žemės grupės planetos

Saulės sistemą sudaro viena žvaigždė Saulė, devynios didžiosios planetos ir įvairūs mažesni kūnai pvz.: kai kurių planetų palydovai. Visus šiuos kūnus valdo Saulė, kuri yra daug kartų už juos masyvenė ir tik viena spinduliuoja. Kiti Saulės sistemos kūnai šviečia tik atspindėta Saulės šviesa, ir, nors danguje atrodo ryškūs, sunku patikėti, kad Visatoje jie toli gražu nėra tokie svarbūs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Planetos skirstomos į dvi pagrindines grupes: Žemės grupės ir didžiąsias.
Žemės grupės planetas sudaro palyginti mažos planetos – Merkurijus, Venera, Žemė irr Marsas, kurių skersmenys yra nuo 12756 km (Žemės) iki 4878km (Merurijaus). Šios planetos turi daug bendrų bruožų. Pavyzdžiui, jos visos turi kietą paviršių, sudarytos iš panašių medžiagų, tiktai Žemės ir Merkurijaus vidutinis tankis didesnis negu Veneros ir Marso.
Šių planetų orbitos beveik nesisikiria nuo apskritimų, tik Merkurijaus ir Marso keliai aplink Saulę ištęsti labiau negu Žemės ir Veneros. Merkurijus ir Venera vadinami vidinėmis planetomis, nes jų orbitos yra Žemės orbitos viduje. Jos, kaip ir Mėnulis, keičia fazes nuo jaunaties iki pilnaties irr danguje visada matomos netoli Saulės. Merkurijus ir Venera neturi palydovų. Žemė turi vieną palydovą – visiems žimomą Mėnulį. Marsas – du palydovus – Fobą ir Deimą, kurie yra labai maži ir kitokios kilmės negu Mėnulis.

Merkurijus

Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti su

unkiau negu kitas keturias planetas, žinomas nuo senų senovės. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės; vidutinis nuotolis nuo Saulės – 58mln. km, aplink ją apskrieja per 88 paras. Didžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį nei į Žemę. Jo skersmuo – 4878km. Pabėgimo greitis – tik 4,3km/s. Merkurijaus paviršius nelygus, nusėtas daugybės kraterių. Dėl mažos masės ir Saulės spindulių kaitinamojo poveikio, Merkurijaus atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono ir argono), todėl jam būdingi nepaprastai dideli tempertūros svyravimai, siekiantys iki 600°C. Prieš milijardus metų jame buvo stiprus vulkanizmas.
Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magn. laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir 1975 perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos paanoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magn. lauką.

Merkurijaus charakteristika

Pusiaujo skersmuo 4878 km
Paplokštumas <0.001
Masė 3.302·1023 kg(0.055 Žemės masės)
Vid. tankis 5.43 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 3.63 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 4.3 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 58.646 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 7°
Apskriejimo aplink Saulę periodas 87.969 d
Sinodinis periodas 115.88 d
Nuotolis nuo Saulės: 69.8 mln. km46.0 mln. km57.9 mln. km

AfelyjePerihelyjeVidutinis
Orbitos ekscentricitetas 0.206
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 7°
Nuotolis nuo Žemės: DidžiausiasMažiausias 222 mln. km77 mln. km

Venera

Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus ob

bjektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu (lent.). Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48° kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai. Prie Veneros paviršiaus vid. slėgis 9 MPa (~90 kartų didesnis negu prie Žemės paviršiaus), t-ra ~730 K. Tokią aukštą Veneros t-rą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Veneros paviršiuje išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Likusį plotą užima kalvotos lygumos. Aukščiausios plokštikalnės yra Afroditės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne. Nemaža smūginių kraterių. Vėjų greitis prie paviršiaus ~1 m/s, atmosferoje 60-70 km aukštyje, pastoviai pučia rytų vėjas, kurio vid. greitis 100 m/s. Veneros magn. laukas labai silpnas (10-4 Žemės magn. lauko stiprumo). Pasak Veneros sandaros teorinių modelių Venera turi ~2
2800 km spindulio branduolį, ~3200 km storio silikatų mantiją ir ~16 km storio bazaltų plutą. Tankis planetos centre ~14 g/cm3, t-ra 4670 K. Palydovų Venera neturi. Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, paviršių fotografavo ir kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdų įvairios tarpplanetinės stotys: 1962-74 – Mariner 2, Mariner 5, Mariner 10, 1978 – Pioneer-Venus 1 ir Pioneer-Venus 2 (JAV), 1961-83 – SSRS serijos Venera stotys, 1990-94 – JAV stotis Magellan.

Veneros charakteristika

Skersmuo 12 102 km
Masė 4.869·1024 kg(0.815 Žemės masės)
Vid. tankis 5.24 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 8.87 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 10.4 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 243 d
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 2.6°
Apskriejimo aplink Saulę periodas 224.7 d
Sinodinis periodas 583.9 d
Nuotolis nuo Saulės: AfelyjePerihelyjeVidutinis 108.9 mln. km 107.5 mln. km 108.2 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.0068
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 3.4°
Nuotolis nuo Žemės: DidžiausiasMažiausias 261 mln. km 38 mln. km

Žemė

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio.
Atmosfera susideda iš molekulinio az

zoto (78.08% tūrio), molekulinio deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, molekulinio vandenilio, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%.
Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.
Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliumosilikatai). Nuo giliau esančių mantijos sluoksnių plutą skiria Mochorovičičiaus paviršius; po žemynais jis eina 35-70 km, po vandenynais 6-10 km gylyje. Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis (substratas) ir pluta sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija, arba Golicyno sluoksnis. Astenosferos apatinė riba 250-350 km, Golicyno sluoksnio ~1000 km, mantijos ~2900 km gylyje. Po mantija yra ~2200 km storio skystas išorinis branduolys (jo medžiagos tankis 8-10 g/cm3, t-ra 2300-4800 K, slėgis 150-200 GPa). Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys (jo centre t-ra ~6000 K, slėgis ~350 GPa, tankis 12-17 g/cm3). Mantija susideda iš olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui ir kylant t- rai, keičia kristalinę sandarą.
Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša. Žemė yra įmagnetėjusi, turi apie save magnetosferą ir radiacijos juostas. Magnetosferos ašis nukrypusi nuo Žemės sukimosi ašies 11.5° kampu.
Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas -Mėnulis, du nedideli dulkiniai palydovai, skriejantys Mėnulio orbita ir keli tūkstančiai dirbtinių palydovų.

Žemės charakteristika

Pusiaujo skersmuo 12 756.28 km
Ašigalinis skersmuo 12 713.51 km
Paplokštumas 0.003 353
Pusiaujo ilgis 40 075.0 km
Masė 5.974·1024 kg
Vid. tankis 5.515 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus): 9.78049 m/s29.83235 m/s29.80665 m/s2
PusiaujyjeAšigaliuosenormalusis
I kosm. greitis (prie paviršiaus) 7.91 km/s
Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie paviršiaus) 11.19. km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas (žvaigždinė para) 23.934 h
Pusiaujo plokštumos posvyris į ekliptikosplokštumą (1984) 23.442°
Apskriejimo aplink Saulę periodas (žvaigždiniai metai) 365.25636 d
Nuotolis nuo Saulės: AfelyjePerihelyjeVidutinis 152.096 mln. km147.100 mln. km149.597 87 mln. km

Orbitos ekscentricitetas 0.0167
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 0
Amžius 4.6 mlrd.m.

Marsas

Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu (lent.) Geriausiai matomas opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas), aukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso pietinis pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, pietiniame pusrutulyje žymiai daugiau kraterių. Marso atmosfera susideda iš anglies dioksido (95%), azoto (2.5%), argono (15%) deguonies (0.1%), vandens garų (<0.2%). Slėgis prie planetos paviršiaus ~170 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus: 15-45 km aukštyje kartais matomi ploni debesys, sudaryti iš ledo kristalų. Dėl retos ir giedros Marso atmosferos labai kinta paviršiaus t-ra per parą; pusiaujo srityse vidurdienį paviršius įšyla iki 20°C, per naktį atšąla iki -100°C. Atmosferoje pučia stiprūs vėjai (iki 100 m/s), kurie sukelia smėlio audras, apimančias visą planetą. Pasak Marso sandaros teorinių modelių Marsas turi ~1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolį, ~2300 km storio silikatų mantiją ir virš jos ~100 km storio granito ir bazaltų plutą. Magnetinis laukas ~500 kartų silpnesnis negu Žemės. Turi 2 gamtinius palydovus Fobą ir Deimą. Svarbiausių rezultatų apie Marsą ir jo palydovus gauta iš tarpplanetinių stočių: JAV – Mariner 4 (1965), Mariner 6 ir Mariner 7 (1969), Mariner 9 (1971), Viking ir Viking 2 (1976), Mars Pathfinder (1997), Mars Global Surveyor (1997-1998). SSRS – Mars 2 ir Mars 3 (1971), Mars 4, Mars 5, Mars 6 ir Mars 7 (1979).

Marso charakteristika

Pusiaujo skersmuo 6794.4 km
Ašigalinis skersmuo 6754.6 km
Paplokštumas 0.0058
Masė 6.419·1023 kg(0.1074 Žemės masės)
Vid. tankis 3.93 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis (prie paviršiaus) 3.71 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 5.02 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 24.62 h
Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 25.2°
Apskriejimo aplink Saulę periodas 1.8809 m.
Sinodinis periodas 779.9 d
Nuotolis nuo Saulės: AfelyjePerihelyjeVidutinis 249.2 mln. km206.6 mln. km227.9 mln. km
Orbitos ekscentricitetas 0.0934
Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą 1.85°
Nuotolis nuo Žemės: 401.3 mln. km54.5 mln. km

DidžiausiasMažiausias

Naudota literatūra:

1. “Mokslas ir Visata”, V.1989.
2. Sviderskienė “Naujoji astronomija” V.1986.
3. Įvairių Interneto duomenų bazių šaltiniai.

Leave a Comment