Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pakrašty – netoli Papilio miestelio esančiame Gudelių sodžiuje. Palei pat jį vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėjy ir šilely. Naktigonių laužai, spiečiais į juodą nakties dangų lekiančios žerplėjančios kibirkštys, duslus supančiotų arklių šuoliavimas ir prunkštimas, drebulį varantys kaimo bernų pasakojimai apie velnius, raganas ir nutrūktgalviškas numirėlių išdaigas ilgam įsmigo į guvų berniuko protą. Vėliau su ironija poetas pastebėjo, kad vaikystėje “be galo mėgdavau gaisrus ir vaiduoklius”. Slėpiningą vasaros naktų vėsa, garsai ir spalvos ryškia gyja vėliau nusidriekė per visą K. Binkio lyriką. Net ir tada, kai jis kandžiai šaipėsi iš žydrųjų vaikystės svajonių ir savo švelnios gimtinės spalvomis alsuojančios poezijos, vasaros naktys jam žėravo kaip šviesus ir tolimas sapnas:
Dangus, debesis kairėn sušukavęs, Pro mėnesio žiūri monoklį. Glaudžias trobos krūvelėn kaip avys, Juda medžių aplink vaidinuokliai.
1908 m. rudenį Kazys Binkis jau Kaune. “Saulės” mokytojų kursuose jis išsiskiria iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. Jo mokytoju “Saulės” kursuose buvo įžymus pedagogas, vadovėlių autorius Juozas Damijonaitis, raginęs domėtis gimtąja kalba, rinkti tautosaką, bandyti jėgas literatūroje. Vasaros mėnesiais K. Binkis grįždavo į gimtąjį Gudelių sodžių. Vėl su kaimo bernais jodavo nakties ar vėsių žvaigždėtų naktų prieblandos valandomis, žvelgdamas į mėnulio sidabru užlietas rasotas laukų tolumas, poetas kūrė nuostabiai vaiskią savo jaunystės lyriką:
Naktis. Sidabriniais žaibais suraižytas, Šiaurėn debesys numaurojo… Dangaus vidurį apsistojo
Mėnulis ir linksmai sau ėmė šaipytis…Aplink visur tylu… Tik jeigu iš reto Nuo dangčio lašelis nukrinta Ar pempė lankoje surinka Per sapną, kai priešą netoli pamato…
Aštuoniolikmetis K. Binkis jau gerai valdo žodį, sklandžiai eiliuoja, jam nereikia, kaip kai kuriems XIX a. pabaigos eiliuotojams, norint surimuoti eilutę, kabinėti parazitinius žodžius, mėtyti skiemenis. K. Binkio frazė laki ir muzikali, nors poetas jau bando maironiškos intonacijos monumentalumui priešpastatyti šnekamosios kalbos žodyną ir ritmą. Jaunasis K. Binkis į lietuvių lyriką atnešė nežabotą jaunystės džiaugsmą, gyvybe ir jėga plazdantį entuziazmą, saulėtu pavasariu alsuojantį žodį. Žemės pabudimas jį džiugina taip natūraliai ir gaivališkai, tarsi pavasarį stebėtų pirmą kartą:
Taip gera, taip lengva, jauku ant krūtinės, Taip jaučia širdis tą pavasario gandą, Diegai pinavijų iš žemės jau lenda, – Pražys tuoj ir gėlės miškuos pirmutinės.
K. Binkis savo jaunystės lyrika ne tik praplėtė lietuviškojo lyrizmo horizontus, supoetino iš pažiūros pačius proziškiausius reiškinius, kaip “marguojanti banda žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų”, arba kaip “kelniūkštes ligi kelių vaikai atsiraitę suvirto valkoje į klykiančią krūvą”, bet ir patobulino lietuviškojo eilėraščio garsinę instrumentuotę, jo muzikinį skambesį. Mėlynumo ir žalumo bangos čia pulsuoja tarsi jūrų potvyniai ir atoslūgiai anksčiau neregėtų spalvų intensyvumu:
Vien tik mėlyna akyse! Žemėj, ore ir danguj Daugiau nieko nebmatysi, – Vien tik mėlyna akyse. Užsimerksi, pamatysi, Nusijuoksi… O paskui – Vien tik mėlyna akyse, Žemėj, ore ir danguj.
K. Binkis dosnia ranka pažėrė ligi tol niekieno nematytų negirdėtų dalykų, kaip: “miškų ilgesys”, “atsikvėpimai vėsumoje sapnų”, “laukimų sutemos”, “nežinios kalnai”, “šilkų plevenimas dūlančia šviesa” ir daugybę kitų. Jo dažų paletė nuostabiai įvairi. K. Binkio lyrikoje nėra abstrakcijų, miglotumo, dėl to ji stovi gana atokiai nuo anuomet plūstelėjusios į lietuvių lyriką simbolizmo bangos. Švelnūs, tapybiški su aiškiai pastebimais daiktų kontūrais eilėraščiai primena saulėtą, sklidiną džiaugsmo ir šviesos akvarelinę tapybą, kurioje viešpatauja ne liūdesys ir rezignacija, bet pasitikėjimas ir jėga.
K. Binkis jaunystės lyrikoje pirmiausia siekė muzikalumo, minties ir vaizdo paprastumo, kartu stengdamasis atnaujinti sustabarėjusį lietuvių poezijos žodyną, metaforų, hiperbolių, epitetų ir kitų gerokai apdėvėtų poetinių papuošalų išteklių. Jo jaunystės lyrika tarsi feniksas iš pelenų prisikelia su kiekviena nauja karta, su kiekvienu pavasariu. Kiekviena karta girdi amžinai jauną, nerimastingą, neišsenkama fantazija ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojantį poeto žodį. K. Binkis turėjo gerą muzikinę klausą, suprato ir mėgo muziką. Muzikos garsus jis bandė perkelti į poetinį lyrikos žodį. Kai kuriuose K. Binkio jaunystės eilėraščiuose – “Utų” cikle, “Gėlėse iš šieno”, “Dukružėlėje”, “Perskyrimo dainoje” ir kt. tiesiog per aliteracijų ir asonansų derinius girdime muziką. Vėliau K. Binkis šioje srityje žengė dar vieną žingsnį pirmyn, sukurdamas savo garsiąją “Augnelijų ariją”, kur dominuoja žodis ne kaip kalbinis tam tikras sąvokos raktas, bet kaip muzikinis elementas, garsų derinys. Kalba iš dalies egzistuoja tik kaip muzika. Prie prasminį krūvį turinčių sąvokų prišliejami beprasmiai žodžių junginiai, per kuriuos nuvilnija eilėraščio ritmas ir melodija:Mūsų žemė jauna dar. Bus ir pas Eldorado. Aldorijo adrijo ada.
Džiaugiams, jog vienas pražydęs atėjo. Daug dar ateis, atliūliuos mums pavėja, Kaip altra ridėlija rėja.
Vieni piktinosi ir smerkė, kiti žavėjosi, o poetai, kaip ir kiekvieną naujovę, puolė mėgdžioti, plagijuoti, perdirbinėti, tačiau retai kam tepavyko trumpame eilėraštyje sutelkti K. Binkio pasiektos žodžio magijos. Ne veltui E. Mieželaitis rašė: “Aš nežinau nieko gražesnio už šitą “Poetų maršo” priedainį, už “Augnelijų arijos” muziką, už “Vėjavaikio” išdaigas, už “Salem Aleikum” patosą. Tai užkerėti perlai. Sieki ranka ir niekada negali jų pasiekti. Delnas lieka tuščias. O širdis kupina jų šviesos”.
Vėliau, išjuokęs savo jaunystės lyriką, poetas ryžtingai ir be kompromisų gynė naująją “Keturių vėjų” aukštumą, prieš kaimiškąjį lyrizmą pastatydamas XX a. pabaisą – didžiulį miestą. Šilkasparnius debesėlius, plazdėjusius virš gėlėtų gimtojo kaimo laukų, virš šilelių ir lieknų, maironiškai ramią vienodą žvaigždynų šviesą pakeis kaleidoskopiškai judantys didmiesčio vaizdai. Poetas gudragalviškomis užuominomis šaipysis iš miesto svetimumo žmogaus prigimčiai, iš kaimo vaikui neįprastos jo gyvenimo dinamikos ir papročių. K. Binkis ėmėsi miesto tapybos su didžiuliu įniršiu ir aistra. Kampuotais, neišdailintais, kupinais aštrios ironijos potėpiais piešdamas didmiestį, iš išorės tvarkomą pagal prūsiškų kareivinių išmintį ir pedantizmą (“Vokiškasis pavasaris”), poetas mato jo vidinį prieštaringumą ir sujauktumą. Jam kone vienodai apgailėtinos ir žvėryno nelaisvėje bemiegančios beždžionės, liūtai ir gyvatės, ir šalia žvėryno savo viloje besirengiančios gulti aristokratės. Akivaizdus gyvačių ir aristokračių paralelinės priešpastatymas yra jokiu būdu ne atsitiktinis. Tai tolimas ankstyvojo egzistecializmo filosofų išvedžiojimų atgarsis, esą, vienodai visi čia esame nelaimingi, persekiojami nuolatinių stichinių nelaimių ir mirties baimės – ir turtuoliai, ir alkani skurdžiai. Kurdamas savąjį miesto modelį, K. Binkis pademonstravo neeilinę fantaziją, aštrų menininko žvilgsnį, originaliai eilėraštyje komponuojamų minties ir vaizdo blyksnių netikėtumą ir naujumą. Miestas priešiškas poeto prigimčiai, pasiilgusiai laukų platumos, paukščių, medžių šnaresio, vienatvės ir tylos. Bene ryškiausiai miesto kontrastai akcentuojami K. Donelaičio poetiką parodijuojančiame eilėraštyje “Donelaitiškas”:Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas. Ir žiurkėms, ir šeškams, pelėms ir širmuonėliams, Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams,
Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms. Ir tu, žmogaus niekings, išgerk, kiek tau priklauso, Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį. Žinok, jog sauso nieks neklauso, – Išgerk pavasario sulos Ir stok į vidurį.K. Binkis pirmasis mūsų poezijon įvedė spalvingus ir drąsius urbanizmo motyvus:
Gatvės iššiepė iškabas, Begėdiškai margas ir godžias. Trotuaruos pilvų barikados. Jaučio reikėtų čia iškalbos, Kad kas suprastų mano žodžius Sūkury bačkvežių kanonados.
Iš pateiktųjų K. Binkio keturvėjininkiškos poezijos pavyzdžių matome, kad poetinė nuotaika eilėraštyje kuriama ne įprastiniais poezijos atributais: mėnesienomis, ilgesiu, nukritusių lapų čežėjimu, tuščiomis alėjomis, rožių spalvomis ir kvapais bei kitomis pseudogrožybėmis, bet minios šurmuliu, bačkvežių kanonada, virtuvės bildesiu – pačiomis proziškiausiomis detalėmis. Siekdamas atnaujinti lietuvių lyrikos žodyną, K. Binkis ne tik įsiklausė į mugių alasą, bet griebėsi ir kanceliarizmų bei tarptautinių žodžių:
Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija. Žmoguj taip daug vidujinės potencijos, – Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijos Ir daryti su pragaru amžiną uniją.
1926 m. pradžioje skaitytojai išvydo antrąjį ir paskutinį K. Binkio eilėraščių rinkinį, kuris ligi šiol vadinamas epochiniu. Parodijuodamas senųjų religinių lietuviškų knygų žodyną, K. Binkis sukūrė originalų net savo knygos titulinį puslapį. “100 pavasarių arba pavasario linksmybės ir sielvartai ir kiti apdūmojimai šio meto laiko nuotaikai pritaikinti ir bent kiek naujoviškai parašyti per Kazimierą Binkį. Išduota kraštu Pranciškaus Stikliaus metuose 1926 Kaune.” Kai leidėjas pasiteiravo, kokią prasmę turi rinkinio pavadinimas, kai nė vienas eilėraštis tokios antraštės neturi, K. Binkis atsakė: – Agi va, žmonės sako: šimts pypkių, šimts velnių ar kalakutų, o mudu jiems dabar pasakysim šimts pavasarių.
Poetas A. Miškinis, artimai pažinojęs K. Binkį, mano, kad naujoje ekspresionistinėje poezijoje K. Binkis pasiekė aukštos kūrybinės įtampos, lietuvių poezijai dosniai pažerdamas naujų formų, neįprastai originalaus eiliavimo pasitelkdamas liaudies šnekamosios kalbos intonacijas ir žodyną. K. Binkis, žmogus ir menininkas, buvo labai impulsyvus ir gyvas. Jis niekada nesirengė ilsėtis tiek prie parašyto kūrinio, tiek prie pasiektų aukštumų. Jis labai gražiai atsiliepia apie nežinomus lietuvių liaudies poetus: “Amžių kelyje lietuvių tautą lydėjo tūkstančiai poetų, kurių vardai nuėjo amžinybėn drauge su jų amžininkais. Niekas nešvenčia jų sukaktuvių, niekas nepuošia jų kapų gėlėmis. Tačiau jų dvasios turtais gyvena tauta iki šiandien. Subtiliausius žmogaus sielos išgyvenimus jie apvilko dainų formą, gyvenimo potyrius ir protavimo pažibas jie suglaudė į trumpą, lakią patarlę ar priežodį, o žmogaus buitį, jo santykius su aplinkuma jie stengėsi atvaizduoti pasakoje. Lyg margaspalvėmis gėlių girliandomis jie išpynė lietuvių kalbą metaforomis, metonimijomis, hiperbolėmis, palyginimais – visų rūšių tropais ir figūromis, lyg tai būtų ne paprastų žmonių kasdieninė kalba, lyg dievai Olimpe būtų ją kalbėję”. Šie žodžiai taip pat labai puikiai atspindi ir jo kūrybą. Guvi menininko orientacija, sklandus ir teatrališkai išraiškingas pasakojimas, nepaprastai turtingas žodynas, sąmojis ir originalumas pelnė K. Binkiui nepakartojimą improvizatoriaus šlovę. Gaila, kad iš tų niekieno neužrašytų improvizacijų mus pasiekė tik apgailėtini trupiniai. K. Binkis, kaip reta kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos mirties nerealizavo. Jo kūrybinis palikimas stebina ne poemų gausumu ir solidžia lyrikos rinkinių apimtimi, bet retam lietuvių poetui būdingu spalvingumu ir įvarumu, jis žėri nepakartojamu formų įvairumu, atspindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti, pastoviai veržtis į naujas platumas, ieškant vis naujų ir naujų meninių vertybių. Dėl to tiek poezijoje, tiek publicistikoje, tiek vaikų literatūroje, tiek dramaturgijoje K. Binkis paliko nesenstančių poetinių vertybių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvoks savaip. E. Mieželaičiui K. Binkis – “poezijos burtininkas, žinojęs nemaža magiškų poetinės alchemijos paslapčių”, taręs mūsų lyrikoje kokybiškai naują žodį.Naudota literatūra:
V. Kuzmickas “Kazys Binkis – gyvenimo ir kūrybos apibraiža”V. Kubilius “XX amžiaus lietuvių poetai”