Įvadas
Elgesio sutrikimai vaikystėje ir paauglystėje
Panašiai kaip nerimas ir depresija, vaikams dažnai diagnozuojami ir elgesio sutrikimai. Jie būdingesni berniukams (16 proc. berniukų ir apie 1-2 proc. mergaičių). Skirtingas yra mergaičių ir berniukų elgesys: berniukai dažniau mušasi, vagia ir pažeidinėja taisykles, o mergaitės dažniau meluoja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais, praleidinėja pamokas, dykinėja ar parsidavinėja. Elgesio sutrikimai yra kategorija, turinti neaiškias priežastis ir sunkiai apibrėžiamas ribas.
Dažnai jie susiję su daugybe kitų vaiko, jo šeimos ir visuomenės problemų.
Elgesio sutrikimai – tai pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus bei iššaukiantis elgesys.
Kas sąlygoja elgesio sutrikimus? Genetinės priežastys; Temperamentas; Nėštumo patologija, gimdymo trauma; Vaikystėje ir paauglystėje persirgtos ligos, patirtos smegenų traumos; Tėvų ligos: nuotaikos sutrikimai, šizofrenija, narkomanija, alkoholizmas, antisocialus asmenybės sutrikimas. Psichosocialinės priežastys: tėvų auklėjimo stilius, tėvų konfliktai, prievarta šeimoje ir pan. Elgesio sutrikimus gali sąlygoti ir kiti vaiko psichikos sutrikimai: nuotaikų sutrikimai, šizofrenija ir kitos psichozės, hiperkineziniai, raidos sutrikimai.
Kokios yra elgesio sutrikimų rūšys?Skiriamos dvi vaikų elgesio sutrikimų formos: prasidedantis vaikystėje; prasidedantis paauglystėje.
Jei sutrikimas prasideda vaikystėje, vaikui, dažniausiai berniukui, sutrikimo simptomai pasireiškia iki 10 metų ir po to kartojasi jam augant. Šiems vaikams suaugus dažniau išsivysto asocialios asmenybės sutrikimas. kai elgesio sutrikimas prasideda paauglystėje, jis paprastai būna švelnesnis ir iki 10 metų visai nepasireiškia. Šiuo atveju paplitimas tarp mergaičių ir berniukų beveik nesiskiria. Santykiai su bendraamžiais būna pakenčiami ir sutrikimas rečiau progresuoja suaugus. Jų elgesys nepriimtinas dažniausiai būna tik tada, kai aplinkiniai juos stebi.
Elgesio sutrikimas nustatomas, kai vaikas ar paauglys pakartotinai pažeidžia kitų teises arba jo amžiaus vaikams suvokiamas socialines normas; jo elgesys trukdo socialinei ar akademinei veiklai.
Kuo pasireiškia elgesio sutrikimai?Sutrikimas pasireiškia: agresyviu elgesiu su žmonėmis ir gyvūnais: mušimusi, žiaurumu, polinkiu peštynėms, vertimu kitą žmogų užsiiminėti seksualiniais veiksmai ir pan.; nuosavybės gadinimu, tyčia norint pakenkti, padaryti žalą; apgavystėmis ar vagystėmis; taisyklių pažeidimais: bėgimais iš pamokų, negrįžimais namo naktimis, tėvų draudimų nepaisymu, neklusnumu, prieštaravimais.
Vaikų išorinis grubumas dažniausiai slepia žemą savęs vertinimą. Tokie vaikai paprastai yra vieniši, draugauja su daug už save jaunesniais arba vyresniais vaikais, dažnai tampa nusikalstamų grupuočių nariais. Jų intelektas dažniausiai būna normalus, bet mokosi jie blogai, linkę atstumti jiems siūlomą pagalbą. Palaipsniui gali formuotis antrinės komplikacijos: žemas savęs vertinimas, prislėgta nuotaika, nerimas, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis.
Kaip padėti?Kadangi elgesio sutrikimai yra dažnai susiję su daugeliu kitų problemų, norint padėti, tenka atsižvelgti vaiko, jo šeimos ir aplinkos ypatumus. Būtina kompleksinė pagalba, apimanti individualiąją, grupinę psichoterapiją, medikamentinį gydymą, šeimos terapiją, mokymosi ir santykių su bendraamžiais korekcija.
Individuali ir grupinė psichoterapijaGrupėse ar taikant individualią terapiją, vaikai mokomi spręsti problemas, ugdomi jo socialiniai įgūdžiai. Individualios terapijos metu paauglys mokomas pastebėti problemas, jas spręsti priimtinais būdais, taip pat įvertinti elgesio pasekmes bet tvarkytis su stresą keliančiomis situacijomis.
Medikamentinis gydymasElgesio sutrikimas dažnai būna įtakojamas kitų psichikos sutrikimų. Tada gydymui skiriami vaistai. Šeimos konsultavimas
Šeimos terapijos metu bandoma koreguoti tėvų-vaikų santykius. Didžiausias dėmesys skiriamas tiesioginiam tėvų mokymui, kaip jiems elgtis, kaip skatinti gerą vaikų elgesį.
Mokymosi ir santykių su bendraamžiais korekcijaMokykloje gali būti organizuojamos socialinių įgūdžių ugdymo grupės ar sudaromos specialios mokymosi programos, kad jiems geriau sektųsi mokytis. Labai svarbi yra organizatoriaus asmenybė, įsitraukimas, nes tai padeda spręsti vaiko identifikacijos problemas.
Visuomeninės organizacijos taip pat gali būti gera parama vaikui su elgesio sutrikimu.
Hiperkinezinis elgesio sutrikimas
Vaikai skiriasi pagal savo įgimtą temperamentą: vieni būna ramūs ir nedrąsūs, kiti – judrūs ir smalsūs. Tačiau labai judrus, impulsyvus, nevaldomas elgesys ir dėmesio trūkumas gali būti psichikos sutrikimas, kurio nustatymui būtinas klinikinis įvertinimas. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje išskirta hiperkinezinių sutrikimų grupė, kurią sudaro aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, hiperkinezinis elgesio sutrikimas, kiti hiperkineziniai sutrikimai.
Hiperkinezinis elgesio sutrikimas – tai ankstyvoje vaikystėje prasidėjęs sutrikimas, pasireiškiantis ypatingai judriu, blogai moduliuojamu elgesiu, persipinančiu su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatine sugebėjimo atlikti užduotis stoka. Šie bruožai ilgalaikiai ir būdingi įvairioms situacijoms.
Kas gali sukelti šį sutrikimą? Temperamentas; Genetinės priežastys; Nėštumo komplikacijos ir gimdymo traumos; Galvos smegenų traumos; Apsinuodijimas švinu; Psichosocialiniai faktoriai; Kai kurių maisto produktų netoleravimas (pvz.: pieno, šokolado…); Neurocheminiai faktoriai.
Kuo pasireiškia hiperkinezinis elgesio sutrikimas?Hiperkineziniu sutrikimu berniukai serga keturis kartus dažniau nei mergaitės.Pagrindiniai diagnostikos kriterijai yra sutrikęs dėmesys ir hiperaktyvumas. Sutrikęs dėmesys pasireiškia tuo, kad dažnai nutraukiamas neužbaigtas darbas. Vaikai sugeba išlaikyti sukauptą dėmesį palyginti trumpą laiką, todėl jie dažnai kaitalioja veiklą, lyg prarastų susidomėjimą viena užduotimi ir susidomėtų kita. Nors labai nori naujų žaislų, jie nežaidžia su jais, greitai juos numeta, sulaužo, pamiršta. Mokykloje šiems vaikams sunku susikaupti pamokose: bet koks garsas tuoj pat atitraukia jų dėmesį. Tokie vaikai vadinami išsiblaškiusiais. Dėl dėmesio trūkumo jiems žymiai sunkiau mokytis. Per didelis aktyvumas suprantamas kaip labai judrus, impulsyvus, nerimastingas elgesys, labiausiai pastebimas per pamokas, valgant arba kai reikia ramiai laukti. Hiperaktyvumas sąlygoja ir impulsyvumą, savikontrolės trūkumą – vaikai iš karto daro tai, kas ateina į galvą, negalvodami apie pasekmes, todėl jiems dažniau pasitaiko traumos, nelaimingi atsitikimai.
Elgesio problemos paprastai prasideda apie šeštus gyvenimo metus ir tęsiasi ilgai. Vaikai nepaiso socialinio elgesio taisyklių, pavojingose situacijose elgiasi pernelyg drąsiai, bendraudami su aplinkiniais, būna ypač įkyrūs, neturi reikiamo slopinimo socialiniuose santykiuose. Jiems dažnai sutrinka pažinimo procesai, stebimi neįprasti judesių bei kalbos, raidos sutrikimai (peraugimas, mokymosi sutrikimai). Dėl elgesio ypatybių hiperaktyvūs vaikai yra nuolat kritikuojami mokytojų ir tėvų, atstumiami bendraamžių. Dėl to nuolat patirdami įtampą ir stresą, jie visas savo nesėkmes linkę susieti su savo vidinėmis savybėmis. Dėl šių priežasčių labai greitai tokiems vaikams susiformuoja antrinės komplikacijos: neigiamas savęs vertinimas, išmoktas bejėgiškumas, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis, savižudiškas elgesys.
Kaip galima būtų padėti?Nustačius hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo lygį bei įvertinus gretutines problemas, parenkamas adekvatus gydymas. Lengvesniais atvejais užtenka paaiškinti tėvams, vaikui ir mokytojams, kad hiperkinezinis elgesys nėra vaiko kaltė, todėl šeima ir pedagogai turėtų kantriai ir geranoriškai bendradarbiauti. Sudėtingesniais atvejais reikalinga elgesio terapija, šeimos terapija, kuomet su psichoterapeuto ar socialinio darbuotojo pagalba, stengiamasi keisti vaiko elgesį ir šeimos bendravimo stilių.
Nuotaikos sutrikimai
Nuotaikos sutrikimai – tai vieni iš dažniausiai pasitaikančių vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų, pasireiškiantys ilgalaikiais emocinės pusiausvyros praradimais – depresija, manija ar bipoliniu afektiniu sutrikimu. Kad paauglių depresija yra svarbi problema, rodo ir tai, jog savižudybės antrąjį gyvenimo dešimtmetį yra viena dažniausių paauglių mirties priežasčių. Plačiau pateikiame depresijos ir bipolinio afektinio sutrikimo aprašymus.
Kas sukelia nuotaikos sutrikimus?Vaikų ir paauglių, kaip ir suaugusiųjų, nuotaikos sutrikimų priežastys nėra visiškai aiškios. Sukurta nemažai hipotezių, bandančių išaiškinti jų kilmę:
Paveldimumas. 60 proc. vaikų, kuriems diagnozuota depresija, šeimose yra sergančiųjų nuotaikos sutrikimais. Yra duomenų apie genetinį faktorių – trumpąjį XI chromosomos petį – galintį nulemti žmogaus polinkį sirgti depresija. Ypač reikšmingi genetiniai faktoriai bipolinio afektinio sutrikimo vystymuisi. Šis sutrikimas gali būti perduodamas iš kartos į kartą ir pasireikšti skirtingomis formomis kiekvienam paveldėtojui. Jei bipoliniu afektiniu sutrikimu serga vienas iš tėvų, tai rizika susirgti vaikui – 15-30 proc., jei serga abu tėvai – 50-75 proc. Endokrininiai sutrikimai. Tiriant nuotaikos sutrikimais sergančius vaikus ir paauglius, buvo nustatyti kai kurie neuroendokrininės reguliacijos sutrikimai. Biocheminės hipotezės teigia, jog nuotaikų sutrikimų atsiradimui reikšminga sutrikusi smegenų biocheminė pusiausvyra. Temperamentas. Depresija dažniau suserga lėti, sunkiai prisitaikantys, perfekcionistinės asmenybės bruožų turintys vaikai. Psichosocialinai faktoriai, t.y. ilgai besitęsiantys gyvenimo sunkumai: bedarbiai ar išgėrinėjantys tėvai, konfliktai šeimoje, materialinis nepriteklius, alkoholizmo, narkomanijos atvejai arba nuotaikos sutrikimai šeimoje, giminėje. Artimųjų netektys (jos labiausiai traumuoja 5 mėn. – 3 m. vaikus). Imunologiniai pokyčiai. Lėtinės ir virusinės infekcinės ligos. Tėvai, turintys psichopatinių bruožų, savo padidintais reikalavimais emociškai žalojantys vaiką. “Kempinski – paauglių jaunatvinės depresijos” teorija, atspindinti natūralią paauglystės krizę, susijusią su hormoniniais, kūno formos pokyčiais, nauju požiūriu į save ir pasaulį. Psichoanalitinės teorijos, besiremiančios asmenybės raida ir brandumu.Vaikų seksualinė prievarta
”Vaikų seksualinė prievarta – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio”. Pagal šį apibrėžimą, vaikų seksualinė prievarta – tai ne tik tokie seksualiniai veiksmai (liečiant vaiką ar ne), kuriais patenkinamas suaugusiojo lytinis potraukis, bet ir tie, iš kurių suaugusysis gauna materialinę naudą (vaikų pornografija ir prostitucija).
Kokie veiksmai priskiriami seksualinei skriaudai?• Lytiniai santykiai su vaiku: incestas, išprievartavimas, mėginimas išprievartauti, seksualinis vaiko išnaudojimas. • Oralinis, genitalinis, analinis vaiko išnaudojimas • Intymių vaiko kūno vietų lietimas ar glostymas, masturbacija • Vaiko skatinimas liesti suaugusįjį • Prostitucija • Apsinuoginimas ar apnuoginimas • Vertimas filmuotis ar fotografuotis • Lytinių organų demonstravimas vaikams, ekshibicionizmas, • Pornografinės literatūros, filmų rodymas (pvz.: su raide S) • Kito asmens prievartavimas vaiko akyse • Lytinio akto demonstravimas vaikui (ir nesisaugojimas nuo vaiko)
Daugelis mano, jog seksualinė skriauda prievartautojui yra vienkartinis paklydimas. Iš tiesų prievartautojai tik labai retai elgiasi spontaniškai. Dažniausiai jie ilgai planuoja ir apsvarsto visas aplinkybes, kaip prisivilioti vaiką. Kai kada prievartautojai net specialiai ieško, pvz. auklėtojo darbo ar kokios nors laisvalaikio praleidimo su vaikais formos, kad galėtų priartėti prie potencialios aukos. Seksualinio išnaudojimo procese galima išskirti kelis, dažniausiai pasikartojančius, etapus:• Suaugusiojo noras likti dviese su vaiku atskirai nuo kitų, intymumo, artumo siekimas. • Suaugusysis pradeda naudoti savo galią, kontrolę. • Vaikas skatinamas, įtraukiamas į tam tikrus seksualinius veiksmus. Pratinama gali būti įvairiai: tam tikri žaidimai, koks nors lytinis “pamokymas”, atpildas ir papirkinėjimas. Vaikai, kuriems nuolat stigo meilės, šilumos, švelnumo – ypač pažeidžiamos aukos, nes jiems toks asmeniškas suaugusiojo dėmesys ir artumas labai reikšmingas. • Pereinama prie lytinės sąveikos: nu(si)renginėjimo, seksualinių glamonių, lytinių organų lietimo ir lytinio akto. • “Nuslopinimo” stadijoje vaikas įkalbinėjamas niekam neprasitarti apie tai, kas ivyko: ‘Tegul tai būna mudviejų paslaptis.” Gali būti apeliuojama į:vaiko meilę ir prielankumą: “Tu juk mane myli. Jei tu papasakosi, aš labai susirgsiu ar pan., mane pasodinsi į kalėjimą..”; b) vaiko santykį su kitu jam artimu žmogumi: “Jei tu papasakosi, tėtis daugiau tavęs nemylės, .. mama mirs iš sielvarto”;
c) vaiko kaltės jausmus: “Juk tu pats kaltas…, tu pats to norėjai…”; d) jo gėdos jausmą: “Jei tu papasakosi visi juoksis iš tavęs…, blogai galvos apie tave…, niekas tavim nepatikės…”;e) vaiko baimės jausmą, pasinaudojant gąsdinimais, grasinimais: “Jei tu papasakosi aš tave primušiu (užmušiu), užmušiu tavo šuniuką..”.Seksualinės skriaudos požymiaiKiekvienas skriaudą patyręs vaikas ją išgyvena savaip ir savaip bando ją įveikti. Vis dėlto vaikai, patyrę seksualinę skriaudą, turi tam tikrų bendrų bruožų. Jei jie trunka ilgą laiką ar pasireiškia ypatingomis kombinacijomis, galima įtarti seksualinę skriaudą.Fiziniai požymiai1. Nėštumas. 2. Lytiniu keliu plintančios ligos. 3. Vaginalinės infekcijos. 4. Suplėšyti ar kruvini apatiniai drabužiai. 5. Krūtų, apatinės pilvo dalies, dubens, genitalijų srities traumos. 6. Skausmas genitalijų srityje ar gerklėje, sunkumai ryjant arba šlapinantis. 7. Pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo (skausmai pilvo apačioje, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas). 8. Valgymo problemos (atsisakymas valgyti arba nuolatinis žiaumojimas, cikliškas maisto rijimas arba vėmimas). 9. Pasikartojančios šlapimtakių infekcijos.
Elgesio požymiai1. Neįprastos (neatitinkančios vaiko amžiaus) žinios apie seksą. 2. Amžiaus neatitinkantis domėjimasis seksualiniais dalykais. 3. Besitęsiantys ir nebūdingi tam tikram amžiui bei išsivystymo lygiui seksualiniai žaidimai (įskaitant ir žaidimus su žaislais). 4. Seksualizuotos prieraišumo ir elgesio išraiškos (dėmesį patinkančiam suaugusiajam vaikas rodo glostydamas, liesdamas intymias kūno vietas ir pan.). 5. Ypač intensyvi savo genitalijų stimuliacija (kai neįmanoma vaiko atitraukti). 6. Lytinio akto su broliais (seserimis) imitacija ar seksualinis dėmesys gyvūnams. 7. Seksualizuoti bučiniai tėvams ar draugams. 8. Kompulsyvus (griebimas už krūtinės ar genitalijų, nusirenginėjimas) ar agresyvus seksualinis elgesys. 9. Leistinų fizinio kontakto ribų supainiojimas, neskyrimas. 10. Netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai (pvz.; “Aš nekenčiu dėdės Jono.”). 11. Staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio, ypač prisiminus išgyventą situaciją.
Jei 1 -11 požymiai būdingi ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, tai didelė seksualinės skriaudos tikimybė.
12. Neįprastos baimės, fobijos: neįprasta kokios nors konkrečios vietos, konkretaus žmogaus ar žmonių (pvz., pagyvenusių vyrų) baimė; baimė grįžti namo, eiti i prailgintos dienos grupę arba atvirkščiai – likti vienam; realių ar įsivaizduojamų žmonių ar objektų (pabaisos, uniformos, kaukės) baimė, trunkanti gerokai ilgiau nei įprasta.13. Bendras nepasitikėjimas suaugusiaisiais arba būdingas nepasitikėjimas tos pačios lyties, kaip ir prievartautojas, asmenimis.14. Ypatingas prieraišumas arba įkyrus siekimas išreikšti prieraišumą ir dėmesį. Vaikas gali pradėti elgtis viliojamai, tapti lipšnus bet kuriam suaugusiajam. Viliojantį vaiko elgesį ir seksualinį “neišrankumą” reiktų vertinti kaip patirtos seksualinės prievartos pasėkmę, o ne kaip priežastį. 15. Vaiko tvirtinimas, kad tarp jo ir vyresnio žmogaus yra neįprasti slapti, ypatingi santykiai, ypač jei jie lydimi įkalbinėjimų, viliojimų, dovanų.16. Miego sutrikimai: nemiga, košmarai, naktinės baimės ar kiti.17. Savidestrukcija: piktnaudžiavimas alkoholiu ar toksinėmis medžiagomis, narkotikais, prostitucija, savęs žalojimas, grasinimai ar bandymai nusižudyti, polinkis į visokius nelaimingus atsitikimus, bėgimas iš namų.18. Ryškūs elgesio pokyčiai: protestuojantis, ypač agresyvus ir destruktyvus elgesys, sukeliantis sunkumų bendraujant su kitais vaikais, arba atvirkščiai – perdėtai nuolankus, pataikūniškas elgesys,19. Blogi santykiai su bendraamžiais, savęs neįvertinimas, užsidarymas savyje, prasta savitvarka.20. Tualeto įgūdžių problemos, sąlygojančios tai, kad vaiką reikia iš naujo mokyti naudotis tualetu.21. Mokymosi sunkumai (tam tikrą laiko gali nepasireikšti ir išryškėti tik vėlesnėse vystymosi stadijose).22. Regresas iki infantilaus elgesio (šlapimo nelaikymas, piršto čiulpimas, stiprus ir nenutrūkstamas verkimas, nesusijęs su kokiais nors įvykiais, dirglumo protrūkiai), arba atvirkščiai – tariamai brandus elgesys.
23. Depresija, nerimas, sumaištis dėl savojo ”aš”.Svarbus seksualinės prievartos indikatorius yra vaiko bandymai pasisakyti apie ją žodžiais arba piešiniais, pasakojimais ar nuorodomis į atitinkamus žurnalus, nuotraukas.Vaiko prisipažinimas apie prievartą gali būti tiesioginis (pvz., mamai, mokytojai), netiesioginis (draugams, tikintis, kad jie kam nors papasakos) arba užmaskuotas (“Aš pažįstu vieną žmogų, kuris…”).Šeimos, kurioje vyksta skriauda, požymiai:1. šeima uždara, vengia socialinių kontaktų 2. ribojami vaiko socialiniai kontaktai 3. vaikui skiriama labai daug buities darbų 4. stengiamasi sukurti neigiamą vaiko įvaizdį (neklusnus, melagis, ir pan.) 5. kuriam nors vaikui šeimoje rodomas išskirtinis dėmesys
Seksualinės skriaudos padariniaiSeksualinė prievarta sukelia daugelį trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų pasėkmių, sutrikdo normalią vaiko asmenybės raidą. Prievartos sąlygoti išgyvenimai palieka gilią žymę žmogaus gyvenime. Seksualinės prievartos padariniai yra tuo sunkesni, kuo:• artesni prievartautojo ir aukos giminystės ryšiai (ypač, kai prievartautojas – vienas iš tėvų); • ilgiau tęsiasi prievarta; • mažesnis vaikas buvo seksualinio išnaudojimo pradžioje; • dažniau prievarta kartojasi; • labiau vaikas verčiamas viską slėpti; • mažiau vaikas turi artimų ryšių, galinčių užtikrinti jam saugumą (pvz., su motina). • didesnis prievartautojo ir aukos amžiaus skirtumas;Vaiko patirtos traumos lygis ir pasekmių ilgalaikiškumas tiesiogiai proporcingas šių nurodytų sąlygų skaičiui, ilgalaikiai seksualinės vaikų ir paauglių prievartos padariniai dažnai pasireiškia ir vaikui užaugus. Seksualinės skriaudos padariniai:• nepasikėjimas kitais žmonėmis, socialinė izoliacija; • depresija; mintys apie savižudybę ar bandymai nusižudyti; • nepakankamas savęs vertinimas, gėdos, kaltės, pykčio jausmai; • savo kūno nekentimas, savęs žalojimas; • seksualinės funkcijos sutrikimai (frigidiškumas, vaginizmas ir pan.); • piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis (alkoholiu, narkotikais); • baimė, košmarai; • miego ir valgymo sutrikimai; • prostitucija; • potrauminio streso sutrikimas (tipiniai požymiai: nuolat pasikartojantis stresinio įvykio išgyvenimas mintyse, sapnuose ar košmaruose, nejautrumas aplinkos poveikiams, vengimas tokių veiksmų ar situacijų, kurie primena traumos poveikį. Dažnai būna padidėjęs dirglumas, baimingos reakcijos. nemiga, nerimas, depresija, o neretai – ir mintys apie savižudybę).
Nors minėtos problemos gali atsirasti ne tik dėl seksualinės prievartos, yra žymiai didesnė tikimybė, kad seksualinės prievartos auka kentės nuo vieno ar daugiau simptomų.K.Kendall-Tockett su bendraautoriais (1993) apžvelgė 46 darbus ir nustatė, kad vaikai, patyrę seksualinę prievartą, dažniau turi įvairių sutrikimų, nei nenukentėję jų bendraamžiai, autoriai sugrupavo atskiroms amžiaus grupėms būdingus sutrikimus:Ikimokyklinukams dažniausiai būdinga: nerimas, naktiniai košmarai, potrauminio streso sutrikimo požymiai, internalizacija (t.y. žmonių vengimas, depresija baikštumas, pernelyg didelė savikontrolė). eksternalizacija (t.y. agresija, asocialus, nekontroliuojamas elgesys) ir vaiko amžiaus neatitinkantis seksualinis elgesys.Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams – baimė, naktiniai košmarai, padidinta agresija mokymosi sunkumai, hiperaktyvumas ir regresyvus elgesys.Paaugliams – depresija, savęs žalojimas, somatinio pobūdžio nusiskundimai, bėgimas iš namų, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis, grasinimai ar bandymai nusižudyti.
Vaikas bijo eiti į mokyklą
Mokyklos baimė1-2 iš 100 mokyklinio amžiaus vaikų bijo, stengiasi išvengti ar atsisako eiti į mokyklą dėl mokyklos baimės (fobijos).
Kas tai yra mokyklos fobija?Mokyklos baimė yra nerimo sutrikimas, pasireiškiantis vaikystėje ir paauglystėje ir kuriam būdinga stipri baimė eiti į mokyklą.
Kuo tai pasireiškia?Mokyklos baimei yra būdingi simptomai, kuriuos paprastai žmogus jaučia, kai yra išsigandęs ar nerimauja. Tai yra: skrandžio ir galvos skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, nuovargis, irzlumas.Simptomai atsiranda ryte ir pablogėja, kai reikia eiti į mokyklą. Jei neina į mokyklą, toks vaikas lieka namie. Kitu laiku vaikas jaučiasi gerai.
Kokios priežastys?Mokyklos pakeitimas, griežtas mokytojas, sunkus kontrolinis darbas, mokymosi problemos gali būti priežastimi, dėl ko vaikas bijo eiti į mokyklą, bet tai yra tik dalis problemos. Dažnai mokyklos baimė slepia kitas vaiko ir jo šeimos problemas (drovumas, stiprus prisirišimas prie tėvų, atsiskyrimo nerimas, depresija, tėvų konfliktai, alkoholizmas ir kt.).
Kaip padėti? Reikalaukite iš vaiko lankyti mokyklą kiekvieną dieną. Baimę yra lengviau nugalėti, jei su ja kovoti pradedi neatidėliodamas. Padeda optimistiškas tėvų nusiteikimas ir užtikrinimas, kad grįžęs iš mokyklos vaikas jausis geriau. Būkite ypač tvirti rytais. Pradžioje rytas gali tapti labai sunkiu laiku. Neklauskite vaiko, kaip jis jaučiasi, nes tai padrąsins jį skųstis. Jei vaikas jaučiasi pakankamai gerai, kad liktų namie, tai gali eiti ir į mokyklą. Jei nesate pakankamai tikras dėl vaiko sveikatos, įspėkite mokytoją, kad jei simptomai pablogės, nukreiptų į mokyklos medicinos kabinetą. Pasitelkite į pagalbą mokyklos personalą. Padeda pokalbis su klasės auklėtoja ir bendradarbiavimas su mokyklos mediku. Jei vaikas pasijunta blogai mokykloje, jam reiktų leisti 5-15min. pagulėti medicinos kabinete, o ne liepti grįžti namo. Pakalbėkite su vaiku apie jo problemas ir mokyklos baimę laisvu laiku. Padėkite vaikui daugiau laiko praleisti su vienmečiais. Vaikai, bijantys eiti į mokyklą dažniausiai yra linkę laiką leisti su tėvais, žaisti namie, būti vieni, žiūrėti TV. Reikia padrąsinti lankyti klubus, sportuoti, eiti žaisti į draugų namus, nakvoti ne namie.
Ar turi gydytojas apžiūrėti vaiką kas rytą?Jei vaikas atrodo sergantis (pakilusi temperatūra, vemia, dažnai tuštinasi, kosti, yra išbertas, skauda dantį ir pan.), kreipkitės į gydytoją kuo anksčiau, tačiau, jei gydytojas nustatys, kad simptomai yra sukelti nerimo, vaikas turi būti tuoj pat grąžintas į mokyklą.
Kiek laiko tai trunka?Jei vaikas verčiamas kasdien eiti į mokyklą, mokyklos baimė tęsiasi 1-2 savaites. Iš kitos pusės, jei kasdien nereikalaujama eiti į mokyklą, fiziniai simptomai ir siekimas likti namie stiprės. Kuo ilgiau vaikas liks namie, tuo sunkiau bus grąžinti jį į mokyklą. Mokyklos baimė yra gydoma individualia ir šeimos psichoterapija, svarbu gydymą pradėti laiku.
Kada reikalinga specialisto (psichiatro, psichoterapeuto) pagalba? Kai mokyklos baimė nepraeina per dvi savaites, padedant vaikui aukščiau išvardintais būdais. Kai mokyklos baimė kartojasi nebe pirmą kartą. Kai galvojate, kad simptomai yra daugiau fiziniai, negu emociniai. Kai vaikas turi ir kitų baimių bei atsiskyrimo problemų. Kai vaikas atrodo užsidaręs ir depresiškas. Kai turite kitų klausimų ar įtarimų.
Vaikų ir paauglių bipolinis afektinis sutrikimas
Bipolinis afektinis sutrikimas – tai sutrikimas, pasižymintis nuotaikos, energijos bei elgesio kaita. Simptomai gali atsirasti jau kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje, staiga išryškėti paauglystėje ar suaugus.
Kas būdinga bipoliniam afektiniui sutrikimui?Bipolinis afektinis sutrikimas būdingas 1-2 proc. suaugusiųjų. Daugėja tyrimų, įrodančių, kad vaikams šis sutrikimas pasitaiko dar dažniau nei suaugusiems Bipolinis afektinis sutrikimas pasireiškia dviejų visiškai skirtingų nuotaikų – labai pakilios (manija) ir labai prislėgtos (depresija) – kaita. Vaikų nuotaikos ciklai keičiasi ūmiai ir stipriai: labai malonią, gerą nuotaiką, besitęsiančią keletą valandų ar kelias dienas, staiga keičia dirgli, liūdna nuotaika su karingu elgesiu, stipriais ir dažnai destruktyviais įniršio priepuoliais. Būdingas atsiskyrimo nerimas, autoritetų niekinimas, hiperaktyvumas, išsiblaškymas, pyktis, nuolatinis įsitraukimas į daugybinius projektus, įvairią veiklą. Depresijos fazėje nukenčia vaikų pažintinė veikla – vaikas praranda sugebėjimą koncentruoti dėmesį, priimti sprendimus. Jei nuotaikų ciklas pasikeičia mokykloje, jis pamiršta viską, ką buvo išmokęs namuose. Atsiranda tuštumos galvoje, bejėgiškumo pojūčiai. Sergančiuosius bipoliniu afektiniu sutrikimu vargina ir miego sutrikimai, košmarai, naktinis šlapinimasis į lovą. Jiems būdingas grandiozinis, nelogiškas tikėjimas savo galimybėmis (pvz., galėjimu skraidyti), sutrikęs gebėjimas įvertinti galimas pasekmes, pastovus noras lenktyniauti, varžytis, ypač rizikingas elgesys, nesavalaikis ir netinkamas seksualinis elgesys. Tokie vaikai vagia mokykloje, stumdosi, žaidžia su pavojingais objektais, elgiasi impulsyviai, siekdami numalšinti depresijos sukeltą tuštumos jausmą. Būdami manijoje, jie nesugeba vertinti įvykių ir priešinasi tėvų bei globėjų valiai. Sunkiais ligos atvejais gali atsirasti kliedesių ir haliucinacijų.
Paauglių bipolinio afektinio sutrikimo klinika panaši į suaugusiųjų: manijos metu būna pakili, veržli ar dirgli nuotaika, sumažėjęs miego poreikis, greita ir gausi kalba, didybės ir padidėjusio optimizmo idėjos, neapgalvota veikla, fizinės ir psichinės energijos padidėjimas, socialinių normų suvokimo praradimas, sunkesniais atvejais – kliedesiai ir haliucinacijos. Užėjus depresijai paaugliai tampa liūdni ar verksmingi, mieguisti ar, atvirkščiai, kankinami nemigos, dirglūs, ažituoti. Susilpnėja dėmesio koncentracija, susiaurėja interesai, pasitenkinimo jausmas, atsiranda energijos stoka, kaltės, menkavertiškumo idėjos, apetito sutrikimai, padidėja nuovargis. Dauguma negydytų paauglių įsitraukia į nusikalstamas grupuotes, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais, dėl destruktyvaus ir rizikingo elgesio dažnai pašalinami iš mokyklos, baudžiami teisėsaugos pareigūnų. Vystosi asmenybės sutrikimai, pasitaiko savižudiškas elgesys.Kokia pagalba reikalinga?Reikalinga ilgalaikė kompleksinė pagalba: vaikų-paauglių psichiatro konsultacija vaiko psichikos būsenai įvertinti, individuali ir šeimos psichoterapija. Sunkesnių formų atveju skiriamas medikamentinis gydymas, elektrotraukulinė terapija. Jeigu yra stipri savižudybės rizika ar labai sutrikdyta vaiko psichosocialinė adaptacija, būtinas gydymas psichiatrijos stacionare.
Vaikų ir paauglių depresija
Depresija – nuotaikos sutrikimas, kai be aiškios priežasties dvi ar daugiau savaičių žmogų kankina prislėgta nuotaika, liguisti nevertingumo, kaltės jausmai, miego sutrikimai, sulėtėjęs motorinis aktyvumas ar ažituotas elgesys. Tuomet sumažėja domėjimasis ir pasitenkinimas bet kokia veikla.
Kuo pasireiškia depresija?Yra nustatyta, kad iki paauglystės 10-15 proc. vaikų jaučia blogą nuotaiką, tačiau depresija diagnozuojama tik 2 proc., o paauglystėje – 4 proc. vaikų. Pastebėta, kad iki 16 m. berniukai serga dažniau nei mergaitės, tačiau paauglystėje mergaitės serga 3 kartus dažniau negu berniukai.
Depresijos sindromo, kaip ir bet kurio kito psichikos sutrikimo, struktūra priklauso nuo vaiko ar jaunuolio asmenybės, siejasi su asmeninio gyvenimo aplinkybėmis: namais, šeima, mokykla, praeitimi, dabartimi. Skirtingo amžiaus vaikams stebima kiek skirtinga ir depresijos išraiška.
Kūdikių depresijos ypatumaiKūdikių depresija susijusi su atskyrimu nuo brangaus asmens ar dažnai keičiantis besirūpinantiems asmenims. Ji gali pasireikšti: apatija, liūdnumu, rezignacija, svorio neaugimu, anoreksija, viduriavimu (be specifinės priežasties), miego sutrikimais, psichikos nesivystimu, regresija. Jei depresinė būsena užsitęsia, kūdikis praranda akių kontaktą, verkia, guli plačiai atmerktomis, bereikšmėmis akimis, nežaidžia rankomis, barškučiais, nerodo smalsumo, susidomėjimo, lėtai reaguoja į stimulus. Stebimi autostimulaicijos, autoagresyvūs veiksmai. Tokie vaikai vėliau išmoksta kalbėti, sėdėti, vaikščioti.
6-13 m. vaikų depresijos ypatumai. Būdinga: Depresinis nusiteikimas – liūdesys, bejėgiškumas, pesimizmas, nuotaikų svyravimas, padidintas jautrumas, verksmingumas.Miego sutrikimai: sunku užmigti, neramus miegas, nakties košmarai, ankstyvas prabudimas, sunku keltis ryte, nuovargio jausmas dieną, miego ir būdravimo ritmo pasikeitimas. Mokykliniai sunkumai: susilpnėjusi dėmesio koncentracija, užsisvajojimas per pamokas, blogi pažymiai, susidomėjimo mokslais praradimas, požiūrio į mokyklą pasikeitimas, sunkumai atliekant namų darbus. Socialinio gyvenimo sutrikimai: mažesnis aktyvumas grupėje, socialinis atsiribojimas, socialinių poreikių sumažėjimas, “ramaus vaiko”, “pelenės” sindromai. Somatiniai požymiai: dažni galvos, pilvo, raumenų skausmai, kiti somatiniai nusiskundimai. Energijos, interesų praradimas, bendras aktyvumo sumažėjimas, dvasinis bei fizinis išsekimas. Apetito bei svorio svyravimai: anoreksija, polifagija, svorio kritimas per kelis mėnesius.
Paauglių depresijos ypatumaiPaauglystėje pradeda ryškėti tokie patys depresijos simptomai kaip ir suaugusiems. Be ankščiau išvardintų depresijos požymių, paaugliams ypač būdingi elgesio sutrikimai (impulsyvumas, palaidas seksualinis gyvenimas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichoaktyviomis medžiagomis, bėgimai iš namų ir mokyklos). Būdingesnė disforija, nuotaikų nestabilumas, bendravimo problemos, padidėjęs jautrumas tarpasmeniniuose santykiuose.
Depresijos pasekmės: nukenčia mokslas, nesugeba bendrauti, nėštumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais, savižudybės.
Klinikinių studijų duomenimis vaikų ir paauglių depresijos epizodas tęsiasi vidutiniškai 7-9 mėn. Apie 40-90 proc. depresinių epizodų pasikartoja praėjus 2 metams po pirmos depresijos fazės.
Vaikų ir paauglių obsesinis – kompulsinis sutrikimas
Dauguma žmonių jaudinasi ir kai kuriais gyvenimo atvejais patiria stresą. Tam tikras nerimas yra visą laiką, kai esame budrūs ir tai yra normalu. Tačiau kartais nerimas suaktyvėja ir nedingsta, tampa labai stiprus ir jaučiamas visada, o tai trukdo normaliai žmogaus veiklai. Tada diagnozuojamas vienas iš nerimo sutrikimų Tarptautinėje ligų klasifikacijoje išskirti fobiniai nerimo sutrikimai (agorafobija, socialinės fobijos, specifinės fobijos ir kt.), kiti nerimo sutrikimai (panikos sutrikimai, generalizuotas nerimo sutrikimas ir kt.), obsesinis – kompulsinis sutrikimas, potrauminio streso sutrikimas.
Kokios priežastys sukelia nerimo sutrikimus? Psichodinaminės hipotezės teigia, jog nuo pat vaikystės pradedami išstumti nepriimtini impulsai, idėjos jausmai. Tačiau išstumta psichinė energija vis tiek veikia mūsų jausmus ir veiksmus, kartais sukeldama nerimą, depresiją ar veiksmus, turinčius nesąmoningai užgniaužti nerimą. Pagrindiniai nerimo sutrikimų veiksniai yra menkas savo vertės pojūtis ir kritikos baimė. Šeimos teorijos pastebi, jog nerimo sutrikimais sergančiųjų motinoms augančio ir savarankiškumo siekiančio vaiko autonomijos poreikis kelia didelę baimę, todėl perdėta jų kontrolė moko vaiką, kad, tapdamas savarankiškas, jis gali prarasti motinos meilę. Kyla vidinis konfliktas tarp dviejų nesuderinamų norų: tapti savarankišku ir neprarasti motinos meilės. Stiprėja vidinis nerimas, nesavarankiškumas, baimė, priklausomybė. Paveldimumas. Tyrimais įrodyta, kad panikos sutrikimams reikšmingi genetiniai veiksniai: monozigotiniam dvyniui susirgus panikos sutrikimu, rizika susirgti antrajam dvyniui yra 31 proc. Kognityvinės teorijos nerimą aiškina išmoktu bejėgiškumu. Psichologinės asmenybės ypatybės: nerimo sutrikimai dažniau nustatomi seksualinę, fizinę prievartą patyrusiems vaikams.
Obsesinis-kompulsinis sutrikimas – nerimo spektro sutrikimas, pasireiškiantis įkyriomis mintimis ar veiksmais.
Obsesijomis arba įkyrybėmis vadinamos mintys, idėjos, potraukiai ar vaizdiniai, kurie įkyriai ir stereotipiškai grįžta į sąmonę.[ ligonis stengiasi joms atsispirti, bet nesugeba.
Kompulsijomis vadinami tokie vaiko veiksmai, kurie nuolat ir stereotipiškai kartojami kartais tampa ištisais ritualais, tačiau neturi realios prasmės.
Kuo pasireiškia obsesinis-kompulsinis sutrikimas?Apie 2-3 proc. žmonių dažniausiai, paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje peržengia ribą tarp normalaus rūpestingumo bei jaudulio ir sekinančio sutrikimo. Tuomet įkyrios mintys (pvz.: mintis, kad reikia patikrinti, ar užrakintos durys arba dar ir dar kartą nusiplauti rankas ir pan.) ir nuolat kartojami veiksmai (pvz.: tikrinimas, ar užrakintos durys arba daugkartinis rankų plovimas ir pan.) pasidaro nuolatiniai ir sutrikdo normalų gyvenimo ritmą. Ligoniai supranta įkyrias mintis ir veiksmus kaip savus, tačiau nesugeba jiems atsispirti. Jie tampa nemalonūs, beprasmiški, varginantys, užima didžiąją dienos dalį, trikdo socialinį gyvenimą, naujų įgūdžių formavimąsi, mokymąsi. Dažniausiai sutrikimas pasireiškia perdėtu susirūpinimu dėl nešvaros, bacilų arba toksinų, simetrijos, tvarkos, tikslumo siekimu, neaiškios grėsmės, nutikimo (gaisras, mirtis, liga) baime. Stengdamasis to išvengti, ligonis be saiko plauna rankas, maudosi, valosi dantis, skutasi, tikrina duris, spynas, prietaisus, namų darbus. Nuolat ir stereotipiškai kartojami paciento veiksmai tampa ištisais ritualais, kurie realios prasmės neturi. Tie ritualai dažnai skirti simboliškai apsaugoti ligonį ar jo artimuosius. Vaikai, skirtingai nuo suaugusiųjų, savo ritualų beprasmiškumo nesuvokia, todėl ir kovoti su jais nesistengia. Jie palaipsniui izoliuojasi, praranda susidomėjimą aplinka, siaurėja jų veiklos ir interesų ratas. Visą dėmesį jie skiria kovai su jaučiama grėsme, yra jautrūs, verksmingi ar pikti, jaučia nuolatinę įtampą, nerimą, sutrinka miegas. Obsesinius – kompulsinius ir depresijos simptomus sieja glaudus ryšys – jie neretai lydi vieni kitus, todėl stiprėjant vieniems, ryškėja ir kiti.
Kaip gydomas obsesinis-kompulsinis sutrikimas? Nerimo sutrikimų gydymas remiasi psichodinamine jų sutrikimo samprata, todėl labiausiai jiems tinka psichoterapija. Didžiausią efektą teikia kompleksinis gydymas, derinant medikamentinį, psichoterapinį ir kitus gydymo būdus.
Vaikų ir paauglių psichosomatiniai simptomai
Neuroziniai, stresiniai ir somatoforminiai sutrikimai – tai psichikos sutrikimų grupė, apimanti nerimo, obsesinius – kompulsinius, disociacinius, somatoforminius sutrikimus bei reakcijas į sunkų stresą ir adaptacijos sutrikimus. Manoma, jog neurozė atsiranda dėl neįsisąmonintų vidinių psichinių konfliktų, kurie kelia nerimą ir skatina naudoti psichologinius gynybinius mechanizmus, taigi klinikiniai simptomai yra kompromiso, kuriuo siekiama užbaigti šią vidinę psichinę kovą, rezultatas. Plačiau apžvelgsime vaikų psichosomatinius simptomus bei nerimo sutrikimus.
Psichosomatiniai simptomai – tai klinikiniai simptomai (pilvo, galvos, skrandžio, krūtinės, nugaros skausmai, kvėpavimo sunkumai ir pan.), kuomet nėra organinės patologijos.
Kas sukelia psichosomatinius simptomus? Stresas. Manoma, kad ligonio jaučiami simptomai yra jo reakcija į patiriamą stresą. Vaiko asmenybės bruožai (labai didelis sąžiningumas, emocinis labilumas, pažeidžiamumas, menkas savęs vertinimas gali lemti jo polinkį psichosomatiniams simptomams. Šeima, jos genetiniai veiksniai, bendravimo stilius šeimoje, požiūris į vaikų auklėjimą, sveikatą, medicininius tyrimus gali sąlygoti būtent tokią, somatizuotą, vaiko reakciją į stresą. Tėvams būdingi psichosomatiniai skundai, depresija, nerimas. Įvairaus pobūdžio stresiniai įvykiai, fizinė vaiko liga, jo akademinės, bendravimo su bendraamžiais problemos, kiti psichikos sutrikimai provokuoja psichosomatinių simptomų atsiradimą. Įpratimas, kad nemalonios situacijos sprendžiamos simptomų pagalba, nauda iš ligonio vaidmens gali palaikyti psichosomatinių simptomų buvimą.
Kokie psichosomatinių simptomų požymiai?Psichosomatinių simptomų paplitimas tarp vaikų ir paauglių – 10-25 proc.(mergaitėms jie nustatomi dažniau).
Neišreikštos vaikų emocijos, tėvų dėmesio, užuojautos, supratimo siekimas bei kitų psichologinių sunkumų sprendimas gali pasireikšti įvairių somatinių ligų ir sutrikimų simptomais: galvos, pilvo, krūtinės, nugaros, kojų skausmais, pykinimu, galvos svaigimu, dusuliu, oro trūkumu ir t.t., tačiau atlikus reikiamus tyrimus jokios organinės patologijos nerandama. Svarbu žinoti, kad vaikas ar paauglys tų simptomų neišsigalvoja, neapsimetinėja ir nesimuliuoja. Jis iš tikrųjų juos patiria ir jaučia, todėl gydymas t.y. mokymasis jausmus reikšti ne fiziniais simptomais, o žodžiais ir veiksmais, yra būtinas.
Kokia pagalba reikalinga?Psichosomatiniai simptomai gydomi prieš tai atidžiai ištyrus ligonį ir įsitikinus, kad nėra jokios ligos fizinių požymių. Taikoma kompleksinė terapija, apimanti individualiąją, grupinę, užimtumo terapiją. Ypač reikšmingas ir efektyvus šiuo atveju yra šeimos konsultavimas. Jei reikia, skiriamas medikamentinis gydymas ir procedūros.
Išvados
• Elgesio sutrikimai – tai pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus bei iššaukiantis elgesys.• Panašiai kaip nerimas ir depresija, vaikams dažnai diagnozuojami ir elgesio sutrikimai.• Elgesio sutrikimas nustatomas, kai vaikas ar paauglys pakartotinai pažeidžia kitų teises arba jo amžiaus vaikams suvokiamas socialines normas; jo elgesys trukdo socialinei ar akademinei veiklai.• Hiperkinezinis elgesio sutrikimas – tai ankstyvoje vaikystėje prasidėjęs sutrikimas, pasireiškiantis ypatingai judriu, blogai moduliuojamu elgesiu, persipinančiu su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatine sugebėjimo atlikti užduotis stoka.• Nuotaikos sutrikimai – tai vieni iš dažniausiai pasitaikančių vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų, pasireiškiantys ilgalaikiais emocinės pusiausvyros praradimais – depresija, manija ar bipoliniu afektiniu sutrikimu.• Vaikų seksualinė prievarta – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio.• Mokyklos baimė yra nerimo sutrikimas, pasireiškiantis vaikystėje ir paauglystėje ir kuriam būdinga stipri baimė eiti į mokyklą.
• Bipolinis afektinis sutrikimas – tai sutrikimas, pasižymintis nuotaikos, energijos bei elgesio kaita. Simptomai gali atsirasti jau kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje, staiga išryškėti paauglystėje ar suaugus.• Depresija – nuotaikos sutrikimas, kai be aiškios priežasties dvi ar daugiau savaičių žmogų kankina prislėgta nuotaika, liguisti nevertingumo, kaltės jausmai, miego sutrikimai, sulėtėjęs motorinis aktyvumas ar ažituotas elgesys. Tuomet sumažėja domėjimasis ir pasitenkinimas bet kokia veikla.• Obsesinis-kompulsinis sutrikimas – nerimo spektro sutrikimas, pasireiškiantis įkyriomis mintimis ar veiksmais.• Psichosomatiniai simptomai – tai klinikiniai simptomai (pilvo, galvos, skrandžio, krūtinės, nugaros skausmai, kvėpavimo sunkumai ir pan.), kuomet nėra organinės patologijos.