Simboliai Maironio eilėraščiuose

Jau niekas Tavęs taip giliai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tik tai dėl tavęs, numylėta?
Maironis

Įvadas

Simbolis (gr. symbolon – sutartinis ženklas) yra daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį, pavyzdžiui: rytas – gyvenimo pradžios, džiugios vilties, naktis – mirties, ledas – nelaisvės simboliai.
Simbolizmas kaip meninė kryptis paradėjo reikštis apie 1885m., kaip reakcija prie natūralizmo ir impresionizmo. Simbolizmui mene pradžią davė XIX a. antrojoje pusėje Anglijoje susikūrusi menininkų prerafaelitų grupė, kuri siužetų savo kūrybai ieškojo viduramžių legendose ir poezijoje.
Lietuvių lyyrika nemaža simbolių perėmė iš liaudies dainų (saulelė – motulė, lelijėlė – mergelė, dobilėlis – bernelis), netruko sukaupti tradiciniais tapusių literatūrinių simbolių atsargas (audra – pavojus, grandinės – priespauda). Tai daugiausia vienareikšmiai simboliai. Ilgainiui lietuvių eilėraščio simbolika plėtėsi, individualėjo. Atskirų įvaizdžių prasmė darėsi daugiareikšmė, iki galo nenuspėjama, neišaiškinama.

Maironis
XIX a. pabaigoje. ir XX a. pradžioje pasaulyje gyveno daug rašytojų, kūrėjų, poetų simbolistų. Ne išimtis iš jų ir Maironis -(šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Jis gimė 1862m. Paasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje.
Būtent šių dviejų amžių sandūroje sutvisko nauja šviesa, nušvietusi kiekvieno lietuvio gyvenimo tikslą, sujaukusi pasyvų mąstymą, sudrumstusi giliausias pasąmonės erdves, sukėlusi praeities didybės ir nuoskaudų akimirkas, privertusi “atsimerkti” ir žvelgti ne vien į praeitį, bet ir

r į ateitį. Tai – Maironis – daugelio lyrikos formų kūrėjas ir pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kuriuo naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija. Jis sukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių, satyrų mūsų literatūroje irgi turinčių klasikinio pavyzdžio vertę.
Maironio kūryboje atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba. „Pavasario balsai“ pirmą kartą išleisti 1895m. Šioje knygoje galime rasti labai daug eilėraščių, kuriuose būtent ir atsispindi buitis, tėvynės meilės jausmai. Manoma, kad Maironio eilėraščiuose paprasti daiktiški žodžiai įgyja simbolių reikšmę.

Žvaigždė

Perskaitęs Maironio eilėraštį „Taip niekas tavęs nemylės“, vienoje iš strofų užkliuvo žodis žvaigždė. Iškart pagalvojau, kad tai galėtų kažką reikšti, o ne vien būti paprastau žodžiu eiilėraščio strofoje. Žvaigždė – vienas iš daugelio lietuvių liaudies simbolių. Mano nuomone, žvaigždė galėtų simbolizuoti akis:
Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių!
Kieksyk, kaip Žvaigždė sidabrinė,
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!
(„Taip niekas tavęs nemylės“)

Naktis

Žodis naktis šiame rinkinyje yra retas, tačiau ir jis turi savo simboliką, turi savo reikšmę. Naktis čia – blogis:
Antai Pažvelk! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais, tamsiais kaip dūmais,
Dengia!.. Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pramokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mū

ūsų tėvynei?
(„Vilnius“)

Žinoma, naktis gali simbolizuoti ir paros metą.

Širdis
Maironis parašė nemaža eilėraščių, kuriuose gana dažnai naudojamas žodis krūtinė, reiškia viltį, nepasidavimą, kovą: „Gerklės mums džiūvo,bet krūtinės garavo, nešalo”, „Ir tada vien tiktai, kai sušvilpia žaibai, galiu krūtine atsigauti.”
Širdis, žinoma, gali simbolizuoti ir skausmą: „Taip niekas tavęs nemylės“ Taip pat, mano nuomone, širdis galėtų simbolizuoti meilę, pažadintą svajonę, idealo ir grožio troškimą ir panašiai:
Veltui, nugręžęs akis atgali,
Tarp atminimų ieškai ramumo,
Nieks nuraminti tavęs negali
Nei išmatuoti širdies gilumo.
(„Sunku gyventi“)

Aušra
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota – sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!
(„Išnyksiu kaip dūmas“)

Aušra – paros metas. Kai aušta rytas, viskas kas buvo ar vyko praeity, prasideda iš naujo. Tai tarsi naujos eros, naujo gyvenimo pradžia. Išaušus rytui visi tampa kitokie: pasikeičia gamta, žvėrys, žmonės.
Mano nuomone, šioje strofoje aušra reiškia kažką naujo. Tas kažkas, tai tas, kas atsiranda ar vyksta patekėjus saulei. Gal vienu metu mes esame kartu, bet gal išaušus mūsų jau nebebus! Taigi, aušra galėtų simbolizuoti kažkieno pabaiga ir, žinoma, kažko pradžia!
Viltis
Perskaičius Maironio eilėraščių rinkinį „Pavasario Balsai“, pastebėjau tik keletą eilėraščių su simboliu viltis. Taigi, nutariau pabandyti paaiškinti Maironio eilėraščio „Viltis“ vieną iš strofų.
Sunku mums būtų be vilties
Be jos skausme kas nuramintų
Kas duotų širdžiai tiek ugnies
Kas ištvermę varge gamintų?
(„Viltis“)

Jei žm

mogus gyvenime neturėtų vilties, tai gyvenimas būtų tiesiog beprasmis. Neturėti vilties, tai tas pats kaip nesvajoti. Pavyzdžiui, jei žmogui atsitinka kas nors blogo, tai jis tikisi, kad viskas bus gerai, na, jei ne iškart, tai vėliau tikrai.
Šioje strofoje viltis galėtų simbolizuoti tikėjimą.

Išvados

Puikiai žinau, kad Maironis didelė, šakota asmenybė. Žinau, kad jo įnašas į lietuvių literatūrą yra milžiniškas. Maironis – nelyginant kalnagūbris tarp senesnės ir naujųjų laikų poezijos. Poetas daug padarė, kad poezija jaudintų, uždegtų, keltų žmogų. Kad poezija pagaliau gautų teisę vadintis savo tikruoju vardu – poezija. Bet nepaisant kelių šių išvardintų jo nuopelnų, jis man tiesą sakant, tikrai nėra „prie širdies“. Tegu nesupyksta Maironio pasiekėjai ir mielieji jo poezijos skaitytojai, bet tokia jau mano nuomonė.
Yra daug žmonių, kurių širdyse maironiška ugnelė visada ruseno, rusena ir rusens. Maironis savo darbais rašo ne tik savo gyvenimo knygą, bet ir mūsų tautos istoriją!!! Maironis – neatsiejama asmenybė nuo lietuvių literatūros istorijos.

Vilniaus Karoliniškių gimnazija

Parengė: Audrius Bukavickis 3h.

Vilnius 2004

Leave a Comment