Akiniai – optinis įtaisas regai gerinti arba akims apsaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio. Dažniausiai būna sudaryti iš dviejų stiklų (lęšių) ir rėmelių. Kontaktiniai lęšiai, kurie dedami tiesiog ant akies obuolio. Dažniausiai naudojami korekciniai akiniai. Jų stiklų paviršius būna:· sferinis· cilindrinis· sferinis-cilindrinis (torinis)Laužia šviesos spinduliu, tai yra keičia jų sklidimo kryptį. Korekciniai akiniai būna iškiliais (pliusiniais) ir įgaubtais (minusiniais) sferinių stiklų paviršiais. Cilindrinių ir torinių akinių lęšiai savo pagrindo meridianuose turi nevienodą laužiamąją gebą (viename jų didžiausia, kitame – mažiausia). Jie taip pat būna iškilūs ir įgaubti, skiriami astigmatizmui taisyti. Bifokiniai – akiniai patogūs tada, kai reikia tolumui ir artumui skirtingų akinių; jų stiklų viršutinė dalis skirta žiūrėti į tolį, o apatinė – į artimus daiktus. Multifokiniai – akiniai turintys kelias skirtingas laužiamosios gebos zonas; jie skiriami darbui, kai reikia žiūrėti į įvairiai nutolusius daiktus. Prizminiai – akiniai šviesos spindulius nukreipia link prizmės pagrindo, jie skiriami sutrikus akių raumenų pusiausvyrai (pvz., esant žvairumui).Teleskopiniai – akiniai sudaryti teleskopo principu iš dviejų ar trijų porų lęšių; jie daug kartų padidina daiktų vaizdą, todėl skiriami silpnaregiui, kuriam kitokie akiniai nepadeda. Stenopiniai – akiniai turi neskaidrią plokštelę su vieno milimetro skersmens skylute ar siauru plyšiu ties viduriu. Kai būna netaisyklingas astigmatizmas, kūginė ragena, pro tokius akinius galima ryškiai matyti daiktus.Izeikoniniai – akiniai skiriami, kai abiejų akių refrakcija labai skirtinga ir akių tinklainėse susidaro nevienodo dydžio vaizdai. Apsauginiai – akiniai su bespalviu stiklu, tripleksu, organiniu stiklu saugo akis nuo mechaninio pažeidimo, kenksmingo skysčio purslų, dulkių, dujų ar garų. Akiniai su metaliniu tinkleliu saugo nuo mechaninio pažeidimo, o su stikliniais šviesos filtrais – nuo šiluminių, labai ryškių infraraudonųjų ir ultravioletinių. Apsauginiai akiniai įmontuojami į atvirus arba uždarus rėmelius, kaukes. Jie neturi mažinti regos aštrumo, siaurinti akipločio.
Akiniai atsirado apie XIII a. pabaigoje. Juos skiria gydytojas okulistas. Akinius reikia taip užsidėti, kad akys žiūrėtų pro abiejų stiklų centrus, o stiklai būtų vienodai nutolę nuo akių. Be to , akiniai turi būti nepersikreipę, jų atramėlės turi apimti nosies šonus. Bronchoskopija – trachėjos ir bronchų vidaus apžiūra specialiu prietaisu – bronchoskopu. Bronchoskopas – metalinis arba elastingas vamzdelis su šviesos šaltiniu ir optiniu įtaisu, įkišamas pro burną. Prieš bronchoskopiją ryklės, gerklų ir trachėjos gleivinė apmarina, kartais sukeliama narkozė. Per diagnostinę bronchoskopiją pro bronchoskopą galima pamatyti trachėjos ir bronchų gleivinės pakitimus, paimti bronchų turinio, gleivinės, krūtinės limfmazgių ar plaučių audinio gabaliuką mikroskopiniam tyrimui, darant bronchografiją, suleisti rentgenokontrastinių medžiagų. Per gydomąją bronchoskopiją pašalinami į bronchus patekę svetimkūniai, išsiurbiami pūliai ir gleivės, įpilama vaistų. Bronchoskopija padeda nustatyti besikartojančio kvėpavimo takų ar plaučių uždegimo, nesiliaujančio kosulio, kraujavimo iš plaučių priežastį. Pirmąją bronchoskopiją atliko 1898 m. G.Kilianas (Killian, Vokietija).Cistoskopija – šlapimo pūslės gleivinės ir ertmės apžiūra specialiu prietaisu – cistoskopu. Cistoskopas – metalinis vamzdelis su optiniu įtaisu ir šviesos šaltiniu, pagal paskirtį jis būna įvairios konstrukcijos:· apžvalginis· operacinis· kateterinis· vaikiškasĮ šlapimo pūslę pro šlaplę (ji kartais apmarinama) įkišus cistoskopą išleidžiamas joje esantis šlapimas, pūslė praplaunama šiltu furacilino tirpalu ir, vėl jo prisipildžius, apžiūrima šlapimo pūslė. Per cistoskopiją galima pamatyti šlapimo pūslės gleivinės patologinius pakitimus (naviką, opą), pūslėje esančius akmenis, svetimkūnius, nustatyti šlapimo pūslės ar viršutinių šlapimtakių kraujavimo priežastis. Cistoskopuojant galima ištraukti akmenį iš šlapimtakio, sutrupinti šlapimo pūslės akmenis. Įšvirkštus į veną dažo indigokarmino, cistoskopuojant galima spręsti apie inkstų funkciją, nes normaliai veikiantis inkstas dažą srovelę pradeda skirti į šlapimo pūslę po 3-5 min nuo įšvirkštimo. Tokia cistoskopija vadinama chromocistoskopija. Pro cistoskopą įkišus kateterį į šlapimtakius, galima surinkti tiriamo inksto šlapimą, inksto geldeles pripildyti rentgenokontrastinės medžiagos ir padaryti inksto rentgenogramą. Kai šlapimtakį užkemša akmuo, per cistoskopiją įvedamas kateteris šlapimui nutekėti. Endoskopija – tuščiavidurio organo arba kūno ertmės apžiūra. Daroma endoskopu – vamzdelio pavidalo prietaisu, turinčiu optinę sistemą ir šviesos šaltinį. Ilgą laiką buvo naudojamas metalinis endoskopas. Ypač plačiai endoskopija pradėta taikyti XX a. šeštame dešimtmetyje, sukūrus lankstų endoskopą (fibroskopą), kuriame įmontuotas stiklo skaidulų pluoštas ir fotokamera. Juo galima ištirti ir sunkiai prieinamus organus. Endoskopu apžiūrima tiriamo organo gleivinė, jeigu reikia, matomas vaizdas nufotografuojamas. Juo taip pat citologiniam tyrimui, stabdomas kraujavimas iš organo, šalinamas polipas, ištraukiami įstrigę akmenys, svetimkūniai, suleidžiama vaistų. Endoskopija padeda nustatyti daugelį vidaus organų ligų. Endoskopijos negaliama daryti, jei ligonis serga sunkia kvėpavimo organų ar širdies liga, burnos ertmės, ryklės, viršutinių kvėpavimo organų uždegimu, karščiuoja. Gastroskopija – skrandžio gleivinės apžiūrėjimas specialiu gastroskopu. Gastroskopas esti įvairių modelių. Tinkamiausias – tai vamzdelio formos lankstus gastroskopas su stiklo skaidulų pluoštu optine sistema. Gastroskopiją atlieka gydytojas nevalgiusiam pacientui, patogiausia gulinčiam ant šono: gastroskopas įstumiamas į skrandį pro burną. Gydytojas, akimis žiūrėdamas pro optinę sistemą, mato skrandžio gleivinės pakitimus. Reikiamą pažeistą vietą galima nufotografuoti, įstūmus pro gastroskopą ploną vamzdelį, specialiomis žnypliukėmis galima paimti gleivinės gabalėlį histologiniam tyrimui. Pro gastroskopą specialiais instrumentais ištraukiamas svetimkūnis, nugnybimas nepiktybinis navikas, suleidžiami vaistai. Pirmąjį gastroskopą 1881 m. sukonstravo J.Mikulivičius Radeckis (Lenkija). 1932 m. R.Šindleris ir G.Volfas sukūrė lankstų. Mikroskopija – labai mažų, akimi nematomų objektų stebėjimo pro mikroskopą būdų visuma ir preparatų mikroskopavimui ruošimo būdai. Naudojami įvairių konstrukcijų mikroskopai ir mikroskopavimo metodai. Nedažyti gyvi mikrobai stebimi tamsaus lauko ir fizinio kontrasto metodu. Liuminescenciniu metodu tiriami florochromais dažyti mikrobai, ląstelės, antikūniai ir kiti baltymai. Metodas naudojamas infekcinėms ligoms diagnozuoti. Elektronine mikroskopija tiriami labai maži mikrobai ir jų struktūriniai komponentai. Ja galima stebėti baltymų, nukleino rūgščių ir kitų organinių junginių molekules. Kolposkopija – makšties gleivinės ir gimdos kaklelio makštinės dalies apžiūra specialiu prietaisu – kolposkopu. Kolposkopas didina vaizdą 7-32 kartus. Prieš kolposkopiją gimdos kaklelis nuvalomas furacilino tirpalu. Per kolposkopiją galima pamatyti ir labai nedidelius gimdos kaklelio pakitimus, aptikti gimdos kaklelio eroziją, epitelio ragėjimą, polipus, nustatyti vietą, iš kurios reikia paimti audinio gabalėlį histologiniam tyrimui, įvertinti gimdymo traumos padarinius. Kolposkopija padeda anksti diagnozuoti gimdos kaklelio ikinavikinius procesus ir vėžį. Pirmąją kolposkopiją 1924 metais atliko H.Hinzelmanas (Hinselmann; Vokietija). Kolpomikroskopija – makšties gleivinės ir gimdos kaklelio makštinės dalies apžiūra specialiu optiniu prietaisu – kolpomikroskopu, didinančiu vaizdą 170-270 kartų. Per kolpomikroskopą galima apžiūrėti epitelį iki 70mm gylio. Kolpomikroskopija padeda nustatyti tas pačias gimdos kaklelio ligas kaip ir kolposkopija. Pirmąją kolpomikroskopiją 1949 metais atliko T.Antuanas (Antoine; Austrija). Kapiliaroskopija – piršto odos kapiliarų apžiūrėjimas. Dažniausiai tiriama kairės rankos ketvirtojo piršto ties nagu esanti oda (nago volelis). Ant jos, kad būtų geriau matyti, užlašinama glicerino, vazelino, kedro aliejaus ir apžiūrima specialiu mikroskopu – kapiliaroskopu, kuris padidina vaizdą 60-80 kartų. Įvertinama matomo ploto ir kapiliarų spalva, kiekis, forma, jų arterinių ir veninių dalių spindis, kraujo tėkmės savybės. Dėl kai kurių ligų pakinta tiriamos vietos kapiliarų struktūra, kraujo tėkmė, nes kapiliarai greitai reaguoja į kraujotakos ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kapiliaroskopija daroma retai, taikoma tik kaip pagalbinis tyrimo metodas. Oftalmoskopija – akies dugno apžiūra specialiu prietaisu – oftalmoskopu. Tiriama tamsiame ar pritemdytame kambaryje. Per tiesioginę oftalmoskopiją gydytojas prie tiriamos akies prideda oftalmoskopą ir žiūri 0,5-2 cm atstumu pro tos akies vyzdį. Optinė sistema veikia kaip padidinamas stiklas – matomas 16 kartų padidintas tiesioginis akies dugno vaizdas. Laparoskopija – pilvo ertmės ir jo organų apžiūra. Daroma specialiu prietaisu – laparoskopu, turinčiu durklą, apšvietimo ir optinės sistemas, įtaisus audinio arba organo gabalėliui paimti, fotografuoti ir filmuoti. Po vietinės anestezijos toje vietoje, kur yra apžiūrimas organas, praduriama pilvo sienelė, įpučiama 2-5 l dujų ir įkišamas laparoskopas. Ginekologijoje laparoskopas įkišamas per makšties užpakalinę sienelę. Per laparoskopiją apžiūrimi instrumentais apčiuopiami pilvo ertmės organai, paimama medžiagos citologiniam ir bakteriologiniam tyrumui, ištraukiami svetimkūniai. Laparoskopija padeda diagnozuoti kepenų, tulžies pūslės, pilvaplėvės, žarnyno uždegimą, moters lytinių organų ligas. Laringoskopija – gerklų apžiūra. Būna tiesioginė ir netiesioginė.Netiesioginė laringoskopija daroma laringoskopu, jį sudaro 1,5-2 cm skersmens veidrodėlis, įstrižai pritaisytas prie kotelio. Detalesniam gerklų vaizdui gauti naudojamas dar ir mikroskopas. Tiesioginei laringoskopijai naudojami specialūs laringoskopai, chirurginiai mikroskopai ir mikrochirurginiai instrumentai, todėl gerklas galima ne tik apžiūrėti, bet prireikus ir čia pat operuoti.