Klasicizmas Lietuvoje

Klasicizmo atsiradimas ir bruožai

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarpfeodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinisburžuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypačišplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingąvisuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomisvertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis.Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradusšiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos menokūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros formųpropagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis.Klasicistai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus,emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, odaugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinękoloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijosir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būtipraktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs,taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

Kryptys : romėniška ir graikiška

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys(Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėniškąkryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę).Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikospalikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinėstradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos,Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškojikryptis negu graikiška.

Italų (Romos) mokyklos

Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italijasietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –1807m.) studijomis Romos Šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veiklaItalijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinįarchitekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas,artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje.Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus.Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kūrė ir kitasitalų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijojearchitektūrą studijavo lietuvių klasicizmo kūrėjai K. Kaminskis, L.Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.

Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos

Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla.Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą.Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII amžiausvidurio susidarė tvirti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daugdėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai sistemai, sukūrė logiškai pagrįstąproporcijų visumą.Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečioLietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L.Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliaudėstęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).

Rusų mokyklos

Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradėjo daryti Rusijosarchitektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniausuniversitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijųarchitektais imta skirti kitų meno mokyklų auklėtinius, kurie kreipė tam

tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitųparengti tipiniai projektai.

Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIXamžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmajametapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys subaroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniuantikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarpformos ir konstrukcijos.Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse,išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybėssuirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsiankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasisklasicizmas.

Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo išankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiumetu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuoužsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmopastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos– laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.)akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas).Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai,kurie išliko per visą epochą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architektoL. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmąnauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausiomstradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.

L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas

Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojamai vertingasindėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniausmiesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki mūsų dienųnenustojo savo reikšmės.Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtąklasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojoKnakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlėvisuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas irįgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas,antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvolabai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkmepakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindugeriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojoarchitekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmoatkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškaisieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką,sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros irklasicizmo kūrybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadintilietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienamjo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinėkompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro visoansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas

(vandenį, augmeniją).Paminėtinas autoriaus pamėgtas perspektyvos, žiūrint iš artimų taškų,kompozicinių privalumų panaudojimas.Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jissugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinįplaną ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, planoaiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiemsjo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai,Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmamsVilniuje, Maliatyčių kompleksui.Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūrostyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiausklasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jomokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos architektų panaudojęsskulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savoprojektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmoelementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomisproporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai iliustruoja josuprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejausgatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės iršiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtasteiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuosepagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavimesu visuma ir tarpusavyje”.

Kauno rotušė

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Jipaaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatytas dar vienas bokštotarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas.Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildytaankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čiabuvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų.Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniailaiptai.Prie dviaukščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasibokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai –aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatiniscokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtosmotyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiailangai, apjuosti profiliuotais ir laužytais apvadais bei trikampiaissandrikais. Fasadus sieja platus antablementas. Pietiniame fasade įėjimasišskirtas portiką imituojančiais piliastrais, trikampiu frontonu irdorėninių kolonų palaikomu balkonu. Pastatą dengia aukštas mansardinisstogas.Įspūdingiausias rotušės rytinis fasadas, kuriame dominuoja aukštas grakštusbokštas. Frontonas ir barokinės voliutos jungia bokštą su pagrindiniutūriu. Daugiatarpsnė bokšto vertikalė į viršų laibėja, sunkias, paprastasformas keičia lengvesnės, sudėtingesnės. Tarpsniuose orderis kinta nuomečių (cokolyje) iki korintinių piliastrų ir puskolonių. Ketvirtąjį irpenktąjį tarpsnius praeityje supo ant pjedestalų stovėjusios vazos sukaltinėmis gėlėmis ir medinės skulptūros. Viršutinis šeštasis tarpsnisžymiai siauresnis, apjuostas laužytu antablementu. Varpo formos šalmasužbaigtas paauksuota vėtrunge.Viso pastato, o ypač bokšto formose ir siluete ryškus barokinis lengvumas,šviesos ir šėšėlių žaismas. Fasadų kompozicija pagrįsta darnia vertikaliųir horizantalių linijų pusiausvyra, griežtu ritmu, aiškiu, logiškuklasicistiniu kiekvienos detalės bei elemento traktavimu. Pirmojo aukšto

rytinėje dalyje iškilo kukliai dekoruotų klasicistinių interjerų.Kauno rotušė – vienas vertingiausių architektūros paminklų, geriausiaireprezantuojančių pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą.

Paežerių dvaro rūmai

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, sumezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėstytosanfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmomeninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasadovidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas,galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų irportiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonųažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizaspraturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytaisfrizais.Į parką atgręžto rūmų fasado centras pabrėžtas pusapskrite iškyša : jiaukšta, su dekoratyviai išlenktu frontonu. Iškyšą supa balkonas paremtasplonomis jonėninėmis kolonėlėmis. Rūmų interjere, kaip ir išorėje, gausufigūrinės ir ornamentinės, trapios plastinės puošybos.

Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai)

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė netkelios kryptys : ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo irbrandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų irromantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis.Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas,išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio irpraktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusiųiš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klasicizmo tradicijas. Tai ypačryšku dvarų sodybų architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai sukolonų portiku, išplėtoti dar K. Spampanio ir M. Knakfuso. Bažnyčių(Onuškio, Mielagėnų)architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiuarba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs bažnyčios be portiko tipas(Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).

Vilniaus katedra

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriovimo. Širekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros,suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektąparengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jįatmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvopatikėtas dar jaunam architektui L. S. – Gucevičiui. Projektas buvoparengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijosdarbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Ikito laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K.Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visaskatedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras –“Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansųnepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metamssustabdyti.Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L. S. –Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architektūros, darbas irišreiškia jos nacionalinį savitumą paremtą tradicijų tęstinumu. Katedrosplaną architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių irbarokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietojbokštų pagrindinio korpuso kampuose L. S. – Gucevičius įtaisė stambiaskoplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso

statinio, netgi su dalimi senų skliautų ir architektūrinę korpusostruktūrą, išsaugojo Valavičiaus koplyčios interjerą ir visą šv. Kazimierokoplyčią, kurios architektūrinę struktūrą ir formas panaudojo visoeksterjero sistemai, tik nežymiai supaprastinęs ir pakeitęs jos formaspaladijinio stiliaus dvasia. Tuo būdu L. S. – Gucevičius virtuoziškaisuformavo vieningo ir harmoniško stiliaus pastatą, didingą ir monumentalų.Žvelgdami į rekonstruotos Vilniaus katedros architektūrines ištakas, vieniarchitektai randa jos kūryboje XVI amžiaus italų architekto Paladijausįtakos, kiti XVIII amžiaus prancūzų architektūros ir netgi K. Ledoux darbųįtakos. Visgi planinėje pastato struktūroje ir jos interjere architektasvadovavosi vietinės architektūros tradicijomis.Toskaniškas orderis ir Paladijaus architektūros principai plačiai naudojamiXVII – XVIII amžiaus lietuvių architektūroje, jiems skirtas didžiulisdėmesys L. S. – Gucevičiaus mokytojo Knakfuso lekcijose. Jau savostudentiškuose darbuose L. S. – Gucevičius bandė naudoti Paladijaussistemą, o vėliau, būdamas Italijoje, susipažino su jo darbais. Kokiu būduL. S. – Gucevičius savo kūryboje naudojo skirtingus šaltinius, galimaatsekti pagal katedros šoninių fasadų vystymosi koncepcijos pavyzdį.Dar studijų metais L. S. – Gucevičius dvaro projekte savitai modifikavorytinį Luvro rūmų, sukurtų 1678 metais K. Pjero, L. Levo ir kt. , fasadą.Jis šiek tiek supaprastino architektūrines formas Paladijaus sistemostradicijomis, sutelkęs pagrindinį dėmesį atvertai galerijai ir josgiluminės sienos puošybai. Tokį sprendimą architektas panaudojo ir katedrosšoniniuose fasaduose, dar labiau supaprastinęs architektūrinius elementusir vietoje sudvejintų kolonų panaudojęs vienines.Tokiu būdu L. S. – Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnėsarchitektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Konkrečiai taiišreikšta pastato skaidyme į atskiras dalis, kuriose pagrindiniai išdėstymoelementai priešpastatomi esminėms koordinatėms erdvėje. To dėka pastatasįgauna didžiulę vidinę dinaminę jėgą ir tuo pačiu įsilieja į atvirą, tuščiąerdvę. Tas įspūdis dar labiau pabrėžiamas ištrauktų priekin portiku iratviromis šoninėmis galerijomis. Tuo būdu, statinys tampa dalimi erdvės irerdvė įsilieja į pastatą. Barokinės skulptūros ir ornamentikos elementaisudaro turtingą išorinį papuošimą figūromis ir ornamentinėmis skulptūromis,kurias meistriškai sukūrė T. Righi, L. S. – Gucevičiaus sutikimu. Barokoarchitektūros reliktai randami ir L. S. – Gucevičiaus sukurtuose kampiniųkoplyčių ovaliniuose planuose. Tokį patį erdvinį sprendimą jis panaudojo irpirmame Vilniaus rotušės projekto variante.L. S. – Gucevičius neapsiribojo vieno tipo architektūriniu sprendimu. Jisieškojo paprastesnių ir lakoniškesnių formų. 1783 metų Vilniaus Tiškevičiųrūmų, pastatytų prie Trakų vartų, rekonstrukcijos projekte ir VilniausUžupio malūno projekte aiškiai matoma K. Ledoux karinės ir pramoninėspaskirties objektų įtaka. Dar toliau orderio modernizavime L. S. –Gucevičius pažengė 1786 metais pastatytuose buvusiuose Vilniaus bajorų irvalstiečių teismo rūmuose. Visa tai liudija apie L. S. – Gucevičiauskūrybinio diapazono platumą.Po 1793 – 1798 metų pertraukos pasitaikė galimybė pabaigti Vilniauskatedros rekonstrukcijos, ypač vidaus, darbus. Buo pasiūlyti du naujisprendimai – L. S. – Gucevičiaus ir P. Rossi. Jie skyrėsi tiktai skliautųdekoracija. Rossi siūlė padengti juos freskine tapyba, kurios projektus jaubuvo parengęs S. Smuglevičius. L. S. – Gucevičius norėjo papuošti skliautus
klasikiniais lipdiniais, kas ir buvo vėliau įgyvendinta. Rekonstrukcijosvidaus darbams vadovavo architektas M. Šulcas. Jis priėmė vargonų chorovietos, didžiojo vikarų altoriaus, kapitulos narių suolų prie altoriaus irsakyklos naujus sprendimus. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1801 metais.Tik kampinių ovalinių koplyčių interjeras architektūriškai likonepabaigtas. Jų meninę dekoraciją atliko dailininkai Pranciškus ir AntanasSmuglevičiai.Architektas M. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinęsuteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą. Joje nėra L.S. – Gucevičiaus katedros architektūrinių formų pamėgdžiojimų, jinekonkuruoja su katedra, ji labai taktiškai papildo katedros ansamblį.Katedros šoninių galerijos nišos pasilikusios tuščios ir prie L. S. –Gucevičiaus ir prie M. Šulco, 1832 metais papuoštas šventųjų skulptūromis,kurios buvo perneštos iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus.Septynių karalių figūros stovinčios pietrytinėje galerijoje (nežinomasskulptorius 1754 metai; jų iš viso buvo aštuonios) paimtos iš Šv. Kazimierobažnyčios didžiojo altoriaus. Statulos šešių šventųjų jėzuitų pastatytosšiaurinės galerijos nišose (sukurtos maždaug tuo pačiu laiku kito nežinomolabiau talentingo skulptoriaus) perneštos iš tos pačios bažnyčios šoniniųaltorių. Tokiu būdu, istorinio atsitiktinumo dėka, L. S. – Gucevičiaussumanymas papuošti katedrą figūrinėmis skulptūromis buvo pilnai išpildytas.Šios vėliaus pastatytos skulptūros yra tos pačios epochos ir to pačiostiliaus kaip ir Righi darbai, jos priklauso vietiniai, o ne itališkaimokyklai ir atitinkamai išpildytos kiek kitokiu temperamentu.Vėlesni laikai nebuvo palankūs L. S. – Gucevičiaus šedevrui ypač dėl jonepakankamo klasicizmo stiliaus “tyrumo”. Jį kritikavo architektas K.Podčašinskis, pasisakantis už akademinį klasicizmą, dėl kompromiso subaroko reliktais. “Sterilaus klasicizmo” propaguotojai negalėjo atleisti L.S. – Gucevičiui pastato puošybos baroko stiliaus skulptūromis. Jų“tobulinimo” auka pirmiausiai tapo trys K. Jelskio figūrinės skulptūroskatedros portike. Į jas pasikėsino dar 1923 metais, bet galutinai jassunaikino 1950 metais. To pasekoje, katedros fasadas tapo sunkiasvoris,prispaustas ir taip neteko savo grakštumo – svarbiausio L. S. – Gucevičiauskūrybos principo. “Restauracija”, prasidėjusi 1954 metais ir tęsusi ikidevinto dešimtmečio, paminklui padarė žymią žalą : sunaikinti drožinėtikapitulos narių suolai prie altoriaus ir sakykla; rytiniame katedros fasadeįrengtos oro kondicionavimo kameros uždengė visą pastato pirmą aukštąbeveik iki vieno metro aukščio, kas sąlygojo pastato proporcijų iškreipimą;visiškai priešingai L. S. – Gucevičiaus sumanymui įtaisytos geležinėsaptvarėlės šoninėse galerijose. Iš lauko šv. Kazimiero koplyčios sienospadengtos cemento spalvos mišinio sluoksniu, to pasekoje vienas kitamprieštaraujantys šv. Kazimiero koplyčios sienų medžiaga ir spalva sudarkokatedros ansamblio vienybę. Tai ką L. S. – Gucevičius meistriškai sujungėir suvienijo, “restauratoriai” sudarkė ir sujaukė. Be viso to, nuoautentiško švediško smiltainio numušė stambų paviršiaus sluoksnį. Irnežiūrint į visas pastangas katedros sienos ir toliau skilinėjo irpasidenginėjo druskomis ardančiomis tinką; požemiai ir fundamentas sudrėkonesulaukę nusausinimo.Didžiulės pagarbos išreiškimas mūsų genialiam architektui L. S. –Gucevičiui turi būti ne žodžiais, o darbais, rimtu ir kruopščiu jo darbųtyrinėjimu, kad pagal tikrąją vertę įvertintume ir išsaugotume juos.

Mielagėnų bažnyčia

Mielagėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais irvarpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžtaketurių kolonų taskaninio orderio potikų. Vidurinis tarpkoloninis kiekplatesnis už šoninius. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Poviloskulptūromis, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis.Virš portalo – trikampis sandrikas, o virš nišų – tiesūs sandrikai, kartuir kolonų kapiteliai, dengti čerpėmis. Tai savitas, retas klasicizmolaikotarpio bruožas, paveldėtas dar iš renesanso epochos. Presbiterijosfasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusiantablementu ir pusapskričiu langu. Šoninių navų antablementas pasiekęsvidurinę navą nutrūksta. Fasado apačioje yra durys, vadančios į kriptas.Ilguosius bažnyčios fasadus skaido poriniai piliastrai ir pusapskričių arkųlangai su siaurais apvadais. Suporinti piliastrai perimti dar iš baroko.Vidurinė navos plokščios vidinės lubos suskirtytos kvadratiniais kesonaisir papuoštos rozrtėmis. Šonines navas gaubia kryžminiai skliautai. Navassudarančiose ramstinėse arkose ištapyti kesonai ir rozetės (1826 – 1838metai; tapė Julius Andriuškevičius, vadovavo V. Smolskis). Poriniaipiliastrai laiko antablementą. Kurio frizuose įkomponuota gipsatūros.Interjere yra dailininko V. Smolskio paveikslų, fundatorių bei koliatoriųbiustų.Darnių proporcijų, monumentalaus tūrio Mielagėnų bažnyčia pratęsia Vilniausbrandaus klasicizmo tradicijas.

Onuškio bažnyčia

Onuškio bažnyčiam pastatyta 1823 – 1829 metais stačiakampė, halinė. Abipuspresbiterijos galudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yragalerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis.Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu,tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos bebazių, bet su stambokais kapiteliais. Už portiko, tinkuotoje navos sienojetarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis.Platų ir aukštą trikampį frontoną apibrėžia karnizai su modeljonais.Šoniniuose fasaduose klasicizmo formos persipyna su liaudies architektūraibūdingomis dailiai sumūrytų lauko reidulių plokštumomis. Tamsiame akmenų irį skiedinį gausiai prikamšytų skaldos gabalelių fone išsiskiria baltaitinkuoti piliastrai, antablementas, stačiakampiai langų ir durų apvadai.Presbiterijos fasadas taip pat apmūrytas akmenimis. Jo frontone ,tiesdideliu pusapskričiu presbiterijos langu, nutrūksta visą pastatą juosiantisantablementas si modiljonais papuoštu karnizu.Interjeras kuklus. Keturias poros kolonų skaido jo erdvę į tris beveikvienodo aukščio navas, suskliaustas cilindriniais skliautais. Sienose, tarplangų, išdėsyti piliastrai. Vargonų choro galeriją puošia orderioelementai: ištiesti piliastrai su horizantaliais kapiteliais, arkados,karnizėliai su modiljonais.

Čiobičkio bažnyčia

Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stoviaukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampiųstulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijasšoninių navų tęsinyje.Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai.Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yradidelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos arkinės nišos,stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškoskompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunoseįrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoniniusfasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukštistačiakampiai langai, juosia platus antablementas.Interjeras kiek perkrautas dekoratyviniais elementais. Vidurinės navoserdvė dvigubai platenės už šoninių navų. Didžiojo altoriaus portike

keturios dorėninio orderio kolonos laiko platų antablementą ir trikampįfrontoną. Kaip daugumos vėlyvojo klasicizmo bažnyčių, Čiobiškio bažnyčiojeneišvengiama Vilniaus katedros pavyzdžio. Čia nemažai panašių detalių irbruožų: nišos su skulptūromis, trikampiai sandrikai, pusapskričiai langai,fasadų skaidymas dorėniniais piliastrais, lakoniškos išorės formos, darniosproporcijos, monumentali išvaizda. Matyt dėl šių savybių jos autoriumikartais laikomas architektas L. S. – Gucevičius.

Leipalingio bažnyčia

Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia,stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkosdideliu tūriu.Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigludusios zakristijair koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek irkitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliaisir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalaspabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizontaliaisuraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langaistačiakampiai, nuleisti žemiau.Interjere labai saikingai panaudotas orderis, šoninių navų sienos lygios,be piliastrų. Kaneliūromis suvagoti piliastrai yra tik vidurinėje navoje.Dvi joninės kolonos riboja presbiterija.

Ampyras Lietuvoje

Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai. Jo ištakų reikėtų ieškoti netiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo ampyropavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymausPeterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireiškė ir kaikurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičiųrūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtakapastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiaudekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte ( VilniausTiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukciniųketurkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjoantikinio ornamento motyvų.

Chodkevičių rūmai

Tai stambus kompleksas, išsidėstęs per visą kvartalo plotį tarp Bokšto irDidžiosios gatvių. Pagrindinis fasadas įjungtas į ištisinį Didžiosiosgatvės apstatymą ir uždaro jos vaizdingą perspektyvą iš pilies pusės.Netaisyklingos konfigūracijos triaukščiai korpusai ir dviaukštė oficinasupa erdvų uždarą kiemą, įvažiavimais sujungtą su abiem gatvėmis.Pagrindiniai įėjimai į rūmus buvo iš įvažiavimo. Įvairaus ploto patalpossusietos tarpusavyje, iš dalies sudaro amfiladas. Rūmų antrojo aukštokambarius puošė ampyrui būdinga augalinio motyvo polichrominė,dominuojančio žalsvo ir gelsvo kolorito tapyba. Palubės frizai buvodekoruoti faunos ir floros motyvų lipdiniais, plastinėmis kompozicijomis.Laiptinių turėklus rėmė dailiai tekintos baliustros. Šoninių fligelųpatalpos buvo kur kas kuklesnės.Rumų fasaduose pabrėžtos horizontalios perdangos, aukštuosenesikartojančios langų formos. Vakarinis fasadas, nukreiptas į didžiąjągatvę, pats turtingiausias, simetriškas. Balkonu, frontonu, trikampiaissandrikais virš antrojo aukšto langų išryškinta vidurinė dalis. Pirmąjįaukštą skaido rustai ir aukštos arkinės langų nišos. Beletažo langus juosiasantūrūs apvadai ir tiesūs, išskyrus vidinę dalį, sandrikai, originaliaiparemti triglifais. Trečiojo aukšto langai žemesni, su siaurais apvadais.Fasadą vainikuoja karnizas su modiljonais. Tokie pat karnizai juosia irvisuose keturiuose fasaduose iškeltus lėkštus trikampius frontonus. Antrojoaukšto balkoną puošia metalo tvorelė, kurios ažure persipina meandros,

ąžuolų vainikai, sukryžiuotos strėlės. Panašūs balkonai paplito ir kituoseVilniaus pastatuose, juos pamėgo ir mažiau turtingi miestiečiai.Chodkevičių rūmų kiemo fasado antrąjį aukštą supo atvira medinė galerija sudailiai tekintomis baliustromis (nugriauta 1850 metais). Kiemo erdvėjeakcentuotas dviaukščio oficinos fasado keturių dorėninių kolonų plokščiasportikas be frontono. Oficinoje pakartotas rūmų viršutinių langųapipavidalinimas, tačiau kiek skiriasi jų proporcijos ir detalės.

Vilniaus Tiškevičių rūmai

1840 metais pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusasprie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmobruožų. XIX amžiaus viduryje prei Trakų gatvės fasado ties pagrindiniuįjėjimo pristatytas ryškus akcentas – dviejų atalntų laikomas balkonas. Jįsuprojektavo N. Čaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J.Kozlovskiu.Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatviųposūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaraskiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina suampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Pirmąjį aukštą skaidohorizontalūs rėžiai ir aukšti stačiakampiai langai. Siauras karnizas skiriaantrąjį aukštą, kuriame sutelkta pagrindinė puošyba : tarplangiuose kylakaneliūromis suraižytos dorėninės puskolonės, stačiakampėse palangių nišoseįkomponuotos plastinės antikinės galvutės. Fasadus vainikuoja antablementassu ryškiais karnizo modiljonais. Pagrindinio fasado viršuje iškyla banguotosilueto frontonėlis, papuoštas Tiškevičių herbu ir suremtas voliutomis.Rūmų interjerą puošė lipdyba : vestibiulyje išliko analogiškų antikiniųformų (kaip ir fasade) medalionas su skulptūrine galvute ir abipusreljefiški grifonai.

Jašiūnų dvaro rūmai

Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu,dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpossudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir sukoridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjįaukštą.Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypačorginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K.Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlėį antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusęportiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadųplokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.Gana puošnus rūmų vidus : daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai,vestibiulio skliauto platfonerozetė ir meandra. Erdvios laiptinės nišosestovėjo skulptūros, virš durų buvo medžio raižiniai. Antrojo aukštokambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti platfonai,angokraščiai, frizai.Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romantizmo įtaka, tai vienasoriginaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių.

Naudota literatūra:

1. Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka– Gucevičius”. Vilnius 1966;

2. Drėma V. “Vilniaus šv. Onos bažnyčia, Vilniaus katedros rekonstrukcija1782 – 1801”. Vilnius 1991;

3. “Lietuvos architektūros istorija. IIt. Nuo XVII amžiaus iki XIXamžiaus vidurio”. Vilnius 1994;

4. Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976.