Erkės ir jų platinamos ligos

ERKĖS

Erkės, tai voragyvių klasės nariuotakojų būrys. Jų yra daugiau kaip 20 000 rūšių. Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 1 000 rūšių.
Erkės kūnas yra iki 5 mm ilgio, nenariuotas. Suaugusios erkės turi 4 poras kojų. Jų kūne galima atskirti galvutę, sudarytą iš žandikaukių ir kojų čiuopiklių, galvakrūtinę ir pilvelį. Jos taip pat turi cheliceras, pedipalpus kaip ir vorai.

Vienos rūšys gyvena dirvose ir minta puvėsiais, kitos yra plėšrios, minta kitomis erkėmis. Tarp jų yra parazitinių rūšių. Prikibusių jų galima pamatyti mėšlavabalių kūno apačioje, ant kamanių, žirgelių, musių irr kitų vabzdžių. Nemažai yra augalų kenkėjų.
Miške pavojingiausios yra kraujasiurbės erkės. Jų randama drėgnose krūmuotose vietos, miško pievelėse. Šios erkės, prisisiurbusios kokio nors gyvūno kraujo, padidėja iki pupos dydžio. Po 10 – 15 dienų nukrinta žemėn ir sudeda apie 17 000 kiaušinių. Iš jų išsiritusios lervos prikimba prie driežų, paukščių, smulkių graužikų. Po 2 mėnesių neriasi ir prisikabina jau prie stambesnių žinduolių. Dar po dviejų mėnesių nukritusios vėl neriasi ir virsta jau suaugusiomis erkėmis, kurios prisisiurbia prie gyvulio ar žmogaus.
Žalingos erkės, parazituojančios naminiuose gyvūnuose. Kai kurios jųų įsisiurbia ir į žmogų. Tai šuninė erkė, gyvenanti visoje Europoje, Kryme ir Kaukaze, bei taiginė erkė, aptinkama visos Eurazijos pietiniuose miškuose. Ji patenka ant daugelio stuburinių ir žmogaus, norėdama prisiurbti kraujo. Taiginė erkė yra pagrindinė erkinio encefalito sukėlėjo nešiotoja. Gamtoje ši

ių ligų sukėlėjų yra įvairių laukinių kanopinių gyvūnų kūne, tačiau gyvūnai neserga.

ERKĖS AUGIMO BEI VYSTYMOSI ETAPAI

Suaugusios šios erkės maitinasi ir poruojasi parazituodamos baltauodegius elnius. Rudenį patelės žemėje padeda kiaušinėlius, pavasarį iš jų išsirita lervos. Šios dažniausiai minta baltakojų žiurkėnų audiniais. Jeigu žiurkėnas yra apsikrėtęs Borrelia burgdorfei bakterijomis arba erkinio encefalito virusu, jomis užsikrečia ir lerva. Užaugusi lerva žiemoja, o kitą pavasarį virsta nimfa, kuri atsitiktinai gali įsisiurbti ir žmogui. Įsisiurbus erkei, bakterijos gali patekti į žmogaus organizmą, ir toks žmogus gali susirgti Laimo liga ar erkinio encefalitu. Užaugusios nimfos virsta suaugėliais, ir ciklas prasideda iš naujo.

ERKIŲ RŪŠYS

Šuninė erkė (Ixodes ricinus) ir taiginė erkė (Ixodes persulcatus) – perneša encefalito virusą; niežinė erkė (Sarcoptes scabiei) – parazituoja žmogų odoje išgrauždama takus; folikulinė erkė (Demodex fooliculorum) – parazituoja žmonių blakstienų ir kitų plaukų riebalinėse liaukutėse; miltinė erkė (Tyroglyphus farinae) – sugadina maisto produktus.

ERKIŲ SUKELIAMOS LIGOS IR JŲ GYDYMO BŪDAI

Per pastaruosius kelerius metus didelis visuomenės dėmesys skiriamas erkių perduodamoms ligoms. Ši problema taip sureikšminta, jog kai kurie žmonės net vengia grybauti, uogauti ar iš viso pabūti miške. Taip nutinka nežinant, kad ir erkinio encefalito, ir Laimo ligos galima nesunkiai išvengti net ir dažnai bei ilgai būnant miške. Svarbu tik žinoti veiksmingas šių ligų profilaktikos priemones ir prireikus jomis pa

asinaudoti. Tad kaip elgtis, kad miško baimė neverstų atsisakyti miške patiriamo džiaugsmo ir pasisemti sveikatos.
Erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė. Pušynuose taip pat randamos šios erkės, bet čia jų gausa mažesnė. Alkana erkė paprastai tyko ant augalų (nepakildama nuo žemės aukščiau 1-1,5 metro) laukdama tinkamos aukos. Aktyvioje pozoje erkė iškelia į viršų pirmą porą kojų, kurių letenėlėse yra jutimo receptoriai, reaguojantys į šilumą. Šio ir kitų sugebėjimų pagalba, erkė gali judėti link aukos. Prieš pradėdama siurbti kraują, erkė suvilgo žaizdelę savo seilėmis. Seilėse yra nuskausminančių, kraujo krešėjimą stabdančių bei cementinį kamštį formuojančių medžiagų. Dėka tokių savybių, ji netrukdoma gali maitintis jai reikiamą laiką: žmogus įsisiurbimo nejaučia, atsitiktiniu judesiu erkės nepašalins, nes ji stipriai įsitvirtinusi odoje.
Kasmet Lietuvoje šimtai žmonių suserga erkiniu encefalitu, 64,4 proc. jų visam gyvenimui palieka ligos pasekmės (paralyžiai, psichikos ar miego sutrikimas, lytinė impotencija ir kt.), pasitaiko ir mirčių.
Jei žmogus neskiepytas nuo erkinio encefalito, vienintelė galimybė apsisaugoti nuo ligos ja apsikrėtus – kuo anksčiau suleisti specifinio imunoglobulino. Norint sužinoti, ar prisisiurbusi erkė yra Laimo ligos užkrato šaltinis, būtina ją ištirti gyvą (atsakymas gaunamas per kelias valandas). Ištraukti erkę reikia specialiomis replytėmis. Jų galima įsigyti ir vaistinėse, gamtos, medžioklės ir žūklės parduotuvėse. Bandant iš
štraukti erkę kitomis priemonėmis, ji dažniausiai nutrūksta ir tada jos ištirti nebegalima.
Patikimiausia profilaktinė priemonė, ilgą laiką apdraudžianti nuo susirgimo erkiniu encefalitu, yra aktyvi imunizacija, t. y. skiepijimas specialia vakcina, kuri pagaminta iš inaktyvuoto šios ligos sukėlėjo – viruso. Suleidus du kartus šios vakcinos, pasigaminę specifiniai antikūnai tuoj pat neutralizuoja gyvą virusą, patekusį į organizmą erkei prisisiurbus. Toks vakcinavimas užtikrina apsaugą nuo ligos vieneriems metams. O, jeigu po metų bus suleista dar viena skiepų dozė, patikimas imunitetas bus pratęstas dar 3–5 metams.
Imunoglobulino būtina suleisti kuo anksčiau ir ne vėliau kaip po 3 parų erkei prisisiurbus. Tačiau reikia atminti, jog tokia imunoglobulino injekcija apsaugo nuo ligos apsikrėtus erkiniu encefalitu vieną mėnesį. Jei po mėnesio vėl įkąs erkė – potenciali viruso nešiotoja, iš naujo reikės leisti šio sąlyginai brangaus preparato. Prieš numatant dažnai ar ilgai lankytis miške (pvz., išvykstant turistinėn kelionėn į kalnus, prieš uogavimo, grybavimo ar medžioklės sezoną ir pan.) neskiepytas žmogus gali skubiai įgyti imunitetą nuo erkinio encefalito: tereikia susileisti specifinio nuo erkinio encefalito imunoglobulino, turinčio antikūnų, neutralizuojančių patekusį į organizmą ligos užkratą (virusą). Tačiau ir tokiu atveju patikima sauga nuo ligos ja užsikrėtus tetruks vieną mėnesį. Erkinis encefalitas prasideda ūmai, audringai – aukšta temperatūra, dideliais galvos skausmais, miego sutrikimu ir kt.
Kita reali grėsmė prisisiurbus erkei – susirgti La
aimo liga. Erkiniu encefalitu Lietuvoje kasmet suserga šimtai žmonių, o Laimo liga susirgusieji skaičiuojami keturženkliais skaičiais. Esama nuomonės, kad susirgti Laimo liga nėra didelė bėda, nes nuo jos lengvai išgydoma. Tačiau tai tik dalis tiesos. Nuo Laimo ligos iš tikrųjų išgydoma per 2–3 savaites, bet tik tuo atveju, jei liga pradedama gydyti iš pat jos pradžios. Tačiau liga yra labai klastinga, lėtinė, todėl jos pradžia dažnai nepastebima. O pavėluotas gydymas jau būna labai brangus ir jo efektyvumas abejotinas.
Susirgus Laimo liga jokių kitų reiškinių iš pradžių gali ir nebūti išskyrus odoje atsiradusią raudonę. Pastaroji po savaitės kitos savaime pranyksta, o po kelių savaičių ar mėnesių jau pradeda reikštis įvairūs sunkūs negalavimai.
Ne kiekvienu Laimo ligos užsikrėtimo atveju erkės prisisiurbimo vietoje atsiranda raudonė. Be to, koks trečdalis šia liga susirgusiųjų teigia nepastebėję erkės prisisiurbimo. Iš pradžių nepastebėta Laimo liga lėtai progresuodama trunka metų metus ir neretai baigiasi sunkiu invalidumu.
Skiepų nuo Laimo ligos dar neišrasta, nėra ir specifinio imunoglobulino, kuris apsaugotų nuo šios ligos, ja užsikrėtus. Todėl pagrindinė priemonė nuo ligos yra akylus savęs stebėjimas. Būnant ar pabuvus miške būtina apžiūrėti savo kūną ir pašalinti rastą erkę, o pamačius raudonę (kuri gali atsirasti po kelių dienų, savaičių ar mėnesių) nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Taigi apsaugoti save nuo susirgimo erkiniu encefalitu ar Laimo liga visiškai įmanoma net ir nevengiant miško. Tokią apsaugą nuo ligos, kaip minėta, galima užtikrinti ne tiktai jau prisisiurbus erkei, bet ir prieš susiduriant su ja. Beje, ne visos erkės yra užsikrėtusios minėtais sukėlėjais

SERGAMUMAS ERKIŲ PLATINAMOMIS LIGOMIS LIETUVOJE

Nuo 1992 metų erkiniu encefalitu ir Laimo liga suserga vis daugiau žmonių. 1998 metais erkiniu encefalitu susirgo 548, Laimo liga – 1498 Lietuvos gyventojai.
Daugiausia sergančiųjų užregistruota Kauno mieste ir rajone (erkiniu encefalitu susirgo 79 miesto ir 22 rajono gyventojai, Laimo liga – atitinkamai 480 ir 61). Gana daug susirgo Šiaulių ir Panevėžio apskrityse ir Kazlų Rūdos savivaldybėje gyventojų.

IŠVADOS

Kadangi erkės užkrėstos erkiniu encefalitu ar Laimo liga paplitusios židiniais, o ne ištisai, židinius galima apriboti įspėjamaisiais ženklais. Grėsmingų židinių teritorijos turėtų būti žinomos miškų urėdijoje ir visuomenės sveikatos centre. Į šią veiklą gali būti įtraukti moksleiviai, biologų būrelis. Tokiu būdu gali būti efektyviai sumažintas erkinio encefalito ar Laimo ligos plitimas, nes be abejonės kiekvienas uogautojas ir grybautojas ar šiaip mišku vaikščiojantis žmogus prieš kirsdamas įspėjamojo ženklo zoną, susimąstys: ar jis yra pasiskiepijęs, ar verta nepasiskiepijus įeiti į grėsmingą zona.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Medicinos enciklopedija. T. 1, 2. Vilnius, 1993.
2. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T.3. Vilnius, 1978.
3. Biologijos vadovas. Vilnius.
4. Internetas

Leave a Comment