Lietuvių kalbos tyrinėjimų apžvalga

Lietuvių kalbos tyrinėjimų apžvalga

Lietuvių kalba moksliniu požiūriu yra įdomi todėl, kad ji yra labai sena, kilusi iš indoeuropietiškos baltų kalbų šakos. Taip pat lietuvių kalbos įdomumą nulemia tai, kad ji turi labai sudėtingą savo gramatiką, daug ilgųjų ir trumpųjų balsių, nosines raides, labai sudėtingą skyrybą ir tarimą. Norint gerai išmokti lietuvių kalbą, reikia turėti daug kantrybės ir noro.Visame pasaulyje yra apie tris tūkstančius kalbų. Nurodyti tikslių skaičių neįmanoma. Pasaulio kalbos labai nevienodos. Yra kalbų kuriomis šneka milijonai žmonių ir yra kalbų, kuriomis kalba tik tūkstančiai ar netgi šimtai. Daugiausiai žmonių pasaulyje šneka kinų kalba, ją vartoja net 800 milijonų žmonių. Antroje vietoje yra anglų kalba, kuria kaip gimtąja, šneka apie 300 milijonų, tačiau ją moka daug daugiau. Rusų kalba gimtoji yra maždaug 150 milijonų žmonių.Kalba tampa tyrimo objektu, kai ji yra labai sudėtinga, įdomi ir norima kuo daugiau sužinoti apie jos kilmę ar stebėti jos raidą. Kiekviena kalba turi savo privalumus. Visos kalbos yra sudėtingos ir įdomios tyrinėjimams. Pačios sudėtingiausios kalbos, mano manymu, yra kinų ir japonų. Jie rašo hieroglifais, kurių yra tiek daug, kad žmonės per visą savo gyvenimą nesugeba jų visų išmokti. Lietuvių kalba taip pat labai sudomino kalbininkus, kai buvo nustatyta, kad iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų daugiausia senosios prokalbės ypatybių yra išlaikiusi lietuvių kalba. Kiekvienos tautos kultūros ir mokslo istorijoje ryškiausia pradžia yra pirmoji spausdinta knyga. Mums tokia pradžia yra 1547 metais, kai buvo išspausdintas Martyno Mažvydo katekizmas. Jį sudarė dvi dalys: pirma buvo elementorius, antra giesmynas. Elementorius, žinoma, dar ne gramatika. Reikėjo viso šimtmečio, kol atsirado žmogus, pamėginęs rašyti ir tokį veikalą.

Kiekviena kalba tirti pradedama rašant jos gramatikas ir žodynus. 1653 metais Karaliaučiuje buvo išleista pirmoji žinoma lietuvių kalbos gramatika („Grammatica Litvanica“). Ją lotynų kalba parašė Danielius Kleinas. Jis šią gramatiką parašė, siekdamas savo krašte išplatinti protestantizmą. Protestantizmo skelbimas buvo pagrindinė sąlyga atsirasti ne tik šiai gramatikai, bet ir kitoms lietuviškoms knygoms Rytų Prūsijoje. Šis autorius dar išleido šiek tiek perdirbtą gramatikos santrauką vokiečių kalba. Taigi mūsų gramatikos pradininko šlovė atitenka D. Kleinui. Be vokiekiečių kalbos jis puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Mokykloje ir universitetuose jis buvo neblogai išmokęs lotynų, hebrajų, graikų kalbas. Į lietuvių kalbą jis išvertė daug giesmių. Jis mirė savo gintajame mieste Tilžėje. Praėjus 30 metų nuo D. Kleino gramatikos pasirodymo, tame pačiame Karaliaučiuje buvo išleista nauja gramatika, kurią dar prieš D. Kleiną paraše Kristoforas Sapūnas.Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorijoje iki XIX amžiaus tepasirodė tik viena nežinomo autoriaus lotyniškai parašyta gramatika (1737 m.) kuri buvo net du kartus mokslo reikalams naujai leista.Pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką („Litausiche Grammatik“) parašė vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris. Jis buvo išleistas vokiečių kalba 1856m. Prahoje ir turėjo labai didelę reikšmę tolesniam lietuvių kalbos tyrimui. 1876 metais Halėje (Vokietijoje) išėjo kita labai vertinga lietuvių kalbos gramatika, taip pat parašyta vokiečių kalba. Jos autorius F. Kuršaitis. Ši knyga duomenų gausumu pralenkė A. Šleicherio gramatiką.Minėtina dar viena labai vertinga K. Jauniaus gramatika, išleista Peterburge 1911 — 1916 metais lietuvių ir rusų kalbomis.Pirmąją norminę lietuvių bendrinės kalbos gramatiką („Lietuviškos kalbos gramatika“) parašė žymus mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis. Ji pasirodė Tilžėje 1901 metais.Didžiausia iš visų lietuvių kalbos gramatikų, o taip pat ir išsamiausia yra Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1965 — 1976 metais išleista trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatika“. Pirmasis lietuvių kalbos žodynas pasirodė Vilniuje apie 1620 metus, nors kituose šaltiniuose rašoma, kad 1629 metais. Tai trijų kalbų žodynas: jame lotynų kalbos žodžiai išversti į lenkų ir lietuvių kalbas. Žodyno autorius — K. Sirvydas. Šio žodyno pasirodė net penki leidimai, kurie nuo trečio iš esmės perdirbti. Tai vienintelis žodynas Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje iki pat XIX amžiaus. Taigi pirmasis žodynas turėjo labai didelį pasiekimą. Jis buvo skirtas Vilniaus universiteto auklėtiniams. Juo naudojosi beveik visi vėlesnių žodynų autoriai.Daug žodynų XVII — XIX a. nebuvo išleisti — liko tik rankraščiai. Patys vertingiausi pasirodė tik XX amžiaus antroje pusėje, o kiti dar tik rengiami spaudai.Ypač reikšmingas Frydricho Kuršaičio žodynas. Jis parašė du žodynus: lietuvių — vokiečių ir vokiečių — lietuvių. Žodžius F. Kuršaitis rinko ne iš raštų, bet pirmiausia iš gyvosios Prūsijos lietuvių kalbos. Mokslininkai šiuos žodynus labai vertina ir iki šių dienų jais tebesinaudoja.Iš visų lietuvių kalbos žodynų reikšmingiausias, didžiausias ir išsamiausias yra daugiatomis „Lietuvių kalbos žodynas“. Jo sumanytojas ir pirmas leidėjas yra Kazimieras Būga. Išleista dvidešimt jo tomų.Žymiausias lietuvių kalbos tyrėjas Kazimieras Būga gimė 1879 metais Pažiegėje, netoli Dusetų. Mokėsi Dusetų ir Zarasų pradinėse mokyklose, vėliau baigė keturklasę mokyklą Sankt Peterburge. Tėvų verčiamas įstojo į kunigų seminariją, tačiau ją metė ir užsitraukė artimųjų nemalonę. Anksti pradėjo savarankišką gyvenimą. Dirbo privačiu mokytoju. Vėliau gavo darbą Sankt Peterburgo observatorijoje. Ėmė pats savarankiškai mokytis, šviestis. Įsitraukė į to meto lietuvių gyvenimą. Išlaikęs egzaminus, Būga įstojo į San Peterburgo universitetą ir dar būdamas pirmame kurse išleido pirmą didesnį veikalą. Dar būdamas studentas jis parašė labai daug mokslo darbų, kurie ir dabar turi mokslinę vertę. Baigęs universitetą, K. Būga buvo paliktas rengtis profesūrai. 1914 metais jis komandiruojamas į Vokietiją tęsti studijų, bet dėl Pirmojo pasaulinio karo netrukus grįžo į Sankt Peterburgą. 1916 metais paskirtas dėstyti naujai įsteigtame universitete, kur nuo 1918 metų tapo profesoriumi. Rusijoje prasidėjus pilietiniam karui K. Būga išsiųstas į Tomską (Vakarų Sibirą) iš kur į Lietuvą grįžo tik 1920 metais.Lietuvoje K. Būga su didele aistra ėmėsi rašyti „Lietuvių kalbos žodyną“, parašė ir paskelbė didžiai vertingus darbus: „Kalba ir senovė“, „Priesagos – ūnas ir dvibalsio uo kilmė“, „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“. Labai sunkus darbas išvargino mokslininką ir jis susirgo. 1924 metai Būga mirė, palinęs neužbaigtą žodyną ir daug pradėtų mokslo veikalų ir straipsnių.Didysis mūsų bendrinės kalbos ugdytojas Jonas Jablonskis gimė 1860 metais Kubilėnų kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio. Pradinę mokyklą lankė Naumiestyje, o gimnaziją Marijampolėje. 1881 metais įstojo į Maskvos universitetą,kur studijavo klasikinę filologiją.Baugusiam universitetą J. Jablonskiui caro valdžia neleido dirbti mokytoju Lietuvoje. Todėl jis ketverius metus dirbo atsitiktinius darbus arba privačiai mokė turtingųjų vaikus. 1889 metais jam pavyko gauti darbą Mintaujos gimnazijoje netoli Lietuvos. Iš čia J. Jablonskis dažnai atvykdavo į Lietuva, rinko kalbos duomenis. Tai carinei valdžiai nepatiko, todėl 1986 metais ji iškėlė į Taliną. Po kelerių metų caro valdžia J. Jablonskį atleido iš darbo. Kiek pagyvenusį Žeimelyje pas gimines, 1902 metais ištrėmė į Pskovą.1903 metais J. Jablonskiui buvo leista apsigyventi Šiauliuose. Čia jis mokė inteligentų vaikus lietuvių kalbos, rinko kalbos duomenis. 1904 metai persikraustė į Vilnių, kur po spaudos panaikinimo taisė pradėtų leisti lietuviškų laikraščių kalbą, vėliau vertėsi spausdindamas pigias lietuviškas knygeles. 1906 metais jam pasisekė įsikurti Panevėžyje. Ten jis rašė straipsnius ir recenzijas apie kalbą, su mokiniais vertė iš rusų kalbos pedagogines knygas. 1908 metais J. Jablonskis gavo vietą Breste. Vėliau persikėlė į Gardiną, kur jį užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Jis su gimnazija evakavosi ir besitraukdamas sutiko daug lietuvių pabėgėlių. Pakeliui jis mokė žmones lietuvių ir lotynų kalbų. Nepaisydamas silpnos sveikatos J. Jablonskis ir toliau įtemptai dirbo.1918 metų vasarą jis sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, tačiau Lietuvoje taip pat buvo neramu, todėl persikraustė į Kauną. Čia vadovavo vidurinių mokyklų mokytojų kursams. 1922 metais įkūrs universitetą, išrenkamas jo profesoriumi. Kol leido sveikata J. Jablonskis dėstė universitete. Jis dirbolabai daug, galima sakyti, iki pat mirties (1930 m.).Per visą savo gyvenimą J. Jablonskis kovojo su lietuvių bendrinės kalbos negerovėmis. Jis buvo didžiausias lietuvių rašomosios kalbos tobulintojas. Jis labai pergyveno dėl mūsų kalbos ateities.

Naudota literatūra

1. Laigonaitė A, Zinkevičius Z. Lietuvių kalba 10kl. Kaunas, Šviesa 19902. Lietuvių kalba 10kl. Kaunas, Šviesa 20003. Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. Vilnius, Mokslas 19824. Sabaliauskas A. Kaip tyrinėta lietuvių kalba. Kaunas, Šviesa 19845. Zinkevičius Z. Kalbotyros Pradmenys. Kaunas, Šviesa 1969