Jurginės
Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais.Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Lietuvoje šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo globėju, todėl Jurginių dieną švenčia ir kariškiai, jaunimo organizacijos.Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems.Įprasta Jurginių dieną nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui.Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad Tauragės apylinkėse per Jurgines jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Čia iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktų dvasių.Kaip ir per Velykas, Jurginių dieną populiarus supimasis sūpynėse.Jurginių rytą gyvuliai pagal tradiciją į ganyklas turėtų būti išgenami pirmą kartą ir atlikus atitinkamas apeigas, o piemenys apdovanojami baltais ir margais kiaušiniais – tai turi lemti gerą ganiavą.Tą dieną seniau daug kur vykdavo gyvulių prekymečiai, mugės, o jas palydėdavo jaunimo rengiami pasilinksminimai.Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiama įvairius kitus žaidimus.
Šeimininkės įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jurginių dieną.Yra išlikę daug senų Jurginių dainų, šokių.Per Jorę sodinami medeliai ir garbinama augmenija.Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas. Sėdamos jas, merginos turėtų dainuoti rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui skirtą dainą.Protėviai Jurginių dieną aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui Pergubriui.Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi.Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. Po to, paėmę tą kepaliuką, šeimininkas ar šeimininkė eina parugėn ir apeina rugių lauką. Sugrįžę namo ir pasakę „Vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“ jie sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams.Kai kuriose Lietuvos vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus.Per Jurgines klausomasi žemės šnekos. Atseit, pridėk ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.Jurginės – pavasario sutiktuvės. Žinoma, kad seniau jo sutikti Jurginių dieną į girią išskubėdavo merginos. Iš ten jos grįždavo lyg nuotakos baltais rūbais pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios. Jų sulaukus kaimas pradėdavo linksmintis.