Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “M.D.V.”Gyvenimas yra daugiau negu tikrovė. Tikrovė gali visaip laužyti ir prievartauti žmogų, bet tikrasis jo likimas vis tiek bus jo dvasios likimas.Justinas MarcinkevičiusDienoraštis be datų.J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų literatūroje. Jo kūryba išsiskiria tuo, kad yra išaugusi iš moralinių ir filosofinių gelmių, iš autoriaus pastangų pažvelgti į žmogų už kasdienybės ribų, išaiškinti jo prigimtį ir sielos vingius, pastatyti jį į kraštutines dvasinių išbandymų situacijas. Juozo Grušo devizas, kurį jis ne kartą teoriškai skelbęs, – veržtis į būties gilumą ir platumą, ieškoti žmogaus tiesos ir prigimties galimumų, atskleisti vaizduojamuose personažuose amžinas žmogaus galias. “Meilė, džiazas ir velnias” savo drastišku konfliktiškumu, tragiška minties ir jausmų įtampa iš pradžių daugelį šokiravo. Tačiau tai buvo jo kūrybos laimėjimas, iškovota moralinė teisė ir pareiga kalbėti apie gyvenimą atvirai ir tiesiai, įprasminant kovą dėl didelių ir patvarių humanistinių vertybių.Jau pačiame dramos pavadinime atsispindi gėrio ir blogio kova. Rašytojas kūrinyje svarsto amžinus dalykus, mąsto apie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramaturgui rūpi esminiai šiuolaikinio visuomenės gyvenimo dalykai, todėl jis ir kelia pirminio gyvenimo tragediją, kuri labiausiai atsiskleidžia per veikėjų charakterius.Bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis – Andrius – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva. Andrius stoja prieš savo tėvą, ciniškai šaiposi iš visų praeities iškovojimų, iš sudarytų jaunimui sąlygų. Andrius maištauja, bet apie jokius visuomeninius idealus negalvoja. Jo devizas – “viską pasiimti iš gyvenimo”, bet kuria kaina, bet kuriom priemonėm. Jo iššūkiai, cinizmas yra grėsmingi, nebesulaikomi ir kelia pavojų visuomenei.
Ne šventas yra ir antrasis džiazininkas – Julius. Tai gana sudėtingos dvasinės struktūros personažas su tam tikra intelektualine patirtimi. Jo išpuoliai daugiausia liečia moralę ir etinius principus. Julius nusivylęs bet kokiais idealais, nebetiki žmonėmis. Jam sunkiausia už visus, nes tik jam suteikta aiškiaregio galia suvokti savo ir savo draugų dvasinę krizę. Pačioje veiksmo pabaigoje Julius tarsi eina į pabudimą. Prieš atomazgą laikas sustoja. Iki tol trijų vaikinų nepatirtas vienatvės šiurpas, kuris juos pastūmės pasikėsinti į Beatričę, čia “sustabdomas” ir išryškinamas. Ne kam kitam, o Juliui jis įgauna didžiausią reikšmę, siejasi su jo dvasiniu persilaužimu. “Aš susimąsčiau, – sako jis. – Pradėjau galvoti, kad aš – žmogus parodija, kad reikia būti kitokiam…” Gyvenimas – ugnis ir vienam prie jos būti baisu! “Ar jums teko būti nakties metu miške vienam prie laužo? – klausia draugus Julius. – Man teko. Klaiku! Atrodo, kad tave kažkas sudraskys. O laužas degs, apims visą mišką. Ir dūmas tas neišsisklaidys niekada.” Šis vienatvės suvokimas yra nemaža garantija, kad Julius bus priverstas grįžti iš tamsaus paklydimo miško, ieškoti kelių į žmones. Jo dvasinę krizę ir protestą dramaturgas sieja su humanistinio prado gyvybingumu tiek žmoguje, tiek visuomenėje.Trečiasis grupės dalyvis – Lukas – atstovauja visuomenės padugnėms. Šis taip pat savo aplinkos maištininkas pratrūksta įniršiu, vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pravardę – Pinkvarta. Jo vaikystė prabėgo apleistuose pokario vaikų namuose. Luko krutinę slegia sunkus šiurkštumas, atgrasaus gyvenimo nuosėdos, kurių nebegali nuplauti nei darbas, nei draugai, nei džiazas. Į personažo lūpas autorius deda širdgėlos kupinus žodžius:Kiek daug mes turime nereikalinga! Kiek daug nereikalinga! Pabundame vidurnaktyje ir pajuntame, kiek daug yra nereikalinga. O protas mato viską kitaip, naujai…“Beatričė man buvo lyg saulė. Jos veiksmuose stengiausi duoti taikių šviesos spindulių, kuriais prasiveržia nemirtingas žmogaus gerumas”, – sako J.Grušas apie teigiamąją savo heroję. Į šį paveikslą autorius sudėjo gražiausius jaunimo bruožus: tiesos troškimą, nuoširdumą, gebėjimą aukotis, meno ir grožio siekimą. Betos charakteris dramoje yra sudėtingiausias. Ji – dviejų pasaulių jungiamoji grandis, pasiryžusi juos sutaikyti ir suvienyti. Į Beatričę sueina pagrindinės konflikto gijos. Ji jungis ir tėvus, ir maištaujančius jų vaikus. Ji pati kelia protesto balsą ir kartu siekia santarvės, harmonijos. Ji yra tarsi paties gyvenimo šauksmas, natūrali priešingybių suderinimo išmintis, kurios pakreipti į šalį negali jokios kliūtys. Įniršio, netikrumo ir cinizmo apimtoje aplinkoje Beatričė, kaip sako Julius, atrodo tartum “maišyta su velniu”, – ji “nori tvarką pakeisti”.Vienintelė vertybė, kurios nepaneigia nei vienas vaikinas – motina. Andrius, Julius ir Lukas smelkiasi prie Beatričės todėl, kad ji juos motiniškai jungia, sušildo nejaukią jų buitį, formuoja juos kaip savotišką šeimą. Ilgiau nematydami savo draugės, jie ima graužti vienas kitą, jos ilgisi, laukia. Beatričė, kaip sako Julius, verčia juos kažkuo tikėti, kažką gerbti, – net ir tada, kai jie grimzta į tamsią bedugnę. Visi vaikinai yra likę be motinų ir tai yra skaudi jų vidinio gyvenimo žaizda. Tarp šiurkštumo ir nešvankybių spindi dramaturgo poetizuojamas moralinis idealas, skamba jo teigimas, kad be motinos, be moters kuriamo stebuklo nėra namų, nėra dvasinės harmonijos.Beatričei skirta įvykdyti idealią moters misiją, jos charakteryje randami romantiniai ypatumai. Veikalo herojė gyvena tarp dvasiškai suluošintų vaikinų, visiškai prie jų pritapdama ir kartu pakildama virš jų. Kartais ji jiems atrodo kaip magiška vizija – stebuklingos šviesos spindulys, sukeliantis jiems patiems ne visai suprantamų jausmų.Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Tai tik iliuzija. Iš tikrųjų jie našlaičiai, išmesti į gyvenimą kaip į šiukšlių duobę: “Katilas” – vienintelė jaunuolių priebėga nuo vienatvės šiurpo. “Katilas” – pusapvalės formos patalpa, kurios sienos kreivai išdėstytos iš aplūžusių trikampių ir kvadratų. Lyg įkaitusiame katile čia putoja drumzlinas šiuolaikinio gyvenimo nuoviras, psichologinio, moralinio ir socialinio įniršio jėgos. Jaunuolių siautėjimas – tai ginčas su pasauli, iš kurio jie bėga ir nuo kurio jie bando atsiriboti. Tai įnirtingas žmogiškųjų aistrų šokis. Žmogiškumo ir žvėriškumo grumtynės įsiliepsnoja šiame aistrų sūkuryje kaip lemtingas mirties šokis. Šis katilas virsta asmenybių žlugimo ir didelio skausmo drama.Didžiausią gyvenimo tragediją patiria Beatričė. Labiausiai ji atsiskleidžia vizijose. Primą kartą herojė “kliedi” atsidūrusi psichiatrinėje ligoninėje, antrą – kai Andrius ją atiduoda chuliganui, ir trečią – finale, kai žengia į pražūtį. Vizijose “sveikieji” ir “bepročiai” pasikeičia vietomis. Sąvokos laisvė, beprotnamis, baimė, iliuzija įgauna tam tikrą žaismą. Šiame žaisme auga ir plečiasi jų reikšmės, plečiasi simbolika.Finalinė vizija – skausmas ir heroizmo akordas. Skambindama Mocarto sonatą, Beatričė sakosi girdinti šaukimą gyventi. Herojė kupina nepalaužiamo siekimo ką nors gera duoti žmonėms, patirti laimę. Toji laimė gali būti ir skausmas, jei iš jo plūsta didelė gyvenimo meilė, Beatričės sąmonėje – visi ją supę žmonės. Ji nuolat kartoja klausimą: “Žmonės! Kas jūs esate?!” Ji buvo viena ir per silpna įveikti užtemusią žmonių sąmonę. “Geriau žūti, jei nebėra pasaulyje meilės!” – toks Beatričės apsisprendimas.Tragiška kūrinio pabaiga – sukrečianti. Velnio įvaizdis, simbolizuojantis žmogaus prigimtyje suvešėjusį pyktį ir žiaurumą, nustelbia meilę. Bet meilės idėja lieka gyva – dėl jos žūva Beatričė, kurios jausmų tiesa nepripažįsta jokių kompromisų. Tragizmas čia išreiškia gyvenimo teigimą, nepalaužiamą rašytojo tikėjimą humanistiniais idealais.