organizmas ir aplinka

Organizmas ir aplinka

Potemė: Ekosistemos ir biosfera

Apibūdinti gyvosios gamtos funkcines karalijas (gamintojai, vartotojai, skaidytojai). Gamintojai – autotrofai; vartotojai ir skaidytojai – heterotrofai.

Paaikinti kuo skiriasi ekosistema nuo ekologinės bendrijos.
Ekologinė bendrija tai visi tam tikroje vietoje gyvenantys gamintojai, gyvaėdžiai ir skaidytojai, o ekosistema tai bendrija ir juos supanti negyvoji aplinka.

Sudaryti miko ir vandens telkinio mitybos grandinių ir tinklų schemas, nustatyti kuriam mitybos lygmeniui priklauso organizmas ir pagrįsti savo teiginį.

Žalieji augalai – I lygmuo;
Augalėdžiai arba fitofagai – II lygmuo;
Plėšrūnai – III ir kiti plėšrūnai IV – V lygmuo;
Žmogus – II ir IIII ir IV lygmuo priklauso nuo to, kuo maitinasi.
Penktame mitybos lygmenyje dažniausiai atsiduria plėšrūnai: vanagai, lapės, tačiau taip būna retai. Jie užima III arba IV lygmenį, – juose daug daugiau maisto. Plėšrūnai Lietuvoje nėra siauriai specializuoti, antraip jie mirtų iš bado.

Vandens telkinys (tvenkinys)

Pagrįsti skaidytojų vaidmenį sausumos ir vandens ekosistemose, pateikti pavyzdžių.

Skaidytojų dėka atpalaiduojami pagrindiniai protoplazmos elementai, kuriuos pakartotinai vėl gali panaudoti gamintojai, bei kiti organizmai. Vyksta mineralizacija – tai organinių medžiagų skaidymas dirvoje ar dumble iki neorganinių (mineralinių).
Skaidymo procesas dirvoje ir vandenyje yrra panaus ir skirtingas. Dirvoje yra augalinių nuokritų smulkintojų. Tai sliekai, vėdarėliai, šimtakojai, o vandenyje šią funkciją atlieka oniplaukos, ilgakojo uodo lervos, ankstyvės lervos, vandens asiliukai. Šios rūšys nuokritas doroja pirmosios. Tačiau filtruojantys skaidytojai gyvena tik vandenyje: dvigeldžai moliuskai, bedantės, pe

erluotės, dreisenos, midijos.
Kitas skirtumas: dirvos skaidytojai yra labai siaurai specializuoti. Tai ypač pasakytina apie gyvūnų išmatų ir maitos skaidytojus. Mediena besimaitinančių gyvūnų žarnyne yra simbiotinių mikroorganizmų išskiriančių fermentus, skaidančius ligniną ir celiuliozę. Dauguma vandens bestuburių yra visaėdžiai, kiekvienas jų gali misti ir augalinėmis nuokritomis, ir gyvūnų imatomis, ir maita.

Apibendrintai schema pavaizduoti medžiagų apytaką sausumos ir vandens ekosistemose ir ją apibūdinti.

Maisto medžiagų apytaka, dėka skaidytojų mineralizacinės veiklos yra ciklinė.

Sausumos ekosistema (Mikas).

Medžiagos (elementai) biogenai ekosistemoje juda uždaru ratu iš dirvos ar dumblo jos patenka į augalus, iš jų į gyvaėdžius ir skaidytojus, kurie vėl gražina jas augalams. Tai medžiagų ciklas.

Visur vyksta kvėpavimas, išsiskiria CO2 ir į aplinką šiluma; CO2 sunaudoja gamintojai – fotosintezei.

Vandens ekosistema (tvenkinys)

Ekosistemos nėra uždaros, jos nuolat viena su kita pasikeičia organizmais (sezoninės miigracijos), medžiagomis (į ežerus įteka upės, upeliai) ir energija.
Biosfera – ekosistemų visuma.

Apibūdinti – energijos virsmus organizme.

Kūno masės (biomasės) prieauglis vadinamas produkcija (P) P = ?B/?t. Masės arba energijos vienetas per laiko vienetą. B – biomasė, arba kūno masė.
Produkcija – tai kūno masės arba jame esančios energijos augimo greitis.
Kai didėja augalo masė, tai masės prieauglis yra pirminė arba tikroji produkcija, tuo tarpu žmogaus ar kitų vartotojų masės didėjimas tai antrinė, tretinė ir t.t. produkcija.

Energijos virsmai pas žmogų.

Energijos mūsų kūne atsiranda, kai maisto medžiagos jungiasi su deguonimi (k

kvėpavimas). Iš įkvėpto oro plaučiai paima O2 ir perduoda jį kraujui. Kraujo išnešiotas po visą kūną deguonis jungiasi su maisto medžiagomis. I maisto isiskyrusią energiją naudojame:
1. dirbdami, sportuodami, mokydamiesi. Be jos sustotų mūsų širdis, nustotų tekėti kraujas, nebegalėtų veikti nei vienas mūsų kūno organas.
2. Organizmo gyvybiniai veiklai.
3. i energija padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą. Kai perkaistame – prakaituojame.

Energijos virsmai žmogaus organizme:

iluma ? ?CO2
ŽMOGUS

Energija ? ?Maistas

?Atliekos ?Deguonis

Paaikinti energijos virsmus ekosistemoje pereinant i vieno mitybos lygmens į kitą ir pavaizduoti juos schema (energijos piramidė).

I vieno lygmes į kitą pereina tik apie 1/10 dalis maiste esančios energijos. Likusios 9/10 dalys – tai energija, pasialinanti su imatomis arba kvėpavimo metu išsiskirianti šiluma. Energijos piramidė – bet kuris ios piramidės stačiakampis yra apytiksliai 10 kartų siauresnis už tą, ant kurio jis uždėtas. Norint sužinoti kurią pirminės produkcijos dalį sudaro n-tojo (5 ar 4) mitybos lygmens produkcija, reikia atlikti tokį veiksmą:
Pn = (0,1)n-1 x P1; P1 = Pn/(0,1)n-1
Pvz.: vietoj n įrašę 7 gauname P7 = (0,1)6 x P1 , arba 1/milijoninę dalį pirminės produkcijos.

Energijos arba produkcijos piramidė, vaizduojanti kaip mažėja cheminė energija ir kaip didėja išspinduliuojamas į aplinką šilumos kiekis maistui keliaujant iš vieno mitybos lygmens į kitą.
Energijos virsmų ekosistemoje schema:
Saulės energija * cheminė (organinnių junginių energija) * iluma

Energijos srautas yra vienakryptis, neaklinis, energija keliaudama mitybos grandine virsta iluma.

Paaikinti dirvožemio susidarymą, apibūdinti organizmų vaidmenį šiame procese.

Dirvožemiu vadinamas viršutinis žemės sl

luoksnis, kuriame yra puvenų arba humuso ir dirvos organizmų. Dirvoje dar yra kietos mineralinės dalelės, vanduo ir oras, bei tirpios medžiagos.
Dirvožemio susidarymo eiga:
1. Uolienų dūlėjimas (susidaro smėlis, molis, tirpūs azoto, fosforo, kalio junginiai), (vėjas ir vanduo);
2. Organinių nuokritų, reikalingų puvenoms susidarymas, atsiradimas;
b) pirmųjų augalų (kerpių) atsiradimas (simbiotiniai organizmai iš grybo ir vienaląsčio dumblio), jos labai nereiklios aplinkai, iskiria rūgštis kurios ardo uolienas;
c) augalų nuokritos kaupėsi šiek tiek sparčiau, nei jos buvo suskaidomos iki mineralinių medžiagų. Susidaro humuso (puvenų) sluoksnis;
d) dirvos skaidytojų atsiradimas;
e) kiti sausumos augalai ir gyvūnai.
3. Velėnėjimas (augalų dangos ir aknų sistemos), kurių neišplauna vanduo, nenupusto vėjas.

Schematikai pavaizduoti ir paaikinti vandens, anglies, deguonies, azoto apytaką biosferoje.

Vandens ciklas

Ekologinei apytakai priklauso vanduo, kuris sunaudojamas fotosintezei ir įsiurbimui, bei prarandamas kvėpavimo ir transpiracijos metu.

I ekologijos sąvokos 45 psl. (Ciklas)
Varomoji jėga – saulės spindulių šiluminė energija.
Nuotėkio reikšmė (37 psl. Ekologija 1991 m) – vanduo ištirpdo ir perneša maisto medžiagas iš vienų ekosistemų į kitas, vienas atiduodamas, kitas paimdamas. Schema 37 psl. Ekologija 1991m.
Dėka vandens apytakos palaikomas ryšys tarp įvairių žemės ekosistemų.

Deguonies apytaka

(i gamtos mokslai Id. 226psl.)

Anglies apytaka

Gamtos mokslai I dalis 227psl.
Paaikinimai pagal Ekologijos vadovėlį 37-38-39-40psl., schemos gali būti iš vadovėlio.
Apibūdinti pagrindinius organizmų paplitimą žemėje ribojančius veiksnius (abiotinius) – viesa, temperatūra, drėgmė.

Temperatūra – yra vienas svarbiausių organizmų paplitimą ribojančių veiksnių (tai rodo toks pavyzdys: lipant į kalnus, ku

ur augmenija keičiasi sulig aukčiu, panaiai kaip keliaujant i pietų šiaurės link (o pietų pusrutulyje atvirkčiai)).
Be temperatūros organizmų paplitimą gali riboti ir kiti abiotiniai veiksniai: šviesa, drėgmė, ph, slėgis, maisto medžiagų kiekis ir biotiniai veiksniai (tai maistas, konkurentai, parazitai);

Potemė: Populiacijos

Apibūdinti populiaciją, jos rodiklius (dydį, tankį)

1. Viena nuo kitos atskirtos tos pačios rūšies individų grupės vadinamos populiacijomis.
Vieną ar kitą vienos rūšies individų grupę ekologai vadina populiacija remdamiesi tuo, kad dauginimosi, konkurenciniai ir kooperaciniai ryšiai tarp tos grupės atstovų yra stipresni negu ryšiai su kitomis grupėmis, tai yra populiacijomis.

2. Populiacija – visi vienos rūšies individai gyvenantys kurioje nors vietovėje.

Populiacijos rodikliai: populiacijos dydis arba individų gausumas – tai individų skaičius populiacijoje, o jų skaičius tam tikrame ploto (tūrio) vienete (km2 ar m2, ar tūrio vienete) rodo populiacijos tankį. Populiacijos auga, didėja gimstant individams arba jiems imigruojant, t.y. populiacijai pasipildant svetimais, kitų populiacijų nariais, ir mažėja individams žūstant arba emigruojant. Tai gali ir augalai ir gyvūnai. Dažniausiai populiacijos dydis svyruoja apie tam tikrą vidurkį.

Populiacijos augimo kreivės. Kuo didesnė populiacija, tuo didesnis aplinkos pasipriešinimas. Todėl populiacijos nedidėja be galo, jos dydis svyruoja apie tam tikrą lygį. Tai populiacijų “pusiausvyros būsena”, tik populiacijai pusiausvyra, tai greičiau dinaminė svyravimo apie vidurkį būsena, o ne pastovumas, kaip fizikoje. Iš kreivių nustatyta, kad populiacijos turi įgimtą polinkį išlaikyti savo dydį. Faktoriai tai gimstamumas ir mirtingumas, juos abu veikia tiek abiotiniai, tiek biotiniai aplinkos veiksniai.

Apibūdinti vidurūšinius ir tarprūšinius (plėšrūno ir aukos, parazito ir eimininko, simbiozės) santykius, pateikti pavyzdžių.

Bendrosios biologijos vadovėlio priedas, “biotiniai veiksniai” 33-36psl.
Ekologijos pagrindai §22 ir §25

Vidurūšiniai santykiai: kooperacija arba bendradarbiavimas: gaujos (vilkų dėl grobio), kolonijos (kovų, kirų dėl apsigyvenimo). Konkurencija daugelio rūšių vidurūšinių santykių pobūdis priklauso nuo populiacijos tankio. Kol jis mažas ir išteklių pakanka visiems individams jų santykiuose dominuoja kooperacija, o kai populiacija per tanki – vidurūšinė konkurencija. (puyne ar eglyne tankiame dėl maisto, saulės šviesos) – netiesioginė dėl išteklių, tiesioginė dėl teritorijos, patelių.

Tarprūšiniai santykiai:
a) Plėšrūnas ir auka – gyvūnai mintantys kitais gyvūnais – aukomis prie tai jas nužudę.(+ -). Plėšrūnai svarbūs reguliuojant aukos populiacijos dydį.
b) Parazitizmas (+ – ). Parazitai visada daug mažesni už savo auką ir minta tik gyvu aukos organizmu. Išoriniai (ekto- ir vidiniai endoparazitai)
c) Neutralizmas – simbiozės forma (+ +). Abi rūšys negali atskirai gyventi arba auga lėčiau. (Vartotojai ir jų skrandžiuose celiuliozę ardantys mikroorganizmai). Ankštiniai augalai gumbelinės bakterijos. Bakterijos sintetinančios NH3 ir oro azoto ant alksnių, šaltalankių šaknų.

Apibūdinti populiacijos ekologinę nišą.

Tai ne tik vieta, kurioje gyvena populiacija, bet ir betarpiki ryiai su kitomis rūšimis, bei negyvąja aplinka. §24 Kiškių populiacijos ekologinė niša.
Ekologinė niša – visuma aplinkos sąlygų, kuriomis gali egzistuoti rūšis. Ji apima abiotinius veiksnius (temperatūrą, oro sudėtis, apšviestumas) ir biotinius veiksnius (mitybinius ir erdvinius vienos rūšies ryšius su kitų rūšių organizmais).

Potemė: Žmogaus ekologija ir aplinkosauga

Analizuoti dirvos taros ir dirvos erozijos priežastis bei pasekmes (Ekologija §3.6 ir §3.10)

Erozija – tai yra virutinio dirvožemio sluoksnio ir jame esančių organizmų, bei mineralinių medžiagų paalinimas veikiant krituliams arba vėjui.
Erozijos priežastys – vėjas(dideliuose plotuose), smarkūs lietūs, žmogaus netinkama ūkinė veikla – mikų kirtimas, dirvožemio palikimas ilgą laiką be augalinės dangos.
Erozijos pasekmės – tai pagrindinė dirvožemio prastėjimo priežastis
b) Prastėja dirvožemis – nes iplaunamas arba nupučiamas virutinis, pats derlingiausias sluoksnis.
c) Susidaro igraužos – tikros žemės žaizdos, tai kalvotuose rajonuose Utenos, Zarasų, Trakų.
d) Užterštas vanduo.
Dirvos taros priežastys – intensyvus žemės ūkis, kai iš nedidelio ploto norima gauti didelį derlių, tada naudoja trąšas ir pesticidus.
Oro užterštumas iš jo nusėdę sunkieji metalai (Pb; Hg; Cd; Mo) ir radioaktyvios dulkės, rūgštūs lietūs.
Dirvos taros pasekmės: dirvožemio organizmai savo funkcijas atlieka gerai tik tada, kai jis neužterštas. Dirvožemio teralai, ypač sunkieji metalai, bei pesticidai, dirvos organizmus slopina, nuodija. Pesticidai(pvz. DDT) kaupiasi dirvožemyje ir mitybos grandinėse. Patenka atgal pačiam žmogui – ios medžiagos slopina jo atsparumą ligoms. Dėl dirvos pertręšimo augaluose kaupiasi nitratai, jų perteklius patekęs žmogui trukdo galvos smegenų, liaukų, kraują gaminančių organų veiklą. (Žmogaus biologija 9kl §35).

Pateikti argumentų įrodančių ekologinės žemdirbystės privalumus.

Jau dabar alyse, kur rūpinamasi žmonių sveikata, dalis žemės ūkio produktų auginama be pesticidų ir mineralinių trąšų. ių produktų derlius būna mažesnis, kainos aukštesnės, bet žmonės juos perka, nes jie sveikesni, neužteršti nitratais, sunkiaisiais metalais ir kitomis nepageidautinomis medžiagomis (pesticidais).
Naudojant nedaug mineralinių trąšų ir jas subalansuotai, jų mažai kaupiasi nitratų pavidalu maisto produktuose ir mažiau teršiami vandenys. Kur žemė nederlinga, kalvota, geriau visai jos nedirbti, o perengti ganyklas, užsodinti mišku, tokiu būdu sumažinsime tos dirvos eroziją.

Apibūdinti neigiamą žmogaus veiklos įtaką gamtai, analizuoti oro (šiltnamio reiškinys, rūgštūs krituliai, ozono sluoksnio plonėjimas) ir vandens (eutrofikacija) taros priežastis, bei pasekmes, apibūdinti aplinkos būklę Lietuvoje.

iltnamio reikinio priežastys:
a) Dėl oro terimo susidaro iltnamio reikinys (pastaruoju metu smarkiai kinta atmosferos sudėtis, joje daugėja CO2 , azoto oksidų, metano ir freonų O3. Visos ios dujos kaupiasi žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir tartum šiltnamio stiklas ar polietileno plėvelė sulaiko nuo žemės atspindimą šilumą. Dėl to pakyla oro temperatūra.
b) Žmogus, naikindamas mikus ir atmosferom ileisdamas daugybę teršalų, keičia oro sudėtį.

iltnamio reikinio pasekmės:
Klimato atilimas (per 40 metų 1-3oC).
1) Gali pradėti tirpti ledynai, vanduo apsemtų sausumos plotus (reiktų išsikelti gyventojams, karai).
2) Paveiktų augaliją ir gyvūniją (gali kilti ekologinė katastrofa).
alinti priežastis: liautis naikinti mikus, mažiau teršti aplinką.

Rūgštūs krituliai: (jų susidarymo priežastys: i kuro susidarę sieros ir azoto oksidai ore jungiasi su vandens garais:

4NO2 + O2 + 2H2O * 4HNO3

S * SO2 * SO3 + H2O * H2SO4
NO * NO2 * NO3 +H2O * HNO3
Susidaro sieros ir azoto rūgštys. Kartu su krituliais jos patenka į miškus, ežerus, upes, dirvą. Lietaus pH Lietuvoje siekia 3,5, kai tuo tarpu natūralaus lietaus pH turėtų būti apie 6,0; krituliai, kurių pH mažesnis už 5,6 vadinami rūgščiais krituliais.
Rūgščių kritulių pasekmės:
1. Kenkia mikams (medžių lapai arba spygliai paraudonuoja, nukrenta, medžiai pūva, pažeisti medžiai jautresni ligoms, kenkėjams, šalnoms, sausroms.
2. Oro tara mažina kultūrinių augalų derlių (rūgštus sniegas tirpina dirvoje esančias druskas. Pradžioje augimas net paspartėja, bet vėliau druskos išplaunamos. Tirpinami ir sunkieji metalai, jie gali patekti ir žmogų iš augalų).
3. Gali pakenkti ir žmogui, jei naudojami rūgštūs krituliai (geriami, ruošti maistui).
4. Kenkia vandens ekosistemoms (inyksta kai kurios žuvys, nesivysto ikrai).
alinti priežastis: valyti kurą, kad nebūtų sieros ir azoto junginių, kalkinti dirvas, vandens telkinius.

Ozono sluoksnio plonėjimas priežastys: Jis sugeria gyvybei pavojingus ultravioletinius spindulius, jis yra 25 – 30 km auktyje.
1. Ozono sluoksnis nyksta dėl pramonėje ir buityje dideliais kiekiais naudojamų tam tikrų cheminių medžiagų vadinamų freonais. (šaldytuvuose ir kt.)
2. Ozono sluoksnį ardo ir labai aukštai skraidantys lėktuvai, dirbtiniai žemės palydovai bei kosminės stotys.
Ozono sluoksnio plonėjimo pasekmės: į žemę pateks ultravioletinių spindulių perteklius:
a) Pavojingas žmonėms (odos vėžys, gali pažeisti akių tinklainę)
b) Silpnina gyvūnų atsparumą ligoms, o augalų – kenkėjams.
c) Jie žudo viską kas gyva, net mikroorganizmus ir grybus

Vandens (eutrofikacijos) priežastys: dėl gausaus tręšimo, iš fermų į vandens telkinius patenka daug organinių, bei neorganinių medžiagų. Ypač spartina eutrofikaciją azoto ir fosforo junginiais.
Vandens (eutrofikacijos) pasekmės: stovintys ar lėtai tekantys vandenys užteršti neorganinėmis medžiagomis dumblėja ir net visiškai sunyksta. Netenkame gražių ežerų, vandens telkinių.

variuose vandenys vyksta medžiagų apykaitos pusiausvyra.

Vyksta eutrofikacija, suvea vandens augalai, padaugėja gyvūnų. Liekanos į dugną virsta dumblu.

Ežeras ima dumblėti ir pelkėti, o vandenyje ypač stinga O2 (ypač žiemą).

Aplinkos būklė Lietuvoje:
Pastaraisiais deimtmečiais aplinkos teršimas ėmė kelti vis didesnį nerimą. Užterštas oras, vanduo ir žemė veikia visa kas gyva, skurdinama mūsų gamta. Paskutiniais metais aplinkos tara sumažėjo dėl gamybos sulėtėjimo.

Apibūdinti pagrindinius vandens valymo įrenginių darbo principus.

Nutekamieji vandenys(nuotekos) – tai gamyboje naudoti, i gyvenamųjų kvartalų surinkti buitiniai ir lietaus kanalizacijos vandenys.
Nutekamųjų vandenų valymo būdai:
1. Mechaniniu būdu valant nutekamuosius vandenis jie praleidžiami per įvairias užtūras, tinklus, kurie sulaiko stambias šiukšles. Paskui vandeniui leidžiama nusistovėti. Dugnan nusėda nešvarumai, o paviršiuje susirenka naftos produktai, jie pašalinami.
2. Biologiniu būdu, mechanikai apvalyti nutekamieji vandenys prisodrinami deguonies, kad juose galėtų gyventi kuo daugiau bakterijų ir kitų mikroorganizmų, kurie maitinasi vandenyje esančiomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Tai bakterijos, dumbliai ir grybai. Nusodintuve nusėdus dumblui, vanduo chloruojamas ir ileidžiamas į vandens telkinį.

Organizmų genetika, evoliucija ir įvairovė

Potemė: Organizmų sisteminis giminingumas ir bioįvairovė

Apibrėžti rūšies sampratą, nurodyti rūšies kriterijus. Remiantis pavyzdžiais palyginti rūšį ir veislę.

Rūšis – tai visuma vienos kilmės individų, pasižyminčių panašiomis morfologinėmis, fiziologinėmis, biocheminėmis, ekologinėmis bei etologinėmis ypatybėmis, užimančių tam tikrą teritoriją(arealą), turinčių panaų kariotipą, galinčių tarpusavyje kryžmintis ir duoti vislius palikuonis.
Rūšies kriterijai – bendrosios biologijos vadovėlio priedas, 5 psl.
Morfologinis, fiziologinis, ekologinis, etologinis, geografinis, kariologinis, genetinis.
Veislė – vientisa, pastovi, vienos rūšies, vegetatyviai arba generatyviai dauginama kultūrinė augalo forma, turinti panaius paveldimus specifinius ūkikai vertingus požymius, panašius reikalavimus augimo sąlygoms. (bendros kilmės žemės ūkio gyvulių arba paukčių grupė, turinti panašius paveldimus specifinius eksterjero ir konstitucijos bei ūkinius požymius) gyvulių ir augalų veisle vadinama tokia dirbtiniu būdu žmogaus sukurta individų visuma(populiacija), kuriai būdingos tam tikros paveldimosios ypatybės: produktyvumas.
Rūšys susiformuoja gamtoje, veikiant natūraliajai atrankai.
Veisles iveda žmogus dirbtiniu būdu, turėdamas užsibrėžtą tikslą, vienos rūšies galėtų būti daugybė veislių. Pvz.: iš laukinio kopūsto kilo visos daržo kopūstų veislės: Baltarusiški, Nr.1, Amager (gūžinių kopūstų veislės).
Kultūrinių kopūstų atmainos: gūžinis, briuselinis, žiedinis, kaliaropė(ropinis), lapinis, garbanotas.

Pateikti paleontologinių, embriologinių lyginamosios anatomijos įrodymų patvirtinančių makroevoliucinį procesą, gyvūnų ir žmogaus kilmę.

Makroevoliucija – procesas, kuriam vykstant i rūšių susidaro naujos gentys, iš genčių – eimos ir tt – tai virrūšinė evoliucija.
Paleontologiniai įrodymai duoda įrodymų apie iškastas organizmų liekanas ir nustato kuo jos panašios ir kuo skiriasi nuo dabartinių.
Ikastinės pereinamosios formos: archeopteriksas turi roplių paukščių požymių, žvėriadantis driežas inostrancevija turi roplių ir žinduolių požymių.
Filogenetinės eilės – eilės rūšių nuosekliai pakeitusių viena kitą. Arklio evoliucija: Eohipas * Merihipas * Hiparionas * dabartinis arklys.
Embriologiniai įrodymai nusako, kad kiekvieno individo individualus vystymasis(autogenezė) pakartoja savo rūšies istorinį vystymąsi(filogenezę). Biogenetinis dėsnis (F. Mendelis ir E. Hekelis) Gametų panašumas (vadovėlis 43 – 44 psl.).
Lyginamoji anatomija – Pvz.: žmogus priklauso žinduoliams, nes turi visus ios klasės požymius: jo vystymasis yra vidinis, jis turi diafragmą, pieno liaukas, trejopus dantis, tris klausos kaulelius vidurinėje ausyje, visos žmogaus organų sistemos panašios į žinduolių organų sistemas. I visų gyvūnų pagal sandarą ir fiziologines ypatybes artimiausios žmogui yra žmogbeždžionės (vadovėlis 61 –62 psl.)

Nurodyti žemės ūkio kenkėjų atsparumo pesticidams ir virusų bei bakterijų atsparumo antibiotikams didėjimo priežastis.

Svarbių duomenų gauta tiriant mikrobų atsparumą antibiotikams. Neretai įvedus naują antibiotiką, jau po kelių mėnesių formuojasi atsparūs kamienai, ir nenaudojant antibiotikų, egzistuoja jiems atsparios mikrobų formos ir jos atsiranda nepriklausomai nuo antibiotiko poveikio laiko. Tai mutantai. (Biologijos pagrindai 285 psl.).
Pastaruoju metu aptikta įvairių rūšių vabzdžių ir erkių populiacijų, atsparių tokiems nuodingiems chemikalams, nuo kurių anksčiau jie žūdavo. Manoma, kad ios populiacijos atsirado dėl mutacijų, sustiprėjus vidurūšiniai kovai (kovai su nepalankiomis sąlygomis), ir natūraliosios atrankos. Populiacijos individus nuodingieji chemikalai veikia nevienodai, nes kai kurie jų yra įgiję mutacijų, dėl kurių nuodai juos mažiau veikia. Individams kryžminantis, šios mutacijos plinta populiacijose, o natūralioji atranka jas išsaugo ir pagaliau atsiranda nauja populiacija, kurios tam tikra nuodingoji medžiaga nebeveikia. (Vadovėlis 29 – 30 psl.).

Leave a Comment