Atlieku tvarkymas

Visuotinė veiksmingo atliekų tvarkymo struktūra nustatyta Bendrojoje atliekų direktyvoje ir papildomoje Pavojingų atliekų direktyvoje. Šiomis direktyvomis, kurias papildė kitos konkretesnės direktyvos, nustatoma atliekų tvarkymo struktūrų sistema: Viena grupė nustato reikalavimus atliekų deponavimo įrenginių leidimams ir eksploatavimui. Antroji grupė aprašo konkrečius atliekų tipus, tokius kaip tepalai, pakuotės ir akumuliatoriai. Atliekų pervežimui taikomos taisyklės pateikiamos Atliekų pervežimo reglamente.
C.1 Bendroji Atliekų Direktyva
Tarybos Direktyvoje 75/442/EEC dėl atliekų, kurią pakeitė Tarybos Direktyva 91/156/EEC, pateikiama pagrindinė atliekų tvarkymo Europos Sąjungoje sistema. Direktyva reikalauja Valstybių narių užtikrinti, kaad atliekos būtų perdirbamos ar deponuojamos nepakenkiant žmonių sveikatai ar nepadarant žalos aplinkai. Iš Valstybių narių reikalaujama uždrausti atliekų palikimą, išvertimą ar nekontroliuojamą išmetimą.
Direktyvoje pateikiami bendrieji atitinkamų sąvokų, tokių kaip “atliekos”, “deponavimas” ir “perdirbimas”, apibrėžimai ir nustatoma sistema visiems Bendrijos atliekų teisės aktams. Pagal šią direktyvą Komisijos Sprendime 94/3/EC buvo sudarytas neišsamus atliekų sąrašas, žinomas kaip Europos Atliekų Katalogas.
Direktyva nustato atliekų principų hierarchiją, pagal kurią iš Valstybių narių reikalaujama teikti prioritetą atliekų ir jų kenksmingumo prevencijai ar mažinimui. Jei taai neįmanoma, Valstybės narės turėtų skatinti atliekų regeneravimą tokiais veiksmais kaip perdirbimas. Deponavimas sąvartynuose ar deginimas nepanaudojant energijos yra žemiausioje hierarchijos pakopoje.
Iš Valstybių narių reikalaujama įsteigti integruotą ir tinkamą deponavimo įrenginių tinklą, įgalinantį visą Bendriją tapti nepriklausoma deponuojant atliekas. Iš Va

alstybių narių taip pat reikalaujama siekti nepriklausomybės pačioms. Direktyva toliau apibrėžia, kad pagal teršėjas moka principą atliekų deponavimo kaštus turi mokėti atliekų turėtojai ir/arba produktų, davusių atliekas, gamintojai.
Toliau direktyva reikalauja, kad nacionalinės atsakingos institucijos sudarytų atliekų tvarkymo planus, apimančius tokius dalykus kaip atliekų, kurios turi būti perdirbtos ar deponuotos, tipas, kiekis ir kilmė, tinkamų deponavimų vietų ar įrenginių nustatymas ir specialios priemonės ypatingoms atliekoms.
Norint užtikrinti, kad atliekos būtų tvarkomos pagal direktyvos principus, nacionalinės atsakingos institucijos turi nustatyti leidimų tvarką, skirtą kontroliuoti įstaigas ir įmones, kurios deponuoja ar perdirba atliekas. Iš įstaigų ir įmonių, vykdančių atliekų surinkimo ar transportavimo funkcijas ar veikiančių kaip atliekų pardavėjai/tarpininkai, nereikalaujama įsigyti leidimų, bet reikalaujama užsiregistruoti nacionalinės atsakingose institucijose. Norint prižiūrėti šiuos veiksmus, direktyva taip pat reeikalauja, kad atliekų deponavimo ir perdirbimo vykdytojai pateiktų turimų veiksmų aprašymą atsakingoms nacionalinėms institucijoms. Iš institucijų taip pat reikalaujama vykdyti periodiškas inspekcijas.

Įgyvendinimo aspektai
1. ES atliekų tvarkymo sistema numato atitinkamas administravimo sistemas nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiais ir atitinkamą infrastruktūrą visų tipų atliekų rinkimui, rūšiavimui, transportavimui, perdirbimui ir jose esančių medžiagų bei energijos panaudojimui.
2. Rengiant nacionalinius įstatymus, reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į ES apibrėžimus. Tokios sąvokos kaip ‘atliekos’, ‘deponavimas’ ir ‘perdirbimas’ turi būti įgyvendinamos atidžiai ir tiksliai. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į Europos Atliekų Ka
atalogą. Kadangi tai nėra išsamus atliekų sąrašas, rėmimasis juo reikalingas tam, kad galima būtų suprasti Pavojingų atliekų sąrašą (žr. tolimesnį komentarą po žemiau einančiu skirsniu, aprašančiu Tarybos Direktyvą 91/689/EEC dėl pavojingų atliekų).
3. Reikėtų paskirti atsakingas nacionalines institucijas nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiais, turinčias technines galimybes kontroliuoti atliekų tvarkymą nacionalinėje teritorijoje. Pagrindinis direktyvos įpareigojimas yra tas, kad atsakingos nacionalinės institucijos užtikrintų, jog ten, kur susidaro atliekos, jos būtų perdirbamos ar deponuojamos nepadarant žalos aplinkai ar nepakenkiant žmonių sveikatai. Jos taip pat privalo užtikrinti, kad būtų uždraustas atliekų palikimas, išvertimas ir nekontroliuojamas deponavimas.
4. Atsakingos nacionalinės institucijos turės sudaryti atliekų tvarkymo planus savo teritorijai, pagrįstus geru susidarančių atliekų žinojimu ir turimomis tų atliekų perdirbimo bei deponavimo alternatyvomis. Šie planai turėtų būti sudaromi ankstyvame etape kaip bendras strateginis vadovas.
5. Atsakingos nacionalinės institucijos turės įsteigti leidimų ir kontrolės sistemas įstaigoms ir įmonėms, vykdančioms deponavimo ir perdirbimo veiksmus jų teritorijoje. Profesionalūs atliekų surinkimo ir transportavimo vykdytojai bei profesionalūs deponavimo ir perdirbimo paslaugų tarpininkai turės būti registruojami atitinkamų atsakingų nacionalinių institucijų.
6. Deramas įgyvendinimas reikalaus pramonės, vartotojų ir nevyriausybinio poveikio vertinimo konsultacijų bei bendradarbiavimo pagal Tarybos Direktyvą 85/337/EEC. Atliekų planavimo procesas ypač turėtų apimti plačias konsultacijas ir turėtų būti vykdomas kaip įmanoma aiškiau.
7. Reikėtų apsvarstyti įvairias atliekų sumažinimo iki minimumo pasiekimo priemones. G
Galėtų būti panaudojamos tokios ekonominės priemonės kaip mokesčiai, kainos ir indėlių sistemos.

C.2 Pavojingos atliekos
Ši direktyva apibrėžia priemones, kurios, papildomai Bendrajai atliekų direktyvai, turi būti taikomos tvarkant pavojingas atliekas. Pavojingos atliekos yra tos, kurios išvardintos Tarybos Sprendime 94/904/EC, pateikiančiame išsamų pavojingų atliekų sąrašą, žinomą kaip Pavojingų atliekų sąrašas. Šis sąrašas paima iš Europos Atliekų Katalogo tas atliekas, kurios laikomos pavojingomis. Sudedamųjų dalių ir savybių, kurios daro atliekas pavojingomis, sąrašas pateikiamas direktyvos prieduose. Pavojingų savybių priskyrimas remiasi tikrinimo tvarka, nustatyta Tarybos Direktyvoje 67/548/EEC dėl įstatymų, poįstatyminių aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su pavojingų medžiagų klasifikavimu, pakavimu ir ženklinimu, aproksimacijos, kurią pakeitė Tarybos Direktyva 79/831/EEC.
Direktyva reikalauja, kad Valstybės narės sudarytų pavojingų atliekų planus arba kaip bendrų planų, parengtų pagal Bendrąją atliekų direktyvą, dalį, arba atskirai. Valstybės narės taip pat privalo užtikrinti, kad kiekviena vieta, į kurią pavojingos atliekos gabenamos, būtų registruojama ir nustatoma, ir kad pavojingos atliekos būtų pakuojamos bei ženklinamos pagal Bendrijos ir tarptautines normas. Valstybės narės dar privalo užtikrinti, kad pavojingos atliekos nebūtų maišomos su kitomis pavojingų atliekų kategorijomis ar su nepavojingomis atliekomis.
Direktyva taip pat sugriežtina tam tikrą Bendrosios atliekų direktyvos leidimų ir kontrolės tvarką, jei pavojingos atliekos susijusios su įstaigomis ir įmonėmis, kurios pačios deponuoja savo atliekas, ir tomis, kurios už

žsiima atliekų perdirbimo veikla. Pavojingų atliekų gamintojams taip pat taikomi įsipareigojimai ar periodiškos inspekcijos. Be to, pavojingų atliekų gamintojų kartu su profesionaliais atliekų gabentojais reikalaujama registruoti jų tvarkomas pavojingas atliekas inspekcijai, kurią atlieka atsakingos nacionalinės institucijos, jei jos to prašo.
Įgyvendinimo aspektai
1. Pavojingų atliekų tvarkymas reikalauja ypatingos ir griežtesnės leidimų išdavimo bei kontrolės tvarkos.
2. Reikėtų sudaryti nacionalines taisykles pavojingų atliekų teisingam nustatymui ir klasifikavimui bei reikalavimus ir rekomendacijas jų perdirbimui ir deponavimui nepakenkiant aplinkai. Nacionalinėms atsakingoms institucijoms reikės turėti techninių žinių patikrinti atliekų pavojingumą.
3. Reikės įteisinti technines galimybes ir atitinkamas infrastruktūras, kad būtų išvengta netinkamo perdirbimo ar deponavimo rizikos.
4. Reikėtų sukurti centralizuotą duomenų banką, norint įvykdyti įsipareigojimą pateikti informaciją ES Komisijai apie pavojingas atliekas ir jų tvarkymo bei deponavimo rangovus.

C.3 Atliekų Pervežimas
Reglamentas 259/93/EEC dėl atliekų pervežimo Europos Bendrijoje, įvežimo į ją ir išvežimo iš jos priežiūros bei kontrolės nustato atliekų judėjimo kontrolės sistemą, kuri įgyvendina Bazelio Konvenciją, EBPO Tarybos Sprendimą dėl atliekų judėjimo per sienas ir ketvirtąją ACP-EEC (Lome) Konvenciją. Bazelio Konvencija aprašo vien pavojingas atliekas, o Reglamentas taip pat apima nepavojingų atliekų pervežimą. Reglamentas nustato atskirą tvarką, valdančią pervežimus ES viduje, importą, eksportą ir pervežimą tranzitu, o skirtingi reikalavimai priklauso nuo to, ar atliekos skirtos perdirbimui ar deponavimui ir ar jos išvardintos priedų žaliuose, geltonuose ir raudonuose sąrašuose. Šie 3 sąrašai buvo EBPO darbo rezultatas. Lyginant šiuos 3 atliekų sąrašus pagal Reglamentą iš vienos pusės su Europos Atliekų katalogu pagal Bendrąją direktyvą ir iš kitos pusės su Pavojingų Atliekų Sąrašu pagal Pavojingų atliekų direktyvą, galima matyti, kad jų struktūros skiriasi. Tačiau reikia atsiminti, kad tie 3 reglamento sąrašai buvo sudaryti skirtingu tikslu nei Europos Atliekų Katalogas ir Pavojingų Atliekų Sąrašas ir kad visus sąrašus reikia taikyti ištisai.

Įgyvendinimo aspektai
1. Valstybės narės turi nurodyti atitinkamą atsakingą instituciją ar institucijas kontroliuoti atliekų judėjimą pagal reglamentą; tai gali būti muitinių, pramonės ar prekybos ir aplinkos apsaugos įstaigų derinys.
2. Jos turi teikti rekomendacijas atsakingoms institucijoms dėl dokumentų ir tvarkos, kurių reikia laikytis kiekvienam pervežimo tipui ir kontroliuojant atliekų pervežimą per sienas. Pateikiamas suvienodintas važtaraštis. Panašu, kad gali reikėti ypatingo mokymo procedūrinės informacijos papildymui.
3. Jos turi priimti kitų šalių informavimo ir konsultavimosi su jomis dėl atliekų pervežimo tvarką.
4. Vežėjams ir gamintojams turi būti pranešama apie reikalavimus ir kontrolę.

C.4 Atliekų Deponavimo Įrenginiai
Pavojingų Atliekų Deginimas
Direktyva 94/67/EEC dėl pavojingų atliekų deginimo yra dukterinė direktyva Bendrajai atliekų tvarkymo direktyvai. Valstybės narės turi nustatyti ir įvesti eksploatavimo sąlygas ir emisijų ribines reikšmes leidimais pavojingas atliekas deginančioms įmonėms.
Leidimai pagal Bendrąją atliekų direktyvą gali būti išduodami tik jeigu deginimo įmonė suprojektuota, įrengta ir eksploatuojama tokiu būdu, kad yra įgyvendinti aplinkos taršos prevencijos reikalavimai emisijų ribų ir valdymo kontrolės forma. Pavojingų atliekų deginimo įmonės turi būti eksploatuojamos, kad būtų pasiektas įmanomai aukščiausias deginimo lygis. Leidime turi būti išvardinti deginamų pavojingų atliekų tipai ir kiekiai. Degintojai, prieš galėdami priimti atliekas, turi gauti išsamų visų pavojingų atliekų aprašymą.
Leidimų tvarka taip pat taikoma nuotekų išleidimui. Deginimo įmonių vietoms taikoma ES Direktyva 80/68/EEC dėl požeminio vandens. Apie emisijų ribinių reikšmių viršijimo atvejus nedelsiant turi būti pranešama atsakingai institucijai, ir dėl to gali būti sumažinamas deginimo našumas arba uždaroma įmonė.

Įgyvendinimo aspektai
1. Rekomendacijos dėl pavojingų atliekų naujų deginimo įmonių plėtros turi būti įtraukiamos į nacionalines atliekų tvarkymo bei oro kokybės strategijas, siekiant įgyvendinti nacionalinius poreikius ir aplinkos kokybės tikslus.
2. Leidimuose turėtų būti taikomos minimalios direktyvose nustatytos normos, atsižvelgiant į vietines sąlygas.

Bendroji Atliekų Direktyva – Įgyvendinimo Aspektai
Nacionalinių Teisės Aktų Sistema
• Palyginti Direktyvos reikalavimus su esamais nacionaliniais įstatymais.
• Nustatyti įstatymų spragas.
• Alternatyvos:
• Vienas pagrindinis įstatyminis įrankis (Atliekų Tvarkymo Aktas);
• Arba speciali dalis atitinkamuose teisės aktuose, reguliuojančiuose atliekų tvarkymą, leidimų išdavimą, atliekų srautus ir atliekų mažinimą.

Atsakingos Institucijos (AI)
• AI privalo turėti administracines sistemas ir techninių žinių.
• Nacionalinė Institucija atsakinga už vienodas atliekų srautų ir vietos tvarkymo normas, atliekų tvarkymo planavimo koordinavimą ir atliekų statistikos rinkimą.
• Vietinės AI valdo vietinius atliekų tvarkymo įrenginius ir atliekų srautus, prireikus koordinuodamos su privačiu sektoriumi
• Nacionalinės AI turi atsakyti už ataskaitas ES.

Teisinė Kontrolė
• Numatyti centrinių ir vietinių AI vaidmenų jurisdikcijos teisinį atskyrimą.
• Atitinkamų apibrėžimų, tokių kaip ‘atliekos’, ‘deponavimas’ ir ‘perdirbimas’, taikymas.
• Atliekų tvarkymo planų sudarymo teisiniai aspektai.
• Nuobaudos už leidimų pažeidimus.
• Atsižvelgti į vietinio monitoringo ir vykdymo priemones.
• Nekontroliuojamo atliekų išvertimo uždraudimas.

Leidimų Išdavimo Tvarka

Nacionalinės AI turi pateikti pareiškimo blankus atliekų tvarkymo vietų leidimams gauti.Pareiškėjai turi pateikti nustatytus dokumentus.
• AI turi užtikrinti, kad pareiškėjas yra tinkamas atliekų tvarkymo vietos eksploatuotojas.
• AI turi nustatyti sąlygas, įeinančias į leidimą, įskaitant vietos uždarymo reikalavimus.
• AI turi stebėti vietos veiklą ir atsakyti į paveiktos šalies skundus.
• AI turi užtikrinti, kad profesionalūs atliekų surinkėjai, vežėjai ir prekybininkai būtų registruojami.

Dalyviai
• Užtikrinti, kad iki sukuriant sistemą su dalyviais būtų konsultuojamasi dėl atliekų tvarkymo poreikių, pasiūlytų atliekų planavimo procesų ir deponavimo/mažinimo alternatyvų.
• Dalyviai turėtų būti atliekų tvarkymo firmų, pagrindinių atliekas gaminančių sektorių, vietinės valdžios, nevyriausybinių organizacijų ir kitų su tuo susijusių šalių atstovai.
• Užtikrinti reguliarius pranešimus visuomenei apie iniciatyvas ir visuomenės vaidmenį planavime.

Finansiniai Aspektai
• Vyriausybė turi įsteigti AI ir teikti administracinę paramą, sukurti administracinę tvarką (leidimus), palaikyti ryšius su visuomene.
• Naudojimo paskatos turi skatinti gamintojų atsakomybę, atliekų mažinimą iki minimumo ir teršėjas moka principo taikymą.
• Vietų eksploatuotojai turi finansuoti leidimų procesus.
• Namų ūkiai turi mokėti už atsikratymo jų atliekomis paslaugas.

3. Vyriausybės turėtų sudaryti papildomas emisijų normas, kad būtų atsižvelgiama į ypatingas technologijas ar potencialiai žalingas emisijas.
4. Turi būti sudaryta veiksminga atliekų tvarkymo ir kontrolės tvarka, kad būtų išvengta neteisingo ar neteisėto deginimo įrenginių panaudojimo tokių atliekų, kurioms jie neturi leidimo arba nepritaikyti, deginimui.
Turėtų būti nustatyta konsultavimo ir koordinavimo tarp skirtingų institucijų, atsakingų už skirtingų tipų emisijų į orą, vandenį ir dirvą kontrolę, tvarka.
5. Institucijos turi parengti planus šilumos, gaminamos deginimo įmonėse, panaudojimui.
6. Reikia sukurti programas, užtikrinančias direktyvos reikalavimų esamoms deginimo įmonėms įgyvendinimą.
Atliekų Deginimas Naujuose ir Esamuose Įrenginiuose
Direktyvomis 89/369/EEC ir 89/429/EEC taikomos lygiagrečios leidimų reikalavimų ir eksploatavimo apribojimų sistemos naujoms ir esamoms miesto atliekų deginimo įmonėms. Jos yra dukterinės direktyvos Bendrajai direktyvai 84/360/EEC dėl kovos su oro tarša iš pramonės įmonių.
Jos reguliuoja miesto atliekų deginimo įmonių leidimus, projektus, įrangą, eksploatavimą ir ataskaitas. Naujos įmonės yra tos, kurių eksploatavimo leidimas išduotas 1990 m. gruodžio 1 d. arba vėliau. Joms nepriklauso įmonės, kurios naudojamos specialiai deginti nuotekų dumblą, chemines, toksiškas ir pavojingas atliekas, medicinos atliekas iš ligoninių ir kitus ypatingus atliekų tipus, netgi jei šiose įmonėse taip pat deginamos miesto atliekos, kadangi tokias deginimo įmones griežčiau reguliuoja Direktyva dėl pavojingų atliekų deginimo.
Nustatomi trys emisijų ribinių reikšmių kiekiai dulkėms, tam tikriems sunkiųjų metalų deriniams, chlorvandenilio rūgščiai ir SO2, priklausomai nuo deginimo įmonės nominalaus pajėgumo. Nustatomos ribinės reikšmės ir esamų miesto atliekų deginimo įmonių gerinimo etapais per tam tikrą nustatytą laiką programa.
Jos nustato išsamius reikalavimus šių įmonių eksploatuotojams dėl monitoringo, inspekcijos ir ataskaitų. Informacija apie prašymus eksploatavimo leidimams ir monitoringo rezultatai turi tapti prieinami visuomenei.
Direktyva 89/429/EEC dėl esamų miesto atliekų deginimo įmonių įpareigojo esamas įmones pasiekti naujų deginimo įmonių normas iki 1996 m. gruodžio 1 d.. Visos kitos esamos deginimo įmonės privalo pasiekti daugumą naujoms įmonėms nustatytų normų iki 2000 m.

Įgyvendinimo aspektai
1. Naujų deginimo įmonių plėtojimo rekomendacijas reikia įtraukti į nacionalines atliekų tvarkymo ir oro kokybės strategijas, norint pasiekti aplinkos kokybės tikslus.
2. Šalys gali įvesti papildomas emisijų ribas, norint atsižvelgti į konkrečias technologijas arba potencialiai kenksmingas emisijas.
3. Turi būti sukurta atliekų tvarkymo ir kontrolės tvarka, kad būtų išvengta neteisingo arba neteisėto deginimo įmonių panaudojimo deginti tokias atliekų rūšis, kurioms jos neturi leidimo arba nėra pritaikytos.
4. Turi būti parengtos atitinkamos programos, užtikrinančios direktyvos reikalavimų mažoms ‘esamoms deginimo įmonėms’ įgyvendinimą.

Pasiūlytoji Direktyva dėl Sąvartynų
Šiuo metu Parlamentui ir Tarybai yra pateiktas pasiūlymas apie Direktyvą dėl sąvartynų. Pasiūlymas reikalaus, kad nauji ir esami sąvartynai būtų griežčiau kontroliuojami pagal išsamią leidimų tvarką. Pasiūlytosios direktyvos tikslas yra sumažinti į sąvartynus keliaujančių atliekų kiekį ir įvesti griežtas normas ten, kur vyksta jų vežimas į sąvartynus. Pagal pasiūlymą bendras atliekų deponavimas (pavojingų atliekų maišymas su miesto atliekomis tuose pačiuose sąvartynuose) būtų nutrauktas. Deponavimo sąvartynuose kainos turi padengti sąvartynų uždarymo ir tvarkymo kaštus bei mažiausiai 50 metų priežiūros po sąvartynų uždarymo kaštus.
Mėginant sumažinti visas ES metano emisijas, pasiūlymu siekiama mažinti biologiškai yrančių miesto atliekų, keliaujančių į sąvartynus, kiekį; be to, tiek iš naujų, tiek iš esamų sąvartynų metaną reikėtų arba surinkti ir panaudoti, arba sudeginti. Pasiūlymas taip pat įveda mažiausius atstumus sąvartynų vietoms nuo gyvenamųjų rajonų.

Įgyvendinimo aspektai
1. Kadangi sąvartynai yra labiausiai paplitęs ir mažiausiai brangus kietų atliekų deponavimo tipas, o normų dažnai trūksta, būtų patartina šalims suderinti naujus teisės aktus, reguliuojančius sąvartynų eksploatavimą, su pasiūlytąja direktyva. Reikėtų atkreipti dėmesį į galutinius pakeitimus, kuriuos pasiūlyme padarė Taryba ir Europos Parlamentas.
2. Atsakingos nacionalinės institucijos turės užtikrinti, kad jos turėtų techninį personalą kontroliuoti direktyvos, kurios leidimų išdavimo reikalavimai numato daug išsamių dalykų, įgyvendinimą ir laikymąsi.
3. Pasiūlytosios direktyvos reikalavimas turėtų būti įtrauktas į nacionalines atliekų strategijas ir tvarkymo planus pagal Bendrąją atliekų direktyvą.
4. Veiksminga atliekų, kurios turi būti išverstos į sąvartynus, kiekio ir pavojingumo mažinimo iki minimumo strategija reikalaus visų ekonominių ir socialinių veikėjų dalyvavimo ir aktyvios paramos. Reikės ekonominių paskatų ir švietimo kampanijų.
5. Atsakingos institucijos turės užtikrinti, kad sąvartynų eksploatuotojai būtų pakankamai finansiškai apsirūpinę, kad galėtų garantuoti deramą sąvartyno uždarymą ir vėlesnę priežiūrą.
6. Poveikio aplinkai vertinimo tvarka gali būti įtraukta į leidimų išdavimo sąvartynams tvarką pagal pasiūlytąją direktyvą.
7. Šalys turės sukurti esamų sąvartynų, kurie neatitinka direktyvos nuostatų, patobulinimo ar uždarymo strategiją.

Direktyva dėl Pavojingų Atliekų Deginimo – Įgyvendinimo aspektai

Nacionalinių Teisės Aktų Sistema
• Palyginti direktyvos reikalavimus su esamais įstatymais.
• Nustatyti įstatymų spragas.
• Alternatyvos:

Vienas pagrindinis įstatyminis įrankis (Deginimo Aktas)

Kadangi direktyvos sfera yra siaura, įgyvendinimo teisės aktus būtų galima įvesti kaip atskirą dalį pagrindiniame aplinkos apsaugos dokumente (pvz., Aplinkos Apsaugos Akte).

Atsakingos Institucijos (AI)
• Esamos administracinės infrastruktūros peržiūrėjimas, siekiant įgyvendinti, administruoti ir vykdyti deginimo veiklą.
• Nacionalinio lygio AI turės priklausyti direktyvos normų ir reikalavimų nuoseklaus taikymo užtikrinimo vaidmuo.
• AI bus atsakingos už leidimų išdavimą, monitoringą ir jo priežiūrą, informacijos rinkimą ir ataskaitas Komisijai.

Teisinė Kontrolė
• Atsakingų institucijų ir leidimų sistemos apibrėžimas
• Kitų emisijų ribų ir rizikos kontrolės priemonių nustatymas
• Monitoringo ir vykdymo tvarka bei reikalavimai
• Pranešimų dėl įsakymo uždaryti reikalavimai.
• Deginimo eksploatuotojų nuobaudos.

Leidimų Sąlygos
• Deginimo įmonės turi būti suprojektuotos, įrengtos ir eksploatuojamos taip, kad atitiktų minimalios degimo temperatūros reikalavimus.
• Monitoringas, deguonies kiekiai, emisijų ribinės reikšmės, nuotekų išleidimas ir liekanų deponavimas.
• Reikalauja nuolatinių ir periodinių matavimo sistemų ir pranešimų apie viršijimus bei ataskaitų AI.

Dalyviai
• Užtikrinti, kad dalyviai būtų konsultuojami dėl bendrų įgyvendinimo reikalavimų ir kaštų, ypač dėl pranešimų apie viršijimus tvarkos.
• Įtraukti visuomenę į informacijos, kurią eksploatuotojai turi pateikti vyriausybei, apibrėžimą.
• Veiksmingo bendravimo tikslu nuolat teikti visuomenei informaciją apie įrenginius ir jų eksploatavimą.

Finansiniai Aspektai
• Vyriausybė įkuria AI ir parūpina administracinę paramą, monitoringą bei vertinimą, mokymą, vykdymą, rekomendacijas ir informaciją visuomenei.
• Eksploatuotojai turi padengti administracinius leidimų, informacijos teikimo kaštus ir visus kaštus už reikalavimų laikymosi įsipareigojimus.

C.5 Ypatingos Atliekos
Panaudotų tepalų deponavimas
Tarybos Direktyva 75/439/EEC siekiama sukurti suvienodintą panaudotų tepalų surinkimo, apdorojimo, laikymo ir deponavimo sistemą. Ji leidžia Valstybėms narėms kompensuoti bendrovėms už neatgautus panaudotų tepalų surinkimo ir deponavimo kaštus. Ji teikia didžiausią pirmenybę panaudotų tepalų perdirbimui, paskui jų kaip kuro arba energijos išgavimo panaudojimui; ir galiausiai jų naikinimui arba kontroliuojamam laikymui ar išpylimui. Valstybės narės turi užtikrinti saugų panaudotų tepalų surinkimą ir deponavimą. Draudžiama panaudotus tepalus išleisti į vandens telkinius ir kanalizacijos sistemas.
Kiekviena panaudotų tepalų deponavimo įmonė turi gauti atsakingos institucijos leidimą. Kiekviena panaudotų tepalų surinkimo įmonė turi būti registruojama ir atitinkamai prižiūrima. Perdirbtuose tepaluose negali būti daugiau nei 50 milijoninių dalių (ppm) polichloruotų bifenilų ir terfenilų (PCB/PCT).

Įgyvendinimo aspektai
1. Administracija turėtų užtikrinti panaudotų tepalų saugaus surinkimo ir perdirbimo ar deginimo visos šalies sistemos sukūrimą visoje nacionalinėje teritorijoje. Taip pat reikėtų išplėtoti visuomenės informavimo kampanijas.
2. Reikėtų įteisinti atitinkamas deponavimo struktūras ir griežtą kontrolės tvarką, kad būtų išvengta tų tepalų dalių, kurių negalima tinkamai perdirbti, neteisėto ar netinkamo deponavimo.
3. Reikėtų sukurti integruotą/koordinuotą leidimų ir kontrolės sistemą, kad būtų užtikrinta, jog panaudotų tepalų perdirbimas ar deponavimas neturėtų neigiamo poveikio kitoms aplinkos apsaugos priemonėms.
4. Turėtų būti sukurtos specialios priemonės ir įrenginiai saugiai tvarkytis su panaudotais tepalais, turinčiais PCB/PCT ar kitų pavojingų medžiagų.
5. Nacionalinės institucijos turėtų pritarti griežtesnių reikalavimų įvedimui nacionaliniu lygiu. Komisijai reguliariai reikėtų pateikti informaciją apie nacionalinius veiksmus ir patirtį.
Titano Dioksido Atliekos
Direktyvos 78/176/EEC ir 82/883/EEC dėl titano dioksido siekia užkirsti kelią ir palaipsniui sumažinti taršą, kurią sukelia atliekos perdirbant titano dioksidą. Leidimas deponuoti TiO2 atliekas jūroje gali būti išduodamas tik jeigu įvertinimas rodo, kad atliekų negalima deponuoti tinkamesnėmis priemonėmis ir kad nebus jokio kenksmingo poveikio. Naujuose įrenginiuose turi būti taikomi esami procesai ir technologijos, kurios mažiausiai kenkia aplinkai. Valstybės narės turi Komisijai pateikti planus, rodančius, kaip jos pasieks direktyvos tikslus.

Įgyvendinimo aspektai
1. Peržiūrėti, ar kokie nors šalies įrenginiai patenka į direktyvos sferą. Tačiau netgi jei nėra jokių titano dioksido perdirbimo įrenginių, direktyvą vis tiek reikės perkelti į nacionalinius įstatymus.
2. Įgyvendinimas turi vykti pagal nacionalinę atliekų tvarkymo sistemą. Reikės administracinių ir techninių įstaigų valdyti griežtą leidimų tvarką ir techninę kontrolę.
3. TiO2 sukeltos potencialios taršos pobūdis reikalauja kruopštaus bendradarbiavimo tarp institucijų, atsakingų už atliekų, vandens ir dirvos taršos prevenciją.
4. Šalims gali reikėti sudaryti nacionalines programas visiškam TiO2 pramonės sukeltos taršos sumažinimui – ir jei galima, panaikinimui – bei visiškam atliekų išmetimo į jūrą arba vidaus vandenis uždraudimui.
PCB ir PCT Deponavimas
Tarybos Direktyva 96/59/EC siekia panaikinti polichloruotus bifenilus ir polichloruotus terfenilus (PCB) ir nukenksminti jų turinčią įrangą. Ši įranga turi būti inventorizuojama, ženklinama ir apie ją turi būti pranešama Komisijai iki 1999 m. rugsėjo mėn., o inventorizacijos sąrašai turi būti atnaujinami. Turi būti išlaikomas dar nenukenksmintos PCB turinčios įrangos geras darbinis režimas, kad būtų išvengta nutekėjimų.
PCB deponuojančioms įmonėms turi būti išduodami leidimai pagal Direktyvą 75/442/EEC. Deginimas, kaip deponavimo priemonė, turi atitikti Direktyvoje 94/67/EEC nustatytas normas. Valstybės narės turi sudaryti deponavimo planus inventorizuotiems PCB iki 1999 m. rugsėjo mėn. ir perduoti juos Komisijai.

Įgyvendinimo aspektai
1. Reikėtų sukurti arba sustiprinti griežtus poįstatyminius aktus ir vykdymo priemones, kad būtų užtikrintas nacionalinėje teritorijoje esančių PCB/PCT ir jų turinčios įrangos nuodugniausias nustatydamas ir klasifikavimas.
2. Institucijos turėtų sudaryti planus saugiam užterštos įrangos ir įrenginių darbo nutraukimui, deponavimui ar atstatymui per laiko tarpą, nustatytą direktyvoje. Gal būt planų sfera išsiplėstų taip, kad apimtų neregistruotą įrangą, gal panaudojant administracines ir ekonomines paskatas, įvestas drauge su griežta kontrole.
3. Institucijos turėtų užtikrinti, kad nekiltų jokių techninių ar administracinių sunkumų taikant direktyvos reikalavimus. Tai iki minimumo sumažintų netinkamo ar neteisėto deponavimo riziką, ypač kai tai susiję su mažomis ar vidutinėmis įmonėmis.
Žemės ūkyje naudojamas nuotekų dumblas
Tarybos Direktyva 86/278/EEC siekiama kontroliuoti nuutekų dumblo panaudojimą žemės ūkyje, nustatant sunkiųjų metalų koncentracijų dirvoje ir dumble maksimalias ribines reikšmes ir sunkiųjų metalų (kadmio, vario, nikelio, švino, cinko ir gyvsidabrio), kuriuos galima dėti į dirvą, maksimalius kiekius.
Ji apibrėžia tokio dumblo naudojimo sąlygas: Valstybės narės turi užtikrinti, kad nebūtų viršijamos ribinės reikšmės. Nustatomos minimalios laiko ribos, atskiriančios dumblo panaudojimą tam tikruose dirbamos žemės tipuose ir jų panaudojimą. Dumblas ir dirva, kurioje jis naudojamas, turi būti išanalizuoti pagal prieduose nurodytą tvarką.

Įgyvendinimo aspektai
1. Institucijos, atsakingos už vandens valymą, atliekų tvarkymą, žemės ūkį ir vykdymą turės dirbti kartu, kad pasiektų direktyvos tikslus; jos turėtų susitarti dėl tvarkaraščio ir tikslų ankstyvuosiuose planavimo etapuose.

2. Turi būti įteisinta leidimų išdavimo ir registracijos sistema tiek dumblo vežimui, tiek ir jo panaudojimui, ir informacija turi būti panaudota nacionalinės ir vieningos Europos ataskaitos šiuo klausimu rengimui.
3. Poreikis įvesti griežtesnius apribojimus už tuos, kurie yra direktyvoje, turėtų būti įvertintas remiantis konkrečiu nacionaliniu ar vietiniu jautrumu dirvos ir vandens užterštumui.

Pavojingų medžiagų turinčios baterijos ir akumuliatoriai
Tarybos Direktyva 91/157/EEC buvo priimta kaip ypatinga priemonė pagal Tarybos Atliekų Direktyvą 75/442/EEC, kad sankcionuotų panaudotų baterijų ir akumuliatorių, turinčių tam tikrus gyvsidabrio, kadmio ar švino kiekius, atskirą surinkimą iš namų ūkių, siekiant jų regeneravimo ir kontroliuojamo deponavimo.
Direktyva reikalauja, kad Valstybės narės apribotų tam tikrų švino baterijų pateikimą rinkai ir kad jos sudarytų programas sumažinti jų sunkiųjų metalų kiekį, skatinti pagerintų baterijų ir akumuliatorių pateikimą rinkai, plėtoti tyrimą ir pasirinkti mažiau teršiančias pakaitalų juose panaudojimą.
Jos turi užtikrinti veiksmingą atskiro surinkimo ir prireikus deponavimo sistemos įsteigimo organizavimą. Leidžiama ekonominėmis priemonėmis skatinti perdirbimą; jos turi būti įvedamos po konsultacijų. Vartotojus reikia išsamiai informuoti apie rizikos aspektus ir deponavimo galimybes.

Įgyvendinimo aspektai
1. Turėtų būti sudarytos ilgalaikės programos, keliančios visuomenės supratimą ir techninę plėtrą, atliekų mažinimo ir tvarkymo planuose arba koordinuojant su jais.
2. Turėtų būti įvertintas poreikis įvesti ekonomines priemones, skirtas maksimaliai padidinti atskirą surinkimą; norint užtikrinti visuomenės bendradarbiavimą regeneruojant ir perdirbant panaudotas baterijas, būtų naudingos visuomenės švietimo programos.
3. Reikės sukurti surinkimo taškų tinklą. Administracinės leidimų ir kontrolės tvarkos, užtikrinančios saugų panaudotų baterijų transportavimą ir regeneravimą, reikalauja Bendroji atliekų direktyva ir Pervežimų reglamentas.
Pakavimas ir pakavimo atliekos
Direktyva 94/62/EC įgyvendina Sąjungos strategiją dėl pakavimo atliekų. Ja siekiama suvienodinti nacionalines pakavimo atliekų tvarkymo priemones, iki minimumo sumažinti pakavimo atliekų poveikį aplinkai ir išvengti barjerų prekybai Europos Sąjungos viduje. Ji taikoma pakuotėms ir pakavimo atliekoms, pramoninėms, prekybinėms arba buitinėms, nepriklausomai nuo naudojamos medžiagos.
Nustatoma, kad perdirbimo tikslai turi būti pasiekiami per penkerius metus nuo teisės aktų įsigaliojimo Valstybėse narėse. Tokie teisės aktai turi įsigalioti iki 1996 m. vidurio. Iki 2001 m. 50-65 % pakavimo atliekų turi būti perdirbama, o 25-45% visų pakavimo atliekų turi būti perdirbama su sąlyga, kad kiekvienos pakavimo medžiagų rūšies atliekų perdirbama bent 15%.

Direktyva pirmuoju prioritetu nustato pakuočių gamybos prevenciją. Pakartotinas panaudojimas, perdirbimas ir kitos regeneravimo formos (įskaitant energijos panaudojimą) laikomos vienodai vertingais esminiais principais. Į perdirbimą įeina pakartotinas perdirbimas ir organinis perdirbimas (kompostavimas), bet neįeina deginimas.
Valstybės narės turi pasiekti perdirbimo tikslus iki 2001 m. birželio 30 d.

Įgyvendinimo aspektai
1. Vyriausybės turėtų įvertinti pakavimo perdirbimo potencialą nacionaliniu lygiu ir nustatyti pasiekiamus tikslus direktyvos leidžiamose ribose.
2. Nacionalinės institucijos turėtų užtikrinti pakavimo ir pakavimo atliekų tvarkymo sistemos, kuri garantuotų šių bei kitų direktyvoje išdėstytų tikslų pasiekimą, sukūrimą. Esama patirtis pagrįsta iš dalies savanoriškų sistemų kūrimu, kur ekonominiai veikėjai įsipareigoja pasiekti tikslus iki nustatytų terminų prieš institucijoms nustatant reguliacinius reikalavimus. Naujoji situacija įves privalomus reikalavimus ekonominiams veikėjams pagal bendros atsakomybės principą. Galėtų būti įvedamos ekonominės paskatos, kad būtų padedama tos sistemos kūrimui ir valdymui.
3. Esamos sistemos turėtų būti priderintos, kad būtų užtikrintas atitikimas ES reikalavimams ir išvengta laisvos rinkos iškraipymo.
4. Reikėtų įvesti reguliacinius apribojimus ir veiksmingą kontrolę, kad būtų užtikrinta, jog pakavimo medžiagos atitiktų ES esminius reikalavimus ir nacionalines normas.
5. Turi būti sukurta perdirbimo procentų monitoringo ir pakavimo atliekų susidarymo kontrolės sistema. Reikėtų sukurti suvienodintas duomenų bazes, kad būtų įmanoma lyginamoji analizė visoje Europoje. Visų šių veiksmų turi būti imamasi pagal Komisijos Sprendimą 97/138/EC, kuris nustato formatus, susijusius su duomenų bazių sistema.
6. Visuomenės supratimo apie pakavimo atliekų susidarymą, tvarkymą ir deponavimą ugdymas yra reikalingas kaip pagrindinis elementas jų sumažinimui iki minimumo.

Leave a Comment