Mėnulis

Mėnulis

Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinis
nuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemės
rutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemės
masės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą.

Mėnulio judėjimas

Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Iš
tikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejų
gravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemės
rutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiai
pakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žeemę periodas 27,3 d. Per tiek
pat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta ta
pati Mėnulio pusė.

Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulio
regiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad ne
visada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinės
Mėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnulio
paviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnų
viršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRS
automatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, nnieko
nežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimo
netolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnulio
paviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%).

Mėnulio kilmės hipotezė

Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelis
juo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, d

didesnių už mūsų Mėnulį
(tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink
didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė
750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu.

Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuo
pažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari Džordžo
Darvino (1845 – 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė ir
Mėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiui
tapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jo
medžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis.

Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retas
astronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė iš
prosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruoju
atveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis,
labiau priimtinas pirmasis variantas.

Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai

Pirmieji teleskopiniai Mėėnulio žemėlapiai – mėnlapiai buvo sudaryti
1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė Tomas
Hariotas (1560 – 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjo
Galilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas.
Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniai
žinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba,
pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum.

Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydis
įvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių,
neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiek
iškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo c
centre gali stūksoti
kalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomis
dugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl kraterių
kilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsirado
veikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinės
Mėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip ir
Žemėje, yra abiejų rūšių kraterių.

Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: jos
apskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą
(Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai,
vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jų
didingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio.

Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu ar
keliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniai
sprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais ar
tiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškas
stebėjimo priemones.

Skrydžiai į Mėnulį

Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRS
paleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemės
rutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį.
Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinis
laukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o
“Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemės
nematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybe
kraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad ten
nėra tokių didelių jū

ūrų.

Pirmieji automatinių stočių tyrimai

Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”,
prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiaus
nuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo
“Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukrito
garsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skritulio
centro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavo
nematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3”
perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”,
pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys.

1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinė
stotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąją
Mėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpyta
kraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnulio
jūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelis
šimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis iš
tikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį.

Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį.
Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis ir
perdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro”
tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7”
nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimo
išorinio šlaito nuotraukas.
TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymus
laimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumo
jūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. T
Tais pačiais metais
“Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” –
aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikė
Saulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio
4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”.

Žmonės Mėnulyje

Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono”
programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m.
liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g.
1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengė
istorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio grunto
mėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnulio
kabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasis
ekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį.

1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjai
Čarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoli
automatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabeno
į Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliui
į Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė iš
rikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvo
atšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatorių
sumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartus
leidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalno
kalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) ir
Harisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis – profesonalas geologas.

Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisų
komplektą ALSEP.

Mėnulio peizažas

Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiau
negu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvai
pilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga,
nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviai
leizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą.

Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni ties
pusiauju iki – 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kad
nebuvo ir gyvybės.

Mėnulio sandara

“Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnulio
uolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas – jiems maždauk
po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsi
nevienodai.

Mėnulio paviršius

Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitų
darinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono”
astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų kraterių
atsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimų
išmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriai
atsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipotezių
vadinama vulkanine, o antroji – meteoritine, arba smūginė.

Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikru
mastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vyko
panašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvo
pagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai,
pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės.

Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnulio
kraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa,
šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytų
menkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnulio
krateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriai
rikiuojasi į eilę. Didesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviau
paaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnulio
uolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgių
pėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug.

Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip pat
kaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių:
Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4
milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra – jai 3,8 milijardo metų.

Lava Mėnulio jūrose

Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik susidurusios jūrų įdubos dar
nebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiant
vidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8
milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos.
Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar.
Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodi
jūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautų
mozaika.

Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintys
krateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi iš
stambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaip
milijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir per
pastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli
(daugiausia smūginiai) krateriai.

Mėnulio evoliucija

Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau negu
apie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijos
istoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jis
veikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia.

“Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tad
neabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalis
drebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau – net
pusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yra
visai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimai
rodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tie
absoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera,
arba dalinio išsilydimo zona: virš jos – stora Mėnulio mantija, kurią
dengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš
sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetinio
lauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kad
praeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiui
nusilpo.

Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kurie
gali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinami
nenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniai
dažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėl
Žemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimas
dalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrų
išsidėstymo.

Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai

Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius
– tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą – nepaprastai įdomią panoramą.
Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta į
stebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo arti
terminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalis
arba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas kraterio
pylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai,
sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus ar
itin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas – jis atspindi vidutiniškai
7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ir
centrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos.

Šiaurės pusrutulis

Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros –
Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos,
tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietų
jūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki
4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazo
kalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95
km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys.

Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmens
Archimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo ir
Autoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias
– Beselio krateris tik 39 km. skersmens.

Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis)
kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šią
jūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkart
istorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje!

Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Ji
mažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurės
pusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuo
Lietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantis
Aristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuo
Žemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas net
tamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yra
šviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris.

Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūros
esanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulė
apšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštą
rankeną.

Pietų pusrutulis

Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jų
išsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas gana
lygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonso
krateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinis
astronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantį
Mėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo –
vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yra
Arzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre.

Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra ir
keletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra
(Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yra
Tiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis,
kurio ilgis 130 km., aukštis 240m.

Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose)
tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matoma
mažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris,
kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spindulių
sistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje,
užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86
km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krinta
pražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienas
įspūdingiausių objektų.

Nematomoji Mėnulio pusė

Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuose
buvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apie
nematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai,
skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausių
žiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labai
tamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna – 3”
nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn.

Mėnulio panorama

Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos į
Žemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairių
viržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyrauja
kalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante
daugiause plyti jūros lygumos.

Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateri
Mėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokalinius
patamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V.
Haršelis (1738 – 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemės
atspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu.

Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kurios
įtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašus
žiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjo
virtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso ir
Aristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yra
srityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuose
stebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai.

Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių

Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos,
nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės gan
aiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtys
jo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio
1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirti
nebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius,
kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos;
tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės.
Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti,
ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gan
tiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau darinių
pasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbu
buvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosios
pusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo
žinoma.

Fotografavimas iš kosminių aparatų

Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis”
Luna – 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daug
detalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta,
besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtine
ir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tik
šviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kurių
dėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai reikšmingai ir trys
sėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnulio
paviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelis
tūkstančius nuotraukų.

Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gauta
tūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”Lunar
Orbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota
21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamos
būsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra
(Mare Tranquillitatis) – “Apolono-11” nusileidimo vieta.

Krateriai su spinduliais

Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė,
dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnulio
dariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršija
milijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių,
griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Ticho
kraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To ir
tikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atliko
amerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas per
Mėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys – taip
gali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kiti
spinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomis
dėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumos
šaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiek
aukštesnė negu Mėnulio sričių.

Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarė
kitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumo
tarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio,
bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yra
kalnų rajone, o Teofilas – didelės kraterių virtinės narys.

Mėnulio tyrinėjimai

“Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvo
įmanomą tada padaryti – tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, du
jų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžinti
į Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimoji
kabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota.
Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimų
programos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnulio
bazes.

Sunkumai Mėnulyje

Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme.
Svarbiausia kliūtis – Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanoma
sukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo,
kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Be
atmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gauti
vandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiška
rasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriai
ateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnulio
bazė galės veikti savarankiškai.

Mėnulio bazių kūrimas

Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuomet
veikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateis
palankus metas nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį bus
nugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastų
ne tuščią vietą.

Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnulio
tyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti ir
įgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengti
seriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistų
įgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabar
jau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taigi
nėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų”
skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinai
reikės įrengti giliai po grunto sluoksniu.

Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės į
Mėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažinti
tiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būti
panaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko,
dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduje
žmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma,
kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos.
Neišvengiamai iškils ir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabenta
knygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt,
ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kart
silpnesnei traukos jėgai.

Gyvenimas Mėnulyje

Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, bus
stengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje.
Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtų
galima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalai
pakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis,
cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų,
tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje.

Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai gali
būti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčio
didelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminį
spinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera;
Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai – žodžiu, visų mokslo
sričių atstovai.

Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vis
savarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tik
mokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100
metų mintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero,
jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį.
XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug bazių
skirtų įvairiausiems tikslams.

Leave a Comment