Ozono sluoksnis ir mūsų sveikata

Pastaraisiais metais, ypač pavasarį, vis dažniau girdime apie nuolat mažėjantį ozono sluoksnį virš mūsų galvų. Ši problema darosi globalinė, aktuali visiems žemės rutulio gyventojams.

Biuras, renkantis duomenis apie ozono sluoksnio kitimą, įsikūręs Ženevoje. Ten suplaukia duomenys iš daugiau kaip 140 stočių, esančių skirtingose planetos vietose. Nuo 1978 metų šie duomenys yra lyginami su tais, kurie yra gaunami iš amerikiečių palydovo.

Ozono molekulių turintis sluoksnis- stratosfera- yra maždaug 20 km storio ir prasideda 25- 35 km aukštyje. Jo kiekis kiekvienais metais gali būti skirtingas ir priklauso nuo paros meeto, oro sąlygų, aukščio, vulkanų išsiveržimų ir geografinės platumos.
Duomenų analizė rodo, jog 1993 metais buvo pasiektas ozono sluoksnio nykimo virš Europos rekordas. Ozono skylė virš Antarktidos ir aplinkinių jūrų 1992 metų rugsėjo- spalio mėnesiais, kai ten prasidėjo pavasaris, prilygo keturiems JAV plotams. Tada buvo uzregistruotas ir didžiausias – 95%- ozono sluoksnio sumažėjimas pačiame Pietų ašigalyje. Šiauriniame pusrutulyje viskas vystosi panašiai kaip ir Pietiniame, tik daug lėčiau.

Pastaraisiais metais ozono sluoksnis nyksta vis greičiau. Tai lemia keletas veiksnių. Pagrindinis kaltininkas- žmogaus susintetintos cheminės medžiagos- chhlor-fluorangliavandeniai. Šios medžiagos atmosferoje gali išbūti nepakitusios nuo 50 iki 100 metų. Vėjai, pučiantys žemutiniame atmosferos sluoksnyje- troposferoje- tolygiai išsklaido kurioje nors vietoje “išleistas” šios medžiagos molekules. Šios molekulės per dešimtmetį pasiekia stratosferą. Ten UV saulės spinduliai suskaldo jas, atskirdami chlorą, kuris ir

r ardo ozoną. Šiltuoju metų laiku chloras reaguoja su azotu ir metanu, palikdama ozoną “ramybėje”. Tačiau per šaltį, kuris būdingas tik Žemės ašigaliams, aplink azotą kristalizuojasi vandens garai, “paslėpdami” jį nuo chloro. Taigi azotas, atėjus pavasariui jau būna “izoliuotas”, todėl chloras jungiasi su ozonu, taip jį naikindamas. O “izoliuotas” azotas vis stipriau šviečiant saulei skaldo anksčiau susidariusius chloro ir azoto junginius. Vienintelis chloro mažėjimo atmosferoje veiksnys yra lietus. Be to politikai taip pat atsižvelgė į šią problemą. Jungtinių Tautų ketvirtojoje ozono problemų konferencijoje, 1992 metais, aštuoniasdešimt vienos valstybės atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį susitarė palaipsniui visiškai nutraukti chlorfluorangliavandenių gamybą. Taip pat ir reakcijose su bromu yra naikinamas ozonas. Sieros rūkštis, aptinkama tuose stratosferos sluoksniuose, kur temperatūra nenukrenta žemiau 10o šalčio, taip pat daalyvauja ozono skaldyme. Ten ji patenka išsiveržus vulkanams. Pramonės ir žemės ūkio išmetami į atmosferą teršalai (daugiausia sieros diokdidas)- tai dar vienas faktorius, dėl kurio nyksta ozono sluoksnis. Šie teršalai sukelia šiltnamio efektą, jis sulaiko Žemės paviršiaus spinduliuojamą energiją, todėl įšyla ties ašigaliais esantys žemutiniai troposferos sluoksniai, neleisdami šilumai skverbtis į aukštesnius atmosferos sluoksnius. O kuo šaltesnė atmosfera, tuo daugiau susidaro debesų, kurie spartina ozono irimą. Be to ozonas sugeria infraraudonuosius spindulius, išeinančius iš žemės, taip mažindamas šiltnamio efektą.

Yra žinoma, kad su
umažėjus ozono sluoksniui 20%, sulėtėja augalų augimas, greičiau sensta žmogaus oda, susilpnėja imuninė sistema, padažnėja akių ligos. Tuose Pietų pusrutulio rajonuose, kur ozono sluoksnis sumažėjo iki 50%, fitoplanktono (pagrindinio vandenyno gyvūnų maisto šaltinio) augimas sulėtėjo 12%. Čilėje apanka žuvys, avys, arkliai, triušiai, deformuojasi medžių pumpurai, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje ypač padaugėjo susirgimų odos vėžiu.

Neigiamą poveikį ozono sluoksnio nykimas daro augalijai. Nors ji išliktų net ir tada, jei ozono sluoksnis sumažėtų dvigubai, tačiau abejojama, ar daugelis augalų tiktų maistui. Mokslininkai žvelgia į ateitį ir bando išvesti UV spinduliams atsparias augalų veisles.

Nedidelis UV spindulių kiekis žmogaus organizmui yra reikalingas, nes padeda susidaryti vitaminui D. Tačiau medikai sako, kad tam užtenka saulėje pabūti vos kelias minutes per parą. Taip pat maži kiekiai šių spindulių naudojami kai kurioms ligoms gydyti.

Skiriamos dvi UV spektro sritys: ilgabangiai, mažai energijos turintys spinduliai, ir trumpabangiai, daugiau energijos turintys spinduliai. Pastarieji yra labai pavojingi gyvybei. Ozonas juos labiausiai sugeria. Šie spinduliai prasiskverbia pro žmogaus odos epidermį, nuo jų priklauso odos įdegimas saulėje. Ilgabangiai spinduliai nesukelia odos paraurimo, nors prasiskverbia iki 1 cm į odą. Ilgabangiai spinduliai pritaikomi medicinoje, gydant žvynelinę. Kiti spinduliai irgi veikia žmogaus organizmą. Matomoji šviesa įsiskverbia į odą iki kelių centimetrų gylio. Ji sukelia daugelį fotocheminių procesų. Infraraudonieji spinduliai eina kiaurai per žm
mogaus kūną ir pagilina tuos pažeidimus, kuriuos sukelia UV spinduliai, prisideda prie lėtinių pažeidimų.
Labiausiai UV spindulių reikia saugotis dėl to, kad jie silpnina imuninę sistemą, o vėžinių ląstelių atsiradimas su tuo susijęs. Odos vėžys būna dviejų rūšių. Vienas iš jų vadinamas “šviesiuoju odos vėžiu”, nesukeliantis pigmentacijos. Jis susidaro iš odos epitelio ląstelių ir neturi melanino. Šis odos vėžys nėra labai pavojingas. Kitos rūšies odos vėžys- melanoma. (“juodasis odos vėžys”) yra ypač pavojingas. Jis atsiranda iš melaniną gaminančių ląstelių. Paskutiniuoju metu pastebėta, kad melonoma vyrams dažniau atsiranda viršutinėse kūno dalyse, moterims- labiau saulei atvirose vietose. Pastaraisiais metais gerokai padaugėjo tokių susirgimų. Šalyse, kuriose susirgimų odos vėžiu skaičius labai didelis, žmonės suprato, kad reikia saugotis UV spindulių, todėl net ir karštą dieną rengiasi marškinius ilgomis rankovemis, dėvi ilgas kelnes.
Taip pat nuolatinis UV spindulių poveikis sukelia akies lęšiukų drumstį (kataraktą), dėl kurios senatvėje žmogus gali apakti.
Taigi aušku, kad ateityje ozono sluoksnis vis mažės ir UV spindulių srautas augs. Galbūt kai kuriems verta susimąstyti ir pakeisti savo įpročius. Kartu ši neseniai iškilusi problema parodė, kokia maža yra mūsų planeta ir kad ją turime tausoti visi kartu.

Panaudota literatūra: “Tiesa”, 1993 m., Nr. 91;
“Ekologijos atlasas”, Vilnius, 2000m.;

Leave a Comment