Klasicizmas Lietuvoje

Klasicizmo atsiradimas ir bruožai

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp
feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis
buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač
išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą
visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis
vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis.
Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus
šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno
kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.
Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės architektūros foormų
propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis.
Klasicistai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus,
emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o
daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę
koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos
ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti
praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs,
taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

Kryptys : romėniška ir graikiška

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys
(Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką
kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę).
Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiiesioginės sąsajos su antikos
palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės
tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos,
Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji
kryptis negu graikiška.

Italų (Romos) mokyklos

Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija
sietini su žymaus li

ietuvių menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –
1807m.) studijomis Romos Šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla
Italijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį
architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas,
artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje.
Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie
1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus.
Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kūrė ir kitas
italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje
architektūrą studijavo lietuvių klasicizmo kūrėjai K. Kaminskis, L.
Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.

Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos

Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla.
Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą.
Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII amžiaus
vidurio susidarė tvirti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daug
dėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai siistemai, sukūrė logiškai pagrįstą
proporcijų visumą.
Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio
Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L.
Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliau
dėstęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).

Rusų mokyklos

Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradėjo daryti Rusijos
architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus
universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijų
architektais imta skirti kitų meno mokyklų auklėtinius, kurie kreipė tam
tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitų
parengti tipiniai projektai.

Europos ir

r Lietuvos klasicizmo raidos etapai

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830
metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX
amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmajam
etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su
baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu
antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp
formos ir konstrukcijos.
Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi
1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse,
išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės
suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi
ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis
klasicizmas.

Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš
ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu
metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo
užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo
pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos
– laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.)
akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas).
Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai,
kurie išliko per visą epochą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto
L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą
nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausioms
tradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.

L. S. Gu

ucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas

Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojamai vertingas
indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus
miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki mūsų dienų
nenustojo savo reikšmės.
Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą
klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo
Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė
visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.
Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir
įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas,
antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo
labai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.
Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme
pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu
geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo
architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo
atkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais
ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką,
sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir
klasicizmo kūrybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti
lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.
Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kiekvienam
jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė
kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro viso
ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas
(vandenį, augmeniją).
Paminėtinas autoriaus pamėgtas perspektyvos, žiūrint iš artimų taškų,
kompozicinių privalumų panaudojimas.
Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis
sugebėjo jį įlieti naują labai ar

rtimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį
planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano
aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems
jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai,
Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams
Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.
Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros
tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiaus
klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo
mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.
L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos architektų panaudojęs
skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo
projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo
elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis
proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai iliustruoja jo
suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus
gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.
Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir
šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas
teiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose
pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame santykiavime
su visuma ir tarpusavyje”.

Kauno rotušė

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji
paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatytas dar vienas bokšto
tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas.
Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta
ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia
buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų.
Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai
laiptai.
Prie dviaukščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi
bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai –
aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis
cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos
motyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiai
langai, apjuosti profiliuotais ir laužytais apvadais bei trikampiais
sandrikais. Fasadus sieja platus antablementas. Pietiniame fasade įėjimas
išskirtas portiką imituojančiais piliastrais, trikampiu frontonu ir
dorėninių kolonų palaikomu balkonu. Pastatą dengia aukštas mansardinis
stogas.
Įspūdingiausias rotušės rytinis fasadas, kuriame dominuoja aukštas grakštus
bokštas. Frontonas ir barokinės voliutos jungia bokštą su pagrindiniu
tūriu. Daugiatarpsnė bokšto vertikalė į viršų laibėja, sunkias, paprastas
formas keičia lengvesnės, sudėtingesnės. Tarpsniuose orderis kinta nuo
mečių (cokolyje) iki korintinių piliastrų ir puskolonių. Ketvirtąjį ir
penktąjį tarpsnius praeityje supo ant pjedestalų stovėjusios vazos su
kaltinėmis gėlėmis ir medinės skulptūros. Viršutinis šeštasis tarpsnis
žymiai siauresnis, apjuostas laužytu antablementu. Varpo formos šalmas
užbaigtas paauksuota vėtrunge.
Viso pastato, o ypač bokšto formose ir siluete ryškus barokinis lengvumas,
šviesos ir šėšėlių žaismas. Fasadų kompozicija pagrįsta darnia vertikalių
ir horizantalių linijų pusiausvyra, griežtu ritmu, aiškiu, logišku
klasicistiniu kiekvienos detalės bei elemento traktavimu. Pirmojo aukšto
rytinėje dalyje iškilo kukliai dekoruotų klasicistinių interjerų.
Kauno rotušė – vienas vertingiausių architektūros paminklų, geriausiai
reprezantuojančių pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą.

Paežerių dvaro rūmai

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su
mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėstytos
anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo
meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado
vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas,
galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir
portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų
ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas
praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais
frizais.
Į parką atgręžto rūmų fasado centras pabrėžtas pusapskrite iškyša : ji
aukšta, su dekoratyviai išlenktu frontonu. Iškyšą supa balkonas paremtas
plonomis jonėninėmis kolonėlėmis. Rūmų interjere, kaip ir išorėje, gausu
figūrinės ir ornamentinės, trapios plastinės puošybos.

Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai)

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net
kelios kryptys : ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir
brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir
romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.
Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis.
Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas,
išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir
praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių
iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klasicizmo tradicijas. Tai ypač
ryšku dvarų sodybų architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai su
kolonų portiku, išplėtoti dar K. Spampanio ir M. Knakfuso. Bažnyčių
(Onuškio, Mielagėnų)architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiu
arba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs bažnyčios be portiko tipas
(Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).

Vilniaus katedra

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriovimo. Ši
rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros,
suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą
parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį
atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo
patikėtas dar jaunam architektui L. S. – Gucevičiui. Projektas buvo
parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos
darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki
to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K.
Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas
katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras –
“Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų
nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams
sustabdyti.
Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L. S. –
Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architektūros, darbas ir
išreiškia jos nacionalinį savitumą paremtą tradicijų tęstinumu. Katedros
planą architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių ir
barokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietoj
bokštų pagrindinio korpuso kampuose L. S. – Gucevičius įtaisė stambias
koplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso
statinio, netgi su dalimi senų skliautų ir architektūrinę korpuso
struktūrą, išsaugojo Valavičiaus koplyčios interjerą ir visą šv. Kazimiero
koplyčią, kurios architektūrinę struktūrą ir formas panaudojo viso
eksterjero sistemai, tik nežymiai supaprastinęs ir pakeitęs jos formas
paladijinio stiliaus dvasia. Tuo būdu L. S. – Gucevičius virtuoziškai
suformavo vieningo ir harmoniško stiliaus pastatą, didingą ir monumentalų.
Žvelgdami į rekonstruotos Vilniaus katedros architektūrines ištakas, vieni
architektai randa jos kūryboje XVI amžiaus italų architekto Paladijaus
įtakos, kiti XVIII amžiaus prancūzų architektūros ir netgi K. Ledoux darbų
įtakos. Visgi planinėje pastato struktūroje ir jos interjere architektas
vadovavosi vietinės architektūros tradicijomis.
Toskaniškas orderis ir Paladijaus architektūros principai plačiai naudojami
XVII – XVIII amžiaus lietuvių architektūroje, jiems skirtas didžiulis
dėmesys L. S. – Gucevičiaus mokytojo Knakfuso lekcijose. Jau savo
studentiškuose darbuose L. S. – Gucevičius bandė naudoti Paladijaus
sistemą, o vėliau, būdamas Italijoje, susipažino su jo darbais. Kokiu būdu
L. S. – Gucevičius savo kūryboje naudojo skirtingus šaltinius, galima
atsekti pagal katedros šoninių fasadų vystymosi koncepcijos pavyzdį.
Dar studijų metais L. S. – Gucevičius dvaro projekte savitai modifikavo
rytinį Luvro rūmų, sukurtų 1678 metais K. Pjero, L. Levo ir kt. , fasadą.
Jis šiek tiek supaprastino architektūrines formas Paladijaus sistemos
tradicijomis, sutelkęs pagrindinį dėmesį atvertai galerijai ir jos
giluminės sienos puošybai. Tokį sprendimą architektas panaudojo ir katedros
šoniniuose fasaduose, dar labiau supaprastinęs architektūrinius elementus
ir vietoje sudvejintų kolonų panaudojęs vienines.
Tokiu būdu L. S. – Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnės
architektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Konkrečiai tai
išreikšta pastato skaidyme į atskiras dalis, kuriose pagrindiniai išdėstymo
elementai priešpastatomi esminėms koordinatėms erdvėje. To dėka pastatas
įgauna didžiulę vidinę dinaminę jėgą ir tuo pačiu įsilieja į atvirą, tuščią
erdvę. Tas įspūdis dar labiau pabrėžiamas ištrauktų priekin portiku ir
atviromis šoninėmis galerijomis. Tuo būdu, statinys tampa dalimi erdvės ir
erdvė įsilieja į pastatą. Barokinės skulptūros ir ornamentikos elementai
sudaro turtingą išorinį papuošimą figūromis ir ornamentinėmis skulptūromis,
kurias meistriškai sukūrė T. Righi, L. S. – Gucevičiaus sutikimu. Baroko
architektūros reliktai randami ir L. S. – Gucevičiaus sukurtuose kampinių
koplyčių ovaliniuose planuose. Tokį patį erdvinį sprendimą jis panaudojo ir
pirmame Vilniaus rotušės projekto variante.
L. S. – Gucevičius neapsiribojo vieno tipo architektūriniu sprendimu. Jis
ieškojo paprastesnių ir lakoniškesnių formų. 1783 metų Vilniaus Tiškevičių
rūmų, pastatytų prie Trakų vartų, rekonstrukcijos projekte ir Vilniaus
Užupio malūno projekte aiškiai matoma K. Ledoux karinės ir pramoninės
paskirties objektų įtaka. Dar toliau orderio modernizavime L. S. –
Gucevičius pažengė 1786 metais pastatytuose buvusiuose Vilniaus bajorų ir
valstiečių teismo rūmuose. Visa tai liudija apie L. S. – Gucevičiaus
kūrybinio diapazono platumą.
Po 1793 – 1798 metų pertraukos pasitaikė galimybė pabaigti Vilniaus
katedros rekonstrukcijos, ypač vidaus, darbus. Buo pasiūlyti du nauji
sprendimai – L. S. – Gucevičiaus ir P. Rossi. Jie skyrėsi tiktai skliautų
dekoracija. Rossi siūlė padengti juos freskine tapyba, kurios projektus jau
buvo parengęs S. Smuglevičius. L. S. – Gucevičius norėjo papuošti skliautus
klasikiniais lipdiniais, kas ir buvo vėliau įgyvendinta. Rekonstrukcijos
vidaus darbams vadovavo architektas M. Šulcas. Jis priėmė vargonų choro
vietos, didžiojo vikarų altoriaus, kapitulos narių suolų prie altoriaus ir
sakyklos naujus sprendimus. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1801 metais.
Tik kampinių ovalinių koplyčių interjeras architektūriškai liko
nepabaigtas. Jų meninę dekoraciją atliko dailininkai Pranciškus ir Antanas
Smuglevičiai.
Architektas M. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinę
suteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą. Joje nėra L.
S. – Gucevičiaus katedros architektūrinių formų pamėgdžiojimų, ji
nekonkuruoja su katedra, ji labai taktiškai papildo katedros ansamblį.
Katedros šoninių galerijos nišos pasilikusios tuščios ir prie L. S. –
Gucevičiaus ir prie M. Šulco, 1832 metais papuoštas šventųjų skulptūromis,
kurios buvo perneštos iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus.
Septynių karalių figūros stovinčios pietrytinėje galerijoje (nežinomas
skulptorius 1754 metai; jų iš viso buvo aštuonios) paimtos iš Šv. Kazimiero
bažnyčios didžiojo altoriaus. Statulos šešių šventųjų jėzuitų pastatytos
šiaurinės galerijos nišose (sukurtos maždaug tuo pačiu laiku kito nežinomo
labiau talentingo skulptoriaus) perneštos iš tos pačios bažnyčios šoninių
altorių. Tokiu būdu, istorinio atsitiktinumo dėka, L. S. – Gucevičiaus
sumanymas papuošti katedrą figūrinėmis skulptūromis buvo pilnai išpildytas.
Šios vėliaus pastatytos skulptūros yra tos pačios epochos ir to pačio
stiliaus kaip ir Righi darbai, jos priklauso vietiniai, o ne itališkai
mokyklai ir atitinkamai išpildytos kiek kitokiu temperamentu.
Vėlesni laikai nebuvo palankūs L. S. – Gucevičiaus šedevrui ypač dėl jo
nepakankamo klasicizmo stiliaus “tyrumo”. Jį kritikavo architektas K.
Podčašinskis, pasisakantis už akademinį klasicizmą, dėl kompromiso su
baroko reliktais. “Sterilaus klasicizmo” propaguotojai negalėjo atleisti L.
S. – Gucevičiui pastato puošybos baroko stiliaus skulptūromis. Jų
“tobulinimo” auka pirmiausiai tapo trys K. Jelskio figūrinės skulptūros
katedros portike. Į jas pasikėsino dar 1923 metais, bet galutinai jas
sunaikino 1950 metais. To pasekoje, katedros fasadas tapo sunkiasvoris,
prispaustas ir taip neteko savo grakštumo – svarbiausio L. S. – Gucevičiaus
kūrybos principo. “Restauracija”, prasidėjusi 1954 metais ir tęsusi iki
devinto dešimtmečio, paminklui padarė žymią žalą : sunaikinti drožinėti
kapitulos narių suolai prie altoriaus ir sakykla; rytiniame katedros fasade
įrengtos oro kondicionavimo kameros uždengė visą pastato pirmą aukštą
beveik iki vieno metro aukščio, kas sąlygojo pastato proporcijų iškreipimą;
visiškai priešingai L. S. – Gucevičiaus sumanymui įtaisytos geležinės
aptvarėlės šoninėse galerijose. Iš lauko šv. Kazimiero koplyčios sienos
padengtos cemento spalvos mišinio sluoksniu, to pasekoje vienas kitam
prieštaraujantys šv. Kazimiero koplyčios sienų medžiaga ir spalva sudarko
katedros ansamblio vienybę. Tai ką L. S. – Gucevičius meistriškai sujungė
ir suvienijo, “restauratoriai” sudarkė ir sujaukė. Be viso to, nuo
autentiško švediško smiltainio numušė stambų paviršiaus sluoksnį. Ir
nežiūrint į visas pastangas katedros sienos ir toliau skilinėjo ir
pasidenginėjo druskomis ardančiomis tinką; požemiai ir fundamentas sudrėko
nesulaukę nusausinimo.
Didžiulės pagarbos išreiškimas mūsų genialiam architektui L. S. –
Gucevičiui turi būti ne žodžiais, o darbais, rimtu ir kruopščiu jo darbų
tyrinėjimu, kad pagal tikrąją vertę įvertintume ir išsaugotume juos.

Mielagėnų bažnyčia

Mielagėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais ir
varpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžta
keturių kolonų taskaninio orderio potikų. Vidurinis tarpkoloninis kiek
platesnis už šoninius. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Povilo
skulptūromis, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis.
Virš portalo – trikampis sandrikas, o virš nišų – tiesūs sandrikai, kartu
ir kolonų kapiteliai, dengti čerpėmis. Tai savitas, retas klasicizmo
laikotarpio bruožas, paveldėtas dar iš renesanso epochos. Presbiterijos
fasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusi
antablementu ir pusapskričiu langu. Šoninių navų antablementas pasiekęs
vidurinę navą nutrūksta. Fasado apačioje yra durys, vadančios į kriptas.
Ilguosius bažnyčios fasadus skaido poriniai piliastrai ir pusapskričių arkų
langai su siaurais apvadais. Suporinti piliastrai perimti dar iš baroko.
Vidurinė navos plokščios vidinės lubos suskirtytos kvadratiniais kesonais
ir papuoštos rozrtėmis. Šonines navas gaubia kryžminiai skliautai. Navas
sudarančiose ramstinėse arkose ištapyti kesonai ir rozetės (1826 – 1838
metai; tapė Julius Andriuškevičius, vadovavo V. Smolskis). Poriniai
piliastrai laiko antablementą. Kurio frizuose įkomponuota gipsatūros.
Interjere yra dailininko V. Smolskio paveikslų, fundatorių bei koliatorių
biustų.
Darnių proporcijų, monumentalaus tūrio Mielagėnų bažnyčia pratęsia Vilniaus
brandaus klasicizmo tradicijas.

Onuškio bažnyčia

Onuškio bažnyčiam pastatyta 1823 – 1829 metais stačiakampė, halinė. Abipus
presbiterijos galudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yra
galerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis.
Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu,
tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos be
bazių, bet su stambokais kapiteliais. Už portiko, tinkuotoje navos sienoje
tarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis.
Platų ir aukštą trikampį frontoną apibrėžia karnizai su modeljonais.
Šoniniuose fasaduose klasicizmo formos persipyna su liaudies architektūrai
būdingomis dailiai sumūrytų lauko reidulių plokštumomis. Tamsiame akmenų ir
į skiedinį gausiai prikamšytų skaldos gabalelių fone išsiskiria baltai
tinkuoti piliastrai, antablementas, stačiakampiai langų ir durų apvadai.
Presbiterijos fasadas taip pat apmūrytas akmenimis. Jo frontone ,ties
dideliu pusapskričiu presbiterijos langu, nutrūksta visą pastatą juosiantis
antablementas si modiljonais papuoštu karnizu.
Interjeras kuklus. Keturias poros kolonų skaido jo erdvę į tris beveik
vienodo aukščio navas, suskliaustas cilindriniais skliautais. Sienose, tarp
langų, išdėsyti piliastrai. Vargonų choro galeriją puošia orderio
elementai: ištiesti piliastrai su horizantaliais kapiteliais, arkados,
karnizėliai su modiljonais.

Čiobičkio bažnyčia

Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stovi
aukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampių
stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas
šoninių navų tęsinyje.
Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai.
Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yra
didelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos arkinės nišos,
stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškos
kompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunose
įrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoninius
fasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti
stačiakampiai langai, juosia platus antablementas.
Interjeras kiek perkrautas dekoratyviniais elementais. Vidurinės navos
erdvė dvigubai platenės už šoninių navų. Didžiojo altoriaus portike
keturios dorėninio orderio kolonos laiko platų antablementą ir trikampį
frontoną. Kaip daugumos vėlyvojo klasicizmo bažnyčių, Čiobiškio bažnyčioje
neišvengiama Vilniaus katedros pavyzdžio. Čia nemažai panašių detalių ir
bruožų: nišos su skulptūromis, trikampiai sandrikai, pusapskričiai langai,
fasadų skaidymas dorėniniais piliastrais, lakoniškos išorės formos, darnios
proporcijos, monumentali išvaizda. Matyt dėl šių savybių jos autoriumi
kartais laikomas architektas L. S. – Gucevičius.

Leipalingio bažnyčia

Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia,
stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos
dideliu tūriu.
Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigludusios zakristija
ir koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek ir
kitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliais
ir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalas
pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizontaliai
suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai
stačiakampiai, nuleisti žemiau.
Interjere labai saikingai panaudotas orderis, šoninių navų sienos lygios,
be piliastrų. Kaneliūromis suvagoti piliastrai yra tik vidurinėje navoje.
Dvi joninės kolonos riboja presbiterija.

Ampyras Lietuvoje

Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai. Jo ištakų reikėtų ieškoti ne
tiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo ampyro
pavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymaus
Peterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireiškė ir kai
kurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičių
rūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtaka
pastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiau
dekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte ( Vilniaus
Tiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukcinių
keturkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjo
antikinio ornamento motyvų.

Chodkevičių rūmai

Tai stambus kompleksas, išsidėstęs per visą kvartalo plotį tarp Bokšto ir
Didžiosios gatvių. Pagrindinis fasadas įjungtas į ištisinį Didžiosios
gatvės apstatymą ir uždaro jos vaizdingą perspektyvą iš pilies pusės.
Netaisyklingos konfigūracijos triaukščiai korpusai ir dviaukštė oficina
supa erdvų uždarą kiemą, įvažiavimais sujungtą su abiem gatvėmis.
Pagrindiniai įėjimai į rūmus buvo iš įvažiavimo. Įvairaus ploto patalpos
susietos tarpusavyje, iš dalies sudaro amfiladas. Rūmų antrojo aukšto
kambarius puošė ampyrui būdinga augalinio motyvo polichrominė,
dominuojančio žalsvo ir gelsvo kolorito tapyba. Palubės frizai buvo
dekoruoti faunos ir floros motyvų lipdiniais, plastinėmis kompozicijomis.
Laiptinių turėklus rėmė dailiai tekintos baliustros. Šoninių fligelų
patalpos buvo kur kas kuklesnės.
Rumų fasaduose pabrėžtos horizontalios perdangos, aukštuose
nesikartojančios langų formos. Vakarinis fasadas, nukreiptas į didžiąją
gatvę, pats turtingiausias, simetriškas. Balkonu, frontonu, trikampiais
sandrikais virš antrojo aukšto langų išryškinta vidurinė dalis. Pirmąjį
aukštą skaido rustai ir aukštos arkinės langų nišos. Beletažo langus juosia
santūrūs apvadai ir tiesūs, išskyrus vidinę dalį, sandrikai, originaliai
paremti triglifais. Trečiojo aukšto langai žemesni, su siaurais apvadais.
Fasadą vainikuoja karnizas su modiljonais. Tokie pat karnizai juosia ir
visuose keturiuose fasaduose iškeltus lėkštus trikampius frontonus. Antrojo
aukšto balkoną puošia metalo tvorelė, kurios ažure persipina meandros,
ąžuolų vainikai, sukryžiuotos strėlės. Panašūs balkonai paplito ir kituose
Vilniaus pastatuose, juos pamėgo ir mažiau turtingi miestiečiai.
Chodkevičių rūmų kiemo fasado antrąjį aukštą supo atvira medinė galerija su
dailiai tekintomis baliustromis (nugriauta 1850 metais). Kiemo erdvėje
akcentuotas dviaukščio oficinos fasado keturių dorėninių kolonų plokščias
portikas be frontono. Oficinoje pakartotas rūmų viršutinių langų
apipavidalinimas, tačiau kiek skiriasi jų proporcijos ir detalės.

Vilniaus Tiškevičių rūmai

1840 metais pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusas
prie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmo
bruožų. XIX amžiaus viduryje prei Trakų gatvės fasado ties pagrindiniu
įjėjimo pristatytas ryškus akcentas – dviejų atalntų laikomas balkonas. Jį
suprojektavo N. Čaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J.
Kozlovskiu.
Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatvių
posūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaras
kiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina su
ampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Pirmąjį aukštą skaido
horizontalūs rėžiai ir aukšti stačiakampiai langai. Siauras karnizas skiria
antrąjį aukštą, kuriame sutelkta pagrindinė puošyba : tarplangiuose kyla
kaneliūromis suraižytos dorėninės puskolonės, stačiakampėse palangių nišose
įkomponuotos plastinės antikinės galvutės. Fasadus vainikuoja antablementas
su ryškiais karnizo modiljonais. Pagrindinio fasado viršuje iškyla banguoto
silueto frontonėlis, papuoštas Tiškevičių herbu ir suremtas voliutomis.
Rūmų interjerą puošė lipdyba : vestibiulyje išliko analogiškų antikinių
formų (kaip ir fasade) medalionas su skulptūrine galvute ir abipus
reljefiški grifonai.

Jašiūnų dvaro rūmai

Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu,
dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos
sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su
koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį
aukštą.
Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač
orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K.
Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė
į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę
portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų
plokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.
Gana puošnus rūmų vidus : daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai,
vestibiulio skliauto platfonerozetė ir meandra. Erdvios laiptinės nišose
stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžio raižiniai. Antrojo aukšto
kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti platfonai,
angokraščiai, frizai.
Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romantizmo įtaka, tai vienas
originaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių.

Naudota literatūra:

1. Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka
– Gucevičius”. Vilnius 1966;

2. Drėma V. “Vilniaus šv. Onos bažnyčia, Vilniaus katedros rekonstrukcija
1782 – 1801”. Vilnius 1991;

3. “Lietuvos architektūros istorija. IIt. Nuo XVII amžiaus iki XIX
amžiaus vidurio”. Vilnius 1994;

4. Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976.

Leave a Comment