ORO TERŠIMAS

Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairių dalelyčių mišinys. Apie 78% tūrio sudaro azotas, 21% – deguonis, labai mažą dalį – anglies dioksidas ir argonas; randama ir kitokių dujų pėdsakų. Gali būti nevienodas vandens garų kiekis; priklauso nuo oro kilmės ir temperatūros. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, auugalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko.

Kas teršia orą?

Orą daugiausiai teršia žmogus. Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug, atmosfera darosi drumsta, patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi labai kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra ir netiesioginė žala – mažėja auugalų derlingumas, genda įvairūs daiktai.

Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro deginimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XVIII, XIX a. ir XX a. pradžioje, o dabar mi

iestų orą daugiausia teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelinio kuro, dūmai.

Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršalų, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose, kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro fotocheminį smogą, ypač būdingą JAV miestui Los Andželui. (Nuo 1952 m. smogo Londone mirė 4000 žmonių. Šis reiškinys dažnas ir Japonijoje, JAV, ypač jis pavojingas Los Andžele. Šiltame klimate smogas kyla, kai azoto oksidų ir angliavandenilių dujose, išmetamose iš automobilių, dėl Saulės spindulių poveikio vyksta cheminės reakcijos). Į atmosferą patenka ir daug suodžių beei pelenų – nesudegusių angliavandenilių ir kitų dalelių. Jų juodos, riebios apnašos dengia pastatus, teršia drabužius; atmosferoje jų dalelės tampa branduoliais, ant kurių kondensuojasi vandens lašeliai. Taip kyla dūminė migla, rūkas. Tirštas dūminis rūkas, arba smogas susidaro tada, kai užterštam orui kilti trukdo ties miestu slūgsantys skirtingos temperatūros oro sluoksniai. Smogas ypač kenksmingas žmogaus sveikatai.

Automobilis – oro teršėjas

Benzine, kuris naudojamas daugelyje šalių, yra švino junginių; labai daug jų patenka į atmosferą su automobilių išmetamosiomis dujomis. Miestų ore nuodingųjų anglies monoksido – dujų, kurias iš

šskiria degantis angliavandenilinis kuras, ir švino junginių koncentracijos kai kada padidėja tiek, kad oras tampa ypač pavojingas žmogaus sveikatai.

Automobiliai išmeta į orą ir kitų teršalų, tarp jų – asbesto pluoštą iš stabdžių trinkelių. Patekęs į plaučius, asbestas nuolat juos dirgina; tai gali sukelti vėžį ar kitas kvėpavimo organų ligas. Kitas asbesto dulkių šaltinis – pastatai su ugniai atspariomis dangomis. Atmosferą dujomis ir kietosiomis priemaišomis teršia įvairios chemijos pramonės įmonės.

Šių laikų atmosferos teršimo šaltiniai

Nedidelis, bet nuolat didėjantis atmosferos teršimo šaltinis – radioaktyvusis spinduliavimas, kylantis bandant branduolinį ginklą arba naudojant atominę energiją taikiems tikslams. (Branduoliniai sprogdinimai atmosferoje kelia pavojų žmonių sveikatai. 6 dešimtmetyje pastabėta, kad atmosferoje liekantį stroncį-90 sugeria augalai. Maistui vartojamas užterštu pašaru šeriamų galvijų pienas ir mėsa, kuriuose irgi yra stroncio-90. jis išstumia iš kaulų dalį kalcio, o spinduliuodamas beta daleles, stabdo kraujo kūnelių dauginimąsi. Tai gali sukelti leukozę.). Į atmosferą patenka nuodingų organinių medžiagų, kai chemikalais purškiami laukai; didesnės nuodingųjų teršalų koncentracijos kartais padaro žalos gyvūnams ir gretimų laukų augalams.

Įtariama, kad į atmosferą yra patekusių naujų organinių medžiagų, darančių ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, manoma, kad freonai, naudojami kaip šaldomoji medžiaga, ir buityje vartojami aerozoliai purškiami iš balionėlių, naikina aukštutinės atmosferos apsauginį sluoksnį, kuris saugo Žemės paviršių nuo gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių. Be to, atmosferoje daugėja an

nglies dioksido (išsiskiriančio degant iškastiniam kurui), kuris gali sutrikdyti planetos šilumos balansą.

Daugiausia problemų atmosferai sukėlė pramonė. Ji galėtų jas ir išspręsti. Veiksmingi turtingų pramonės šalių įstatymai padėjo sumažinti oro teršimą – dabar teršuliai lieka dūmtraukių filtruose. Naujosios gamyklos turi geresnius valymo įrenginius, ieškoma būdų automobilių ir lėktuvų varikliams patobulinti. Visos šios priemonės yra brangios, bet, norėdami naudotis pramonės teikiamomis gėrybėmis, turime už tai mokėti. Neturtingose šalyse, kurios tik pradeda savo pramonės erą, oro teršimo problema dar labai opi.

Oras, kuriuo kvėpuojame, gali būti teršiamas įvairiais komponentais:
1. dulkėmis
2. mikroorganizmais, grybeliais
3. žiedadulkėmis
4. fitvaleksinais
5. balzaminėmis augalų medžiagomis
6. organinių medžiagų irimo komponentais
7. NH3, CO2, H2S, antropodujomis (žmogaus kūno išskiriamomis dujomis) ir kt.
Jie gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų pažeidimus, bei alergines reakcijas dirbtinės taršos komponentais:
 Pramonės dulkėmis, dūmais
 Kuro degimo produktais (pramonės ir transporto) NOx, SO2, CO, CO2.
 Aerozoliais

Jie gali:
1. pažeisti ne tik viršutinius kvėpavimo takus, bet ir plaučių audinį – sukelti plaučių dulkeligę (pulmokontozę), uždegiminius procesus.
2. ryški ekologinė žala – susidarę rūgštiniai lietūs keičia vandens telkinių ir dirvožemio pH, todėl kinta tiek augalų, tiek gyvūnų egzistavimo sąlygos.
3. gali patekti į mitybos grandines ir kauptis organizme, ilgainiui jį intoksikuoti.
4. sukelti nuodinguosius rūkus pramoniniuose miestuose fotocheminius rūkus (dėl transporto taršos ir saulės radiacijos sąveikos), kurie stipriai dirgina kvėpavimo organus. Tai mažina organizmo atsparumą.

Pagrindiniai atmosferos taršos šaltiniai Lietuvoje yra transportas, kuris sudaro apie 65% viso or

ro užterštumo. Antrojoje vietoje yra pramonė – 20-25%, trečiojoje – energetika, sudaro 10-15% oro užterštumo.
Pagrindiniai atmosferos oro teršalai skirstomi į 5 grupes:
1. anglies monoksidas – smalkės
2. azoto oksidai
3. sieros oksidai
4. angliavandeniliai
5. dulkės
Visi šie teršalai sudaro 90% viso oro užterštumo.

Anglies monoksidas (CO) arba smalkės – tai bespalvės ir bekvapės dujos, kurios susidaro:
 degimo metu, kuomet nepilnai sudega kuras, nes aplinkoje nepakankamai deguonies. Daugiausiai tai būdinga transporto priemonėms.

CO2 + C → 2CO

 esant aukštai temperatūrai (daugiau nei 1000°C) kai anglies dvideginis skyla. Šie atvejai yra dažni pramonėje.

2CO2 → 2CO + O2

Anglies monoksido šaltiniai

Transportas 63,8%
Pramonė 9,6%
Kietų atliekų nukenksminimas 7,8%
Stacionarus kuro deginimas 1,9%

Patekęs į atmosferą CO ilgai išlieka stabilus.

CO įtaka sveikatai: patekęs į kraują (per plaučius) jungiasi su hemoglobinu ir sudaro labai patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Tokiu atveju hemoglobinas negali atlikti savo funkcijos, t. y. pernešti deguonį į audinius, ko pasėkoje vystosi audinių hipoksija. CO galimybė susijungti su hemoglobinu yra 200 kartų didesnė nei O2, todėl net nedidelė jo koncentracija aplinkoje neigiamai veikia sveikatą ir gali būti pavojinga. Organizmo veiklos sutrikimai labiausia priklauso nuo karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje. Gali būti pažeista centrinė nervų sistema, regėjimas, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemos. Esant labai dideliai karboksihemoglobino koncentracijos kraujyje – koma ir net mirtis.

Pavojingiausia padidėjusi CO koncentracija vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, ypač jei jie nerūko.

Azoto oksidai

NO – bespalvės, bekvapės dujos.
NO2 – raudonai rudos spalvos, nemalonaus kvapo dujos.

Pagrindiniai teršimo azoto oksidais šaltiniai:

Transportas 39,3%
Stacionarus kuro deginimas 48,5%
Kietų atliekų nukenksminimas 2,9%
Pramonė 1,0%

Lietuvoje azoto oksidais labiausiai užteršti didieji miestai – Kaunas, Vilnius, Klaipėda, taip pat Mažeikiai (dėl „Mažeikių naftos“ ir šalia esančios cemento gamyklos)

Azoto oksidų įtaka sveikatai: dirgina kvėpavimo takų gleivinę, didelės koncentracijos sukelia gleivinės paburkimą ir edemą. Toksiškai veikia plaučius. Dirgina akių gleivinę.

Sieros oksidai

SO2 (sieros dioksidas) ir SO3 (sieros trioksidas) – bespalvės, turinčios specifinį kvapą dujos.

Pagrindiniai taršos sieros oksidais šaltiniai:

Stacionarus kuro deginimas 73,5%
Pramonė 22,0%
Transportas 2,4%
Kietų atliekų nukenksminimas 0,3%

Lietuvoje didžiausias užterštumas sieros oksidais Elektrėnuose (Elektrėnų elektrinėje kaip kuras naudojamas mazutas, kuriame yra sieros).

Sieros oksidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų koncentracijos ore. Sieros oksidai dirgina, sukelia refleksinį kosulį, kvėpavimo takų gleivinių paburkimą, dirgina akių gleivinę. Esant dideliai koncentracijai pavojinga ir labai trumpalaikis poveikis. Jautresni sieros oksidų poveikiui – vaikai ir asmenys, sergantys kvėpavimo bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Angliavandeniliai

Pagrindiniai taršos angliavandeniliais šaltiniai:

Transportas(ypač automobiliai
benzininiais varikliais) 48,8%
Pramonė 14,4%
Stacionarus kuro deginimas 2,2%

Poveikis sveikatai: sukelia gleivinių (kvėpavimo takų ir akių) paburkimus. Esant didesnei angliavandenilių koncentracijai, per plaučius jie patenka į kraują ir gali neigiamai veikti centrinę nervų sistemą – sukelia motorinį slopinimą iki narkozės.

Dulkės

Ši grupė jungia įvairias chemines medžiagas

Pagrindiniai teršimo šaltiniai:

Pramonė (Lietuvoje – cemento, stiklo pramonė) 26,5%
Kuro deginimas (daugiausia akmens anglis) 31,4%

Poveikis sveikatai priklauso nuo dalelių dydžių ir cheminės sudėties. Mažesnės nei 0,000005m dulkės gali patekti į plaučius. Didesnės dalelės sulaikomos viršutiniuose kvėpavimo takuose. Jei dalelių sudėtyje yra švino, mangano, arseno arba fluoro, jos gali sukelti lėtinius apsinuodijimus. Dulkės, kurių sudėtyje yra silicio oksidų (molio, smėlio, cemento, stiklo vatos ir kt.), o taip pat organinės ir metalų dulkės sukelia specifinius plaučių audinio susirgimus – pneumokonjozes.

Globalinės oro užterštumo problemos

Globaliniai ekologiniai pokyčiai pasaulyje prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. Pagrindine šių pokyčių priežastimi laikomas miestų gigantų atsiradimas, kurie tapo dirvožemio, oro ir vandens teršėjais. Ekologinė krizė – tai ekosistemų normalios veiklos sutrikimas didelėse teritorijose.

Rūgštiniai lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemiai ir ežerai.

Temperatūrinė inversija ir smogas. Normaliomis sąlygomis kylant aukštyn atmosferos oro temperatūra mažėja. Esant temperatūrinei inversijai prie žemės paviršiaus oro temperatūra mažėja, o pakilus į kelių šimtų metrų aukštį yra pasiekiama inversinė zona, kurioje kylant aukštyn temperatūra didėja. Praėjus šią zoną ji vėl mažėja kylant aukštyn. Temperatūrinė inversija viena, kaip gamtos reiškinys nėra pavojinga, tačiau esant didelei oro taršai ši situacija gali būti pavojinga daugelio žmonių gyvybei. Viršutiniams atmosferos sluoksniams būdingas vertikalus oro masių judėjimas. Orų srautai atmosferos apatiniuose sluoksniuose juda horizontalia kryptimi. Tokį judėjimą sąlygoja vėjo stiprumas ir kryptis. Jei vėjas yra pakankamai didelis, teršalai nesikaupia vienoje vietoje – jie yra išsklaidomi. Kalnuotose vietovėse arba didelėse daubose vėjo įtaka yra žymiai mažesnė. Todėl tokiose vietose teršalų pasiskirstymas priklauso nuo vertikalaus oro masių judėjimo. Atsiradusi temperatūros inversinė zona neleidžia maišytis apatiniams ir viršutiniams atmosferos sluoksniams. Tokiomis sąlygomis teršalai kaupiasi ir pasiekia labai didelę koncentraciją, atsiranda didelė ekologinė problema – smogas. Esant saulėtam orui, ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, ko pasėkoje, įvyksta fotocheminės reakcijos, kurių metu susidaro daug toksiškesni junginiai. Šis reiškinys vadinamas fotocheminiu sprogimu.

Šiltnamio efektas. Normaliomis sąlygomis dalis (2/3) iš saulės atsklidę infraraudonųjų spindulių (šilumos) yra sugeriami dirvožemyje, akmenyse, uolienose, o likusi dalis (1/3) atsispindi ir grįžta į kosmosą. Padidėjusi anglies dvideginio (CO2) koncentracija veikia kaip vienpusis skydas. Saulės spinduliai laisvai patenka į atmosferą, atsispindi nuo įvairių paviršių ir negalėdami praeiti pro didelės CO2 koncentracijos atmosferos sluoksnį lieka žemuosiuose atmosferos sluoksniuose. Šių reiškinių pasėkoje kyla oro temperatūra. Pastaruoju metu yra labai sumažėjęs sunaudojimas (daugiausia dėl miškų kirtimo, gaisrų, rūgščių lietų).

Ką reikia daryti, kad išvengtume tokio užterštumo?

Reikia dirbti sistemingai, planingai ir racionaliai spręsti atmosferos teršimo mažinimo klausimus. Reikia imtis priemonių, sumažinti CO2 ir SO2 išmetimą į atmosferą. Reikia racionaliai paskirstyti autotransporto srautus, įrengti miestų ir kai kurių rajonų apvažiavimus. Būtina griežtai reikalauti, kad organizacijų ir individualių automobilių variklių degimas būtų nuolat reguliuojamas. Reikia ryžtingai mažinti automobilių kuro kenksmingumą.

Naudota literatūra:

Žemė ir jos gėrybės. Pažinimo džiaugsmas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vilnius 1994

Gamtosaugos problema respublikoje: priežastys ir sprendimai. J. Burneikis.1990 m.

OPERACINĖS SISTEMOS RAIDA
Apžvalga

Atliko
Odeta Virbickaitė
Raimonda Siaurusevičiūtė
10a klasės mokinės

Tikrino
Informatikos mokytoja
Asta Kalasauskienė

Vilkaviškis 2004

Turinys

1. Operacinės sistemos
2. Operacinių sistemų apžvalga
3. Unix
4. MS DOS
5. Mac Dos
6. OS/2
7. Tron
8. Microsoft Windows 1.0
9. Microsoft Windows 3.0
10. Microsoft Windows for workgroups 3.11
11. Microsoft Windows NT
12. Microsoft Windows 95
13. Microsoft Windows 98
14. Microsoft Windows 2000
15. Microsoft Windows Millenium
16. Microsoft Windows XP
17. Linux
18. BeOS

Operacinė sistema

Operacinė sistema – tai svarbiausia kompiuterinės sistemos dalis, vadovaujanti kompiuterinės sistemos darbui: paleidžianti taikomąsias programas, tvarkanti techninius resursus, nurodanti vartotojui, kokiu būdu bendrauti su kompiuteriu, atliekanti įvestų duomenų ir gautų rezultatų saugojimo operacijas atminties įrenginiuose, užtikrinanti kompiuterinės sistemos techninių resursų bei vartotojų duomenų ir informacijos saugumą.
Operacinė sistema yra pirmoji programinė įranga, kuri iš standžiojo disko kopijuojama į RAM, kai tik įjungiamas kompiuteris. Ši sistema iš atminties įrenginių iškviečia į RAM kiekvieną reikalingą pagalbinę ir taikomąją programas.

Operacinės sistemos vidinės komandos (dažnai vadinamos rezidentinėmis) įjungus kompiuterį automatiškai kopijuojamos iš standžiojo disko į laisvosios kreipties atmintį RAM, kur lieka tol, kol kompiuteris išjungiamas. Šios komandos vadinamos vidinėmis, nes jos saugomos kompiuterio vidiniame pirminiame atminties įrenginyje RAM ir bet kuriuo kompiuterinės sistemos darbo momentu mikroprocesoriaus valdymo įtaisas jas tiesiogiai pakviečia iš RAM. Vidinės komandos – svarbiausia operacinės sistemos dalis, kartais vadinama valdymo programa (control program or supervisor), kuri iš antrinių atminties įrenginių pakviečia dirbti ir likusias operacinės sistemos komandas – išorines komandas bei reikiamą transliatorių. Valdymo programa vadovauja ir visų kitų programų bei įrenginių, esančių kompiuterinėje sistemoje, darbui:

• koordinuoja duomenų apdorojimą,

• tvarko RAM panaudojimą,

• nustato įrengtų kompiuterinėje sistemoje prietaisų sutrikimus ir parodo displėjaus ekrane klaidas,

• nurodo saugomų failų vietą (takelio, sektoriaus numerį) diskiniuose įrenginiuose,

• atsako už paslaugų programų panaudojimą,

• paleidžia taikomąsias programas ir kt.
Asmeniniai kompiuteriai dažniausiai perkami su jau įdiegta operacine sistema, todėl perkant taikomąją programinę įrangą svarbu įsitikinti, ar ji suderinama su asmeniniame kompiuteryje įdiegta operacine sistema. Priešingu atveju reikia specialios techninės ir programinės įrangų, kad būtų suderintas kompiuterinės sistemos darbas. Todėl patartina asmeninius kompiuterius pirkti jau su įdiegta taikomąja programine įranga.

Operacinės sistemos išorinės komandos dažnai vadinamos pagalbinėmis komandomis ar kartais tiesiog paslaugų programomis. Jos nenaudojamos paleidžiant taikomąsias programas ir dėl to saugomos antriniuose atminties įrenginiuose, dažniausiai – standžiajame diske, ir duomenų apdorojimo metu. Išorinės komandos kopijuojamos į RAM tik tada, kai jų prireikia atlikti pagalbinę operacinės sistemos funkciją, o ją atlikusi komandos kopija panaikinama, kad neužimtų RAM vietos. Paprastai daugelį šių komandų, pavyzdžiui, Format, jau kompiuterių gamintojai įrašo į standųjį diską. Tačiau rinkinys išorinių komandų ar paslaugų programų, turinčių daugiau galimybių, perkama kaip atskiras paketas, pavyzdžiui, Norton Utilities. Išorinių komandų pagrindinės funkcijos yra šios:

• rūšiuoja ir sujungia failus,

• kontroliuoja kompiuterinės sistemos darbą,

• displėjaus ekrane parodo kompiuterinės sistemos techninės ir programinės įrangų charakteristikas,

• kopijuoja, naikina failus,

• formatuoja diskus,

• vieną duomenų kodavimo sistemą paverčia kita, pavyzdžiui, ASCII į EBCDIC ir kt.

Operacinių sistemų apžvalga

XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje sukurtiems mikrokompiuteriams reikėjo atskirų operacinių sistemų, todėl kiekvienas taikomųjų programų paketas buvo kuriamas atskirai operacinei sistemai, o ši – vienam kompiuterių tipui (vienam centrinio procesoriaus schemai). Dėl to atsirado programinės ir techninės įrangų nesuderinamumo problemų. Vienos operacinės sistemos tapo populiaresnės už kitas, joms buvo kuriama vis daugiau taikomųjų programų. Programinės įrangos kūrėjai nusprendė tobulinti šias operacines sistemas:

• Unix,

• MS DOS/ PC DOS,

• Mac DOS

• OS/2,

• Microsoft Windows,

• Linux,

• BeOS.

Unix (Unified Information and Computing Systems, Unics) sukurta 1971 metų pabaigoje kompanijos AT&T (American Telegraph & Telephone) mokslinių tyrimų ir tobulinimo centro Bell Labs darbuotojo Kenntho Thompsono kaip komandinė operacinė sistema. Pradžioje ji buvo skirta mini kompiuterių klasei. 1974 metais Dennis Ritchie ir Kennethas Thompsonas sukūrė programavimo kalbą C (Si) ir perrašė operacinę sistemą Unix C, kuri buvo skirta operacinėms sistemoms kurti. Vėliau C kalba labai paplito ir tarp taikomųjų programų kūrėjų. Operacinė sistema Unix labai išpopuliarėjo universitetuose, akademinėje aplinkoje, nes kompanija AT&T leido ja naudotis nemokamai. Ja taip pat susidomėjo daugelis kompanijų, pritaikė įvairioms kompiuterių klasėms, todėl ji buvo pavadinta nešiojama OS (portable OS).
Galima išskirti tokias Unix versijas: Unix System ІІІ, Unix System V, USO (Unix Software Operation), Xenix, IS/1, Sun, Solaris, Digital Unix , HP-Unix (HP – Hewlett Packard), IBM AIX ir kt. 1990 metais USO buvo performuota į Unix System Laboratorines (USL). 1993 metais kompanija Novell USL pritaikė grupiniam kompiuterių darbui – Novell Unix. Vėlesnės Unix versijos X/open ir POSIX (Portable Operating System Interface for Unix) naudojamos kaip atviros sistemos. Atviros programinės įrangos fondas (Open Software Foundation, OSF) sukūrė grafinę vartotojo aplinką.
Unix tinkama naudoti labai plačiai įvairiose srityse. Jos komponentės pripažintos pasaulinės klasės standartais. Ypač svarbi Unix internete, nes jos aplinkoje sukurtas ir veikia interneto pagrindinis ryšių protokolas TCP/IP (Transmision Control Protocol/Internet Protocol) ir daugelis kitų: SMTP (Simple Messages Transfer Protocol) – elektroninio pašto protokolas, NFS (Network File System) – paskirsto failus tinkle, NIS ( Network Information Servines) – tvarko tinklo informaciją „Geltonuosiuose puslapiuose“ (Yellow Pages), Kerberos – užtikrina informacijos saugumą tinkle ir X Window – leidžia vartotojui Unix paleisti įvairiose kompiuterinėse sistemose tuo pačiu metu. Unix sistemos galimybės – daug vartotojų, daugiaprogramis, daugiaprocesis laiko paskirstos režimas.

MS DOS (Microsoft Disk Operating System). 1978 metais Intel sukūrė naujo tipo mikroprocesorių 8088, kuris buvo modernesnis ir greitesnis nei anksčiau pagamintasis 8080. 1979 metais JAV Seatlle‘o mieste kompanijos Computer Products inžinierius Timas Petersonas sukūrė komandinę operacinę sistemą 80 DOS, kurią nupirko kompanija Microsoft ir pavadino MS DOS. Microsoft sudarė sutartį su IBM, kuri MS DOS panaudojo 1981 metais sukurtam asmeniniam kompiuteriui IBM PC, ir pavadino šią sistemą PC DOS (Personal Computer Disk Operating System). Tiek PC DOS, tiek jos ekvivalentas MS DOS labai greitai paplito ir tapo populiari tarp kompiuterių gamintojų, programuotojų, pardavėjų ir vartotojų. Svarbiausia paplitimo priežastis buvo ta, kad tai buvo patogi, nuolatos tobulinama operacinė sistema ir todėl vis daugiau taikomųjų programų paketų buvo rašoma šiai operacinei sistemai. Dėl šios priežasties daugelis kompiuterius gaminančių kompanijų pirko MS DOS licencijas, kurioms suteikdavo savo pavadinimus: Compag DOS, AT&T DOS, Zenith DOS, Toshiba DOS, NEC DOS ir kt. Tokiu būdu šių kompanijų asmeniniams kompiuteriams tiko visi taikomųjų programų paketai, parašyti komandinei operacinei sistemai MS DOS, kuri buvo pritaikoma naujų technologijų pažangai, o naujos versijos įgydavo vis didesnių galimybių. Vėliausios versijos buvo 6.0, 6.2, 6.22 ir 7.0 MS DOS.
MS DOS/ PC DOS sistemos galimybė – vienas vartotojas, vienos programos režimas.

Mac DOS (Macintosh DOS). 1978 metais Apple kompanija sukūrė asmeninį kompiuterį Apple II ir jam skirtą operacinę sistemą Apple DOS. Kadangi Apple asmeniniuose kompiuteriuose buvo naudojami skirtingi mikroprocesoriai negu vėliau sukurtuose IBM ir suderinamuose su IBM PC, tai jų operacinės sistemos Apple DOS ir MS DOS/ PC DOS buvo nesuderinamos. Todėl Apple kompiuterių vartotojai negalėjo naudoti tų pačių taikomųjų programų paketų, kurie buvo naudojami IBM PC ir su IBM PC suderinamuose kompiuteriuose. Apple asmeniniuose kompiuteriuose buvo naudojama Apple DOS, kurioje buvo įdiegtos tos pačios galimybės kaip ir MS DOS/ PC DOS – vienas vartotojas, vienos programos režimas.
1987 metais Apple suprojektavo daug galingesnę operacinę sistemą MAC DOS (Macintosh DOS) naujiems Apple kompiuteriams Macintosh, sukurtiems panaudojus kompanijos Motorolla mikroprocesorių 68030. 1994metais kompiuteriams Macintosh suprojektuota grafinės aplinkos operacinė sistema, pavadinta System 7 ir pirmą kartą galėjusi panaudoti virtualiąją atmintį. Įdiegus papildomą programinę ir specialią techninę įrangas, Apple kompiuterių vartotojai vėliau galėjo naudotis duomenimis ir taikomųjų programų paketais, sukurtais operacinėms sistemoms MS DOS/ PC DOS ir OS/ 2. Mac DOS galimybės – vienas vartotojas, daugiaprogramis režimas.

Os/ 2. 1988 metais taikomųjų programų paketams, sukurtiems MS DOS/ PC DOS ir Microsoft Windows operacinėms sistemoms, IBM ir Microsoft sukūrė operacinę sistemą OS/ 2, kuri buvo suprojektuota dirbti grafinėje vartotojo aplinkoje, GVA (Graphic User Interface, GUI). 1992 metais OS/ 2 buvo patobulinta, kad tiktų sudėtingiems taikomųjų programų paketams. Sukurta nauja patogesnė grafinė vartotojo aplinka (Presentation Manager, PM), kuri reikalavo apie 8 MB RAM. Tai pristabdė OS/ 2 paplitimą, nes to meto kompiuteriams tokia RAM apimtis buvo gana didelė. 1994 metais IBM dar kartą patobulino OS/ 2, pavadino OS/ 2 Warp ir pritaikė ją dirbti internete, bet pastaroji didesnio vartotojų susidomėjimo nesusilaukė. Galimybės – vienas vartotojas, daugiaprogramis režimas.

Tron (The Real-time Operating-System Nucleus). 1984 metais Japonijoje Tokijo universitete pradėtas diegti projektas, siekiant sukurti operacines sistemas mikroprocesorinėms kompiuterinėms sistemoms – darbo stotims, asmeniniams kompiuteriams – ir jas plačiai naudoti pramonėje. Projektuotojai sukūrė Tron architektūros mikroprocesorius, kurie dabar gaminami Japonijos Hitachi kompanijoje, ir tris operacines skirtingos paskirties sistemas: BTron, CITRON, ITron.
BTron – pritaikyta verslui, skirta asmeniniams kompiuteriams operacinė sistema, turinti angliškų, japoniškų ir kitokių simbolių rinkinius.

CTron – ryšiams (kompiuterių tinklams) pritaikyta OS.

ITron – realaus laiko operacinė sistema, suprojektuota taip, kad pateiktų greitą atsakymą realaus laiko masteliu į įvairaus pobūdžio išorines užklausas. Taikoma laivų lėktuvnešių sistemose, valdančiose lėktuvų nusileidimą ir pakilimą.

Microsoft Windows 1.0. 1985 metais kompanija Microsoft sukūrė originalią operacinę sistemą, kuri, nors ir turėjo grafinę vartotojo bendravimo su kompiuteriu galimybę, tačiau netapo populiari.

Microsoft Windows 3.0. 1990 metais Microsoft sukūrė naują Microsoft Windows versiją: buvo patobulinta grafinė vartotojo aplinka, todėl buvo galima tvarkyti labai daug duomenų. Microsoft Windows 3.0 tiko Intel 8086, 80286 ir aukštesnės eilės mikroprocesorinėms sistemoms. Ji paleisdavo 16 bitų Microsoft Windows ir MS DOS/ PC DOS taikomąsias programas naudodama programų ir failų valdymo bei tvarkymo programas Program Manager ir File Manager, kurios užėmė mažiau RAM atminties negu OS/ 2 Presentation Manager. Displėjuje buvo naudojami trimačiai objektai.

Microsoft Windows 3.1. 1992 metais patobulinta Microsoft Windows 3.0 versija. Ji papildoma šiomis galimybėmis: leidžiama naudotis multimedijos programine įranga, šrifto, kurį turi displėjus ir spausdintuvas, stiliais, kurti dokumentus įkeliant paveikslėlius, pele traukti ir numesti objektus ekrane. Microsoft Windows 3.1 stabilesnė nei 3.0. Microsoft Windows 3.1 tapo populiari, nes vartotojai galėjo naudoti ne komandinę, bet grafinę aplinką turėdami pirmąsias negreitas mikroprocesorines sistemas. Daugelį taikomųjų programų, skirtų Microsoft Windows 3.1, paleidžia ir Microsoft Windows 95, tačiau Microsoft Windows 3.1 negali paleisti Microsoft Windows 95 ir Microsoft Windows NT, Microsoft Windows 200 skirtų taikomųjų programų paketų. Microsoft Windows 3.0, 3.1 galimybės – vienas vartotojas, daugiaprogramis režimas.

Microsoft Windows for Workgroups 3.11. Tai Microsoft Windows 3.1 versija, papildyta galimybe asmeniniams kompiuteriams dirbti grupėmis, t. y. kompiuterių tinkluose.

Microsoft Windows NT (New Technology). 1993 metais kompanija Microsoft sukūrė modernią 32 bitų operacinę sistemą Microsoft Windows NT, skirtą mikroprocesoriams Pentium, Pentium MMX, Pentium PRO, Pentium II, Alpha ir kt. Microsoft Windows NT nepriklauso nuo MS DOS. Tai visiškai savarankiška operacinė sistema, kuri sėkmingai paleidžia ir 16, ir 32 bitų taikomąsias programas, dirba kompiuterių tinkle, tinka UNIKODE kodavimo sistemai. Microsoft Windows NT 4.0 pasižymi padidintu saugumu, patikimumu, stabilumu. Ypač išplėstos jos saugumo galimybės.
Microsoft Windows NT turi 2 GB virtualios atminties taikymų darbams ir 2 GB – savo operacinės sistemos poreikiams tenkinti. Microsoft Windows NT ir Microsoft Windows NT Workstation – pirmoji ir antroji vartotojams išleistos versijos. Microsoft Windows NT Advanced Server, NTAS ir Microsoft Windows NT Server, NTS – pirmoji ir antroji serveriams išleistos versijos, kurios palaiko simetrinį daugiaprocesį režimą (Symetric multiProcessing, SMP) ir suteikia galimybę šimtui atskirų vartotojų naudotis transakciniu apdorojimo procesu. Microsoft Windows NT Server plačiai diegiama. Ji leidžia dirbti su moderniomis kompiuterinėmis sistemomis, turinčiomis du, keturis ar daugiau mikroprocesorių Pentium PRO, Pentium II, Pentium III. Vėliausia Microsoft Windows NT versija 4.0 išleista 1996 metų vasarą. Ji yra patogi, nes palaiko Microsoft Windows 95 darbo lauko galimybės – turi vartotojui bendrauti su kompiuteriu skirtą displėjaus ekrano darbo lauką. Esama skirtumų kai kuriuose dialogo languose, nes suteikta papildomų galimybių. Microsoft Windows NT 4.0 neturi galimybės „įdėk ir veiks“ (plug and play) kaip Microsoft Windows 95. Microsoft Windows NT Server 4.0 versija – reikšminga kaip kompiuterių tinklų operacinė sistema, jos galimybės – daug vartotojų, daugiaprogramis, daugiaprocesis režimas. Microsoft Windows NT 4.0 for Workstation gana plačiai naudojama asmeniniuose kompiuteriuose. Jos galimybės – vienas vartotojas, daugiaprogramis režimas.
Microsoft Windows NT versijos:

Versija

Išleidimo data

3.1

3.5

3.51

4.0

5.0

1993 liepa

1994 rugsėjis

1995 rugpjūtis

1996 rugpjūtis

Turėjo pasirodyti 1999, bet pasirodė 2000 pradžioje kaip

Microsoft Windows 2000

Microsoft Windows NT Server 4.0 pasirodė kartu su kompanijos Microsoft įdiegtu informaciniu serveriu internetui (Internet Information Server, IIS). Microsoft Windows NT Server 4.0 suteikta pasaulinio plataus voratinklio (World Wide Web,WWW) serverio galimybė bei interneto informacinei sistemai WWW skirta peržvalgos sistema Microsoft Internet Explorer, kurios versijos kasmet tobulinamos įdiegiant naujas technologijas. Buvo manyta, kad projektuota Microsoft Windows NT 5.0 pasirodys 1999 metais ir turės „įdėk ir veiks“ galimybę bei kitų patobulinimų, bet nepasirodė – ją pakeitė Microsoft Windows 2000 versija, pristatyta 2000 metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje.

Microsoft Windows 95. Tai patobulinta Microsoft Windows 3.11 for Workgroups versija, kurią kuriant panaudota nauja, išplėsta MS DOS versija. 32 bitų operacinė sistema išleista 1995 metų rugpjūtyje. Ji turi naują grafinę vartotojo aplinką, kurioje daug elementų panaudota iš Mac Dos grafinės vartotojo aplinkos. Displėjaus ekrane standartinį darbo lauką sudaro grupė prasmingų paveikslėlių. Jų skaičius gali būti papildytas pagal vartotojo norą naujais dažnai naudojamų taikomųjų programų paveikslėliais. Tokiu būdu vartotojas gali susikurti patogiausią darbo lauko vaizdą. Microsoft Windows 95 galimybės – vienas vartotojas, daugiaprogramis režimas. Tai leidžia naudoti daug programų. Be to, ši sistema veikia žymiai efektyviau už Microsoft Windows 3.1, taip pat joje įdiegtas principas „įdėk ir veiks“ (plug and play). Microsoft Windows 95 gali paleisti Microsoft Windows 3.X (3.1, 3.11) ir DOS programas lygiai taip pat, kaip ir skirtas jai pačiai programas.

Microsoft Windows 98. Ši versija išleista 1998 metais. Tai atnaujinta Microsoft Windows 95, kurioje įkomponuota grafinė WWW peržvalgos programa Microsoft Internet Explorer. Jos paveikslėlis pateikiamas darbo lauke. Galimybės – vienas vartotojas, daugoaprogramis režimas.

Microsoft Windows 2000. Taip naujai pavadinta turėjusi būti Microsoft Windows NT 5.0 versija, kuri pasirodė 2000 NT 5.0 versija, kuri pasirodė 2000ų pradžioje. Programa skirta leidybinėms sistemoms, multimedijai, puikiai tinka įstaigų, mokyklų, namų kompiuteriams.

Microsoft Windows 2000 Professional tobulesnė nei Microsoft Windows NT versija 4.0, nes neliko daugelio trūkumų, be to, ji turi naujų privalumų. Su Microsoft Windows 2000 Professional veikia daugiau įrenginių, pavyzdžiui, magistralės USB (Universal Serial Bus), AGP (Accelerated Graphics Port), asmeninio kompiuterio korta (Personal Computer Memory Card International Assotion, PCMCIA), optiniai diskai DVD ir kt. Joje įdiegtas principas „įdėk ir veiks“. Microsoft Windows 2000 Professional naudoja ekonomišką konfigūravimo galimybę ACPI (Advanced Configuration and Power Interface), kuri leidžia kompiuteriui „užsnūsti“, t. y. naudoti minimalų energijos kiekį. Microsoft Windows 2000 Professional versija dar spartesnė, stabilesnė ir saugesnė už Microsoft Windows NT 4.0. Microsoft Windows 2000 Professional – galinga sistema. Ji reikalauja 128 MB ar daugiau RAM ir spartaus mikroprocesoriaus, standžiojo disko talpa pageidautina dešimtys GB. Šios sistemos trūkumas – ne visos programos lengvai įdiegiamos. Microsoft Windows 2000 Professional galimybės – vienas vartotojas, daugiaprogramis režimas, o Microsoft Windows 2000 Server, kuri yra tinklo operacinė sistema, TOS (network operating system, NOS) – daug vartotojų, daugiaprogramis, daugiaprocesis režimas.

Microsoft Windows Millenium (draugiškai vadinama „Me“). Vieni teigia, kad ši operacinė sistema yra geriausias Microsoft kompanijos kūrinys, o kiti sako, kad „Me“ turi daug trūkumų. Pirmąjį teiginį tvirtina tie vartotojai, kurie įdiegė „Me“ be problemų. Antrąjį – tie, kurių kompiuterinėje sistemoje įdiegta „Me“ neatpažino esančios techninės ir anksčiau įdiegtos programinės įrangų, t. y. pritaikė atvejų, kai „Me“ buvo nesuderinama su ankstesnėmis Microsoft Windows versijomis, bet beveik visada gerai veikė, kai buvo įdiegta į tuščią kompiuterį ir atnaujintos visos programinės įrangos. Tačiau tai nemažai kainuoja. Vis dėlto visi vartotojai pripažino, kad labiausiai jiems patinka „Me“ galimybė grąžinti sistemą į pradinę būseną (System Restore), jei vartotojas suklysta diegdamas pagalbines programas, taikomąją programinę įrangą ar manipuliuodamas duomenis. Tačiau tam reikia skirti gana daug standžiojo disko talpos. „Me“ turi daug naujų garsinių ir vaizdinių duomenų redagavimo galimybių, o tai ypač aktualu namų kompiuteriui. Galima teigti, kad perkant naujas ar atnaujintas programas, operacinė sistema Microsoft Windows Millenium, kaip ir Microsoft Windows 2000 yra tinkamos kaip stabilūs, saugūs ir patikimi Microsoft produktai.

Microsoft Windows XP (kodas Whistler). Nors tai naujausia ir išvaizdžiausia, tačiau labai panaši į Microsoft Windows 2000 Professional ir „Me“ Microsoft kompanijos operacinė sistema, kuri užima visą gigabaita standžiojo disko talpos. Autoriai teigia, kad ji paveldėjo Microsoft Windows 2000 Professional stabilumą, saugumą ir patikimumą, bet dar patogesnė apdorojant skaitmenines nuotraukas, garsus ir vaizdus, už Microsoft Windows 2000 Professional, daug dėmesio skirta CD ir DVD darbo kokybei, apsaugo vartotoją nuo klaidų diegiant programinę įrangą – grąžina kompiuterinę sistemą į pradinę būseną, kaip tai daro Millenium. Vis dėlto kartais, jei ji nesuderinta su BIOS ar technine bei programine įrangomis, gali būti nedraugiška. Be to, labai griežta Microsoft Windows XP įdiegimo tvarka: kiekvieną kartą iš naujo diegiant sistemą, reikia gauti iš Microsoft identifikavimo numerį, kad viena Microsoft Windows XP kopija nebūtų įdiegta į kelis kompiuterius. Įdiegimo metu programa Windows Product Activation patikrina techninę įrangą ir sukuria vadinamąjį pirštų antspaudą, kurį, suteikus unikalų numerį, per 30 dienų reikia nusiųsti Microsoft kompanijai. Tokiu būdu Microsoft nori apsaugoti savo produktus nuo nelegalaus naudojimo. Autoriai mano, kad tokia ji bus tik kompiuterinėms sistemoms, kurios pagamintos jau po 2000 metų, nes sistema savo reikmėms reikalauja ne mažiau kaip 1 GB standžiojo disko talpos ir mažiausiai Pentium III mikroprocesoriaus spartos, taip pat daugiau nei 128 MB RAM.

Linux. 1990 metais Suomijos Helsinkio universiteto informatikos studentas Linus Torvaldsas įdiegė populiarią kompiuterių mokymo klasės operacinę sistemą Minix, kuri 1991 – 1992 metais tapo jo sukurtos operacinės sistemos Linux branduoliu. Tai dažniausiai nemokama komandinė Unix versija, kuri diegiama kompiuteriuose su mikroprocesoriais Intel x86, RISC architektūros Digital, 64 bitų Alpha ir Apple, IBM, Motorolla – Power PC ir dabar jau turinti vartotojui skirtą grafinę aplinką. Daugeli Linux operacinės sistemos taikomųjų bei pagalbinių programų paimtos iš nemokamo programinės įrangos fondo resursų, kuriuos savo programomis savanoriškai papildo programuotojai.

BeOS. 1990 metais Jeanas Louise‘as Gassee įkūrė kompaniją Be, sukūrusią kompiuterį BeBox, kuriam panaudojo mikroprocesorių Power PC. BeBox, turinčiam RISC architektūros mikroprocesorių, buvo sukurta ir įdiegta operacinė sistema BeOS, kuri suprojektuota skaitmeniniams garso, vaizdo duomenims apdoroti ir trimatės grafikos darbams atlikti. beOS pritaikyta Apple kompiuteriams Macintosh su mikroprocesoriais Power PC bei IBM PC suderinamiems kompiuteriams turintiems Pentium mikroprocesorius.

Literatūra

Danguolė Janickienė. Informatika. Vilnius: Žara, 2001

Leave a Comment