Makroekonomikos konspektas

MAKROEKONOMIKA

Makroekonomikos konspektas

Vilnius
2002

10.MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI.
10.1.makroekonomikos reikšmė;
10.2 Bendrasis nacionalinis produktas (BNP).

11.NACIONALINIŲ PAJAMŲ GAMYBA, PASKIRSTYMAS.
11.1.Prekių ir paslaugų gamyba valstybės mąstu;
11.2.Nacion. pajamų pasiskirstymas pagal gamybos veiksnius;
11.3 Gamybos lygis;
11.4. Pajamų ir išlaidų srautai;
11.5. Valstybė vykdoma mokesčių ir valstybės išlaidų politika;
11.6. Kaip valstybės mokesčių politika keičia nac. santaupas.

12. EKONOMIKOS PLĖTRA.
12.1 Ekonomikos plėtros esmė;
12.2 Kapitalo kaupimas;
12.3 Optimalus kapitalo kaupimas ir auksinė taisyklė.

13. NEDARBAS.
13.1 Nedarbo esmė ir lygis;
13.2 Frikcinis nedarbas ir valstybės politika;
13.3 Darbo užmokesčio įtaka nedarbui;
13.4 Nedarbo rodikliai.

14. INFLIACIJA.
14. 1 Pinigai , jų funkcijos ir formos;
14.2 Kiekybinė pinigų teorija;
14.3 Pinigai,kainos ir infliacija;
14.4 pinigų išleidimo valstybes pajamos;
14.5.Infliacija ir palukanu norma;
14.6.Nominali palukanu norma ir;pinigu paklausa;
14.7. Infliacijos reguliavimas;
14.8. Visuomeniniai infliacijos kastai.

10.MAKROEKONOMINIAI RODIKLIAI
10.1.makroekonomikos reikšmė
Makroekonomika- tai ekkonomikos šaka tirianti bendrą ekonominę veiklą valstybės mąstu. Makroekonominė analizė tiria kaip kaip funkcionuoja ekonomikos visuma, ir kokie veiksniai ją vekia. Makroekonominių tyrimų objektas – šalies ūkis. Kaip ir visi ekonomikos mokslai, taip ir makroekonomika riamiasi teorija ir stebėjimais. Stebėjimai yra organizuoti ir susisteminti. Kiekvienos valstybės vyriusybė reguliariai pagal ekonominės statistikos mokslo patvirtintą sistemą renka informaciją apie žmonių ekonominę veiklą, jų pajamų dydį, paklausos ir paklausos struktūrą, kainų dydį, žmonių apsirūpinimą darbu, žmonių gyvenimo sąlygas, pinigų cirkuliaciją ir kitus ekonominius, socialinius kllausimus. Šie duomenys sumuojami ir gaunami statistiniai rodikliai apibūdinantys visos ekonomikos būklę. Tie rodikliai fiksuojami dinamikoje laiko požiūriu. Atsižvelgiant į ekonomikos būklę, valstybės yra vykdoma atitinkama ekonominė politika, kuriamos ir vykdomos ekonominės ir socialinės programos. Pagrindiniai ekonominės ir socialinės informacijos nešėjai:

br />1.Nacionalinis produktas
2.Vartojamų prekių kainų indeksas
3.Nedarbo lygis
10.2 Bendrasis nacionalinis produktas (BNP)
BNP – tai visų gatavų prekių ir paslaugų, kurias šalis pagamina ir pateikia naudojimui tam tikrai datai ar laikotarpiui pinigine išraiška. Bendrąjį vidaus produktą apibūdina tokia lygybė:
VISŲ SUBJEKTŲ BENDROS PAJAMOS PER TAM TIKRĄ LAIKOTARPĮ =VISŲ PREKIŲ IR PASLAUGŲ GAMYBOS BENDROS IŠLAIDOS PER TAM TIKRĄ LAIKO TARPĄ.

Ši lygybė yra nacionalinių sąskaitų sistemos pagrindas. Nes visos padarytos išlaidos tuo pat metu yra gautos pajamos. Pajamos ir išlaidos yra matuojamos pinigais ir jų judėjimą bei bendrą masę atspindi pinigų srautai. Jie atitinka gamybos išteklių ir iš jų pagamintų prekių bei paslaugų srautus natūroje. Gatava preke laikome tokį produktą, kuris skirtas galutiniam vartojimui, tolesnėje gamyboje jis nedalyvauja. Skaičiuojant BNP kyla problema, kaip jį susumuoti, juuk dalis prekių ir paslaugų tinkamos galutiniam vartojimui (gaunami pakartojimai-vienai įmonei galutinė produkcija yra žaliava kitai įmonei). Vadinasi sumuojant nacionalinį produktą pagal įmonių pagamitą metinę produkciją, reikia neskaičiuoti tarpinio produkto (kurį sudaro:žaliavos, medžiagos, kuras, el.energija, pusgaminiai pirkri iš kitų įmonių). Iš įmonės produkcijos metinės vertės atėmę tarpinį, gautą dalį produkto, kuri sukurta konkrečioje įmonėje vadiname pridėtine verte. Tai skirtumas tarp įmonės pagamintos produkcijos kiekių ir kainų sandaugos sumos ir gamybai pirktos produkcijos sumos. BNP dydis priklauso ne tik nuo gamybos mą
ąsto, bet ir kainų dydžio. Kainos auga, nes ištekliai riboti. Todėl dėl kainų augimo BNP auga. Nominalus BNP – kaip kiekių ir esamų kainų sandaugų suma.
Realusis BNP – atitinkamo laikotarpio kainomis suskaičiuotas BNP. Pasirinkto laikotarpio kainos-bazinės. Nominalusis BNP didesnis už realųjį. Skirtumas parodys kainų poveikio rezultatus. Kainų indeksas (koeficientas) vad. BNP defliatoriumi.

BNPdef.=Nom.BNP / Real.BNP;
Nacionalinio produkto dinamiką galime skaičiuoti tik pagal realųjį produktą. BNP dydis tam tikrai datai ar laikotarpiui matuojamas natūra ir pinigais. Skiriama BP-o lygį tam tikram laikotarpiui. Kadangi produktas priklauso nuo pajamų ir išlaidų, tai BP-o lygį rodys pajamų ir išlaidų skirtumas atitinkame laikotarpyje.
10.2 Nacionalinių sąskaitų sistema
Tai atitinkamų rodiklių sistema, kurios pagalba galime išmatuoti BNP, kiekvienu duotu momentu ir nustatyti veiksnius, turinčius įtaką į produkto dydį. Nacionalinių sąskaitų pagrindas – išlaidų ir pajamų lyginimai išlaidos = pajamos ( išlaidos :vartojimas C, Investicijos I, valstybės pirkimas G, grynasis eksportas NX, | pajamos : Darbo užmokestis W ( Turto sav. Pajamos, Renta bendroviu pelnas, grynosios palukanos.)); BNP=Y=C+I+G+-NX;
Vartojimas – prekių ir paslaugų visuma, kuria disponuoja namų ūkiai: 1.trumpalaikio vartijimo gaminiai,
2.ilgalaikio vartojimo gaminiai,
3.paslaugos.
Investicijos – prekės ir paslaugos, kurias įsigyja įmonės kitų prekių ir paslaugų gamybai:
1.įdėjimai į gamybą,
2.įdėjimai į gyvenamųjų namų statybą,
3.įdėjimai į atsargas;
G – prekės ir paslaugos, kurias perka valstybės ir vietiniai valdymo organai. Grupės:
1.šalies gynybos poreikiams
2.valstybės apmokamiems gy
yventojų sveikatos apsaugos, švietimo 3.valstybė organizacijų išlaikymui
4.valtybės tarnautojų apmokėjimai.
NX-prekių ir paslaugų eksporto ir importo skirtumas (X-Z).
Visose išlaidose yra dalis ilgalaikio turto. Atmetus iš BNP ilgalaikio turto nusidėvėjimą, turėsime grynąjį BNP, į kurį įeina netiesioginiai mokesčiai, kurie įjungti į verslo įmonių produkcijos kainą. Mokesčius sumoka namų ūkiai pirkdami prekę. (BNP-amortizacija-neties.mokesč.=Y) Nac.Pajam.- visų ekonominių subj. gaunamos pajamos per tam tikrą laikotarpį. Gryn.palūk.- įmonių gautų ir išmokėtų palūkanų skirtumas. Y = (darbo užmok.+ renta + bendrovių pelnas +gryn.palūk.) Iš N.pajamų galima apskaičiuoti asmenines pajamas, kurias gauna namų ūkiai. Reikia atmesti tą AB pelno dalį, kurią jos pasilie sau arba sumoka mokesčiais valstybei. Iš AB pajamų atimamas pelnas ir pridedami dividentai. Prie gautos N.pajamų sumos reikia pridėti pervedamasias išmokas-tai yra valstybės išlaidos už kurias ji negauna jokių prekių ar paslaugų. Tai pajamų perskirstymas iš vienų asmenų grupių kitoms: pensijos, pašalpos, stipendijos. Pervedamosios išmokos išjungiamos iš ūkio srautų ir jos nepakliųva į nacionalinių sąskaitų sistemą. Vietoj įmonių mokamų palūkanų už paslaugas įjungiamos namų ūkio gaunamos palūkanos. Asm.paj. = Y – (bendr.pel,soc.draud.įmok,gryn.palūk) + (dividentai;namų ūkio palūkanos už paslaugas). Namų ūkiai iš asmeninių pajamų moka mokesčius valstybei. Asm.paj.- tiesiog.mokesč. = asmeninės disponuojamos pajamos.

11.NACIONALINIŲ PAJAMŲ GAMYBA, PASKIRSTYMAS
11.1.Prekių ir paslaugų gamyba valstybės mąstu
Gamybos apimtį apsprendžia: gamybos f-ja ir veiksniai. Gamybos veiksniai-visi valstybės mąstu turimi ištekliai, ku

urie gali būti panaudoti ir panaudojami prekių ir paslaugų gamybai. Esama gamybos technologija apsprendžia pagaminamos produkcijos Q, su esamais ištekliais. Priklausomybė išreiškiama per gamybinę f-ją. Visos šalies gamyb. F-ja nuo kankrečios įmonės gamyb. F-jos skiriasi tuo, kad ji rodo nac. Produkto priklausomybę nuo išteklių sąnaudų atitinkamu laikotarpiu. Gamybos veiksniai ir f-ja kartu apsprendžia prekių ir paslaugų pasiųlą valstybės mąstu. Jei visi ištekliai suvedami į du veiksnius L ir K, tai visos valstybės mąstu gam. F-ja yra Y = (L, K). Kadangi kiekvienu duotu momentu pasiūla fiksuota, nes L ir K, bei technologija yra nekintami laiko požiūriu gaminamos produkcijos Q kinta atsižvelgiant į tai kaip keičiasi gamybos veiksnių pasiūla ir gamybos technologija.
11.2.Nacion. pajamų pasiskirstymas pagal gamybos veiksnius
Kadangi gamybos veiksniai ir gam.f-ja apsprendžia bendrą pagamintų prekių ir paslaugų kiekį, tai jie apsprendžia ir nac.pajamas. Kaip gamybos veiksnių rinkos, taip pasiskirsto nac.pajamos. Šių pajamų pasiskirstymą apsprendžia gamybos veiksnių kainosC-tai pinigų kiekis sumokėtas už to veiksnio vieną vienetą. L veiksnio kaina-darbo užmokestis, K-kapitalo pajamos. Šių kainų dydi priklauso nuo to veiksnio paklausos ir pasiūlos santykio išteklių rinkoje. Kadangi veiksniai analizuojami duotame momente, tai veiksnių pasiūla rinkoja bus pastovi ir grafiškai turės statmenos tiesės pavidalą. Duotų veiksnių reikia daugeliui įmonių, kurios tarpusavy konkuruoja. Jeigu veiksnių rinka konkurencinė, tada kiekviena atskirai paimta įmonė negali paveikti gamybos veiksnių kainos. Kiekvienai konkrečiai įmonei gamybos veiksnių kaina bus rinkos apspręsta. Įmonė prekių rinkoje parduoda pagamintą produkciją pagal rinkos kainą P, moka darbuotojams darbo užmokestį W, ir nomuoja iš namų ūkio K rinkos kaina R. Visų įmonių ūkinikavimo tiklas-pelno maximizavimas. Visų įmonių pajamos, gautos už parduotą produkciją, bus =(L*W)+(K*R). Visų bendras pelnas =(Y*P)-((L*W)+(K*R)). Kad nustatyti kaip pelnas priklauso nuo gam.f-jos vietoj Y įstatoma f-ja F(L, K). Tada visų įmonių pelnas bus lygus: P*(F(L, K)-(L*W+K*R) lygtis rodo, kad visų įmonių pelnas priklauso nuo pagamintos produkcijos kainų P ir gamybos veiksnių kainų: W ir R, bei nuo gamybos veiksnių kiekių.

Taigi konkurencinės rinkos sąlygomis visos įmonės priverstos pripažinti rinkos kainas gam. veiksniams bei pagamintai produkcijai ir priverstos naudoti tokį L ir K kiekį, kuris leidžia max pelną. Įmonė visus gamyboje panaudojamus konkrečius L ir K kiekius nusistato pagal L ir K ribinius produktus, kurie turi mažėjimo sąvybę. Todėl įmonės lygina darbo užmokesčio padidėjimą su papildomis pajamomis, panaudojus papildomą L išteklių vnt. Papildomos išlaidos pirkti papildomą L jėgos vnt – darbo užmokestis. Taigi papildomos pajamos: dTP = (P*MPL)-W.
Kol pap. pajamos viršys darbo užmokestį, visi pap darbo vnt duos pelną. Tuo būdu įmonės paklausa darbo jėgai bus: P*MPL=W MPL=W/P (real darbo užmokestis išreikštas pagamintos prod vnt) Realus darbo užmokestis – realioji dalis kurią įmonė išmoka už kiekvieną darbo vnt.
dTP = (P*MPL)-W dTP=(P*MPK)-R
Kad max pelną, įmonė nuomoja K tol kol MPK nesusilygins su realia K kaina R. Reali K kaina – vieno K vnt panaudojimo kaštai, išreikšti ne pinigais o prekės vnt. MPK=R/P

Konk įmonės max pelną reikalaus rinkose L ir K tiek ir tol kol visų gamybos veiksnio ribinis produktas nesusilygins su to veiksnio realia kaina, t.y. visų darbuotojų realus užmokestis = MPL, o relios pajamos K sav-rei už K panaudojimą = MPK

Taigi bendros darbo užmokesčio realios išlaidos yra L * MPL, o realios K sav-ų pajamos = K * MPK. Pajamos kurios lieka įmonėje, kada ji sumoka gamybos veiksnių išlaidas yra įmonių pelnas priklausantis įmonių sav-ams.

Valstybės mastu realus pelnas = Y – [(L*MPL) + K*MPK
Y = [(L*MPL) + (K*MPK) + TPp (L*MPL – visų šalies darb darbo užmokestis, K*MPK visų šalies K sav-ų pajamos, TPp – bendras įmonių pelnas.
N. pajamos pagal gamybos veiksnius pasiskirsto į darbuotojų pajamas, K sav-ų pajamas ir įmonių sav-ų pajamas (TPp).
11.3 Gamybos lygis
Gamybos lygį apsprendžia Y = F(L,K), gamybos pajamos pasiskirsto tarp L ir K.

N. produktas panaudojamas:
1. Vartojimui C;
2. Investicijoms I;
3. Valstybės pirkimams G;
4. Grynajam eksportui NX.
Tarus jog NX = 0, eksportas = importui – užsienis neturi įtakos šalies
ekonomikai, pagamintų prekių ir paslaugų paklausą formuoja: Y=C+I+G
Apie 2/3 Y suvartojama namų ūkiuose. Namų ūkis gauna darbo užm pajamas ir pajamas už K nuosavybę. Namų ūkis sprendžia kokią dalį pajamų skirti vartojimui duotu laiku ir kiek atidėti ateičiai, t.y. santaupoms. Valsybė nieko negamina ir nekuria. Ji pajamas gali tik paimdama dalį jų iš namų ūkių, K sav-ų ir iš verslo įmonių. Pajamų paėmimas – mokesčiai. G.b tiesioginiai ir netiesioginiai. (iš namų ūkių per verslo įmones pvz PVM 18%). Atmetus Y-T mokesčius iš namų ūkio, g. disponuojamas pajamas. Jas namų ūkis skirsto į vartojimą ir investicijas. Vartojimo apimtis priklauso nuo disponuojamų pajamų dydžio. Kuo jos didesnės, tuo didesnis vartojimas.
C=C(Y-T) Lygtis rodo, kad vartojimas yra diponuojamų pajamų f-ja. Priklausomybė tarp vartojimo apimties ir diponuojamų pajamų vad. vartojimo f-ja. Didėjant disp. pajamoms, kinta vartojimas. Vartojimo pokyčių santykis su disp. pajamomis išreiškiamas ribiniu vartojimo polinkiu MPC (0-1). MPC rodo kiek pasikeičia vartojimas padidėjus disp. pajamoms vienu piniginiu vnt. C nuolydžio kampas rodo MPC. Kuo kampas didesnis tuo daugiau disp. pajamų skiriama vartojimui, likusi dalis skiriama taupymui – S.
S=(Y-T)-C
Kaip yra polinkis vartoti taip yra polinkis taupyti MPS – ribinis polinkis taupyti. MPS = 1- MPC
Taupymo f-ja yra: S=S[(Y-T)-C]
Investicijų šaltinis – santaupos, todėl I = S’. Už S’ yra perkamos investicinės prekės. Per verslo įmones didinamos K atsargos, sunaudotos K keičiamos nauju, plečiamas K ir tt. Namų ūkiai daro ūkines investicijas. Investicinių prekių kiekis, kuriam yra paklausa, prikl nuo banko palūkanų normos. Kad investicinis projektas būtų pelningas, jo gautos pajamos t viršyti projekto kaštus. Palūkanų norma matuojama investicinių projektų . , tai palūkanų normos padidėjimas mažina pelningų projektų sk. ir krenta D invest prekėms. Skiriamos 2 palūkanų normos formos:
1. Nominali palūkanų norma;
2. Reali;

Nominali – banko mokamos palūkanos už įdėtus pinigus į banką duotu momentu %. Reali susijusi su pinigų perkamosios galio sumažėjimu, t.y. nominali norma pakoreguota infl laipsniu. Inves priklauso nuo realios palūkanų normos. Ryšys tarp realios palūkanų normos r ir invest I išreiškiamas invest f-ja: I = I(r).
Projekto pelningumas žemesniame kreivės taške A didesnis nei B.

Valstybė, surinkusi mokesčius panaudoja juos bendravalstybiniams ir visuomeniniams reikalams. Pirmiausia vartojimo ir investicines prekes šalies gynybai, švietimo, sveikatos apsaugos objektų statyba ir eksploatacija, darbo užmokesčiai, valdžios bei valdymo įstaigų statyba ir eksploatacija, tarnautojų darbo užmokesčiai, taip pat per valstybę vyksta pervedamiaji mokėjimai namų ūkiams nors jie nėra valstybinių supirkimų dalis, bet tiesiogiai veikia prekių D: pensijos, pašalpos ir tt. Pervedamieji mokėjimai – priešingybė mokesčiams. P mokėjimai didina namų ūkio pajamas, todėl todėl jas skaičiuojant reikia susumuoti ir juos.

Jei G=T (mokesčiams) tai valstybė t subalansuoti biudžetą. G>T – deficitinis biudžetas. G

Leave a Comment