Referatas apie Belgiją

BELGIJA, Belgijos karalystė, valstybė V. Europoje. Šiaurėje ribojasi su Olandija, rytuose su VFR ir Liuksemburgu, p. vakaruose su Prancūzija, š. vakaruose siekia Šiaurės j. (kranto linija 65 km). Plotas 30514 km2. 9,8 mln. gyv. (1974). Sostinė Briuselis.

GAMTA
RELJEFAS. Didžiąją Δ paviršiaus dalį užima lyguma. Paviršius pamažu aukštėja iš š. v. (nuo Šiaurės j.) į p. r., kur iškyla Ardėnų kalnai. Lyguma daugiausia plokščia, žema (iki 180 m). Pajūryje vietomis jos aukštis žemiau jūros lygio (vad. polderiai), todėl ten, kur nėra kopų, prie jūros supilti pylimai. Maso ir jo intako Sambro sllėniai skiria lygumą nuo peneplenizuoto skalūninio kristalinio Ardėnų kalnų masyvo. Ardėnų kalnai upių slėnių suskaidyti į plynaukštes. Aukščiausia viršūnė — Botranžo kalnas (694 m). Pačiuose pietryčiuose yra klintinių kuestinių kalvagūbrių (iki 460 m).
KLIMATAS vidutinių platumų jūrinis šiltas. Būdingi drėgni v. ir p. v. vėjai. Žiemą dažni rūkai (ypač Ardėnuose). Sausio vidutinė temperatūra pajūryje
3 °C, Ardėnuose – l °C. Vasara vėsoka, lietinga. Liepos vidutinė temperatūra 18—19°C, Ardėnuose ~14°C. Kritulių lygumose 700—800 mm, kalnuose iki 1250 mm per metus. Briuselyje per metus būna vidutiniškai 150 lietingų dienų, Ardėnuose — iki 200. VIDAUS VANDENYS. Diidž. upės (Šiaurės j. baseino): Masas ir jo intakas Sambras, Seldė ir jos intakas Lisas. Upės laivybinės, žiemą neužšąla. Nuotėkį reguliuoja kanalų, šliuzų, perpumpavimo stočių sistema.
DIRVOŽEMIAI, AUGALIJA, GYVŪNIJA. Dirvožemiai jauriniai ir rusvieji miškų. Miškai užima ~18% teritorijos. Pajūryje auga ąžuolų, beržų mi

iškai, kitur — bukų ir ąžuolų. Daugiausia miškų Ardėnuose. Polderiuose ir upių šalpose — pievos. Flandrijai būdingas kultūrinis landšaftas — bokažas: laukai ir pievos suskirstyti į nedidelius plotus miškų ir krūmų juostomis, giraitėmis, sodais. Miškuose yra tauriųjų elnių, stirnų, šernų, miškinių kiaunių, pilkųjų kiškių. Paukščiai: fazanai, kurapkos, slankos.

GYVENTOJAI
Δ šiaurėje (V. Flandrijos, R. Flandrijos, Antverpeno, Limburgo prov-jose) gyvena flamandai (jų yra >56%), p. dalyje — valonai (jų yra ~40%). Jų etn. riba eina į p. nuo Briuselio. Sostinės ir Brabanto prov-jos gyventojų nac. sudėtis mišri. Δ rytuose yra vokiečių, miestuose — žydų. Gyvena ~ 250 000 italų, > 60 000 prancūzų, > 50 000 olandų, be to, ispanų, graikų. Valst. kalbos — prancūzų (ja kalba valonai) ir flamandų. Dauguma (95%) tikinčiųjų — katalikai, ~ 100 000 protestantų. Δ gyventojų skaičiaus dinamika parodyta 2 lent. Gyventojų vid. tankumas 317 žm./km2 (vienas didžiausių pasaulyje). Miestuose susitelkę 80% visų gyventojų (didž. miiestai surašyti 3 lent.). Ekonomiškai aktyvių gyventojų yra 3,8 mln. (1968; iš jų 3 mln. darbininkų ir tarnautojų; 1,3 mln. moterų); 35% jų dirba pramonėje, 8% statyboje, 5% žemės ūkyje ir žvejyboje, 7% transporte ir ryšiuose.

ŪKIS
Δ — labai išsivysčiusi industrinė kapit. šalis, kurios ūkiui būdinga didelė pramonės koncentracija, kapitalo išvežimas, ryškios monopolistinės tendencijos. Dėl bendrosios kapitalizmo krizės stiprėjimo ir ypač dėl kolonijų (Kongo, Ruandos-Urundžio) netekimo Δ ūkis po II pasaul. karo nuolat susiduria su ek. sunkumais. Pramonės vystymosi tempai (2—4% per metus) lėtesni, negu kitų išsivysčiusių kapit. šalių. Δ 1957 įstojo į „Bendrąją rinką”, tačiau daugelio pr

rek. apribojimų panaikinimas pagal „Bendrosios rinkos” sutartis kai kuriose ūkio šakose ek. sunkumus dar labiau padidino (pvz., sumažėjo akmens anglių gavyba). Pagal bendrąją pram. produkcijos gamybą ,,Bendrosios rinkos1′ šalių tarpe Δ užima V vietą, o pagal cinko lydymo, deimantų šlifavimo, vario ir švino rafinavimo, langų stiklo gamybos ir kai kurių kitų šakų produkcijos kiekį ji pirmauja. Svarb. pozicijos Δ ekonomikoje tenka monopolijų susivienijimams; pvz., bankų ir pramonės koncernas „Société Général de Belgique” kontroliuoja >1/2 Δ pram. įmonių (daugiausia sunkiosios pramonės, energetikos ir transporto). ~ ⅓ Δ pramonės kontroliuoja užsienio kapitalas, investuotas daugiausia į automobilių surinkimą, naftos perdirbimą, aliuminio, chemijos pramonę, metalurgija. 1969 užsienio kapitalo investicijų Belgijoje vertė buvo 33,2 mlrd. frankų; iš jų Va teko JAV, antrąją vietą užėmė VFR, trečiąją — D. Britanija. 1974 pab. buvo 125 000 bedarbių.

PRAMONĖ. Būdinga naši technika, aukšta dirbančiųjų kvalifikacija ir menka žaliavų bazė. Svarb. vietą užima senosios pram. šakos: akmens anglių gavyba, metalurgija, tekstilės pramonė. Naujųjų šakų — chemijos, naftos chemijos, elektronikos — reikšmė Δ pramonės struktūroje didėja gana lėtai. Svarbiausia sunkiosios pramonės saka — mašinų gamyba (svarbiausių produkcijos rūšių gamybą rodo 4 lent.). Energetikos balanse ~40% tenka akmens anglims — svarbiausiam Δ gamtos turtui; > ‘/2 visų anglių iškasama Siaurės baseine (Antverpeno ir Limburgo prov-jų š. dalyje — Kampine), likusios — Pietų baseine (Monso, Namiūro, Liežo apylinkęse), kurio ištekliai baigiasi. 54% (1974) reikiamo anglių kiekio įvežama. >1/2 el. energijos du

uoda šiluminės elektrinės. Yra 2 atom. elektrinės, pagaminančios (1975) 20% el. energijos. Sunkioji pramonė (metalurgija, metalo apdirbimas), chem. pramonė vartoja daugiausia įvežtines žaliavas. Pagal plieno lydymo apimtį ir spalvotosios metalurgijos produkciją Δ užima VII vietą kapit. šalių tarpe. Juodosios metalurgijos įmonės specializuojamos gaminti rūšinį valcuotą metalą ir lakštinį plieną (daugiausia ploną). 2/3 spalvotosios metalurgijos produkcijos eksportuojama. Įmonės specializuojamos perdirbti importinius pusfabrikačius — rupiai apdorotus metalus ir koncentratus. 40% mašinų gamybos produkcijos eksportuojama. Didelės automobilių, jų tarpe „Volgų” ir „Moskvičių”, surinkimo (iš importinių dalių) įmonės Antverpene ir Gente, laivų statyklos Hobokene, Tamize, glžk. įrengimų, lokomotyvų ir vagonų g-los Lieže. ~ 1/5 visos mašinų gamybos produkcijos vertės duoda elektrotechnikos pramonė. Be to, svarbi kėlimo ir svėrimo įrengimų, staklių, tekstilės mašinų, šaunamųjų ginklų gamyba. Naftos perdirbimo įmonių (dauguma jų Antverpeno uosto zonoje) galia — 30 mln. t per metus. Δ užima I vietą pasaulyje pagal stiklo (langų, vitrinų, veidrodžių) eksportą. Didžiausios stiklo g-los yra Heno prov-joje. Antverpene daug deimantų šlifavimo įmonių, kurios iš neapdorotų importinių deimantų gamina briliantus. Svarbiausia lengvosios pramonės šaka — tekstilės pramonė. Dauguma jos įmonių sutelkta R. ir V. Flandrijoje. Gaminamos beveik visos vilnonių, medvilninių, lininių, chem. pluošto verpalų ir audinių rūšys, kilimai.

ŽEMĖS ŪKIS labai intensyvus, tačiau šalies ekonomikoje jo reikšmė nedidelė. Vyrauja smulkūs ir vidutiniai fermerių ūkiai. Apie pusę ž. ū. naudmenų (1967 jų buvo 1,

,6 mln. ha) valdo fermos, turinčios 5—20 ha žemės. Tos fermos paprastai aprūpina maisto produktais miestus; jos duoda didž. dalį prekinės produkcijos; daugiausia jose dirba samdomi darbininkai. Tokios fermos sudaro ~10% visų ūkių; ~90% ūkių turi <5 ha žemės. Maži žemės sklypai budingi visų pirma pram. rajonų ūkiams. 2/s visų sklypų nuomojami. Nuomininkų tarpe daug pramonės darbininkų, kurie, be darbo įmonėje, dar verčiasi daržininkyste. 1973 žemės ūkyje buvo naudojama 92500 traktorių, 8400 kombainų, 51 100 melžimo aparatų. Pagrindinė ž.ū.
kryptis — mėsos ir pieno gyvulininkystė. Ji duoda 2/s visos ž. ū. produkcijos. 1973 buvo (tūkst.): galvijų 2890 (iš jų karvių 994), kiaulių 4691, avių 101, arklių 58. Svarbi ž. ū. šaka — paukštininkystė (28,1 mln. vištų). Pieno prekinė produkcija 2440 mln. 1. 2/3 pasėlių ploto užima pašariniai augalai. Auginami kviečiai, rugiai, miežiai, avižos. Daugelis priemiestinių ūkių turi šiltadaržius, kuriuose auginami vaisiai, daržovės, gėlės. Miškai duoda ‘/2 reikalingos medienos. Per metus sugaunama (daugiausia jūrose) vid. 60 000 t žuvų (silkių, menkių, plekšnių).

TRANSPORTAS. Per Δ eina svarbios tarptautinės transporto magistralės, dėl to visoms transporto rūšims būdingas didelis tranzitinių gabenimų skaičius. Δ turi tankiausią iš kapit. šalių glžk. tinklą. Glžk. ilgis 4400 km (1974). Vandens kelius (~ 1600 km) sudaro beveik neužšąlančios upės ir daugybė kanalų. Δ jūrų laivynas (1973 — l 092 000 brt) perveža tik Vio jūromis gabenamų Δ krovinių. Dauguma jų pervežama per vieną didžiausių pasaulio uostų — Antverpeną (krovinių apyvarta 1973— 74,5 mln. t). 1974 buvo 3,6 mln. automobilių; iš jų ~3 mln. lengvųjų. Automobilių kelių ~ 10000 km, iš jų ~ 1000 km autostradų. 1973 automobilių keliais pergabenta 8,9 mln. t krovinių. Δ aviacijos kompanija „Sabena” aptarnauja 130000 km aviacijos linijų. 1968 gabenimų apimtis 1,8 mlrd. keleivių kilometrų, 124 mln. tkm krovinių.

EKONOMINIAI RYŠIAI. Belgijos— Liuksemburgo ek. s-gai 1970 teko 4,2% kapit. šalių eksporto, o pagal eksporto apimtį l gyventojui — II vieta pasaulyje. Δ importuoja 1/2 šalyje suvartojamų maisto produktų, 2/3 pram. žaliavų, o kai kurių iš jų (naftos, rūdų, deimantų, medvilnės, vilnų) — visą arba beveik visą kiekį. Tradicinės Δ eksporto prekės — metalai, pram. įrengimai, tekstilė, stiklas, cementas, fotografinės medžiagos, briliantai (38% kapit. pasaulio produkcijos). Eksportuojama 40% Δ pram. produkcijos. 3/4 visos užsienio prekybos apyvartos tenka Vakarų Europai (visų pirma „Bendrosios rinkos” šalims), 1,4% — socialistinėms šalims (Tarybų Sąjungai -1%).

FINANSAI. Δ kredito sistemą aprūpina Belgijos nac. bankas. Valst. biudžetui būdingas nuolatinis deficitas. Piniginis vienetas — Belgijos frankas (kursuoja ir Liuksemburge). Jo ofic. kursas — 50 frankų už l JAV dolerį; pagal TSRS valst. banko kursą 1975.1 100 frankų = 2,00 rb.

EKONOMINIAI GEOGRAFINIAI RAJONAI: pramoniniai Briuselio-Antverpeno, Sambro ir Maso slėnio; pramoniniai agrariniai — S. Vakarų (Flandrija), S. Rytų (Kampinas); agrarinis pramoninis — Centrinis (S. Heno, Ebės plyn-aukštė, Hagelandas); agrarinis — Pietinis.

VALSTYBĖ IR VISUOMENĖ
SANTVARKA. Δ — konstitucinė monarchija. Galioja 1831 konstitucija. Rinkimo teisę turi visi piliečiai, sulaukę 18 m., pragyvenę toje pačioje vietoje 6 mėn. Valstybės vadovas — karalius. Formaliai jis turi teisę sušaukti ir paleisti Parlamentą, skirti ir atleisti ministrus, gubernatorius, kariškius ir kt. aukštuosius pareigūnus; jis — vyriausiasis kariuomenės vadas. Tačiau karaliaus aktai reikalingi kontrasignacijos, ir faktiškai jo teises vykdo Parlamentui atsakinga vyriausybė, į kurią po lygiai įeina ministrų — valonų ir flamandų. Įstatymus leidžia Parlamentas, renkamas 4 metams, susidedantis iš Atstovų rūmų (212 deputatų, gyventojų renkamų proporcine rinkimų sistema) ir Senato (181 senatorius, iš kurių 106 renka gyventojai, 50 prov-jų tarybos, 25 kooptuoja pats Senatas). Senatoriais gali būti piliečiai, sulaukę 40 m., deputatais — 25 m., jei turi tam tikrą turtą ir atitinka k.t. reikalavimus. Vietos valdžia priklauso vyriausybės skiriamiems prov-jų gubernatoriams ir gyventojų kas 4 metai renkamoms prov-jų taryboms, komunų burmistrams ir kas 6 metai renkamoms komunų taryboms. Teismų sistemą sudaro kasacinis teismas, 3 apeliaciniai teismai, 26 pirmosios instancijos teismai. Svarbiausias baudž. bylas sprendžia provincijų prisiekusiųjų teismai, menkesnes — kantonų taikos teisėjai. Miestuose veikia prekybiniai teismai. Visi teisėjai skiriami iki gyvos galvos. Svarb. polit. partijos ir visuom. org-jos: f Socialinė krikščionių partija (įk. XIX a. 3 d-metyje, atstovauja stambiajai buržuazijai, dvasininkijai, stambiesiems žemvaldžiams, daliai darbo žmonių — katalikų), ↑ Belgijos socialistų partija (įk. 1885),↑ Laisvės ir pažangos partija (įk. XIX a. 3 d-metyje, atstovauja įvairių sluoksnių buržuazijai, inteligentijai), ↑ Belgijos komunistų partija (įk. 1921), Belgijos visuotinė darbo federacija (įk. 1945), Krikščionių profs-gų konfederacija (įk. 1908).

GINKLUOTOSIOS PAJĖGOS. Belgijos ginkluotąsias pajėgas 1973 sudarė sausumos kariuomenė (>80000 žm.), karinės oro (~ 20 000 žm., 280 kovos lėktuvų) ir jūrų (~ 4400 žm., ~ 80 kovos laivų) pajėgos — iš viso ~ 105 000 žmonių. Visuot. kar. prievolę atlieka vyrai, sulaukę 20 metų. Tarnybos trukmė — 12— 15 mėn. Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas — karalius. Betarpiškai joms vadovauja gynybos ministras (civ. asmuo) ir Gen. štabo viršininkas. A ginkluotosios pajėgos įeina į NATO jungtines pajėgas. 1967 į Δ iš Prancūzijos ir JAV perkelti aukščiausieji politiniai ir kariniai NATO organai. Jos teritorijoje įrengta 14 NATO aviacijos bazių.

SVEIKATOS APSAUGA. Sveikatos apsaugos sistemai vadovauja Visuomeninės sveikatos apsaugos ir šeimos gerovės m-ja. Ligoninės daugiausia priklauso visuom. org-joms, rel. bendruomenėms ir priv. asmenims. Daugelis gydytoju verčiasi priv. praktika. Veikia privaloma dirbančiųjų socialinio draudimo sistema. Apsidraudusiems ligos, invalidumo ir nėštumo atveju apmokama dalis gydymosi išlaidų. 1970 veikė 474 ligoninių tipo įstaigos su 80 400 lovų (120 gyv. teko l lova). Yra kurortų (Ostendė, Spa, Zebriugė). 1971 dirbo 15500 gydytojų (624 gyv. teko l gydytojas), 1925 dantų gydytojai, 6856 farmacininkai, 3333 akušerės. 1971 gimstamumas 1000 gyv. buvo 14,5, mirtingumas 12,2, kūdikių mirtingumas (1970) 20,5, natūralusis prieaugis 2,3. Vidutinė gyvenimo trukmė 1959 — 63: moterų 73,5 m., vyrų 67,7 m.

ŠVIETIMAS IR MOKSLO ĮSTAIGOS.
Ankstyvaisiais vid. amžiais Δ teritorijoje ėmė veikti bažnytinės, XVIII a. pab. — priv. m-los. Valst. m-lų sistema susiformavo XIX amžiuje. 1914 įvestas privalomasis mokslas 6—14 m. vaikams. Veikia valstybinės ir privačios, daugiausia katalikų, m-los. Valst. m-las tvarko Švietimo ir kultų m-ja, privačias — Katalikų mokymo sekretoriatas. Katalikų m-los mokinių skaičiumi pralenkia valst. m-las. Katalikų bažnyčia, stengdamasi didinti savo įtaką švietimui, remiasi etniniu gyventojų skirtingumu, tradiciniu prov-jų partikuliarizmu. Mokoma flamandų ir prancūzų k. Pr. m-la — šešiametė, vadovaujasi O. Dekrolio principais. Vid. m-la — irgi šešiametė, 2 pakopų (3 + 3 m.). I pakopa turi 3 skyrius: klasikinį, šiuolaikinį ir profesinį (tiems, kurie nesimokys II pakopoje). II pakopoje klasikinis ir šiuolaikinis skyrius suskyla į poskyrius. Į prof. m-las (6 m.) priimami baigusieji pr. m-lą, į technikos m-las (6 m.) — baigusieji vid. m-los prof. skyrių. Baigusieji technikos m-las turi teisę stoti į aukštąsias technikos m-las. Priešmokyklinėse įstaigose 1969 buvo 460 000 vaikų, pr. m-lose mokėsi ~1016COO, vid. m-lose ~ 300 000, techn. m-lose — 146 000, prof. m-lose — 347 000 mokinių. Yra 21 aukštoji m-la, iš jų 5 un-tai: Leveno (įst. 1425), Liežo ir Gento (abu valstybiniai, įst. 1817),
Briuselio {įst. 1834), -Antverpeno (valstybinis, įst. 1965). Un-tuose 1969 mokėsi ~ 90 000 studentų. Moksl. darbą dirba ~70 valstybinių mokslo įstaigų, un-tai 10 savarankiškų un-tų f-tų, ~50 pramonės tyrimo centrų. Iš valstybinių mokslo įstaigų svarbiausios: observatorija, mikroorganizmų, brand. energijos tyrimo centrai, meteorologijos, gamtos mokslų, kosm. aerologijos, pramonės gavybinių šakų, chemijos, visuomenės higienos ir epidemiologijos in-tai. Tyrimo centrus turi beveik visos pramonės šakos, ↑ Belgijos mokslų, literatūros ir meno akademija (įst. 1772), Belgijos karališkoji medicinos akademija (įst. 1841) ir akademijų tipo in-tai (Tarptautinių santykių ir kt.) organizuoja ir propaguoja moksl. darbą, bet tyrimo įstaigų neturi. Didž. bibliotekos: Briuselyje — nacionalinė (jst. 1837, >2,6 mln. t.), un-to (įst. 1846, 750000 t.); Leveno (įst. 1425, 980000 t,), Gento (įst. 1797, 1,5 mln. t.), Liežo (įst. 1817, 1,2 mln. t.) un-tų. Muziejai: Briuselyje — Belgijos karališkieji meno muziejai (įst. 1830) ir Karališkieji dailės ir istorijos muziejai (įst. 1835), Antverpene — Karališkasis dailės (įst. 1810), Terviurene — Centr. Afrikos (įst. 1897).

SPAUDA, RADIJAS, TELEVIZIJA. 1972 išleistos 5043 knygos. 1971 ėjo 47 dienraščiai ir 96 kiti period. leidiniai. Svarb. laikraščiai: pranc. k. — Laisvės ir pažangos partijos dienraščiai „Soir” (nuo 1887), „Derniėre Heure” (nuo 1906), Socialinės krikščionių partijos dienraščiai „Libre Belgiąue” (nuo 1884), „Temps Nouveaux” (nuo 1946), Belgijos socialistų partijos dienraštis „Peuple” (nuo 1885), Krikščionių profsąjungų konfederacijos dienraštis „Cite” (nuo 1950); flamandų k. — flamandų buržuazijos interesus reiškiantis dienraštis „Standaard” (nuo 1914), Laisvės ir pažangos partijos dienraštis „Laatste Nieuws” (nuo 1888), Belgijos socialistų partijos dienraštis „Volksgazet” (nuo 1914). Žurnalai: pranc. k. — „Beaux Arts” (nuo 1930), „Patriote — Nouvel Illustré” (nuo 1884), ,,Pourquoi pas?” (nuo 1910). Belgijos KP nuo 1921 leidžia laikraščius „Drapeau Rouge” (pranc. k.) ir „Rodė Vaan” (flamandų k.), žrn. ,,Cahier Marxiste” (nuo 1969, pranc. k.Į, „Vlaams Marxistisch Tijdschrift” (flamandų k.). Akcinė spaudos agentūra — „Agence Telegraphiąue Belge de Pres-se” (Agence Belgą). Radijas veikia nuo 1924, televizija — nuo 1953. Transliuojamos 3 radijo ir 2 televizijos programos prancūzų ir flamandų k. Radijo ir televizijos centras — Briuselyje.

ISTORIJA
Δ teritorijoje žmonės gyveno jau paleolite. Apie 300 pr. m. e. čia įsikūrė keltų gentys belgai. 57 pr. m. e. Δ užkariavo Cezaris; jos p. v. dalis įjungta į.Romos prov-ją Belgiką. III—V a. į Δ teritoriją atsikėlė germ. gentys frankai, fryzai, saksai. V—IX a. Belgijoje, kuri tada priklausė Frankų valstybei, vystėsi feod. santykiai. Šiaurėje įsivyravo germanai (čia susidarė flamandų tautybė); pietuose — romanai (susidarė valonų tautybė). Per Frankų valstybės padalijimą (843) v. dalis (Flandrija) atiteko Prancūzijos vasalei V. Frankų karalystei, r. dalis — Lotaringijos (nuo 959 2em. Lotaringijos) hercogystei, kurioje XI a. pab. — XII a. pr. susikūrė savarankiškos feodalinės Namiūro, Heno grafystės, f Brabanto hercogystė, Liežo vyskupija ir kt. Vystantis metalų apdirbimui ir gelumbės gamybai, atsirado seniausieji Δ miestai: Centas, Briugė, įpras, Namiūras, Liežas, Levenas, Briuselis, Antverpenas. XII— XIII a. Flandrija ir kiti Δ rajonai tapo vadinamąja Europos dirbtuve ir svarbiu tarpt, prekybos mazgu su centru Briu-gėje. Dalis Δ miestų jau XI a. II pusėje — XII a. gavo chartijas, patvirtinančias jų laisves ir privilegijas. Kaimuose nyko lažas ir servažas, plito pusininkys-tė ir piniginė žemės nuoma. Flandrijoje vyko kova tarp audėjų gildijų ir ek. bei polit. valdžią turinčio patriciato (miestų aristokratijos). Užsienio politikoje cechai orientavosi į Angliją, iš kur gaudavo vilnų, o patriciatas, norėdamas išlaikyti savo valdžią, — į Prancūziją. Prancūzijos karaliai siekė prijungti Flandriją prie savo karalystės. Flandrijos klausimas buvo viena iš Anglijos ir Prancūzijos f Šimtamečio karo (1337—1453) priežasčių. 1384 Flandrija, 1430 Brabantas atiteko f Burgundijos kun-stei. Jai žlugus, nuo 1477 Belgija priklausė Habs-burgams. 1516 vienam iš Habsburgų užėmus Ispanijos sostą, Δ su Olandija ir Liuksemburgu sudarė Ispanijos Nyderlandus (Δ teritorija jų sudėtyje paprastai vadinama P. Nyderlandais). Senieji gelumbės cechinės pramonės miestai (Briugė, Centas, įpras) smuko, vystėsi nauji kapit. gamybos ir prekybos centrai, kurių svarbiausias buvo Antverpenas. Kapitalizmo vystymąsi trukdė Ispanijos absoliutizmas, kurį rėmė katalikų bažnyčia, dalis feod. dvarininkijos ir patriciato. Dėl šių prieštaravimų XVI a. Nyderlanduose kilo burž. revoliucija prieš feodalus ir Ispanijos valdžią (↑ Nyderlandų revoliucija). Nyderlandų protestantiškoji š. dalis 1581 atsiskyrė nuo Ispanijos, o katalikiškoji p. dalis (dab. Belgija), kur burž. revoliucija pralaimėjo, liko Ispanijos valdžioje iki 1713. Po ↑ Ispanijos įpėdinystės karo (1701—14) pagal Utrechto taikos sutartį 1713 Ispanijos Nyderlandai atiteko Austrijai (pavadinti Austrijos Nyderlandais).
XVIII a., vystantis manufaktūroms ir prek. kapitalui, stiprėjo buržuazija, plėtėsi nac. išsivadavimo judėjimas. Per 1789—90 ↑ Brabanto revoliuciją austrai iš Δ prov-jų buvo išvyti ir 1790.1.11 paskelbta Jungtinių Belgijos Valstijų nepriklausomybė. Tačiau 1790 pab. austrai atgavo savo valdžią. Prancūzijos rev. kariuomenei nugalėjus austrus prie Fle-ruso (1794), Δ prov-jos buvo prijungtos prie Prancūzijos. Žlugus Napoleono imperijai, 1815 jos buvo sujungtos su Olandija į Nyderlandų karalystę. Δ provincijos buvo ekonomiškai išnaudojamos ir politiškai engiamos. XIX a. 3-jame d-metyje įkurtos Liberalų (nuo 1961 ↑ laisvės ir pažangos partija) ir Katalikų (nuo 1945 ↑ Socialinė krikščionių partija) partijos 1828 sudarė koaliciją kovai su Olandijos viešpatavimu. Prie judėjimo prisidėjus darbo žmonėms, svarbiausiu jo tikslu tapo kova už Δ nepriklausomybę. Prancūzijos 1830.VII revoliucijos įtakoje Δ provincijose sustiprėjo nac. išsivadavimo judėjimas. Sukilimu Briuselyje 1830. VIII.25 prasidėjo f Belgijos revoliucija. 1830.XI.18 Nac. kongresas paskelbė Δ nepriklausomybę. 1830.XII.20 Rusija, D. Britanija, Prancūzija, Austrija ir Prūsija pripažino Δ suverenitetą, o 1831.1 paskelbė jos amžiną neutralitetą. 1831 Nac. kongresas priėmė konstituciją, kuri paskelbė šalį konstitucine monarchija, išrinko karaliumi princą Leopoldą Saksą-Koburgą, pasivadinusį Leopoldu I (valdė 1831—65). Belgijos vyriausybė iki 1847 buvo sudaroma iš abiejų
buržuazinių partijų (Liberalų ir Katalikų) atstovų.
XIX a. vid. Δ tapo viena labiausiai išsivysčiusių pramoninių Europos šalių. Iki 1870 plėtėsi anglių gavyba ir metalurgijos pramonė. XIX a. 6 d-metyje atsirado pirmosios darbininkų org-jos. Šio dešimtmečio viduryje Belgijoje įsikūrė I Internacionalo sekcijos, kurioms įtakos turėjo prudonistai. Darbininkų kova privertė vyriausybę 1866 pripažinti streikų teisę, o 1867 išleisti įstatymą, panaikinantį darbininkų koalicijų draudimą. 1885 įkurta Belgijos darbo partija (nuo 1941 ↑ Belgijos socialistų partija). 1893.IV įvyko sėkmingas visuot. politinis streikas (iškovota visuot. rinkimo teisė vyrams). XIX a. pab. paaštrėjo flamandų agrarinių ir valonų pramoninių provincijų prieštaravimai. Flamandai reikalavo pripažinti jų kalbą valstybine. 1898 buvo patvirtintas prancūzų ir flamandų kalbų lygiateisiškumas. Δ dalyvavo Afrikos padalijime (1885 jai pripažintas vad. Laisvasis Kongas, kuris 1908 paverstas Δ kolonija).
XIX a. pab.—XX a. pr. spartėjo gamybos ir kapitalo koncentracija, sukurta monopolinių pram. ir fin. susivienijimų. Δ kapitalo investuota Egipte, Irane, Kinijoje, P. Amerikoje. XX a. pr. Δ — maža imp. šalis su didelėmis kolonijomis. Per I pasaul. karą Vokietija sulaužė Δ neutralitetą ir 1914.VIII ją (išskyrus nedidelę Flandrijos dalį) okupavo. Pagal Versalio taikos sutartį 1919 Belgijai atiteko Epeno ir Malmedžio apygardos (atimtos iš Vokietijos) ir Ruandos-Urundžio mandatas. Po I pasaul. karo Belgijoje kilo rev. judėjimas, sukeltas ek. sunkumų ir Didžiosios Spalio soc. revoliucijos įtakos. 1919 streikavo šachtininkai, suaktyvėjo flamandų nac. judėjimas. Susikūrė flamandų (įk. 1919) ir valonų (įk. 1920) komunistų grupės, kurios 1920 pab. susivienijo į Belgijos KP. 1921.IX ji susijungė su 1921.V Z. 2ak-moto įkurta Komunistų partija į f Belgijos komunistų partiją. Po 1919 Δ valdė koalicinė liberalų, katalikų ir deš. socialdemokratų vyriausybė. 1920 Δ sudarė kar. sąjungą su Prancūzija, 1921 — muito ir valiutos s-gą su Liuksemburgu, 1925 pasirašė f Lokarno sutartis, pripažinusias Belgijos sienų su Vokietija neliečiamumą. Δ monopolijos užgrobė svarbias pozicijas Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos ekonomikoje (Lietuvoje belgų kapitalui priklausė Kauno šiluminė elektrinė). 1929—33 pasaul. ek. krizė nusmukdė Δ ekonomiką. Padažnėjo darbininkų streikų, kuriuose reikalauta polit. ir ek. teisių. Suaktyvėjo t. p. faš. elementai — reksistai (valonų provincijose) ir flamandų nacionalistai. 1935. VII. 12 užmegzti dipl. santykiai su TSRS.
1940.V.10 faš. Vokietijos kariuomenė, pažeidusi Δ neutralitetą, įsiveržė į jos teritoriją. Po trumpo pasipriešinimo karalius Leopoldas III 1940. V.28 pasirašė kapituliacijos aktą. Kataliko H. Pjerlo vyriausybė evakavosi į Londoną. Valonų reksistai, vadovaujami L. Degrelio, flamandų fašistai ir Belgijoje likę burž. partijų vadovai bendradarbiavo su okupantais. Belgijos KP organizavo Pasipriešinimo judėjimą, vadovavo jo ginkluotiems būriams, kuriuose 1943—44 buvo > 50 000 žmonių. 1944. IX į Δ įžengė D. Britanijos ir JAV kariuomenė (Antverpeno uostą ir Liežo rajoną išvadavo Pasipriešinimo judėjimo dalyviai). Po išvadavimo prasidėjo kova tarp pažangiųjų ir reakc. jėgų, ypač paaštrėju si dėl Pjerlo vyriausybės 1944.XI. 14 potvarkio nuginkluoti patriotus ir mėginimo gražinti Leopoldą III į Belgiją (grįžo 1950).
Aktyvus dem. judėjimas privertė valdančiuosius sluoksnius nuo 1944.IX įtraukti į vyriausybę komunistus (dalyvavo vyriausybėje su pertraukomis iki 1947), padaryti reformų (1947 socialinio draudimo įstatymas, 1948 pašalinimas iš valstybinių ir municipalinių organų asmenų, bendradarbiavusių su hitlerininkais, rinkimo teisės suteikimas moterims). Tačiau socialistų lyderio P. Spa-ko vyriausybė (1947—49) priėmė antidemokratinių nutarimų. Padidėjo JAV monopolijų įtaka. 1948 priimtas Maršalo planas. Po 1950 referendumo ir protesto streikų iš sosto buvo pašalintas grįžęs karalius Leopoldas III (1951 sostą perėmė jo sūnus Boduenas I). Sustiprėjus nac. išsivadavimo kovai, Δ vyriausybė buvo priversta suteikti nepriklausomybę kolonijoms — Kongui (1960) ir Ruan-dai-Urundžiui (1962). A imperialistų mėginimai palikti Konge savo kariuomenę ir atskelti nuo Kongo Katangą, turinčią daug naudingųjų iškasenų, buvo nesėkmingi. Vidaus ir avantiūristinės užsienio politikos išlaidas turėjo padengti darbo žmonės (G. Eiskenso vyriausybės taupymo programa). Dėl to kilo visuot. streikas (1960.XII—1961.1.22). Eiskenso vyriausybė atsistatydino, parlamentas buvo paleistas. Dėl aštrių socialinių konfliktų vyriausybių krizės pasidarė gana dažnos. Nestabili vidaus politika paaštrino nac. klausimą (valonų ir flamandų kova dėl kalbos teisių), dėl kurio 1968 atsistatydino van den Buinantso, 1972 — Eiskenso vyriausybės. 1973 suformuota iš Socialinės krikščionių, Socialistų ir Laisvės ir pažangos partijų atstovų vyriausybė buvo priversta padaryti reformų: darbo užmokesčio ir pensijų padidinimas, subsidijų bendrojo lavinimo m-loms paskyrimas, regioninių administracinių organų sukūrimas, valonų ir flamandų autonomijos išplėtimas. Dėl kainų augimo ir bedarbių daugėjimo suaktyvėjo darbo žmonių kova (Antverpeno ir Gento dokininkų, Liežo ir Šar-lerua metalurgų streikai). Po eilinės kabineto krizės 1974. VI. 11 L. Tindemansas suformavo naują koalicinę vyriausybę (1974.X.4 reorganizuota).
Skulptūra iš Antverpeno ,,Kalbasi du apaštalai” (ąžuolas, apie 1500, Berlyno valstybiniai muziejai)
Δ — SNO narė (1945). Kaip Beniliuk-so (Belgijos, Olandijos ir Liuksemburgo muitų ek. s-ga) narė (1944) A buvo viena Briuselio pakto (kar. politinė Belgijos, D. Britanijos, Liuksemburgo, Olandijos ir Prancūzijos org-ja) 1948 iniciatorių. 1949 įstojo į NATO, 1950 pasirašė su JAV kar. pagalbos sutartį. 1955 A parlamentas patvirtino 1954 Paryžiaus susitarimus, pagal kuriuos A įėjo į V. Europos s-gą. Nuo 1958 „Bendrosios rinkos” narė. 1967 iš Prancūzijos į A perkeltas NATO jungtinių ginkluotųjų pajėgų Europoje vyriausiosios vadovybės štabas ir NATO taryba, iš JAV — NATO kar. k-tas. 1969—73 A vyriausybė suaktyvino ryšius su visomis Europos soc. šalimis. 1969 pasirašytas TSRS—Belgijos susitarimas dėl ekonominio ir mokslinio techninio bendradarbiavimo. 1972 Briuselyje įvyko Visuomeninių jėgų asamblėja saugumo ir bendradarbiavimo Europoje klausimais. 1972.XII Belgija (pirmoji iš NATO valstybių) užmezgė diplomatinius santykius su VDR. Pav.
L: B. C. LU^enHep, CTO ABT coųHaAbHOH HC-Topnn EeAbraH, M., 1959; H. Pirenne, His-toire de Belgique dės origines a nos įours, v. 1—4, Brux., 1948—52.
LITERATŪRA
A lit-ra kuriama daugiausia prancūzų k. (p. prov-jose) ir flamandų k. (š. provincijose).
LITERATŪRA PRANCŪZŲ K. pradėjo formuotis XIII a. Daugelis XIII—XVII a. lit. paminklų (Adene le Rua ir Gotjė de Turnė poemos, anoniminiai kūriniai „Okasenas ir Nikoletė” ir kt., 2. Frua-saro kronikos, A. de La Salio novelės, 2. Lemero de Belžo poezija) yra bendri su pranc. lit-ra. XVIII a. vid. poetai O. B. Renjė (1759—92), 2. N. Basanžas (1758—1811) skelbė švietėjiškas idėjas. Po 1830 lit-rai turėjo įtakos anglų ir prancūzų romantizmas. 2ymesnieji romantikai: poetas ir dramaturgas A. van Haseltas (1806—74), poetai T. Vestenra-das (1805—49), S. Potvenas (1818—1902),
E. Heno (1818—43), E. Vakenas (1819— 1861), O. Pirmė (1832—83). Nuo XIX a. vid. real. tendencijas plėtojo romanistai E. Leklerkas (1827—1907), E. Grezo-nas (1823—98). 2ymiausias realizmo atstovas — S. de Kosteras (1827—79). XIX a. pab. susibūrė lit. grupė „Jaunoji Belgija”, skelbusi belgų kultūros nac. savitumo idėją, bet vis labiau krypusi į estetizmą. Šios grupės rašytojų — poeto ir prozaiko 2. Rodenbacho (1855—98), poeto, prozaiko ir dramaturgo M. Valero (1860—89), poetų I. 2ilkeno (1858— 1924), A. 2iro (1860—1929), S. van Ler-bergo (1861—1907) — kūryboje žymu modernistinės tendencijos. Burž. kultūros krizė ryškiausiai atsispindėjo simbolisto M. Meterlinko (1862—1949) dramose. K. Lemonjė (1844—1913) davė pradžią natūralistiniam romanui. Poetas ir dramaturgas E. Verharnas (1855— 1916) reiškė pesimistines, dekadentines nuotaikas, vėliau kėlė darbo žmonių vienybės, socialinės revoliucijos idėjas. Real. kryptį palaikė prozaikas ir dramaturgas E. Pikaras (1836—1924), prozaikas 2. Ekhaudas (1854—1927). XX a. pr. regioninio romano žanrą kultivavo J. Krensas (1862—1934), 2. Garnyras (1868—1939), M. dez Ombijo (1868— 1943), 2. Viresas (1869—1946), E. Gle-zeneras (1874—1951). 3—4 d-metyje
F. Helensas (1881—1972), K. Biurnjo (g. 1892), 2. Lencas (g. 1900) parašė so-
Romaninė gotikinė Turnė katedra (pradėla statyti XII a.)
cialinių romanų. Poetai R. Vivjė (g. 1894), M. Tiri (g. 1897), G. Noržas (g. 1898), M. Karemas (g. 1899), A. Bern-jė (g. 1902), 2. Torderas (g. 1920), 2. Mo-ženas (g. 1921) plėtojo dem. tradicijas, poetai A. Eigesparsas (g. 1900), R. Bo-daras (g. 1910), R. Blikas (g. 1910), poetas ir prozaikas D. Sainertas (g. 1916) propagavo antifaš. ir rev. idėjas. A. Sondenkan (g. 1906) ir A. M. Kežels (g. 1912) poezijoje vyrauja . intymūs pergyvenimai. Reikšmingų socialinių romanų sukūrė D. 2ilesas (g. 1917). 2ymūs dramaturgai: F. Kromelinkas (1888—1970), M. de Gelderodas (1898— 1962), H. Klosonas (g. 1901), P. Vilem-sas (g. 1912), 2. Sionas (g. 1913). LITERATORA FLAMANDŲ K. Iki XVI a. pab. flamandų lit-ra buvo f Nyderlandų lit-ros dalis. XIX a. Belgijoje prasidėjo flamandų lit-ros ir kultūros atgimimas („flamandų sąjūdis”). J. F. Vi-lemsas (1793—1846), P. van Deisė (1804—59), K. L. Ledegankas (1805—47) parašė romantinės patriotinės poezijos. Žymiausias romanistas — H. Konsiansas (1812—83). XIX a. II pusėje D. Sleksas (1818—1901), A. Bergmanas (1835—74), V. Loveling (1836—1923) davė pradžią socialiniam romanui, demaskavo kapit. visuomenės ydas. Poeto G. Gezelės (1830—99) kūrybai būdingos mistinės nuotaikos. XIX a. pab. poetas P. de Mon-tas (1857—1931), prozaikai S. Beisė (1859—1932), E. de Bomas (1868—1953), S. Strevelsas (1871—1969) kėlė visuom. temas. XX a. 3 d-metyje įsigalėjo deka-dentizmas, kuriam atstovavo K. van de Vusteinės (1878—1929), H. Teirlinko (1879—1967), F. Timermanso (1886— 1947) kūryba. P. A. van Ostajenas (1896—1928), V. Munsas (g. 1898) sukūrė ekspresionistinės poezijos. R. de Klerko (1877—1932) poezijoje vyrauja socialinė tematika. Reikšmingų kūrinių parašė poetas ir romanistas V. Elschotas (1882—1960), romanistas G. Valschapas (g. 1898). Po karo taikos ir demokratijos idėjos išryškėjo poetų P. van Akeno (g. 1920), M. Brato (g. 1925), romanistų L. P. Bono (g. 1912), M. Deizės (g. 1919), dramaturgo H. Klauso (g. 1929) kūryboje.
Liet. kalba išleista M. Meterlinko. S. de Kostero, E. Verharno, V. Elschoto kūrinių.
L: A T. AttgpeeB, CTO ACT SeAtrHHCKOH AH-Teparypu, M., 1967; H. A- Ulnynaesa, EeAb-THflcKaa ApaMa or MerepAHHKa AO HauiHjc AHCH, M., 1973; Histoire illustrėe dės lettres francaises de Belgiąue, Brur., 1958; V. Mal-linson, Modern Belgian Literature: 1830— 1960, L., 1966; R. F. Lissens, De vlaamse Ictterkunde, Amst.—Bruss., 1967.
MENAS
ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ. Iki XVI a. pab. Belgijos ir Olandijos teritorijos menas sudarė vientisą f Nyderlandų meną. Nuo XVI a. pab. A menas sudaro atskirą nac. m-lą (XVI a. pab.—XVIII a. pab. — flamandų m-la). XVII a. A paplito barokas. Jo paradiškumas ir dekoratyvumas derėjo su Nyderlandų meno tradicijomis. Pastatyta barokinių bažnyčių: Antverpene — šv. Karolio Boro-miejaus (1621; archit. P. Heisensas, 1577—1637), Briuselyje — šv. Trejybės (1621; archit. 2. Frankartas, 1582— 1651), Levene — šv. Mykolo (1650; archit. P. V. Mesijus, 1601—90). Jų dauguma yra trinavės bazilikos su gausiai dekoruotais fasadais ir interjerais. Siauriems 3—5 aukštų cechų, gildijų ir turtingų miestiečių namams būdingi puošnūs fasadai su dideliais langais, stogą pridengiančiais dekoratyviniais skydais. Suklestėjo barokinė tapyba, įgijusi ryškų nac. charakterį. P. P. Rubensas (1577—1640), A. van Deikas (1599— 1641), J. Jordansas (1593—1678), J. Vil-densas (1586—1653), A. Jansensas (1575—1632) nutapė impozantiškų mit. ir rel. paveikslų, portretų, peizažų. Jų kūriniai daugiausia dinamiškos kompozicijos, ryškaus kolorito. F. Sneidersas (1579—1657), J. Feitas (1611—1661) sukūrė efektingų gėlių, vaisių, medžioklės trofėjų natiurmortų, A. Braueris (1605 ar 1606—1638), D. Tenirsas (1610—90) — buit, žanro (miestiečių ir kaimiečių gyvenimo) paveikslų. Europoje garsėjo Briuselio, Antverpeno, Briugės austiniai kilimai (špaleriai) mitologinių, religinių (pagal P. P. Rubenso, J. Jordanso ir kt. dailininkų eskizus), buitinių siužetų motyvais. XVIII a. A tapytojai V. H. Jansensas (1658—1736), P. J. Verhagenas
XVII a. flamandų tapybos
(1728—1811), V. Omegankas (1755—
1826) laikėsi : ~...
tradicijų.
XVIII a. pabaigoje—XIX a. pradžioje Prancūzijos ir Austrijos meno veikiamas, A archit-roje ir dailėje įsigalėjo klasicizmas. Perplanuota aukštutinė Briuselio dalis, joje pastatyta paprastų formų rūmų, bažnyčių, įrengta stačiakampio plano Karališkoji aikštė ir parkas. Pastatyta Kongreso kolona Briuselyje (1859; archit. 2. Pulartas, 1817— 1879) ir impozantiški Teisingumo rūmai Gente (1846; archit. L. Rulantas, 1786— 1864). XIX a. I pusės A dailėje dominavo ist. tapybos ir portreto žanrai. Tapytojai 2. F»Navezas (1787—1869), L. Gale (1810—87), H. Leisas (1815—69), A. Vyrcas (1806—65) pavaizdavo praeities įvykius. XIX a. II pusėje dominavo buit. žanras ir peizažas. S. de Gru (1825—70), E. 2. Larmansas (1864— 1940) nutapė liaudies vargus vaizduojančių paveikslų, I. E. Bulanžė (1837— 1874), H. de Brakeleris (1840—88) — gimtojo krašto peizažų, T. van Reisel-bergė (1862—1926) — portretų. Daugelio šio laikotarpio belgų tapytojų kūrybai turėjo įtakos pranc. impresionistų tapyba. Skulpt. K. E. Menjė (1831—
1905) real. statulose, biustuose ir paminkluose pavaizdavo darbininkus, išreiškė jų rev. nuotaikas. XIX a. pab.— XX a. pr. A buvo moderno archit-ros ir dailės centras. Susitelkę į ,,XX” (1884—93) ir „Laisvosios estetikos” (1894—1913) grupuotes, architektai ir dailininkai kritikavo eklektiką, ieškojo originalių meno formų. Archit-roje pradėta plačiau vartoti naujas medžiagas (metalą, stiklą), pastatai puošti įmantriai vingiuotų linijų ir stilizuotų augalinių motyvų ornamentais. Briuselyje pastatyta gyv. namų (Taselio, 1893, van Etveldės, 1899, — abiejų archit. V. Hor-ta, 1861—1947), tapusių moderno architektūros pavyzdžiais. Buvo kuriami gyvenimo dramatizmą arba mistines nuotaikas reiškiantys simboliški stilizuotų formų dailės kūriniai (tapytojai F. Knop-fas, 1858—1921; Dž. Ensoras, 1860— 1949; grafikas 2. de Breikeris, 1870— 1945; skulpt. 2. Minė, 1866—1941). Po I pasaulinio karo archit-roje įsigalėjo konstruktyvizmas. Pastatyta tipinių gyvenviečių: netoli Briuselio — Selzatė (1923; archit. H. Hostė, g. 1881, L. van der Svalmenas, 1883—1929), Modernusis miestas (1927; architektas V. Buržua, 1897—1962). Pastatyta tipinių gyv. kompleksų: Antverpene — Kilio (1955, archit. R. Bramas, g. 1910, ir kt.), Lie-že — Plen de manevr (1956; archit. Š. Karljė, g. 1916, ir kt.). Konstruktyvizmo principai dominavo pram. bei visuomeninių pastatų statyboje. Architektai kūrė taisyklingų geometrinių formų statinius, vartojo gelžbetonį ir kitas naująsias statybines medžiagas. Konstruktyvizmo principai dominuoja ir dabartinėje A archit-roje. Po I pasaul. karo belgų dailėje įsigalėjo ekspresionizmas. Figūrinėse kompozicijose bei peizažuose deformuojamas piešinys, siekiama išreikšti gyvenimo dinamiką (K. Perme-kė, 1886—1956; G. de Smetas, 1877— 1943). Reikšmingiausias XX a. belgų grafikas ir tapytojas F. Mazerelis (1889—1972) stambiuose medžio raižinių cikluose, piešiniuose, paveiksluose pavaizdavo kapit. visuomenės prieštaravimus, darbo žmonių kovą. Po II pasaulinio karo belgų dailėje įsigalėjo įvairios modernizmo atmainos. MUZIKA. Flamandų ir valonų liaudies muzikai būdinga epinės dainos ir baladės; seniausios jų — normandiškosios (susiformavo X—XI a.). Ist. dainos turi satyros elementų. Vyrauja mažorinė dermė. Ritmikai būdingi prieštakčiai, mišrūs metrai. Belgų profesionaliosios muzikos raida susijusi su XV—XVI amžiaus f Nyderlandų muz. kultūra. XVII—XVIII a. gausiai kurta vargonų

muzika (A. Diurnonas, 1610—84; 2. B. Lejė, 1680—1730; 2. H. Fioko, 1703—41). Garsūs A kompozitoriai A. E. M. Gretri (1741—1813), F. 2. Gosekas (1734— 1829) ir S. Frankas (1822—90) kūrė Prancūzijoje. Po 1830 pradėjo formuo-• tis savarankiška A muzika, išryškėjo flamandų (Antverpeno m-la) ir valonų kryptys. Flamandų krypties kompozitorių P. Benua (1834—1901), J. Blokso (1851 — 1912), E. Tinelio (1854—1912) kūrybai būdinga flamandų folkloro, vok. muzikos įtaka; valonų krypties kompozitoriai O. Diuponas (1827—90), G. Hiu-berti (1843—1910), 2. Jongenas (1873— 1953) laikėsi pranc. muz. kultūros tradicijų. Įkurtos konservatorijos Lieže (1827), Briuselyje (1832), Cente (1833); pagarsėjo smuikininkai S. O. Berijo (1802—70), A. Vietanas (1820—81), E. Izaji (1858—1931), violončelistas F. Serve (1807—66). XX a. muzikai būdinga impresionizmas, įvairios avangardistinės kryptys. Svarb. kompozitoriai: 2. Absilis (1893—1974), F. Kine (1899— 1971), M. Potas (g. 1901), V. Leglė (g. 1915), A. Puseras (g. 1929). Atlikėjai: pianistas S. Askenazė (g. 1896), smuikininkas A. Griumjo (g. 1921), vargonininkas F. Petersas (g. 1903), dainininkė S. Danko (g. 1911). Muzikologai: F. 2. Fetišas (1784—1871), F. A. Gevartas (1828—1908), S. van der Borenas (1874— 1966). Veikia 5 operos teatrai, 5 konservatorijos, bažnytinės muzikos m-la. Rengiami karalienės Elžbietos pianistų ir smuikininkų konkursai Briuselyje (nuo 1937), vargonininkų konkursai Gente (nuo 1946), styginių kvartetų konkursai Lieže (nuo 1951).
CHOREOGRAFIJA. Jau XIV a. Flandrijoje ir Brabante rengiamuose trubadūrų, truverų, mimų vaidinimuose būta daug šokių. Šokių buvo ir aristokratijos karnavaluose, turnyruose, pantomimose. 1705 Briuselio teatre „Thėatre de la Monnaie” įkurta baleto trupė statė daugiausia prancūzų (2. B. Liuli, A. De-tušo) kompozitorių operas-baletus. Nuo XVIII a. statomi A kompozitorių baletai (baletmeisteriai užsieniečiai, daugiausia prancūzai, italai). Belgijoje gastroliavo užsienio šokėjai M. Taljoni, G. Vestris, F. Elsler. Po II pasaul. karo sudarytos baleto trupės Briuselio, Antverpeno, Monso, Liežo, Gento operos teatruose. 1961 Briuselyje pranc. baletmeisterisM. Bežaras (g. 1928) įkūrė 50 šokėjų trupę „XX amžiaus baletas”. Trupės svarbiausi pastatymai: ,,Odė džiaugsmui” (1964; pagal L. Bethoveno IX simfoniją), „Bahti” (1968; pagal indų muziką), „Nižinskis, dievo tarnas” (1971). Šokėjai: D. Sifnios (g. 1934), T. Bari. 1960 Briuselyje atidaryta baleto mokykla. TEATRAS. XIII—XV a. buvo vaidinama liturginės dramos lot. k., moralitė ir misterijos prancūzų ir flamandų kalbomis. XIV a. Flandrijoje atsirado literatūros ir teatro mėgėjų susivienijimų (vad. retorių kamerų), vaidinusių savo pačių sukurtas pjeses. 1650 Briuselyje pastatytas medinis teatras, kuriame vaidino užsienio trupės, 1700 įkurtas teatras ,,Thėatre de la Monnaie” (operos ir dramos trupės). XVIII a. A teatras laikėsi pranc. klasicizmo tradicijų. Po 1830 Įsigalėjo romantinė kryptis, susikūrė teatrų Antverpene (1853 Nac. teatras), Briuselyje (1864 Karališkasis flamandų teatras). XIX a. pab.—XX a. I pusėje teatrai pastatė Ė. Verharno (1855— 1916), M. Meterlinko (1862—1949), F. Kromelinko (1888—1970), M. Geldero-do (1898—1962) pjesių. Vok. okupacijos metais patriotinės tematikos vaidinimų surengė Pasipriešinimo teatras. Po II pasaul. karo pastatyta P. Vilemso (g. 1912), H. Henseno (g. 1917), H. Klauso (g. 1929), užsienio dramaturgų pjesių. Daugiausia teatrų (~20) veikia Briuselyje. Teatro darbuotojus rengia Briuselio karališkoji konservatorija ir Antverpeno karališkosios flamandų konservatorijos vaidybos m-la. KINAS. Pirmieji filmai sukurti 1908 (,,Delfto duktė”, ,,Didžiausia auka”). Iki II pasaul. karo daugiausia buvo statomi kronikiniai ir dokumentiniai (etnografiniai) filmai. Vėliau kūrėsi meninė kinematografija; pastatyta ekspresionistinis filmas ,,2uvėdros miršta uoste” (1956, rež. R. Keipersas, I. Michilsas, R. Verhavertas), psichologinė kino drama „Ar bijaisi vėjo?” (1959, rež. E. Dežele-nas). Nuo 1963 A kiną pradėjo finansuoti vyriausybė. Daugumai šio meto filmų būdinga rafinuotas psichologiz-mas, erotika, fantastiniai motyvai („Vyras skusta galva”, 1965, rež. A. Delvo; „Vienos aistros kronika”, 1972, rež. R. Verhavertas); sukurta keletas real. filmų („Borinažo vaikai”, 1960, rež. P. Me-jeris; „Mes dainuosim ketvirtadienį ir sekmadienį”, 1967, rež. L. Hoišas; „Namai, mieli namai”, 1972, rež. B. Lamis). Per metus sukuriama 5—7 filmai. Pav. L: S. Lilar, Soixante ans de thėatre belge. Brux., 1952; R. Genaille, La peinture en Bel-giąue de Rubens aux surrealistes, P., 1958; R. Wangermėe, La musique belge contempo-raine, Brux. 1959; Ch. Leirens, Belgian Mu-sic, N. Y., 1963.
LIETUVIAI
Prieš I pasaul. karą Belgijoje gyveno rev. emigranta-i literatai K. Jasiukaitis, J. Smalstys, J. Šepetys. Briuselio, Gento, Liežo ir Leveno un-tuose studijavo keliolika studentų iš Lietuvos. Levene 1909 įkurta d-ja „Lietuva”. Po II pasaul. karo Belgijoje atsirado — 2000 lietuvių, vok. okupantų išvežtų priverstiniams darbams ir pabėgėlių burž. nacionalistų. Jie daugiausia dirbo anglių kasyklose Liežo ir Limburgo rajonuose. 1947—52 ėjo liet. leidinys „Gimtoji šalis”. Daugumai lietuvių persikėlus į kt. šalis, 1954 buvo likę ~200.

Leave a Comment