ĮVADASDumbliai yra vieni seniausių žemėje atsiradusių augalų, bet dėl primityvių gyvenimo sąlygų kai kurie iš jų iki šiol išliko nepakitę. Dėl to dumblių sandara labai įvairi. Jų yra vienaląsčių, daugialąsčių ir neląstelinių. Vienaląsčiai dumbliai gyvena pavienių arba sudaro kolonijas. Vieni iš jų turi žiuželius ir gali judėti, kiti būna nejudrūs, Pastarųjų žiuželiuotos ląstelės (zoosporos, gametos) susidaro tik dauginimosi metu. Daugialąsčių dumblių sandara daug sudėtingesnė. Jie būna siūliniai, plokšteliniai ar parenchiminiai. Siūliniai dubliai gali būti paprastų ar šakotų siūlų pavidalo, plokšteliniai panašūs į lakštelius arba šakotas juostas, o parancheminiai – neapibrėžtos formos. Daugialąsčių dumblių kūnas nesuskirstytas į šaknis, stiebus ir lapus. Tai gniužulas. Pasitaiko ir neląstelinės sandaros dumblų. Tai viena milžiniška iki metro ilgio ląstelė su daugeliu branduolių (kaulerpa). Tokie dumbliai gali būti įvairios formos ir dydžio. Neląstelinės sandaros dumblių gniužulai irgi būna įvairaus dydžio – nuo labai mažyčių (mikroskopinių) iki 100 m ilgio.
Sąlygos:• Temperatūra (priklauso nuo saulės spinduliuotės, reljefo, srovių, vandens šaltinių); • Maistinės medžiagos (priklauso nuo ekosistemos, nešmenų, telkinio kranto ir t.t.); • Telkinio fiziniai parametrai (srovės greitis, skerspjūvio plotas, debitas, krantų statumas ir t.t.)Gruntas įsitvirtinimui;Kiti veiksniai (įskaitant mechaninį nešmenų poveikis, dugno persitvarkymą, augalų rūšį ir plitimo būdą , gyvūnus ir t.t.). Ilgalaikis itin palankių sąlygų išsilaikymas sąlygoja upės užakimą. Makrofitai klasifikuojami į keturis potipius:• Panirę makrofitai — auga pagrinde po vandeniu, nors dalys platinančios sėklas (sporas) gali būti tiek po vandeniu, tiek dalinai išnirę, tiek ir plūduriuoti. Jautrūs ilgalaikiams vandens lygio pokyčiams.
• Plūduriuojantys lapuotieji makrofitai — pagrindinė augalo dalis gali būti panirusi, bet paviršiuje būtinai būna bent keli lapai. Tipiškas šio potipio atstovas turi tiek plūduriuojančius tiek ir panirusius lapus, kurie sujungti stiebu, o jis dažniausiai įsišaknijęs dugno grunte. • Iškilę makrofitai — šiam potipiui priskiriami makrofitai, kurių viršvandeninė dalis išsivysčiusi panašiai kaip ir sausumos augalų. Praktiškai visi šiam potipiui priklausantys augalai sėkmingai auga net ir panirę. • Laisvai plūduriuojantys makrofitai — augalai neturintys jokio sąryšio su dugnu. Smulkesni potipiai: augalai plūduriuojantys po vandens paviršiumi ir ant vandens paviršiaus. • DumbliaiAugalai — neatsiejama vandens telkinių ekosistemų dalis.Jų poveikis juntamas ne tik biologinėje bet ir fizinėje plotmėje.Plika akimi tyrimų išvados ir gauti skaičiai rodo, kad augalai vienas iš matoma augalų įtaka gali atrodyti nežymi, bet atliktų svarbiausių veiksnių gėlavandeniuose vandens telkiniuose. Lietuvoje gėlavandeniai vandens telkiniai labai įvairūs: kanalai, upeliai, upės, ežerai, dirbtiniai vandens telkiniai ir net marios. Kiekviename jų (ar net atskirose vandens telkinių dalyse) savita ekosistema, kurioje netrūksta augalų. Jų poveikis vandens telkiniui gali būti tiek teigiamas tiek neigiamas. Štai Nevėžis gali būti blogos augalų įtakos pavyzdys, nes debitas mažėja ir bene pagrindinė to priežastis itin didelis augalų kiekis. Bet yra ir gerų pavyzdžių, kur augalai padeda vandens valymo procese, gerina estetinį vaizdą ir taip telkiniai tampa patrauklesni turizmui. Laikoma, kad 1-2% pasaulio aukštesnės pakopos augalų yra vandens augalai. Šiuo metu išskirta apie 4000 vandens augalų rūšių, kurių dauguma prisitaikę augti stovinčiame vandenyje. Didžiausia augalų įtaka hidrologiniams parametrams kyla dėl jų savybės keisti tėkmės kryptį, turbulentiškumą ir t.t. Jei poveikis nepageidautinas, kyla didelio mąsto problema (jei telkinio baseinas apima ne vieną valstybę — problema laikoma net tarptautinio masto net tarptautinio mąsto). net tarptautinio mąsto). problema (jei telkinio baseinas apima ne vieną valstybę — problema laikoma net tarptautinio mąsto). Augalai gali net tik teršti, bet ir valyti vandenį. Makrofitai įsisavindami dugno nuosėdose junginius, todėl apaugusios vandens telkinių zonos kartais vadinamos telkinio „inkstais“. Kai kurios augalų rūšys labai aktyviai denitrifikuoja vandenį (šalina azoto junginius). Augalų augimui vandens telkinyje gali turėti įtakos ir debito svyravimai. Štai pakankamai smarkus potvynis gali išplauti gausias makrofitų kolonijas. Be abejo tiek potvynio tiek ir sausros periodo poveikis atskiroms augalų rūšims labai skirtingas ir be to priklauso nuo dugno grunto bei kitų parametrų.