ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
FIZIKOS IR MATEMATIKOS FAKULTETAS
Referatas
MIKALOJUS KOPERNIKAS
Parengė: Ingrida Rimavičiūtė
FI – V kursas
Šiauliai, 2004 m.
TURINYS
TURINYS 2KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI 3KROKUVOS UNIVERSITETE 4MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE 5„MAŽASIS KOMENTARAS“ 6VARMIJOS KOMISARAS 7GEORGAS RETIKAS 8DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ 8KOVA UŽ NAUJĄJĮ MOKSLĄ 10ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ 11MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ 12M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE 12Mikalojaus Koperniko portretas 16LITERATŪRA 17
Visam pasauliui Mikalojus Kopernikas (1473 02 19-1543 0524) neužmirštamas dėl to, kad jis „sustabdė Saulę ir paleido suktis beiskrieti Žemę“, taigi visą astronomiją pastatė nuo galvos ant kojų. Su jovardu susijęs ne tik tūkstantmečius viešpatavusios geocentrinės pasauliosistemos žlugimas ir heliocentrinės sistemos kūrimas, bet ir prasidėjotikrasis astronomijos suklestėjimas. O be astronomijos suklestėjimo nebūtųir didžiųjų fizikos pasiekimų, vadinasi, skurdūs liktų ir visi gamtosmokslai bei technika. Tačiau mums, lietuviams (žinoma, tuo labiau lenkamsbei vokiečiams), Kopernikas brangus ypatingai. Juk galima įžvelgti kaikuriuos Koperniko ryšius su Lietuva.
KOPERNIKO VAIKYSTĖS METAI
Mikalojaus Koperniko gimtąjį miestą Torūnę kadaise Kulmo žemėspakraštyje įkūrė kryžiuočiai, nuo čia pradėję savo žiaurųjį žygį į prūsų,jotvingių ir lietuvių kraštus. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių valstybėnusilpo ir pakriko. Per vadinamąjį trylikos metų karą, užsitęsusi nuo 1454iki 1466 m., Torūnė drauge su Vyslos žemupio kairiojo kranto slaviškomisžemėmis ir dalimi senovės prūsų pamedėnų bei pagudėnų genčių teritorijų iškryžiuočių atiteko Lenkijai. Pastarosios vasale tapo ir Varmijosvyskupystė, giliai įsiterpusi į kryžiuočių valdžioje likusių prūsų irvakarinių lietuvių gyvenamas žemes. Varmijos vyskupas kartu buvo ir ganasavarankiškas pasaulietiškasis vyskupystės valdovas. Didžiojo astronomo tėvas, irgi Mikalojus, turtingas Krokuvospirklys ir politinis veikėjas, trylikamečio karo metu persikėlė gyventi įTorūnę ir čia vedė vietinio dvarininko ir pirklio Luko Vacenrodės dukrąBarbarą. 1473 m. jiems gimė ketvirtasis vaikas – būsimasis astronomas,matematikas, gydytojas, ekonomistas, teisininkas, inžinierius, bažnytinisir politinis veikėjas Mikalojus Kopernikas. 1483 m. nuo maro mirė Kopernikųšeimos galva. Tuomet Mikalojui tebuvo vos dešimt metų. Tapusi našle,Barbara su mažaisiais berniukais Andriejumi ir Mikalojumi (dukros jau buvosuaugusios) persikėlė į Vloclaveką pas savo brolį Luką Vacenrodę, tuometinįkanauninką. Ten abu berniukai ėmė mokytis katedros mokykloje, vadinamojojeKrokuvos universiteto „kolonijoje“. Čia Mikalojus įgijo pradžios irvidurinį mokslą, susižavėjo matematika ir astronomija.
KROKUVOS UNIVERSITETE
1491 m. dėdė Lukas jaunąjį Mikalojų pasiuntė į Krokuvosuniversitetą. Šis universitetas buvo įkurtas 1364 m. Tačiau, neilgaigyvavęs, visiškai sunyko, ir Jogailai 1400 m. jį teko vėl atgaivinti irlabai sustiprinti. Ilgainiui jis ėmė garsėti geromis astronomijospaskaitomis, įžymiais astronomijos profesoriais, tarp kurių ypač išsiskyrėVaitiekus iš Brudzevo (Voicechas Brudzevskis). Kopernikas laisvaidiskutuodavo su juo Aristotelio, Ptolemėjo ir kitų senovės astronomųmokslinio palikimo klausimais. Galimas daiktas, kad jau Krokuvoje Mikalojuisusvyravo senovės autoritetų sukurti pasaulio santvarkos rūmai. VoicechasBrudzevskis 1494 m. persikėlė į Vilnių kur dirbo karaliaus dvare, čia 1497m. mirė ir buvo palaidotas. Dalis Krokuvos universiteto profesorių pritarėhumanizmo idėjoms, studijavo Antikos rašytojų kūrinius, žavėjosi Antikoskultūra, jos laisvės idealais, nagrinėjo Platono filosofiją. Šitokiosnuotaikos persiduodavo ir daugeliui studentų. Šio humanistinio judėjimoentuziastai buvo susibūrę į „Pavyslio literatūrinę bendriją“(Sodalytas Vistulana), dariusią jaunajam Kopernikui didelę įtaką. Krokuvoje Kopernikas įsisavino visas to meto astronomijos žinias,išmoko matuoti dangaus kūnų koordinates, naudotis planetų padėčiųlentelėmis. Astronomijos profesoriai pripažino Ptolemėjo geocentrinęsistemą, tačiau kritiškai vertino nemažai Ptolemėjo teorijos detalių, matė
jų dirbtinumą ir griozdiškumą, pastebėjo išskirtinį Saulės vaidmenį planetųsistemos sandaroje. Antikos kūrinių komentaruose Kopernikas irgi aptikominčių apie ypatingą, netgi centrinį Saulės vaidmenį Visatoje. Aštrus joprotas siekė toliau. Jis ėmė abejoti ne tik atskiromis Ptolemėjo sudėtingųgeometrinių schemų detalėmis, bet ir pačia geocentrinės koncepcijos esme:ar tikrai didžiulė Saulė ir tolimos žvaigždės skrieja apie mažytę Žemę. Ogal juda Žemė? Tačiau pirmosios abejonės dar buvo labai nedrąsios. Jukatrodė, kad Žemės judėjimo galimybei prieštarauja visa kasdienio gyvenimopatirtis, „ sveikas protas“, didžiuliu Aristotelio ir Ptolemėjo autoritetupagrįsta oficialioji nuomonė.MIKALOJUS KOPERNIKAS ITALIJOJE
1495 m. Kopernikas paliko Krokuvos universitetą jo nebaigęs irpusantrų metų išbuvo tai namie Torūnėje, tai pas dėdę Luką Vacenrodę, dabarjau Varmijos vyskupą, jo rezidencijoje Heilsberge (dabar Licborkas). Čiajis laukė kanauninko vietos, kurios tuo metu dar negavo, ir mintysebrandino Krokuvos universitete užsimezgusias abejones dėl geocentrinėssistemos. Jis suprato, kad reikia dar labai daug šviestis. Reikiastudijuoti senovės graikų mąstytojų kūrinius, kuriuose įvairiaisamprotaujama apie Visatos santvarką, kai kuriuose jų rašoma ir apie galimąŽemės judėjimą. Visų pirma reikia nuodugniai išstudijuoti patį Ptolemėjoveikalą. Negalima pasitenkinti šio veikalo įvairių komentarų, atpasakojimų,jame paliestų atskirų klausimų nagrinėjimu. Taigi, būtina mokytis senovėsgraikų kalbos ir gauti reikiamus graikų autorių kūrinius. Taip pat pravartudar tobulinti ir savo matematinį išsilavinimą. Vadinasi, dar reikiastudijuoti. Ir studijuoti ne bet kur, o pačioje Italijoje – Renesanso idėjųšalyje. Šis Koperniko noras atsidurti Italijoje sutapo su vyskupo LukoVacenrodės pastangomis užtikrinti savo sūnėnui bažnytinę karjerą. Varmijosvyskupijos kapitula 1496 m. išsiuntė Koperniką į Bolonijos universitetą irįpareigojo studijuoti bažnytinę teisę. Tačiau Bolonijoje jis labiausiaigilinosi į astronomiją ir matematiką, mokėsi graikų kalbos, studijavosenovės raštus, taip pat ir paties Ptolemėjo kūrinį, domėjosi filosofija,literatūra, muzika, daile. Tuo tarpu teisei skyrė daug mažiau laiko.Greitai jis susipažino ir labai susidraugavo su astronomijos profesoriumiDomeniko Marija di Novara, uoliu ir patyrusiu dangaus kūnų stebėtoju,praktinės astronomijos specialistu. Ši draugystė ir bendras darbasKopernikui labai sustiprino praktines astronomijos žinias ir įgūdžius,paskatino Koperniką pačiam aktyviau imtis astronominių stebėjimų. Osvarbiausia, kad Koperniko galvoje pamažu subrendo anais laikais dar labaireta mintis, jog mokslinės teorijos privalo remtis stebėjimų faktais, o neautoritetų žodžiais. Vienas toks Koperniko stebėjimais nustatytas faktasypač sustiprino jo abejones Ptolemėjo teorija. Būtent D. Novarospaskatintas, Kopernikas 1497 m., kruopščiai išmatavo Mėnulio kampinįskersmenį ir įsitikino, kad jis, keičiantis fazėms, praktiškai nekinta. Tuotarpu pagal Ptolemėjo epiciklinę teoriją priešpilnio ir delčios metuMėnulis turėtų būti beveik du kartus arčiau Žemės, negu jaunaties arpilnaties metu. Toliau studijuodamas, Kopernikas galutinai patikėjo, kad Žemėnėra Visatos centras, o tik viena iš planetų, kad ji sukasi apie savo ašį,kad visos planetos, tarp jų ir Žemė, skrieja apie Saulę. Tačiau šiuosnepaprastai svarbius, o aniems laikams dar ir ypač drąsius, tiesiog įžūliusteiginius reikėjo pagrįsti. Geriausias pagrindimas būtų visiškai nauja,stebėjimų faktus atitinkanti Visatos sandaros teorija. Vadinasi, reikiasurinkti daugybę stebėjimų duomenų, juos analizuoti, apmąstyti ir atliktidaugybę matematinių, daugiausia geometrinių skaičiavimų. Visa tai suvokęs,Kopernikas pradžioje dar dvejoja. Juk uždavinys nepaprastai sunkus. Gal darper anksti jo imtis. Tačiau iš tikrųjų darbas jau pradėtas. Jau suprasta,
kad Žemę reikia sukeisti vietomis su Saule, suvokta planetų nuotolių nuoSaulės eilės tvarka. Kopernikas jau nepajėgia savo minčių atitraukti nuoplanetų painių judesių dangaus sferoje analizės. Jam jau pradeda ryškėtimintis, kad daugelis dangaus sferoje matomų reiškinių tėra reliatyvūs,sukelti Žemės judėjimo. Pavyzdžiui, planetų kilpos dangaus skliauteatsiranda dėl Žemės ir kitų planetų greičių ir orbitų plokštumųnevienodumo, metų laikai kinta dėl Žemės ašies posvyrio ir t.t. Tačiau visatai reikia detalizuoti, tiksliai apskaičiuoti. Ir štai Kopernikas lyg ir nejučiomis, palaipsniui apsisprendžiasukurti užbaigtą, detaliai išnagrinėtą ir apskaičiuotą heliocentrinęplanetų sistemos teoriją ir ją išsamiai išdėstyti didžiuliame veikale,kuris savo lygiu privalo pranokti net didžiojo Ptolemėjo „ Almagestą“.Neįmanoma tiksliai pasakyti, kada šis didysis apsisprendimas įvyko.Pagaliau šitoks apsisprendimas – tai ištisas procesas, o ne vienkartinisaktas. Panašu, kad Kopernikas apsisprendė 1498–1500 m. laikotarpiu. O šiolaikotarpio vidurys – 1499-ji metai. 1500 m. pavasarį Kopernikas atvyko į Romą ir joje išbuvo iki kitųmetų pavasario. Čia jis jubiliejinėse iškilmėse atstovavo Varmijoskapitulą, atliko bažnytinės teisės praktiką, dirbo Vatikano bibliotekoje irarchyve, bendravo su daugeliu Renesanso epochos šviesuolių, tęsėastronominius stebėjimus. 1501–1505 m. Kopernikas jau Paduvos universitete.Studijuoja mediciną, ruošiasi teisės egzaminams, toliau skaito senovėsgraikų ir romėnų raštus, kurių Paduvoje, priklausiusioje Venecijosrespublikai, galima daugiau gauti. 1503 m. trumpam nuvyksta į Ferarosuniversitetą, kur išlaiko teisės egzaminus.„MAŽASIS KOMENTARAS“
1506 m. Kopernikas, renesansinėje Italijoje per daugiau neidevynerius metus susikrovęs didžiulį įvairiapusių žinių bagažą, pasiekęsaukšto lygio universalų humanitarinį išsilavinimą, įgijęs reikiamusmokslinius laipsnius, atvyko į Varmijos vyskupijos kapitulos miestelįFrauenbergą (dabar Fromborkas), nes jau 1497 m. buvo už akių išrinktas šioskapitulos kanauninku. Kitais metais jį pas save į Heilsbergą pasikvietė jomotinos brolis Varmijos vyskupas Lukas Vacenrodė. Mikalojus Kopernikas penkeriems metams tapo Varmijos vyskupoasmeniniu gydytoju, sekretoriumi, patarėju. Čia jis aktyviai įsijungė įpolitinę veiklą, visur lydėdavo valstybiniais reikalais važinėjantį savodėdę, jam padėjo rašyti visokias oficialias notas ir laiškus. 1507 m.Vacenrodė lankėsi Vilniuje. Panašu, kad ir čia jį lydėjo Kopernikas. Tačiaudaugiausia jėgų jis skyrė heliocentrinei sistemai – Heilsberge jis parašėnemažą savo būsimosios knygos metmenų dalį. Taip pat 1509 m. išleido savoišverstus iš graikų į lotynų kalbą 7-ojo amžiaus Bizantijos istoriko T.Simokatės laiškus – faktiškai grožinės literatūros kūrinį. Mirus dėdei,Kopernikas grįžo į Frauenbergą. Įtemptai dirbdamas, iki 1515 m. jis parašėnedidelį traktatą – „Mikalojaus Koperniko mažasis komentaras jo patieshipotezėms apie dangaus kūnų judėjimą“, kuriame trumpai, dar be detaliųskaičiavimų, išdėstė visus heliocentrinės sistemos pagrindus ir laiškoforma išsiuntinėjo savo artimiausiems bičiuliams. Dabar šis veikalassąlyginai vadinamas „Mažaisiais komentarais“. Tai pirmas viešas naujosiosteorijos pagarsinimas.
VARMIJOS KOMISARAS
1516–1519 ir 1520–1522 m. M. Kopernikas buvo Varmijos kapitulosvaldų administratoriumi, kurio rezidencija buvo Alenšteine (dabarOlštynas). Čia jam teko ne tik spręsti įvairius politinius, teisinius arūkinius klausimus, bet ir vadovauti Alenšteino pilies gynybai nuo puolančiųkryžiuočių. Parašė reikšmingą ir gerai įvertintą mokslinį traktatą išekonomikos srities „ Apie monetų kalimą“. Apsigynus nuo kryžiuočių, 1522 m.Kopernikas galutinai apsigyvena Frauenberge. Čia jis toliau rašo irtobulina dar Heilsberge pradėtą savo didžiąją knygą apie heliocentrinęVisatos santvarką, tęsia astronominius stebėjimus. Tačiau visiškai atsidėtivien tik šiam, pačiam svarbiausiam savo gyvenimo darbui jis negali. Jo
renesansinis mąstymas ir veiklumas bei didžiulis visapusiškų žinių bagažasjį vis įtraukia į daugialypę administracinę visuomeninę veiklą. Jispaskiriamas Varmijos komisaru, jam tenka laikinai (kol nebuvo naujovyskupo) atlikti vyriausiojo Varmijos vyskupystės valdytojo pareigas. M.Kopernikas rūpinasi karo ir plėšimų sugriautos ekonomikos atstatymu, žemėsūkiu, prekyba, kelių būkle ir jų tiesimu. Rašo mokslinį darbą apie duonoskepimą ir jos kainas, kitais ekonomikos klausimais. Dalyvauja įvairių seimųir seimelių veikloje, jų suvažiavimuose, ruošia valstybinius raštus.Pasižymi ir kaip garsus bei humaniškas gydytojas. Mikalojus Kopernikas administravo kraštą, nuo senų senovėsgyvenamą artimų lietuvių giminaičių prūsų. Prūsai gyveno ir kryžiuočiamslikusios teritorijos vakarinėje dalyje. O rytinėje kryžiuočių valdų dalyjegyveno vakariniai lietuviai, daugiausia nadruviai ir skalviai. Vietiniaigyventojai buvo pavergti, paversti baudžiauninkais. Miestai buvo vokiški.Kai kuriuose apsigyveno ir šiek tiek lenkų. Maža dalis buvusios prūsųaukštuomenės pritapo prie užkariautojų, nutauto ir susiliejo su vokiškaaukštuomene. Koperniko laikais prūsai ir lietuviai baudžiauninkai vokiškaidar nemokėjo. Bažnyčiose pamokslai jiems buvo sakomi su vertėjais. Netgiišpažintims klausyti reikėjo vertėjų, kurių nuolat trūkdavo. Tai trukdėįsitvirtinti krikščionybei. Buvo poreikis ruošti vertėjus, į prūsų irlietuvių kalbas versti katekizmą. Kopernikui šios problemos buvo geraižinomos. Būtent Koperniko laikais Simonas Grunau parašė„Prūsijos kroniką“(1517–1526 m.). Ten yra ir prūsų kalbos žodynėlis. Du katekizmo vertimai įprūsų kalbą buvo išleisti 1545 m. – antraisiais metais po Kopernikomirties. O dar po poros metų pasirodė ir Martyno Mažvydo Karaliaučiujeišleistas katekizmas ir elementorius lietuvių kalba. Kopernikas žinojo irapie prūsų bei lietuvių baudžiauninkų 1525–1528 m. sukilimą ir jo žiaurųnumalšinimą. Kryžiuočių valstybei 1525 m. virtus pasaulietiška liuteroniškaPrūsijos hercogyste, Lenkijos vasale, lietuvių padėtis joje ėmė darytisšiek tiek geresnė negu prūsų. Teigiamą įtaką padarė Lietuvos didžiosioskunigaikštystės buvimas ir liuteronybė. Pavyzdžiui, po 1530 m. Prūsijoshercogystėje tai vienur tai kitur pradėjo atsirasti lietuviškos pamaldos, ogerokai vėliau – net ir lietuviškos mokyklos. Tuo tarpu prūsų kalba įviešumą beveik nebuvo įleista. Prūsai maždaug per šimtą metų po Kopernikomirties buvo suvokietinti. O lietuviai atsilaikė beveik pustrečio amžiausilgiau. Dargi buvo laikinai išplėtę savo kalbos plotus.GEORGAS RETIKAS
Tik apie 1530 metus pagaliau susiklosto ramesnės darbui sąlygos,ir Mikalojus Kopernikas baigia savo didįjį veikalą – „Apie dangaus sferųsukimąsi, 6 knygos“. „Mažojo komentaro“ ir gana plataus susirašinėjimo dėka tolimojojeprovincijoje gyvenantis M. Kopernikas gerokai išgarsėja. 1539 m. pas 66metų amžiaus Koperniką atvyksta jaunas Vitenbergo universiteto matematikosprofesorius Georgės Joachimas Retikas (1514-1576), kad giliau susipažintųsu pilyje užsidariusio mokslininko veikalais, su pačiu jų autoriumi. Manęspasisvečiuoti apie porą savaičių, Retikas Fromborke pasilieka daugiau kaipdvejus metus. Jį sudomina moksliškai pagrįstos Koperniko heliocentrinėssistemos idėjos, ir jis ryžtasi jas iškelti viešumon. 1540 m. parašonedidelę brošiūrą – „Pirmąjį pasakojimą“, – kuriame išdėsto Kopernikosukurtą sistemą. Iš pradžių Retikas planavo išleisti ir „Antrąjį pasakojimą“, betnusprendė, jog atėjo laikas išspausdinti visą didįjį Koperniko kūrinį.
DIDŽIOJI KNYGA IŠVYSTA PASAULĮ
Kopernikas numanė, kad jo knyga sukels didžiulę reakciją, kad jambus prikišti prieštaravimai šventraščiui, todėl taip ilgai nesiryžo josspausdinti. Pagaliau, užbėgdamas už akių galimiems nemalonumams, vietojpratarmės jis parašė knygos dedikaciją popiežiui III. „Man nesunku
įsivaizduoti, Švenčiausiasis Tėve, – rašoma dedikacijoje, – jog kai kurieasmenys, vos tik sužinoję, kad aš savo veikale apie dangaus sferų sukimąsipriskiriu Žemės rutuliui keleriopą judėjimą, ims rėkti, reikalaudami tuojaupat pasmerkti mane ir mano pažiūras…“ „Nors daugeliui mano mokslas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodytibeprasmiškas, – rašo toliau autorius, – jie bus sužavėti ir dėkingi, kaipamatys, jog mano tyrinėjimai padės išsklaidyti tariamų prieštaravimųdebesis…“ Baigdamas dedikaciją autorius pabrėžia: „Neabejoju, kadišmintingi ir mokyti matematikai pritars man, jei tik jie, kaip toreikalauja filosofija, nuodugniai perskaitys ir apgalvos išvadas, kuriospateiktos mano pažiūroms paremti“. Retiko rūpesčiu knyga buvo renkama 1542 metais vienoje geresniųNiurnbergo spaustuvių. Išvykus Retikui į Leipcigą, knygos spausdinimutoliau rūpinosi protestantų teologas Andrejus Osianderis. Jam, matyt,atrodė, kad knyga smarkiai prieštarauja teologijai, ir jis ryžosi parašytijai pratarmę, kurioje teigė, kad astronomai nežinodami šviesulių judėjimopriežasties, sugalvoją hipotezes, kurios padedančios teisingai apskaičiuotišviesulių padėtį dangaus skliaute bet kuriuo metu. Vadinasi, šiojepratarmėje Koperniko tikrovinė heliocentrinė sistema buvo paversta hipotezešviesulių padėtims formaliai apskaičiuoti. Be kita ko, buvo rašoma: „Irjeigu kas nors palaikys tiesa tai, kas buvo išgalvota kitiems tikslams,tai, susipažinęs su šiuo mokslu, pasidarys dar kvailesnis, negu anksčiaubuvęs“… Po pratarme Osianderis nepasirašė, todėl atrodė, kad pats knygosautorius visus savo astronominius bei matematinius įrodymus paverčiaformalybėmis, nieko bendra neturinčiomis su tiesa. Be to, jis pašalino išknygos Koperniko parašytąją dedikaciją, kurioje, kaip rašo autorius,duodama „pasaulio sandaros apžvalga“. Osianderį taip pasielgti pastūmėjo,be abejo, jo religiniai įsitikinimai. Kaip teologas, jis gerai žinojo„šventraštį“ ir aiškiai matė, kad neįmanoma jo suderinti su Kopernikomokslu apie Saulę, kaip Visatos centrą. Todėl savo pratarmėje paskelbė, kadKoperniko mokslas nieko bendra neturįs su tiesa ir kad Kopernikas davęs tiknaują būdą planetų padėtims dangaus skliaute apskaičiuoti. 1543 m. „Apiedangaus sferų sukimąsi“ baigiama spausdinti ir išleidžiama 1000egzempliorių tiražu. Anais laikais tai buvo labai didelis tiražas. Tačiaujis, matyt, gana greitai buvo išplatintas, nes 1566 m. pasirodo antrasisknygos leidimas, o 1617 m. ir trečiasis. Šie leidimai taip pat buvo suOsianderio pratarme. Visą 1542 – 1543 metų žiemą Kopernikas negaluoja ir retaibesikelia iš patalo. Prasideda bendras organizmo nusilpimas. 1543 m.gegužės 24 d. Kopernikas miršta, vos bepalietęs stingstančiais pirštaisvieną pirmųjų savo knygos egzempliorių. Glostė? Norėjo apsaugoti? Laimino? Kopernikas mirė tą pačią dieną. Jo kapas neišliko. Knyga išliko.KOVA UŽ NAUJĄJĮ MOKSLĄ
Tėvynė ne iš karto įvertino šį mokyčiausią XVI a. pradžios vyrą,pasukusį ne vien astronomiją, bet ir visus tiksliuosius mokslus naujalinkme, objektyvios tikrovės tyrimo ir pažinimo linkme. Koperniko veikalo„De revolutionibus orbium coelestium“ („Apie dangaus sferų sukimąsi“)pasirodymas buvo sutiktas, palyginti, ramiai, turint galvoje jo revoliucinįturinį. Beje, jis buvo prieinamas tik gerai pasiruošusiems matematikams.Savo vaidmenį suvaidino, aišku, ir Osianderio pratarmė. Be to, knyga buvoparašyta lotynų kalba. Ji plito daugiausia aukštųjų mokyklų dėstytojųtarpe. Vieni darėsi Koperniko šalininkais, kiti pasiliko ištikimiPtolemėjui, o dauguma heliocentrinę sistemą sutiko indiferentiškai.Universitetuose ir toliau tebebuvo dėstoma pagal Ptolemėjų. Net tokio mastoastronomas, kaip Ticho Brahė, suorganizavęs Danijoje puikią pagal tuoslaikus observatoriją ir daugiau kaip 20 metų stebėjęs šviesulių judėjimą,iš esmės neprisijungė prie Koperniko. Jis pasiūlė kompromisinę sistemą,pagal kurią visos planetos sukasi aplink Saulę, bet Saulė kartu su jomis
sukasi aplink Žemę. Tokiu būdu buvo bandoma išgelbėti geocentrizmą. Tuo tarpu Kepleris įrodė, kad planetos skrieja aplink Saulęelipsėmis, kurių viename židinyje yra Saulė. Planetų judėjimo greitispriklauso nuo Saulės nuotolio. Taigi Kepleris žymiai papildė ir sustiprinoKoperniko mokslą. Labai gyvai „De revolutionibus orbium coelestium” („Apiedangaus sferų sukimąsi“) buvo sutikta Italijoje, net ir pačioje Romoje. Josbūta ne tik universiteto bibliotekose, bet ir vienuolynuose. DžordanasBruno, perskaitęs Koperniko knygą, ne tik atsisako Ptolemėjaus, bet irpadaro išvadas, kurių net pats Kopernikas, galimas daiktas, vengė. Jei Žemėyra planeta, samprotauja Bruno, tai Saulė bus ne kas kita, kaip žvaigždė. Okiekviena žvaigždė tikriausiai taip pat turi savo sistemas, savas planetas,apgyventas gyvų būtybių. Visos mūsų senos pažiūros yra tuščios, niekobendra neturinčios su tikrove. Už šias mintis Džordanas Bruno 1600 vasario17 d. inkvizicijos buvo sudegintas. Koperniko mokslo tęsėjas Galileo Galilėjus dėstydamas fiziką,pradėjo daryti bandymus, kurie parodė, jog ne vienas senovės autoritetųteiginys yra klaidingas. Jis pasidarė heliocentrinės sistemos šalininku. Išgirdęs apie akinių ir žiūronų išradimą Olandijoje, jis pats imakonstruoti teleskopus. Pro teleskopą jis pamato Mėnulio paviršiausnelygumus, Saulės dėmes, pirmuosius keturis Jupiterio palydovus. Visa taipuikiai patvirtina Koperniko mokslą. Nauji Koperniko, Keplerio ir paties Galilėjaus mokslo laimėjimaiėmė kelti katalikų vadovybei nerimą. 1616 m. bažnytinė cenzūra nutarėįtraukti Koperniko knygą į draudžiamų skaityti knygų sąrašą. Tada Galilėjusrašė: „Manau, kad nėra didesnės pasaulyje neapykantos, kaip nemokšųneapykanta mokslui“. Čia ėjo kova tarp mokslo ir religijos.ISTORINĖ KOPERNIKINĖS REVOLIUCIJOS REIKŠMĖ
Kadaise buvo pasakojama apie Prūsijos karininką, kuris,pasišaukęs savo kuopos puskarininkius, šitaip jiems taręs: „Kas čia pertvarka? Viename būryje kareiviams sakoma, kad Saulė sukasi apie Žemę,kitame – kad Žemė sukasi aplink Saulę, o trečiame – kad Mėnulis sukasiaplink Žemę. Man nerūpi, kas apie ką sukasi, bet kad būtų visurvienodai!…” Prūsijos kareivių akiratis, gal būt, iš tikro nesiekė pasauliosantvarkos klausimų, tačiau žmonijai platesniu mastu klausimas, „kas apieką sukasi“, labai ir labai rūpėjo. Ne veltui Koperniko sistemos paskelbimaslaikomas svarbiu įvykiu ne tik astronomijos ir apskritai mokslo raidoje,bet ir viso pasaulio istorijoje. Kaip žinoma, Kopernikas skelbė, kad Žemė sukasi apie savo ašį irper metus apskrieja aplink Saulę, – priešingai Ptolemėjui, kuris vaizdavoŽemę nejudamą pasaulio viduryje. Ptolemėjas gerai žinojo Žemės apvalumą,neblogai nusimanė apie Žemės rutulio skersmenį, o taip pat ir Mėnulioatstumą. Jis žinojo, kad Saulė yra gerokai toliau nuo Žemės, negu Mėnulis,ir kad Saulė didesnė už Žemę. Kai Vakarų universitetai duodavo daktaro laipsnį už pakenčiamąEuklido geometrijos supratimą, astronominis Ptolemėjo veikalas buvo„įkandamas“ tik labai aukšto lygio mokslininkams. Išverstas į lotynų kalbą,jis pasirodė tik Koperniko laikais, ir kažin ar daugelis pajėgė jįnagrinėti arba net suprasti. Aristotelio kurta pasaulio sistema tvirtai laikė Žemę rutuliu irtai įsakmiai įrodinėjo. Jis bent apytiksliai įsivaizdavo Žemės didumą,visai teisingai aiškino Saulės ir Mėnulio užtemimus, beveik teisingainusakė, kuria eile planetos pasiskirsto pagal atstumus nuo Žemės. Benepagrindinis skirtumas tarp Aristotelio ir Ptolemėjo sistemų buvo tas, kadAristotelio sistemoje kiekviena planeta skriejo aplink Žemę pastoviuatstumu nuo jos, o Ptolemėjo sistemoje planetos čia toldavo nuo Žemės, čiavėl artėdavo, aprašinėdamos erdvėje gana sudėtingas kilpas. Nežiūrint kai kurių skirtumų, visos tos sistemos turėjo bendrąbruožą. Tas bruožas buvo dangaus priešpastatymas Žemei.
Koperniko sistemoje Žemė tapo viena tarp keleto planetų,skriejančių aplink Saulę; ji tapo kosminiu kūnu. Žiūrint iš kitur, ji patiturėtų atrodyti planeta danguje. Dingo dangaus priešpastatymas Žemei. Žemėpati pateko į kosmosą, o kosmosas susijungė su Žemės gamta. Gerai pažinęs senąją astronomiją, Kopernikas palygino ją supaveikslu, kurio paskiros detalės nutapytos meniškai, bet sujungtosnetikusiai. Tą „paveikslą“ jis pertapė naujaip: naujais pagrindaissusistemino ir pertvarkė ilgaamžę astronominę patirtį, panaudodamas senovėsastronomams žinomus dalykus; idealiai pritaikė naujai sistemai kai kuriasgudrias Ptolemėjo teoremas – jos tiko ne tiktai kaip skaičiavimo priemonė,bet ir nusakė reiškinio esmę. Iš Koperniko sistemos viena po kitos kilo naujos idėjos irproblemos moksle. Kai kurias jų aptarė pats Kopernikas. Patį teiginį apieŽemės judėjimą, reikštą dar Pitagoro mokinių du tūkstančiai metų priešKoperniką, reikėjo apginti nuo senų ptolemėjinių priekaištų: girdi,judančioje Žemėje išsilietų jūra, siaustų baisus vėjas, paukščiai negrįžtųį savo lizdus. Į tai Kopernikas atsakė, jog ramiai plaukiančiame laivekeliautojas nejaučia judėjimo; jam net atrodo, kad jūros krantai juda.Tolygus tiesus laivo ar šiaip kokio kūno ar sistemos judėjimas neatsiliepiareiškiniams sistemos viduje. Tai yra ne kas kita, o specialusis reliatyvumopradas. Kopernikui teko atremti ir kitą jo pirmtakams reikštą priekaištą.Jei Žemė iš tikro skrieja aplink Saulę, tai kodėl gi žvaigždės neatrodomums skriejančios danguje į priešingą pusę? Šio reiškinio, dabar vadinamometiniu paralaksu, niekas tada nebuvo išmatavęs. Į tokį priekaištąKopernikas atsakė šitaip: žvaigždės yra tiek toli, kad metinis paralaksasturi būti nepastebimai mažas. Tuo būdu nauja pasaulio sistema praplėtėkosminę erdvę iki neįsivaizduojamų tolių. Žvaigždės tapo tolimomissaulėmis, galinčiomis turėti savo planetas su jų gyventojais. Metinis žvaigždžių paralaksas sudarė itin opią pokopernikinėsastronomijos problemą. Žvaigždžių nuotoliai bent kelis šimtus tūkstančiųkartų viršija Žemės nuotolį nuo Saulės. Todėl astronomų technika negreitsugebėjo patikslinti tokius subtilius duomenis.MIKALOJAUS KOPERNIKO KILMĖ
Mums, baltams, rūpi ir Mikalojaus Koperniko kilmė. Jo tėvo kilmėsšaknys prasideda iš Silezijos, iš Kopernikų gyvenvietės prie pat Čekijospasienio. Sunku pasakyti, ar Silezijos Kopernikų giminė buvo lenkiška, arvokiška. Tačiau apie 1350 m. viena šios giminės šaka, iš kurios kilo irdidysis astronomas, atsikraustė į Krokuvą, tapo Lenkijos piliečiais,visiškai įsiliejo į Lenkijos gyvenimą. O iš motinos pusės MikalojausKoperniko kilmė, matyt, yra vokiška, tačiau turinti ir mūsų giminaičiųsenovės prūsų genų.
M. KOPERNIKO IDĖJOS LIETUVOJE
Kopernikas kruopščiai išstudijavęs Klaudijaus Ptolemėjo„Efemerides“, suvokė, kad Saulės sistemos planetų judėjimą galimapaaiškinti kur kas paprasčiau ir lokiškiau, remiantis heliocentrine irŽemės reliatyvistinio judėjimo idėjomis. Tai jis išdėstė 1515 metaisrankraštyje „Mažasis komentaras“. Tada ėmėsi fundamentalaus Saulės sistemossandaros pagrindimo. Šis darbas užtruko iki 1533 metų. Ieškodamas papildomųargumentų, M. Kopernikas vėl grįžo prie astronominių stebėjimų.Heliocentrizmą propaguoti ėmėsi jo mokinys Jurgis Joachimas fon Lauchenas.1540 metais jis išleido „Pirmąjį pasakojimą“, kuriame paskelbėheliocentrinės sistemos esmę, pagrįsdamas M. Koperniko pagrindinio veikalo„De revolutionibus orbium coelestium“(„Apie dangaus sferų sukimąsi“)ištraukomis. Savo veikale medžiagą M. Kopernikas išdėstė kaip ir K.Ptolemėjus savo knygoje, tik dalių paliko perpus mažiau – iš viso šešias. Nelengvas buvo M. Koperniko teorijos kelias į mokslinįpripažinimą: fizikai dar nebuvo suformulavę inercijos dėsnio, netiksli ir
paties kosmologo prielaida, kad planetų orbitos yra apskritiminės. Be to,knyga dėl perdėto komentatorių įkarščio 1616 m. buvo įtraukta į kenkiančiųBažnyčios autoritetui veikalų sąrašą ir uždrausta platinti. Vis dėltoknygos išdėstytais rezultatais buvo plačiai naudojamasi astronomijoje; netkalendorinė popiežiaus Grigaliaus XIII 1582 m. reforma buvo atlikta pagalM. Koperniko patikslintąją tropinių metų trukmę. Galutinį heliocentrizmotriumfą nulėmė jau kitos kartos astronomų Ticho Brahės ir Johano Kepleriodarbai. M. Koperniko suformuotasis pasaulėvaizdis buvo visiškai naujapakopa kosmologinių pažiūrų istorijoje. Kartu tai ir revoliucinisperversmas mokslo metodologijoje, nes paaiškėjo, kad kosmoso ir Žemėsreiškiniai aiškintini tomis pačiomis fizinėmis priežastimis, Žemė tėravieningos Visatos dalelė. Žinia apie naująją kosmologiją greit pasiekė ir Lietuvą.Tikėtina, kad M. Koperniko veikalą į Vilnių atvežė pats jos leidėjasJ.Retikas, kurį laiką dirbęs didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaregydytoju bei astrologu. 1570 m. knyga kartu su kitomis buvo padovanotaVilniaus kolegijos, vėliau universiteto bibliotekai. Kunigaikščio knygosbūdavo prabangiai įrišamos, turėdavo superekslibrį, įspaustą odoje. Tadknygą nesunku atpažinti: šiuo metu vilniškė yra Krokuvoje. Heliocentrinės sistemos pripažinimo istorija Lietuvoje yra labaiįdomi, savitai apibūdinanti tiek švietimo lygį krašte, tiek santykius tarpbažnyčios ir mokslo. Labiausiai vertintas kosmologinis astronomijosaspektas. Dauguma universiteto profesorių pateikdavo studentams M.Koperniko sistemą kartu su T. Brahės teorija. Pastaroji buvo gana nevykęsbandymas derinti Koperniko ir Ptolemėjo sistemas: Žemė čia yra Visatoscentras, apie ją skrieja Saulė, o jau apie Saulę – kitos planetos. T.Brahės sistema bandė gelbėti egocentrizmą, tačiau kartu ji griovėaristoteliškas „dangaus sferas“ ir taip tiesė kelią M. Koperniko teorijospripažinimui. Ši sistema buvo smarkiai kritikuojama. Jau pirmame mūsų dienas pasiekusiame studentiškame astronomijoskurso 1603 m. konspekte minimas M. Kopernikas. Nors ten iš esmės darlaikomasi Ptolemėjo schemos, nurodomas antrasis M. Koperniko knygosskyrius, kuriame kalbama apie Žemės judėjimą. Geocentrinių pozicijųoficialiai laikėsi ir universiteto profesorius A. Milevskis, tačiau joparengto 1629 m. vadovėlio rankraštyje pirmą kartą pateiktas Kopernikosistemos brėžinys. Labai palankiai M. Koperniką vertino prof. Osvaldo Kraugerioauklėtiniai. Savo paskaitose profesorius 1643 – 44 mokslo metais taipdėstė: „Mikalojus Kopernikas, Varmės kanauninkas, aiškindamas visus dangausreiškinius, nuostabiu savo atradimu nejudančią Saulę visiems laikamspatalpino į Visatos centrą; įrodė, kad aplinkui Saulę ratu juda Žemė,aplink Žemę skrieja Mėnulis, virš Mėnulio – Merkurijus, pagaliau Venera irtai toliau. Tai atitinka šiuolaikinių astronomų pažiūras. DidysisKopernikas išmintingai atskleidė šį sferų išsidėstymą ir akivaizdžiaiparodė, ką gali žmogaus protas. Deja, išleidus kažkokią itališką knygelę,ginančią Koperniką, bažnyčia uždraudė jo teoriją kaip aiškiaiprieštaraujančią Šventajam Raštui, daugelyje vietų tvirtinančiam, kad Saulėjuda, o Žemė yra rimtyje“. Prof. O. Kraugerio mokiniai išleido Vilniuje pirmuosiusastronomijos veikalus. Jono Rudaminos – Dusetiškio 1633m. knygos„Įžymiausios teoremos ir problemos“ didelė dalis yra skirta astronomijai.Jos kosmologija pagrįsta naujausiais to meto atradimais ir skaičiavimometodika. Tik gaila, kad tuo tesiekiama pataisyti pasenusią geocentrinęsistemą. Pagal M. Koperniką čia nusakomas Mėnulio judėjimas, o kitų planetųorbitų skaičiavimui naudojamasi kopernikinėmis E. Reinholdo 1551 m. „Prūsųlentelėmis“. Autorius džiaugiasi rezultatais: apskaičiuotasis Saulės irplanetų judėjimas nuostabiai derinasi su regimuoju. Atsargiai užsimenama irapie Žemės judėjimą: ji nesanti Visatos centre; jau Archimedas manęs, kad„Žemę galima pajudinti…“ Kalendoriui sudaryti tinkamiausia M. Kopernikonustatytoji metų trukmė. M. Koperniko nustatytoji metų trukmė labai džiugino kalendoriųsudarytojus. Štai S. Myslkovskis „Romėnų kalendoriuje“, išspausdintame 1637m. Vilniuje, taip rašė: „Šiuos tokius įvairius metų dydžius apibendrinoMikalojus Kopernikas, iš savo genialiausių hipotezių nustatydamas ilgiausiųmetų laiką – 365 dienas 5 valandas 55 minutes 37 sekundes, ir šis dydis –Koperniko mąstymo vaisius – yra mūsų laikmečio“. Šiais duomenimis naudojosiir J. Stancikevičius, išleidęs 1646 m. „Velykų švenčių pakitimus“. Profesorius J.Sadkovskis 1673 m. traktate „Apie pasaulį ir dangų“naująją kosmologiją įvertino istoriškai: „Kai kurie senieji filosofai, ypačpitagoriečiai, mokė, kad dangus su žvaigždynais nejuda, o juda Žemė; šiasjau pamirštas senovės sentencijas atgaivina kai kurie matematikai –Kepleris, Rotmanas, Galilėjus ir ypač Mikalojus Kopernikas, Varmėskanauninkas, garsus tuometinis matematikas, kuris sukūrė šio judėjimosistemą ir tikėjosi įvairiais argumentais įrodysiąs, kad nejudanti Saulėyra pasaulio centre ir Žemė skrieja apie ją trejopu judėjimu“. Tačiaupačiam autoriui heliocentrizmas nepriimtinas, nes jis nepajėgia suprasti,kaip dangaus kūnai gali judėti be… „inteligencijų“, t.y. angelų pagalbos.M. Koperniko šalininkai pasiskirstė į dvi grupes. Vieni laikėsitokios nuomonės: kadangi J. Keplerio ir I. Niutono nustatytieji dėsniaipatvirtina heliocentrinę sistemą, tai ją galima ginti, tačiau ne kaipobjektyvią tikrovę, o kaip išprotautą schemą, matematinį modelį. Prof. B.Dobševičius veikale „Dabartinių filosofų pažiūros“, išleistame 1760 m.,suformulavo tris reikalavimus, keliamus kiekvienai kosmologinei sistemai:„Pirma, kad būtų visuotinio pobūdžio, t.y. viską apimtų ir išaiškintų.Antra, kad būtų pagrįsta, kiek tai yra galima, nes nereikia daugeliuįrodymų daryti tai, kur galima apsieiti su mažesniu skaičiumi. Trečia, kadbūtų išreikšta natūraliais judėjimo dėsniais“. Pasak jo, Koperniko sistemaatitinka visus šiuos požymius. Vis dėlto geriau laikytis T. Brahėssistemos, suderinamos su Šventuoju Raštu, nors pastarąją sunkiau gintiastronomijos požiūriu. Kitas garsus profesorius A. Skorulskis 1775 m.pareiškė, kad astronominiai stebėjimai patvirtina Koperniko sistemą, tačiaureikia tikėti bažnyčios tėvais, o ne Dekartu ar Niutonu. Daug Lietuvosfizikų ir filosofų nuosekliai gynė heliocentrizmą.
Šis žmogus, nuo jaunų dienų iki gilios senatvės buvęs dvasininku,buvo pavojingiausias bažnyčios priešas. Klastinga, bet žinanti, ką daro,beatodairiškai ginanti savo interesus bažnyčia padarė lemtingą klaidą:pražiūrėjo Varmijos kanauninką, nesuprato, kokį galingą užtaisą Kopernikaspakišo po tikėjimo pamatais. Tiktai tuo tegalima paaiškinti, kad žmogus,kurį F. Engelsas „dėl jo minties, aistros ir charakterio stiprumo, dėlįvairiapusiškumo ir išsimokslinimo“ priskyrė prie milžinų,revoliucionierius, kokių reta mokslo istorijoje, nesuvokiamai laimingaiišvengė tų kančių ir nelaimių, kurios, atrodytų, neišvengiamai turėjoužgriūti jį nuo Vatikano kalvų. Iš Bruno atėmė gyvybę, iš Galilėjaus garbę,o Kopernikui apskritai net negrasino. Nesuprasdavo, kritikuodavo, netgiišjuokdavo balaganinėse komedijose, tačiau kas ta juokdario kepurė,palyginti su šaltomis Galilėjaus kalėjimo grindimis, su liepsnojančiu Brunolaužu! Susigriebė, bet buvo jau vėlu, didžioji jo „erezija“ neįtikėtinaipaplito, tvirtai užvaldė protus – neišmuši, neišdeginsi. PražiūrėjoKoperniką.
Mikalojaus Koperniko portretas
LITERATŪRA
1. A. Juška. Žemė ir kosmosas. Vilnius. 1973 m. 2. J. Golovanovas. Etiudai apie mokslininkus. Kaunas. 1981 m. 3. R. Morozovienė. Asmenybės istorijos pamokose. Vilnius. 2000 m. 4. K. Jonelienė. Istorinės asmenybės. Kaunas. 2000 m. 5. Sandienė. Moters kalendorius. Vilnius. 1972 m. 6. Bajevas. Naujosios astronomijos kūrėjai. Vilnius. 1956 m. 7. A. Juška. Mikalojus Kopernikas: jo gyvenimas ir darbai. Kaunas. 1962 m. 8. Mokslas ir gyvenimas. 1998 m. Nr. 2. 9. http://www.itpa.lt/ldangus/straips/kopernik/kopernik.htm 10. http://www.tandemas.lt/bakas/space/visata.html
11. http://news.mireba.lt/ml/167/kopernikas.htm 12. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/2/02klimka.html