oro teršimo šaltiniai Lietuvoje

Grynas švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Apie 78 tūrio sudaro azotas, 21% – deguonis, labai mažą dalį – anglies dioksidas ir argonas; randama kitokių dujų pėdsakų. Gali būti nevienodas vandens garų kiekis; jis priklauso nuo oro kilmės ir temperatūros. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose yra smiltelių, auugalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko.

Kiekvienas Žemės gyventojas per parą sukvėpuoja apie 15-20 kg.oro.Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis,atmosferos oro taršą sumažinus 50,gyventojų amžius pailgėtų 3-5 metais. Sumažėtų žmonių sergamumas plaučių vėžiu, bronchitais ir kitomis kvėpavimo organų ligomis, kartu sumažėtų ir mirtingumas. Dėl atmosferos oro taršos kenčia visa gamta, tačiau ypač jautrūs miškai.

Orą daugiausia teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau reetesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi labai kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir ne

etiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas, genda įvairūs daiktai.

Kitas oro teršimo šaltinis – iškastinio ar kitokio kuro deginimas. Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Į atmosferą patenka ir daug suodžių bei pelenų – nesudegusių angliavandenių ir kitų dalelių. Jų juodos riebios apnašos dengia pastatus, teršia drabužius; atmosferoje jų dalelės tampa branduoliais, ant kurių kondensuojasi vandens lašeliai. Taip kyla dūminė migla, rūkas. Tirštas dūminis rūkas arba smogas, susidaro tada, kai užterštam orui kilti aukštyn trukdo ties miestu slūgsantys skirtingos teemperatūros sluoksniai. Smogas ypač kenksmingas žmogaus sveikatai, nuo jo neretai miršta plaučių ligomis sergantys žmonės.

Įtariama, kad į atmosferą yra patekusių naujų organinių medžiagų, darančių ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, manoma, kad freonai, naudojama kaip šaldomoji medžiaga ir aerozoliai purškiami iš balionėlių, naikina aukštutinės atmosferos apsauginį ozono sluoksnį, kuris saugo Žemės paviršių nuo gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių. Be to atmosferoje daugėja anglies dioksido (išsiskiriančio degant iškastiniam kurui), kuris gali sutrikdyti planetos šilumos balansą.

Daugiausia problemų atmosferai sukėlė pramonė. Veiksmingų turtingų pramonės šalių įstatymai pa

adėjo sumažinti oro teršimą – dabar teršuliai lieka dūmtraukių filtruose. Tuo metu neturtingose šalyse (ir Lietuvoje), kurios tik pradeda savo pramonės erą, oro teršimo problema yra ypatingai opi.

Dar vienas stambus oro teršimo Lietuvoje šaltinis – transporto priemonės. Benzine yra švino junginių, labai daug jų patenka su automobilių išmetamosiomis dujomis. Miestų ore nuodingųjų anglies monoksido – dujų, kuria išskiria degantis angliavandenilinis kuras, ir švino junginių koncentracija kai kada padidėja tiek, kad oras tampa ypač pavojingas žmogaus sveikatai.

Taigi pagrindiniai oro teršimo šaltiniai Lietuvoje, kaip beje ir beveik visame pasaulyje yra šie:
1. pramoninė žmogaus veikla
2. transporto, su angliavandeniliniu kuru priemonės
3. iškastinio kuro deginimas (būstų apšiltinimui)

Taip pat dar galima paminėti gaisrus (geriausias to pavyzdys – š.m. smogas Vilniuje ir jo apylinkėse, kurio priežastis – durpynų gaisrai) ir kietųjų bei buitinių atliekų utilizavimą.

Literatūra:

1. ,,Žemė ir jos gėrybės” – pažinimo džiaugsmas – populiarioji enciklopedija/ Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1994;
2. Lugauskas A., ,,Žeme, ar nepavargsi?”/ Mokslas, Vilnius 1979;
3. Baltrukonis J., ,,Ekologija tavo namuose” /Sveikas miestas, Kaunas, 1997.

Leave a Comment