Natūralios ekosistemos

PLANAS:

1. Ekosistema. Kas tai?
2. Rūšinis sąstatas.
3. Organizmų ryšiai su aplinka:  homeostazė;

 fotoperiodizmas;
4. Organizmų tarpusavio ryšiai:  konkurencija;

 simbiozė;

 parazitizmas;

 kooperacija;
5. Medžiagų judėjimas.
6. Apibendrinimas.

Ekosistema- tai abipusiais ryšiais susijęs, funkciškai stabilus gyvosios ir negyvosios gamtos komponentų, tarp kurių vyksta medžiagų ir energijos apykaita, kompleksas. Ekosistemos neturi nustatyto dydžio, tiek lašas, tiek jūra yra ekosistema. Stepė, laukas, miškas, ežeras, jūra sudaro atskiras natūralias ekosistemas. Jos susikuria savaime ir gyvuoja ilgą laiką. Ekosistemos visą laiką kinta. Kai kurie pokyčiai vyksta lėtai, pavyzdžiui, tada, kai atslinkdavo ir atsitraukdavo ledynai, kiti pokyčiai, kaip antai miškų gaisrai, vyyksta kur kas greičiau. Kai ekosistemą staiga sunaikina stichinė nelaimė, gamta pamažu atsikuria. Šio proceso, vadinamo ekologine sukcesija, metu atsikelia įvairios rūšys, kol galiausiai atsiranda pastovi rūšių įvairovė.

Natūraliose ekosistemose gali būti šimtai arba tūkstančiai rūšių. Nors visos jos gyvena drauge, kiekviena užima skirtingą nišą ir jai būdinga savita gyvensena. Visoje gyvojoje gamtoje nėra tokių dviejų rūšių, kurios dalytųsi visiškai tokia pat niša, bet kai kurios rūšys turi labai panašius bruožus. Pavyzdžiui, Australijos sterblinio kurmio gyvenimo būdas labai panašus į europinio kurmio, noors šiedu gyvūnai nėra artimai giminingi.
Gyvojoje gamtoje niekas negyvena visiškai savarankiškai. Visus organizmus vekia jų aplinka ir kitos šalia gyvenančios rūšys. Evoliucionuojant kiekviena organizmų rūšis prisitaikė prie tam tikrų abiotinių sąlygų. Jie prisitaikė prie tam tikros aplinkos cheminės sudėties, te

emperatūros, šviesos ir kitų faktorių. Rūšių, galinčių gyventi visur ir visokiose sąlygose, nėra. Kiekviena rūšis turi savo arealą. Kiekvienos rūšies paplitimo teritorija ir gyvenamoji vieta prikaluso nuo to, kaip ji prisitaiko prie esamų sąlygų. Vieni gali prisitaikyti prie labai skirtingų, o kiti tik prie tam tikrų sąlygų. Be to, tie patys faktoriai ne vienodai veikia įvairius organizmus.

Sugebėjimas išsaugoti vidaus procesų stabilumą (homeostazė)- tai viena gyvybės ypatybių. Jį reguliuoja nervų ir endokrininės sistemos. Vieni organizmai kūno temperatūrą reguliuoja prakaituodami, taip elgiasi dauguma žinduolių, o augalai ir nepastovios kūno temperatūros gyvūnai atsivėsina garindami vandenį. Daugelis gyvūnų, prisitaikydami prie temperatūros kitimų, migruoja, persikelia į palankesnes sąlygas.

Daugeliui organizmų rūšių būdingi metiniai vystymosi ciklai (fotoperiodizmas). Šie ciklai priklauso nuo dienos ilgumo ir temperatūros, todėl skirtingi organizmai yrra įsikūrę skirtinguose biomuose. Pavyzdžiui, bananų palmės negali augti vidutinių platumų zonoje, nes joms čia per vėsu. Nepalankiomis įvairių metų sezono sąlygomis daugelio rūšių organizmai sustingsta. Tada jie pasidaro nejudrūs, sulėtėja jų dujų apykaita ir kiti fiziologiniai procesai. Kai kurie organizmai, kaip antai žuvys, įšala į ledą, o jam ištirpus vėl tampa gyvybingi. Kitų gyvūnų medžiagų apykaitos sulėtėjimas pasireiškia įmygiu.

Gyvenant bendrijoje reikia prisitaikyti prie biotinių faktorių. Taip atsiranda tarprūšiniai ir vidurūšiniai santykiai, kurie pasireiškia mitybinių ryšių, konkurencijos, simbiozės formomis.

Tarp vi
ienodose sąlygose gyvenančių vienos arba skirtingų rūšių organizmų susidarę tarpusavio santykiai vadinami konkurencija. Ji gali vykti dėl maisto, gelbėjimosi būdų, šviesos, drėgmės ir t. t. Pavyzdžiui, žolėmis mintantys skėriai, graužikai ir knopiniai yra konkurentai dėl maisto.

Skirtingų rūšių organizmai gali gerai sugyventi. Ypač paplitę tarp augalų ir gyvūnų yra abipusiai naudingi santykai. Organizmai padeda vieni kitiems išlikti. Tarp skirtingų rūšių organizmų yra paplitę santykiai, kai vienas partnerių yra kito būstas. Pavyzdžiui, gėlų vandenų žuvelė kartuolė ikrelius šneršia į dvigeldžio moliusko mantijos ertmę. Moliusko kriauklelėje ikreliai vystosi nekenkdami šeimininkui. Trečia sugyvenimo forma- komensalizmas. Tai santykiai, kai partneris yra ne tik būstas, bet ir maisto šaltinis. Tokie santykai būna tarp kai kurių jūrinių polipų ir stambių žuvų, ant kurių šie apsigyvena ir minta jų išmatomis.
Daugelis vienaląsčių kirmėlių gyvena ir minta kitame organizme, bet paprastai jos kenkia ne taip smarkiai, kad šeimininkas žūtų. Tokie santykiai vadinami parazitizmu.

Siekdami bendro tikslo organizmai kooperuojasi. Gyvūnams susibūrus į sambūrius lengviau apsiginti nuo priešų, bendrai medžioti, pergyventi klimato nelaimes ir t. t. Taigi jungimasis į sambūrius yra naudingas jų nariams. Tačiau čia būna didesnė konkurencija dėl maisto ir galimybės daugintis.
Tarp organizmų ir aplinkos nuolat vyksta apykaita. Be aplinkos organizmai egzistuoti negali. Ekosistemoje vyksta nenutrūkstamas, cikliškai pasikartojantis medžiagų judėjimas ir ki
itimas. Čia nuolat vyksta daugybė procesų, kurių metu juda ir kinta cheminiai elementai, jų junginiai, gyvi organizmai. Organizmai gyvybinei veiklai naudoja aplinkos medžiagas. Kiekviena organizmų rūšis jas perdirba savaip ir kitu pavidalu grąžina į aplinką. Vienų organizmų gyvybinės veiklos produktus naudoja kiti, kitokią medžiagų apykaitą turintys organizmai, ir pagaliau visos rūšys įtraukiamos į vieną grandinę.
Nuolatinis ekosistemos energijos šaltinis yra Saulė, nes jos energiją fotosintetinantys organizmai naudoja organinių maisto medžiagų gamybai. Fotosintetindami ir gamindami organines molekules, autotrofai teikia ekosistemai organinių maisto medžiagų, kurių dalimi naudojasi visi heterotrofai, pasidarydami statybinių medžiagų bei naudodami jas kaip energijos šaltinį. Kitą dalį, kaip energijos šaltinį, ląstelėms kvėpuoti suvartoja patys augalai, o kvėpavimo metu jie išskiria šilumą.
Dalis heterotrofų gaunamo maisto kvėpavimo metu taip pat virsta šiluma, išskiriama į aplinką. Kita dalis tampa energija aukštesniojo lygmens vartotojams, o trečioji dalis- energija detritaėdžiams.
Ekosistemos viduje skaidytojai išskiria neorganines maisto medžiagas, kuriomis vėl gali naudotis gamintojai. Be to detritaėdžiais minta kai kurie heterotrofai.
Taigi medžiagos juda ratu ekosistemos viduje ir tarp ekosistemų, sudarydamos nenutrūkstamą grandinę.
Per ilgą evoliucijos laikotarpį organizmai prisitaikė prie aplinkos. Ekosistemose organizmų skaičių reguliuoja gamtos veiksniai, susiklostę santykiai tarp organizmų. Čia jų skaičius auga, bet ne iki begalybės, mažėja, tačiau neišnyksta. Pakankamą energijos kiekį organizmai gauna iš aplinkos, o reikalingas maisto me
edžiagas pasigamina. Gamta yra tokia, kokios reikia joje gyvenantiems organizmams ir žmonės nieko naudingo negali jai suteikti, nes patys yra jos dalis.

PANAUDOTA LITERATŪRA:
1. A. Sliusariovas “Biologija ir bendroji genetika”, Vilnius,1982;
2. S. S. Mader “Biologija”, II knyga,Vilnius, 1999
3. Lietuviškoji Tarybine enciklopedija, III tomas, Vilnius, 1978
4. Lietuviškoji Tarybine enciklopedija, VII tomas, Vilnius, 1981
5. Dieter Heinrich ir Monfred Hergt “Ekologijos atlasas”, Vilnius, 2000

Leave a Comment