo Klaipėdos ,,Dailės” kombinato dailininkų , pirmiausia F.Daukanto, ieškojimai. Nemažo būrio liaudies dailininkų gintaro meistrų pastangomis Lietuvos gintaro pramonė sugebėjo išsivaduoti iš nusistovėjusio požiūrio į gintarą kaip eilinę pramonę, bedvasę medžiagą. Nuo 1957 m. ,,Dailės” kombinate įdiegiami nauji gintaro apdirbimo metodai, visiškai kitokie negu ankstesni. M.Tichomirovos nuomone, Lietuvos dailininkai buvo gintaro naujo traktavimo iniciatoriai. Jų kūriniuose svarbiausia – pats gintaras, visos menininko pastangos nukreipiamos tik į gintaro natūralaus grožio, estetinių savybių išryškinimą. Iš tikrųjų šiam naujam, dabar plačiai paplitusiam požiūriui į gintarą pradžia duota Lietuvoje, kur nuo seno gintaras laikomas ne tiek materialine vertybe, kiek tam tikru talismanu, daiktu, džiuginančiu širdį.

Gintaro augalija

Augaliniai gintaro inkliuzai sudaro vos 0,4 % . Augalų liekanos ginta- re – tai daugiausia lapeliai, spygliai, žiedai ir jų dalys, rečiau šakeles ir vaisiai. Jų dažnai randama ne vien varvekliniame, bet ir kitų rūšių gintare. Gintaro gabalų paviršiuje pasitaiko kietesnių lapų (ąžuolo, palmės) atspaudų. Iš viso yra aprašyta apie 700 rūšių augalinių inkliuzų. Dauguma aprašymų yra pasenę. Jų revizuoti dabar nebeįmanoma, nes rinkiniai dingę karo metais. Naujų aprašomųjų ir paleofloristinių darbų pokario metais beveik nebuvo, – jų galima laukti tik iš naujo sukūrus didelius gintaro floros rinkinius muziejuose, visų pirma Palangos. Dabartinis Gintaro muziejaus rinkinys (apie 100 vienetų) paleofloristinėms išvadoms dar yra per mažas, todėl tenka remtis vien senųjų tyrinėtojų duomenimis, kritiškai įvertinus jų visumą. Toks tik literatūrinės medžiagos įvertinimas, atliktas lenkų paleobotanikės H.Čečot (Czeczott, 1961), nesiremiant originalia faktine medžiaga, sistematikai nieko naujo duoti negali, tačiau jis leidžia padaryti nemaža išvadų apie gintaro miško pobūdį.

Leave a Comment