Šikšnosparnių apsauga

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS
ZOOLOGIJOS KATEDRA

GYVŪNŲ APSAUGOS

REFERATAS

ŠIKŠNOSPARNIŲ APSAUGA

VILNIUS, 2004

TURINYS

Šikšnosparnių biologija.......................3
Klausa..............................4
Mityba..............................4
Veisimasis..............................4
Dienojimas..............................4
Žiemojimas, migracija.........................4
Reikšmė..............................4
Lietuvos šikšnosparniai.......................5
Šikšnosparnių apsauga, nykimo priežastys.............7
Kauno teriologiniai draustiniai....................8

Šikšnosparniai – tai vieninteliai žinduoliai, kurie gali skraidyti. Todėl dažnai laiko juos naktiniais paukščiais.

Jų būrys – gausiausias rūšimis žinduolių (Mammalia) klasėje. Šiuo metu žinoma virš 1000 rūšių ir jų skaičius nuolat auga.

Šiam gausiam būriui priklauso vaisiaėdžiai (Megachiroptera) ir vabzdžiaėdžiai arba mažieji šikšnosparniai (Microchiroptera).

Šie paslaptingi naktiniai gyvūnėliai „priversti“ skradyti dėl fiziologinių savybių. Jie nesugeba vaikščioti ar stovėti, nes kojos ir pėdos per silpnos atlikti šias funkcijas. Kad neapkrautų saavo galūnių savo svoriu, šikšnosparniai, kai neskraido, kabo žemyn galva. Jų kojų pirštai turi ilgus aštrius nagus kaip žnyples bei stiprias sausgysles. Dėl to, šikšnosparniui nutūpus pirštai stipriai susigniaužia ir nagai įsikabina į lubas. Jie gali kabėti net ant vienos kojos. Pasitaiko atvejų, kai randami besikabantys jau negyvi šikšnosparniai.

Be šių unikalių sandaros ypatybių, jie dar sugeba pasukti galvą 180 laipsnių kampu, kas suteikia galimybę matyti viską, kas dedasi aplinkui. Beje kūnas prisitaikęs tilpti siauruose plyšiuose ir nišose.

Nenuostabu, kad tokiai gausybei rūšių (bbeveik ¼ visų žinduolių klasės rūšių) būdinga didelė išvaizdos, gyvenimo būdo įvairovė.

Šikšnosparniai randami visur, išskyrus dykumas ir poliarines sritis ( tai Antarktida, kur šalta). Vaisiaėdžiai paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje ir Australijoje, o vabzdžiaėdžiai – gyvena abiejų pusrutulių miškų zonoje.

Yra didelė didžių įvairovė. Kamaninis ši

ikšnosparnis, Tailande yra tik 3 cm ilgio, o sveria vos 5 gramus. Didžiausias užauga 40 cm ilgio, o išskleidus sparnus tarpas tarp jų galiukų siekia net 2 metrus. Tai tropikuose gyvenantys šikšnosparniai – skraidančios lapės(Pteropus sp.). šioje gausybėje yra tokių spalvingų šikšnosparnių, kad juos žmonės vadina „drugeliais“.

Daugumai žmonių šikšnosparniai asocijuojasi su vampyrais. Deja, tokių yra tik 3 rūšys (iš daugiau nei 1000 rūšių). Jos aptinkamos tik Pietų Amerikoje. Mokslininkai mano, kad vampyrų protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau – patys pradėjo maistui naudoti žinduolių arba paukščių kraują. Bet jie neminta žmogaus krauju.

BIOLOGIJAŠikšnosparnių dydis labai įvairus. Mažiausias sveria vos 3 gramus. Didžiausias virš kilogramo. Lietuvoje mažiausias yra šikšniukas, kuris sveria apie 5 gramus. O stambiausias – rudasis nakviša. Jis užauga iki 36 g masės.
Gyvena palyginus ilgai, kai kuurie sulaukia iki 30 metų amžiaus. Bet tai pavieniai atvejai.
Šikšnosparnių kūnas padengtas tankiu švelniu, neryškimų spalvų kailiuku. Sparnus sudaro plona plėvė, ištempta tarp priekinių galūnių pailgėjusių keturių (II-V) pirštų ir kūno šonais besijungianti su užpakalinėmis galūnėmis ir uodega. Laisvi lieka priekinės galūnės pirmas ir užpakalinės galūnės pirštai.
Snukutis nedidelis, žiotys plačios. Ant vabzdžiaėdžių (Megachiroptera) pobūrio šikšnosparnių nosies būna įvairios formos odos raukšlių ir išaugų. Lietuvoje gyvenančių skrajūnų nosies paviršius lygus.
Labai svarbios šikšnosparniams ausys. Jų svarbiausia funkcija ultragarso priėmimas. Ausų morfologiniai požymiai svarbūs si

istematikai ir taksonomijai.
Kaip ir paukščiams, šikšnosparniams būdingas raktikaulis, prie kurio tvirtinasi sparnus valdantys krūtinės raumenys.
Šių gyvūnėlių didelės galvos smegenys ir tobuli klausos centrai. Turi gana dideles ir gerai išsivysčiusias akis. Tik neskiria spalvų.
Šikšnosparnių temperatūra per metus kinta. Aukštesnė būna aktyvumo būsenoje. Gyvūnui ilsintis jo kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros.

KLAUSA Šikšnosparnių, kaip ir delfinų, klausa yra tobuliausia žinduolių pasaulyje. Jie girdi pačius įvairiausius garsus: tiek girdimus žmonėms, tiek mums negirdimus – ultragarsus. Jie geba patys skleisti ultragarsą. Tai aukšto dažnio (20-120 kilohercų) bangos, kurių žmogus negirdi. Jos padeda šikšnosparniams orientuotis tamsoje erdvėje, aptikti grobį ir jį sugauti. Ultragarsu šikšnosparniai geba aptikti ore esančius žmogaus plauko storumo objektus. Jie skleidžia bangas, paskui ausų pagalba gaudo jas atsimušusias į daiktą ir grįžtančias. Pagal, laiką per kurį banga grįžta, nustato atstumą iki objekto. Nepaisant to, kad šikšnosparniai skraido naktį ir jiem regėjimą atstoja ultragarsas, jie nėra akli.
MITYBA.Visi šalto ir vidutinio klimato mažieji šikšnosparniai (Lietuvoje gyvena tik vabzdžiaėdžiai) minta naktiniais vabzdžiais. Tai sudaro 70 procentų visų rūšuų. Dauguma tropikų gyventojai ėda vaisius, laižo nektarą ar geria kraują. Yra ir plėšrūnų gaudančių žuveles, varles, driežiukus. Maitinasi tamsiu paros laiku – naktį arba prieblandoje.
VEISIMASIS. Šikšnosparniai yra žinduoliai. Jie jaunikius maitina pienu. Patelės turi 1, kartais 2 poras spenių. Mūsų klimato juostoje veisiasi 1 kartą pe

er metus (tropikuose – 2 kartus per metus). Dauguma šikšnosparnių poruojasi rudenį ar žiemos metu. Tačiau kiaušialąstė apvaisinama tik pavasarį. Po kopuliacijos gyvybinga sperma gimdoje būna tol, kol subręsta kiaušialąstė (iki pavasario).
Vasaros metu gimsta 1-2, labai retai -3 jaunikliai. Po 1,5 ar 2 mėnesius trukusio nėštumo gimsta pilki, bejėgiai, vos kelių gramų svorio ir iškart ropoja ieškoti spenio. Jį suradę, įsikimba dantimis ir nepaleidžia net tada, kai motina skrenda ieškoti maisto. Po 1-2 mėnesių jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai.
Šikšnosparniai – bendruomeniniai gyvūnai. Dažnai jie sudaro įvairaus dydžio vienarūšes arba mišrias kolonijas.
DIENOJIMAS. Vasarą Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai apsistoja pastatuose (namuose, bažnyčiose, bokštuose ir kt.), jų palėpėse, pastogėse, sienų plyšiuose; rūsiuose, medžių drevėse, plyšiuose arba dirbtinėse slėptuvėse – inkiluose. Slėptuvėms jie yra ypač išrankūs. Jose turi būti saugu, ne per karšta, turi nepralyti lietus. Šie gyvūnėliai greit prisiriša prie gyvenamųjų vietų, kasmet į jas grįžta.
Turbūt visi per televizijos laidas apie gamtą matė vaizdą, kai vakare iš olų išskrenda milijoninė šikšnosparnių kolonija. Deja tokio vaizdo Lietuvoje neišvysime. Tokios milžiniškos kolonijos gali susidaryti tik dideliuose, erdviuose urvuose, olose (būtent kalnuose). Ši priklausomybė ( tarp slėptuvės ir kolonijos dydžio) pastebėta jau seniai. Pasirodo, šikšnosparniai gali apsigyventi ir žvėrių olose, gėlėse, paukščių lizduose, voratinkliuose.
ŽIEMOJIMAS IR MIGRACIJA. Žiemą dauguma šalto ir vidutinio klimato šikšnosparnių rūšių įminga. Miego metu naudoja sukauptas ri
iebalų atsargas. Visi gyvybiniai pracesai veikia labai taupiu režimu (tai vadinama hibernacija); sulėtėjamedžiagų apykaita, apie 20 kartų – kvėpavimas, apie 40 kartų – širdies plakimas, nukrinta temperatūra (iki artimos aplinkai temperatūros arba artimos 0 laipsnių). Žiemojimui renkasi patalpas, kur nėra skersvėjo, garso, šviesos trikdžių, laikosi pastovi temperatūra (dažniausiai teigiama) ir yra drėgna. Tai rūsiai, požemiai. Olos. Kelios rūšys gali išgyventi net tada, kai trumpą laiką išbūna minusinėje temperatūroje (užklupus šalnoms).
Dalis šikšnosparnių, nepakęsdami šalčio, migruoja žiemą į šiltesnio klimato šalis. Keletas jų nukeliauja labai didelius atstumus. Pavyzdžiui, šiaurinėje Šiaurės Amerikos dalyje gyvenantys šikšnosparniai (Kanados, JAV) migruoja į Meksiką ar Meksikos įlankos pakrantę. Rudieji nakvišos, ieškodami tinkamos vietos žiemojimui, iš Lietuvos nuskrenda net 1600 km atstumą. Žiemoja Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje.
REIKŠMĖ. Šikšnosparniai, nors žmonės jų bijo ir nemėgsta, yra labai naudingi. Jie sunaikina daugybę vabzdžių kenkėjų (grambuolių, ūsuočių), kraujasiurbių (uodų, mašalų). Per naktį vienas gyvūnėlis sumedžioja iki vieno trečdalio savo kūno svorio grobio. Vienos nakties grobis siekia tūkstančius – šimtus tūkstančių vabzdžių.
Tropikuose gyvenantys vaisiaėdžiai šikšnosparniai platina augalų sėklas, apdulkina naktį žydinčius augalus. Sukurta daug mechanizmų pagal šikšnosparnių sandaros, morfologijos, fiziologijos ypatybes.

LIETUVOS ŠIKŠNOSPARNIAI

Lietuvoje gyvena tik vabzdžiaėdžių (Microchiroptera) pobūrio atstovai. Aptiktos 15 rūšių, dar dvi ieškotinos – tai didysis pelėausis (Myotis myotis) ir pilkasis ausylis (Plecotus austriacus). Penkioliktoji (ūsuotasis pelėausis) buvo aptikta tik vieną kartą – Biržų krašte, karstinėje įgriuvoje – „Karvės oloje).

Lietuvoje gyvenančios šikšnosparnių rūšys:
Kūdrinis pelėausis
Vandeninis pelėausis
Branto pelėausis
Natererio pelėausis
Ūsuotasis pelėausis
Europinis plačiaausis
Rudasis ausylis
Vėlyvasis šikšnys
Šiaurinis šikšnys
Šikšniukas nykštukas
Natuzijaus šikšniukas
Sopraninis šikšniukas
Rudasis nakviša
Mažasis nakviša
Dvispalvis Plikšnys

Lietuvoje ieškotinos šikšnosparnių rūšys:

Didysis pelėausis
Pilkasis ausylis

Šiaurinis šikšnys Dvispalvis plikšnys

(Epistacus nilssoni) (Vespertilio murinus)

Rudasis ausylis Natererio pelėausis
(Plecotus auritus) (Myotis nattereri)

Vėlyvasis šikšnys Rudasis nakviša

Didysis pelėausis (Myotis myotis) – ieškotina Lietuvoje rūšis

Vandeninis pelėausis ( Myotis daubentonii) gaudo vabzdžius virš vandens paviršiaus.
ŠIKŠNOSPARNIŲ APSAUGA
NYKIMO PRIEŽASTYS

Dėl savo gyvenimo būdo ir judrumo, šikšnosparniai neturi daug natūralių parišų. Jie gali tapti pelėdų ar plėšrių paukščių, žiemavietėse – kiauninių žvėrelių, kačių grobiu.
Liūdna, bet daug žalos šikšnosparniams padaro ir žmogus.
Viena pagrindinių šikšnosparnių nykimo priežasčių – jiems tinkamų slėptuvių ir buveinių mažėjimas. To priežastys:
1. Intensyvus miškų ir parkų kirtimas, po kurio nelieka senų, drevėtų medžių.
2. Seni pastatai, kuriuose prieglobstį rasdavo šie žvėreliai, nugriaunami arba rekonstruojami taip, kad dėl labai pasikeitusių sąlygų šikšnosparniai negali juose gyventi.
3. Daugeliui rūšių labai svarbios požeminės slėptuvės – olos, šachtos, tuneliai, fortai ir kt. – aklinai užsandarinami, ir šikšnosparniai negali į juos patekti.

Šikšnosparnių gausumas mažėja ir dėl netinkamų ūkininkavimo metodų:
1. Natūralių pievų naikinimo.
2. Šlapžemių sausinimo.
3. Stiprių insekticidų naudojimo.

Šie netinkami ūkininkavimo metodai sukelia vabzdžių gausos ir įvairovės mažėjimą. Tai stipriai atsiliepia šikšnosparnių populiacijoms, nes jiems pradeda trūkti įprasto maisto.
Taip pat šikšnosparniai šikšnosparniai žūva prisiriję apsinuodijusių pesticidais vabzdžių.

Ši problema aktuali ne tik Europos šalyse, kuriose intensyvus žemės ūkis, bet ir mums, nes dalis „mūsiškių“ skrajūnų migruoja į šiltesnio klimato šalis.

Dar viena opi nykimo priežastis – žmogaus tyčinis šių žvėrelių naikinimas, žalojimas, trikdymas žiemos metu.

Liekantys Lietuvoje žiemoti šikšnosparniai ieško tinkamų sau slėptuvių. Jas suradę – įminga. Miego metu visi gyvybiniai procesai veikia labai taupiu režimu. Kvėpavimas sulėtėja iki 5-6 kartų per minutę, širdis plaka 15-16 kartų per minutę. Tuo tarpu skraidant, kvėpavimo ir širdies plakimo ritmas visiškai kitoks – atitinkamai 96 ir 420 kartų per minutę. Jų kūnas atvėsta iki artimos aplinkai temperatūros. Tai prisitaikymas išgyventi nepalankiomis klimatinėmis sąlygomis.
Šikšnosparniai dažnai nukenčia nuo žmonių dėl žinių trūkumo. Žmonės, žiemojimo vietoje radę gyvūnėlį, ima jį į rankas, neša į šiltas patalpas, šviečia prožektoriais, liečia rankomis, krapšto iš plyšių. Tai šikšnosparniams būna pražūtinga.
Dėl trikdymo, temperatūros pasikeitimo jie atsibunda. Prabudus, šikšnosparnių organizmas pradeda naudoti brangias ir negausias energijos atsargas pakelti kūno temperatūrai ir suaktyvinti kitus fiziologinius procesus. Deja, išsekusių energijos atsargų žiemos metu jie negali atstatyti, nes nėra jų pagrindinio maisto – vabzdžių.. Sutrukdytiems šikšnosparniams įmygio pabaigoje pritrūksta energijos ir jie žūva nesulaukę pavasario.
Šikšnosparniai pastaruoju metu sparčiai nyksta visoje Europoje. Jiem išsaugoti imtasi įvairių priemonių.
Sparčiai nykstančios rūšys įrašomos į saugomų gyvūnų sąrašus, suteikiant joms apsaugos statusą.
Šiuo metu iš Lietuvoje žinomų 15 šikšnosparnių rūšių net 11 įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Visos rūšys, išskyrus šikšniuką nykštuką, yra saugomos Europos laikinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvecijos (Berno konvecija). Dvi – europinis palčiaausis ir kūdrinis pelėausis – įtraikti į Natura 2000 Tarybos direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos.
Tačiau sudaryti sąrašus ir suteikti apsaugos statusą neužtenka.
Vienas iš būdų padėti šikšnosparniams – apsaugoti slėptuves ir buveines, kuriose jie maitinasi, veisiasi, migruoja ir žiemoja.
1991 m. Kauno miesto Tarybos sprendimu Kauno mieste buvo įsteigta net 11 šikšnosparnių draustinių, skirtų išsaugoti gausias žiemojančių šikšnosparnių bendrijas. Draustiniai įsteigti Kauno tvirtovės fortuose ir blindažuose. Pastaraisiais metais Kaune aptinkama 14 šikšnosparnių žiemaviečių. Kasmet čia žiemoja apie 1300 gyvūnų. Penkiose fortinio tipo draustiniuose kasmet vidutiniškai žiemoja apie 93 %, šešiuose blindažiniuose tipo teriologiniuose draustiniuose apie 5 %, nesaugomose žiemavietėse – apie 2 % visų Kaune žiemojančių šikšnosparnių.
Taip pat veiksminga priemonė – žiemavietėse (olose, apleistuose tuneliuose, blindažuose, šachtose) prie įėjimų įrengti grotas. Jos apsaugo šikšnosparnius nuo žmonių lankymosi ir trikdymo.
Svarbu išsaugoti ir natūralias slėptuves – miškuose, parkuose nekirsti senų, drevėtų medžių.
Buveinėse, kuriose trūksta natūralių slėptuvių, keliami inkilai – dirbtinos slėptuvės. Tai viena iš veiksmingiausių šikšnosparnių globos priemonių.
Prie šių išvardintų priemonių galima pridėti švietimą. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog šikšnosparniams irgi reikia draugų!

KAUNO TERIOLOGINIAI DRAUSTINIAI

Spartus šikšnosparnių populiacijų gausumo mažėjimas, rūšinės įvairovės skurdėjimas visame pasaulyje, teikia jiems ypatingą apsaugos statusą. Šikšnosparnių apsaugos būtinybė pabrėžiama Bonos ir Berno Konvencijoje, Europos Sąjungos biotopų ir rūšių Direktyvoje.

Spartų šikšnosparnių rūšių nykimą Europoje sąlygoja trys veiksniai:

1. Šikšnosparnių slėptuvių sunaikinimas;
2. Šikšnosparnių maitinimosi vietų pakeitimas;
3. Žmonių nuostata prieš šiuos gyvūnus.
Dėl šių veiksnių šikšnosparnių apsauga privalo būti orientuota į jų slėptuvių ir maitinimosi vietų išsaugojimą.
Lietuvoje 9 šikšnosparnių rūšys yra teisiškai saugomos nuo 1991 metų kaip Respublikos Raudonosios knygos gyvūnai.
Kauno miesto savivaldybė 1991 metais įsteigė 11 vietinės reikšmės šikšnosparnių draustinių. Šie draustiniai buvo pavadinti aplinkinių kaimų ar upelių vardais. Kiekvienas draustinis turi savo nuostatus, kurie apriboja fortų naudotojų ūkinę veiklą ir užtikrina šikšnosparnių apsaugą. Draustinių teritorijoje draudžiama keisti gamtinę aplinką, o hibernacijos metu nuo rugsėjo iki gegužės mėnesių juose lankytis.
2002 metais Aplinkos apsaugos skyriaus užsakymu buvo atliktas mokslinis tiriamasis darbas, kurio tikslas buvo išaiškinti keturių draustinių Julijanavos, Naujosios Fredos, Rokų ir Žagariškių dabartinę būklę, atlikti šikšnosparnių rūšinės įvairovės tyrimus, perengti rekomendacijas žvėrelių gyvenomo sąlygoms pagerinti.
Kauno teriologiniuose draustiniuos žiemoja šios šikšnosparnių rūšys:

1.dažniausiai sutinkama rūšis – vandeninis pelėausis;

2.dažnos rūšys – Natererio ir Brandto pelėausiai bei europinis plačiausis;

3.retos rūšys – kūdrinis pelėausis, rudasis ausylis, šiaurinis šikšnys;

4.sparčiai nykstanti rūšis – rudasis ausylis.

Rekomendacijos ištirtiems Kauno teriologiniams draustiniams:

1.Julijanavos teriologinis draustinis yra labiausiai antropokultūrinių veiksnių sąlygojama šikšnosparnių žiemovietė, norint sustabdyti rūšinės įvairovės mažėjimą , reikia griežtinti draustinio režimą žvėrelių žiemojimo metu.
2.Naujosios Fredos centriniam, Rokų pirmajam ir trečiajam, bei Žagariškių antrajam požemiams, kaip daugiausiai žiemojančių bei retų šikšnosparnių rūšių pritraukiančioms vietoms, siūloma suteikti teriologinių rezervatų statusus.
3.Tyrimų ataskaitoje yra pateikta ūkinių darbų reikalingų atlikti teriologiniuose draustiniuose sąrašas, skirtas žiemojančių šikšnosparnių rūšių apsaugai bei pritraukti gausesnį kiekį žvėrelių į visus draustinių teritorijoje esančius požemius.

2003 metais toliau bus tęsiami tyrimai likusiuose netirtuose Kauno teriologiniuose draustiniuose.

Šiais metais rugsėjo mėnesį vyko šventė „Šikšnosparnių naktis – 2004“. Tai visuomenei skirta šventė apie šikšnosparnius. Renginys vyko prie Panerių geležinkelio tunelio. Šis Vilniuje Aukštuose Paneriuose esantis geležinkelio tunelis statytas 19 amžiuje yra ne tik technikos paminklas, bet ir svarbi šikšnosparnių žiemavietė, kuriai reikalinga apsauga. Šis renginys – dalis Aplinkosaugos informacijos centro vykdomo projekto „Šikšnosparnių žiemaviečių apsauga Vilniuje ir jo apylinkėse“, kurio pagrindinis remėjas yra Jungtinių Tautų vystymo programos Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa.
„Šikšnosparnių naktys“ – jau keletą metų vykstantys ir visuomenės pamėgti renginiai Europoje.

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. http://www.apicentras.lt/?pid=44
2. http://www.apicentras.lt/?pid=50
3. http://www.apicentras.lt/?pid=43
4. http://www.apicentras.lt/?pid=29
5. http://www.apicentras.lt/?pid=83
6. http://www.kaunas.lt/savivalda_/aplinka/biologineiv.shtml

Leave a Comment