Mėnulis
Mėnulis yra artmiausias Žemei gamtinis kosminis kūnas. Jo vidutinisnuotolis nuo Žemės 384400 km; tai beveik tas pats, kas 10 ratų aplink Žemėsrutulį. Mėnulis nedidelis: jo skersmuo 3476 km, masė lygi 1/81 Žemėsmasės, pabėgimo greitis 2,4 km/s. Mėnulis per mažas, kad turėtų atmosferą. Mėnulio judėjimas Teigti, kad Mėnulis skrieja aplink Žemę, nėra visai teisinga. Ištikrųjų Žemė ir Mėnulis skrieja apie tam tikrą baricentrą, t.y. jų abiejųgravitacijos centrą. Jų masė labai skiriasi, dėl to baricentras yra Žemėsrutulio viduje, ir teiginys “Mėnulis skrieja aplink Žemę” dažniausiaipakankamai tikslus. Mėnulio skriejimo aplink Žemę periodas 27,3 d. Per tiekpat laiko Mėnulis apsisuka apie savo ašį, dėl to į Žemę visada atsukta tapati Mėnulio pusė. Mėnulio kelias aplink Žemę nėra idealus apskritimas, užtat jo skritulioregiamasis skersmuo šiek tiek kinta. Mėnulio fazės matomas todėl, kad nevisada į Žemę atsukta dieninė Mėnulio pusė. Riba tarp dieninės ir naktinėsMėnulio pusių vadinamas terminatoriumi. Jis nelygus, rantytas, nes Mėnuliopaviršiuje yra kalnų ir įdubų: tekanti Saulė pirmiausia apšviečia kalnųviršūnes, įdubas palikdama skendėti tamsoje. Iki to laiko, kol TSRSautomatinė stotis “Luna-3” 1959 m. pirmąkart apskriejo Mėnulį, niekonežinota apie jo nematomąją pusę. Dėl libracijos (Mėnulio judėjimonetolygumų) iš Žemės galima matyti daugiau negu pusę (59%) Mėnuliopaviršiaus (kitokiu atveju būtų matoma tik 50%). Mėnulio kilmės hipotezė Mėnulis oficeliai vadinamas Žemės palidovu, bet jis aiškiai per didelisjuo būti. Saulės sistemoje yra planetų palydovų, didesnių už mūsų Mėnulį(tai trys Jupiterio, vienas Neptūno palydovas), bet visi jie skrieja aplink
didžiąsias planetas. Pavyzdžiui, Neptūno didžiausio palydovo Tritono masė750 kartų mažesnė negu Neptūno, nors jis didumo sulig Mėnuliu. Teisingiau būtų Žemę ir Mėnulį vadinti dvinare planeta ir būtent šiuopažiūriu aptarti Mėnulio problemą. Ilgą laiką buvo populiari DžordžoDarvino (1845 – 1912) XIX a. pasiūlyta potvinio hipotezė. Pagal ją, Žemė irMėnulis kadaise buvo vienas greitai besisukantis kūnas, kuris ilgainiuitapo nenuostovus. Pagaliau šis kūnas deformavosi tiek, kad dalis jomedžiagos atitrūko. Iš jos ir susidarė Mėnulis. Tačiau ši hipotezė menkai pagrįsta matematiškai, ir dabar retasastronomas ją palaiko. Labiau tikėtina, kad Žemė ir Mėnulis susidarė išprosaulinio ūko vienas šalia kito arba visiškai neprikalausomai; pastaruojuatveju Žemė vėliau “pasigavo” Mėnulį. Remianti dabartinėmis žiniomis,labiau priimtinas pirmasis variantas. Paviršiaus dariniai: jūros ir krateriai Pirmieji teleskopiniai Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai buvo sudaryti1609 m. Mėnulio brėžinį su daugybe atpažįstamų detalių pirmas sudarė TomasHariotas (1560 – 1621). Ilgiau ir sistemingiau Mėnulį nuo 1610 tyrinėjoGalilėjus, smulkiai aprašęs kalnus, kraterius ir pilkas lygumas.Pastarosios buvo pavadintos jūromis. Šis pavadinimas išliko, nors seniaižinoma, kad vandens mėnulyje nėra. Tų jūrų pavadinimai rašomi lotynų kalba,pavyzdžiui, Debesų jūra-Mare Nubium, Audrų vandenynas-Oceanus Procellarum. Mėnulio paviršiuje labai daug apskritų darinių-kraterių. Jų dydisįvairus: nuo didžiulių 240 km. skersmens cirkų iki mažų duobučių,neižiūrimų iš Žemės. Būdinga kraterio detalė-pylimas, kuris šiek tiekiškyla virš aplinkos. Kraterio dugnas įdubęs, jo centre gali stūksotikalnas arba jų grupė. Kai kurių kraterių pylimai, palyginti su giliausiomisdugno vietomis, iškylę 3000 m.ir daugiau. Ilgai gynčytasi dėl krateriųkilmės. Svarbiausi nesutarimai kilo dėl šių klausimų: ar krateriai atsiradoveikiant išorinėms jėgoms (krintant meteoritams), ar juos sukūrė vidinėsMėnulio jėgos (vulkanų išsiveržimai). Be abejonės, Mėnulyje, kaip irŽemėje, yra abiejų rūšių kraterių. Kai kurios Mėnulio jūros panašios į taisyklingus kraterius: josapskritos, iš visų pusių apsuptos kalnų. Pavyzdžiui, didžiulė Lietų jūrą(Mare Imbrium) supa Apeninai, Karpatai ir Alpės. Šie kalnai neištisiniai,vietomis yra plačių tarpų, Apeninai įspūdingiausi iš visos virtinės: jųdidingos viršūkalnės yra net 4570 m.aukščio. Kiti Mėnulio paviršiaus dariniai-apvalios kalvos, kupolai su vienu arkeliais krateriais viršūnėje ir nuolaidžiais šlaitais, atsitiktiniaisprūdžiai, daug į lūžius panašių darinių,vadinamų trūkiais, slėniais artiesiog vagomis. Kai kuriuos iš šių darinių galima matyti pro mėgėjiškasstebėjimo priemones.Skrydžiai į Mėnulį
Nuskristi į Mėnulį tapo įmanoma po to, kai 1957 m. spalio mėn. TSRSpaleido dirbtinį Žemės palydovą “Sputnik-1”, pirmąkart apskriejusį Žemėsrutulį. Po dviejų metų Tarybų Sajunga paleido tris aparatus į Mėnulį.Pirmasis jų “Luna-1” praskriejo pro Mėnulį ir informavo, kad jo magnetinislaukas labai silpnas. “Luna-2” 1959 m. rugsėjo mėn. sudužo Lietų jūroje, o“Luna-3” spalio mėn. apskriejo Mėnulį ir pirmą kart nufotografavo iš Žemėsnematomą jo pusę. Ji pasirodė esanti tokia pat kalnuota, su daugybekraterių ir negyva, kaip ir atsuktoji į Žemę. Skirtumas tik tas, kad tennėra tokių didelių jūrų. Pirmieji automatinių stočių tyrimai Naują Mėnulio pažinimo etapą pradėjo JAV kosminės stotys “Reindžeriai”,prieš nuskrisdamos į Mėnulį, jos perduodavo Žemės palydovai paviršiausnuotraukas. Pirmoji stotis, kuri 1964 m. sėkmingai atliko šią užduotį, buvo
“Reindžeris-7”. Po to paleistos dar dvi stotys. Paskutinioji nukritogarsiajame Alfonso krateryje, kuris iš Žemės matyti arti Mėnulio skrituliocentro. 1965 m. tarybinė automatinė stotis “Zondas-3” nufotografavonematomosios Mėnulio pusės rytinę dalį. Pagal “Luna-3” ir “Zondas-3”perduotas nuotraukas buvo sudarytas “Mėnulio nematomosios pusės atlasas”,pirmasis viso Mėnulio mėnlapis bei gaublys. 1966 m. svarbų laimėjimą pasiekė TSRS: vasario pradžioje automatinėstotis “Luna-9” minkštai nusileido Mėnulyje. Ji perdavė į Žemę pirmąjąMėnulio panoramą. Tai lavos užlieta lyguma, nusėta akmenimis ir išvarpytakraterių duobių. “Luna-9” galutinai paneigė klaidingą, nuomonę, kad Mėnuliojūras dengia lengvų dulkių sluoksnis, kurio storis, esą, gali siekti kelisšimtus metrų. “Luna-9” įrodė, jog Mėnulio paviršius išorinis sluoksnis ištikrųjų yra purus, bet kakankamai tvirtas, kad išlaikytų kosminę stotį. Per dvejus metus nuo 1966 m. rugpjūčio mėn. baigta fotografuoti Mėnulį.Penki JAV “Lunar Orbiteriai” skriejo aplink Mėnulį uždaromis orbitomis irperdavinėjo į Žemę detalias jo paviršiaus nuotraukas. Kelias “Servejoro”tipo stotis JAV nutupdė Mėnulyje. 1968 m. sausio 17 d. “Servejoras-7”nusileido kalnų pietinėje dalyje netoli Ticho krateris ir perdavė jo pylimoišorinio šlaito nuotraukas.TSRS savo nepilotuojamų skrydžių programą tęsė ir po 1970 m. Žymuslaimėjimas buvo “Luna-16” skrydis 1970 m. Ši stotis nusileido derlingumojūroje, paėmė grunto mėginių ir atgabeno juos į Žemę. Tais pačiais metais“Luna-17” nusileido Lietų jūroje. Nuo jos atsiskyrė “Lunachodas-1” –aštoniaratis savaeigis, iš Žemės valdomas aparatas, kuriam energiją teikėSaulės baterijos. Atlikęs daugybę tyrimų, jis nustojo veikti 1971 m. spalio4 d. 1973 m. į Mėnulį buvo nugabentas “Lunachodas-2”. Žmonės Mėnulyje Nuo septintojo dešimtmečio vidurio JAV sutelkė jėgas “Apolono”programai, t.y. ruošėsi siųsti į Mėnulį žmogų.Kulminacija buvo 1969 m.liepos mėn., kai Nilas Amstrongas (g. 1930 m.) ir Edvinas Oldrinas (g.1930 m.) išlipo iš “Apolono-11” nusileidimo kabinos “Erelis” ir žengėistorinį “mažą žingsnelį” Mėnulio paviršiuje. Pririnkę Mėnulio gruntomėginių ir palikę registravimo prietaisų, abu astronautai grįžo į Mėnuliokabiną ir, pakilę į orbitą, susijungė su įgulos sekcija, kuria trečiasisekspedicijos narys Maiklis Kolinzas (g. 1930 m.) skriejo aplink Mėnulį. 1969 m. papaigoje įvyko “Apolono-12” skrydis. Astronautai tyrėjaiČarlsas Konradas (g. 1930 m.) ir Alanas Binas (g. 1930 m.) nusileido netoliautomatinės stoties “Servejoro-3”, paėmė kai kurias jos detales ir atgabenoį Žemę. Sekantį, “Apolono-13” skrydį ištiko pirmoji rimta nesekmė: pakeliuiį Mėnulį erdvėlaivio techniniame bloke įvyko sprogimas, kuris išvedė išrikiuotės pagrindinį energijos šaltinį. Nusileidimas Mėnulyje buvoatšauktas tik astronautų ryžto bei skrydimo valdymo centro operatoriųsumanumo dėka išvengta tragedijos. Po to “Apolonui” dar keturis kartusleidosi Mėnulyje. Programą užbaigė “Apolono-17”, nusileidęs Tauro kalnokalnų pietuose. Tą syk Mėnulyje pabuvojo Judžinas Sernanas (g.1934 m.) irHarisonas Šmitas (g.1935 m.); pastarasis – profesonalas geologas. Nusileidę Mėnulyje astronautai išdėstydavo atsigabentų prietaisųkomplektą ALSEP. Mėnulio peizažas Sąlygos Mėnulyje gan neįprastos. Astronautas ten sveria 6 kartus mažiaunegu Žemėje. Mėnulio paviršiaus spalvą sunku apibūdinti, vyrauja rausvaipilka. Dangus juodas net tada, kai saulė yra virš horizonto. Diena ilga,nes Mėnulis labai lėtai sukasi apie ašį. Todėl visos stotys ir erdvėlaiviaileizdavosi iš anksto parinktose vietose anksti rytą. Mėnulis nesvietingas. Temperatūra kinta nuo 90 0C vidudieni tiespusiauju iki – 130 0C ir žemiau naktį. Čia nėra oro ir vandens, manoma, kadnebuvo ir gyvybės.Mėnulio sandara
“Apolono” astronautų ir tarybinių automatinių stočių atgabentos Mėnuliouolienos rodo, kad Mėnulio ir Žemės amžius beveik vienodas – jiems maždauk
po 4,5 milijardo metų. Tačiau, būdami skirtingos masės jie vystėsinevienodai. Mėnulio paviršius Mėnulio paviršiaus susidarymas glaudžiai susijęs su kraterių ir kitųdarinių kilme. Nesibaigiančių ginčų negalėjo išspręsti netgi “Apolono”astronautų gauti rezultatai. Buvo pasiūlyta keletas egzotiškų krateriųatsiradimo hipotezių, kaip antai koralų atolai arba atominių bombų sprogimųišmuštos duobės. Svarbiausia reikėjo atsakyti į klausimą, ar krateriaiatsirado veikiant vidinėms jėgoms, ar išorinėms. Pirmoji iš šių hipoteziųvadinama vulkanine, o antroji – meteoritine, arba smūginė. Žemėje yra abiejų rūšių kraterių, vadinasi, mūsų planetoje tam tikrumastu vyko abu procesai. Neabajotina, kad Mėnulio geogolinė evoliucija vykopanašiai. Belieka nuspręsti, kuris šių dviejų procesų Mėnulyje buvopagrindinis. Nuomonės smarkiai skirasi, nors kai kurie dariniai,pavyzdžiui, nedidelių kraterių virtinės, yra vulkaninės kilmės. Daug pastangų dėta, mėginant rasti ryšį tarp stambiausių Mėnuliokraterių ir Žemės smūginių darinių, tokių kaip Arizonų krateris JAV. Tiesa,šių darinių mastai smarkiai skiriasi: Mėnulyje Arizonos krateris atrodytųmenkas. Kita vertus, vulkaninės hipotezės šalininkai pažymi, kad Mėnuliokrateriai išsidėstę ne kaip papuolė, pavyzdžiui, dideli krateriairikiuojasi į eilę. Didesnijį kraterį kerta mažesnieji. Šį reiškinį lengviaupaaiškinti vidinių, o ne išorinių jėgų veikla. Be to dauguma Mėnuliouolienų mėginių yra vulkaninės kilmės, nors juose dažnai randamair smūgiųpėdsakų. beje, meteoritinės medžiagos Mėnulyje palyginti nedaug. Iki šiol neaišku, ar apskritos Mėnulio jūros atsirado taip patkaip stambūs krateriai. Dabar turima pakitimų įrodimų apie jūrų amžių:Didžiausios jūros (Lietų, Giedros, Krizių ir kitos.) susidarė prieš 4milijardus metų. Jauniausia, matyt, yra Rytų jūra – jai 3,8 milijardo metų.Lava Mėnulio jūrose Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad ką tik susidurusios jūrų įdubos darnebuvo užlietos lavos, nepriklausomai nuo to, ar jos atsirado veikiantvidinėm (endogeninės), ar išorinėms (egzogeninėms) jėgoms. Prieš 3,2-3,8milijardo metų į jūrų baseinus plūstelėjo lava, ištryškusi iš po plutos.Ilgainiui ji užliejo įdubas ir Mėnulio jūros tapo tokios, kaip dabar.Išsiveržimai truko daugiau nei milijoną metų, todėl iš pažiūros vienodijūrų paviršiai iš tikrųjų yra sudėtinga persiklojančių lavos srautųmozaika. Beveik visi krateriai susidarė vienu metu. Spindulius turintyskrateriai, tokie kaip Tichas arba Kopernikas,matyt, yra jauniausi išstambių Mėnulio žiedinių darinių. Koperniko krateriui mažiau kaipmilijardas metų. Ilgainiui labai aktyvūsreikiniai liovėsi, ir perpastaruosius kelis šimtus milijonų metų susidarydavo tik nedideli(daugiausia smūginiai) krateriai. Mėnulio evoliucija Parodoksalu, bet apie Mėnulio Geologinę evoliuciją žinoma daugiau neguapie Žemės.Ne taip, kaip Žemė, kuri turi ilgą nesiliaujančios erozijosistoriją, Mėnulis beveik nepaveiktas erozijos. Prieš 2 milijardus metų jisveikiausiai atrodė taip kaip dabar, o Žemė buvo visai kitokia. “Apolonų palikti seismometrai užregistravo Mėnulio drebėjimus, tadneabejojama, kad ir dabar Mėnuliui būdingas vulkaninis aktyvumas. Dalisdrebėjimo židinių glūdi čia pat, po Mėnulio pluta, kiti giliau – netpusiaukelyje tarp Mėnulio centro ir paviršiaus. Nustatyta, kad Mėnulis yravisai šaltas kūnas, matyt, neteisinga (Raktas). Mėnulio seisminiai tyrimairodo, kad jo išsilydęs branduolys turi mažesnis negu Žemės tieabsoliutiniu, tiek ir santykiniu dydžiu. Virš branduolio yra astenosfera,arba dalinio išsilydimo zona: virš jos – stora Mėnulio mantija, kuriądengia pluta. Išorinis, maždaug 100m.storio Mėnulio sluoksnis sudarytas iš
sueižėjusių uolienų ir vadinamas regolitu. Dabar Mėnulis neturi magnetiniolauko, bet kai kurios paviršiaus vietos yra įmagnetėjusios. Panašu, kadpraeityje Mėnulis turėjo gan stiprų magnetinį lauką, kuris ilgainiuinusilpo. Stebint Mėnulį, užregistruota nemaža trumpalaikių reiškinių, kuriegali būti interpretuojami kaip dujų išsiveržimai iš pluto. Jie ir vadinaminenuostoviaisiais Mėnulio reiškiniais (NMR). Spėjama, kad šie reiškiniaidažniausi tada, kai Mėnulis yra perigėjuje t. y. arčiausiai Žemės. Tada dėlŽemės traukos Mėnulio paviršiuje atsiranda didžiulių įtampų. Galimasdalykas, jog yra ryšys tarp šio reiškinio ir Mėnulio drebėjimų epicentrųišsidėstymo.Mėnulio žemėlapiai – mėnlapiai
Netgi plika akimi galima įžiūrėti stambiausius Mėnulio paviršiaus darinius– tamsias jūras, o pro žiūroną ar teleskopą – nepaprastai įdomią panoramą.Beje, reginys priklauso nuo to, kokiu kampu Saulės spinduliai krinta įstebimą Mėnulio paviršiaus rajoną. Krateriai įspūdingiausiai atrodo artiterminatoriaus (dienos ir nakties ribos), kai kraterio dugnas (jo dalisarba visas) skrendi šešėlyje, o tviska tik Saulės apšviestas krateriopylimas. Kai Saulės spinduliai krinta į Mėnulio paviršių beveik statmenai,sunku atpažinti net didelį kraterį, nebent jo dugnas yra labai tamsus aritin šviesus. Mėnulio paviršiaus albedas mažas – jis atspindi vidutiniškai7% į jį krintančios Saulės šviesos. Tačiau yra kraterių, kurių šlaitai ircentrinių kalvų viršūnės atspindi 15% ir daugiau Saulės šviesos. Šiaurės pusrutulis Į Žemę atsuktos Mėnulio pusės š. pusrutulyje plyti dvi didelės jūros –Lietų (Mare Imbrium) ir giedros 9Mare Serenitatis). Jos abi apskritos,tiktai dėl projekcijos į Mėnulio skritulį atrodo šiek tiek elipsinės. Lietųjūrą beveik iš visų pusių supa kalnai, tarp jų didingieji Apeninai su iki
4570 m. aukščio viršukalnėmis. Tarp Apeninų ir gerokai žemesnių Kaukazokalnų yra properša, jungianti Lietų jūrą su Giedros. Alpių kalnus kerta 95km. skersmens Platono krateris su tamsiu dugnu ir įspūdingas Alpių slėnys. Lietų jūros lygumoje yra keli dideli krateriai. Tai 80 km. skersmensArchimedo krateris ir du už jį mažesni, bet gilesni kaimynai – Aristilo irAutoliko krateriai. Giedros jūroje tokių didelių kraterių nėra; didžiausias– Beselio krateris tik 39 km. skersmens. Giedros jūra pietuose jungiasi su Ramybės jūra (Mare Tranquilitatis)kuri, matyt, yra senesnė ir ne tokios taisyklingos formos. Būtent į šiąjūrą 1969 m. liepos mėn. nusileido “Apolono-11” astronautai. Pirmąkartistorijoje žmonės apsilankė Mėnulyje! Netoli Mėnulio skritulio rytinio krašto plyti jūra (Mare Crisium).Jimažesnė, bet lengvai įžiūrima net plika akimi. Didžiausia šiaurėspusrutulio lyguma yra Audrų vandenynas ( Oceanus Procellarum), kurį nuoLietų jūros skiria gan kuklūs Karpatų kalnai. Audrų vandenyne esantisAristarcho krateris yra vienas šviesiausių Mėnulyje, nes jį apšviečia nuoŽemės atsispindėjusi šviesa. Todėl šis krateris dažnai matomas nettamsiojoje pusėje nuo terminatoriaus. Į pietus nuo Karpatų kalnų yrašviesiais spinduliais apsikaišęs Koperniko krateris. Dar vienas įdomus šiaurės pusrutulioobjektas yra greta Lietų jūrosesanti didelė Vaivorykštės įlanka (Sinus Iridum).kai tekanti Saulėapšviečia įlanką supančius kalnus, ji primena brangakmeniais papuoštąrankeną. Pietų pusrutulis Kiek į pietus nuo Mėnulio pusiaujo plyti lygumų plotai, tarp jųišsiskiria Ptolemėjo krateris, kurio skersmuo beveik 160 km, dugnas ganalygus ir tamsus. Iš pietų pusės prie jo šliejasi gerokai mažesnis Alfonsokrateris su kalnų grupe centre ir trūkių sistema dugne. 1958 m. tarybinisastronomas N. Kozyrevo Alfonsokrateryje stebėjo rausvą švytėjimą, rodantįMėnulio nenuostovumą. Kozyrevo nuomone, tai Mėnulio geologinio aktyvumo –vulkaninės veiklos įrodymas. Tre čiasis šios virtinės krateris yraArzachelis, mažesnis, bet gilesnis už Alfonsą, su aukšta kalva centre. Mėnulio skritulio p. dalyje vyrauja kalnuotos vietovės, bet čia yra irkeletas jūrų. Tai Debesų jūra (Mare nubium) ir už ją mažesnė Drėgmės jūra(Mare Humorum).Debesų jūros v. dalyje, netoli Arzachelio kraterio yraTiesioji Siena (Rupes recta). Tai didžiausias Mėnulio paviršiaus sprūdis,kurio ilgis 130 km., aukštis 240m. Iš kitų žiedinių darinių pažymėtinas Šikardo krateris (pietvakariuose)tamsiu dugnu ir 230 km skersmens Klavijus (pietuose), kurio dugne matomamažesnių kraterių virtinė. Į šiaurę nuo Pietinių kalnų yra Ticho krateris,kartais vadinamas Mėnulio metropolitu, nes turi šviesių ilgų spinduliųsistemą. Artėjant pilnačiai, Tichas dominuoja visame pusrutulyje,užgoždamas netstambius aplinkinius kraterius. Ticho kraterio skersmuo 86km, šlaitai masyvūs. Net tada, kai Saulės spinduliai į Mėnulį krintapražulniai, ir puošniųjų spindulių nematyti, Ticho krateris yra vienasįspūdingiausių objektų. Nematomoji Mėnulio pusė Iki kosminių skrydžių pradžios Mėnulio libracijos rajonai mėnlapiuosebuvo pažymėti tik apytiksliai. Dabar turime išsamią informaciją apienematomąją Mėnulio pusę, nors tiesiogiai ją matė tik “Apolonų” astronautai,skrieję aplink Mėnulį. Čia nėra didelių jūrų, todėl daug įvairiausiųžiedinių darinių.Ypač įdomus Celkovskio krateris, kurio dugnas labaitamsus. Į šį kraterį dėmesys atkreiptas dar pirmosiose “ Luna – 3”nuotraukose, atsiųstose 1959 m. spalio mėn.Mėnulio panorama
Mėnulio paviršius labai įvairus. Žymūs skirtumai ne tik tarp atsuktos įŽemę ir nematomosios Mėnulio pusių, bet ir tarp matomosios pusės įvairiųviržetų. Pavyzdžiui, Mėnulio skritulio pietvakarių kvadrante vyraujakalnuotos vietovės su dideliais ir mažais krateriais, o š. Rytų kvadrante
daugiause plyti jūros lygumos. Ypač įdomus Aristarcho kraterio rajonas. Tai šviesiausias krateriMėnulyje, kuriame stebėtojai iš Žemės daug kartų matė lokaliniuspatamsėjimus, neaiškią miglą. Žymiausias dangaus objektų stebėtojas V.Haršelis (1738 – 1822), matydamas, kaip Aristarchas tviska vien nuo Žemėsatspindėtos šviesos, keliskart palaikė jį veikiančiu vulkanu. Aristarcho krateis- ne vienintelė vieta, kurioje arba arti kuriosįtariama vykstant aktyvumo reiškinius. Šiuo požiūriu į Aristarchą panašusžiedinių kalnų apsuptas Alfonsas, priklausantis didžiajai Ptolemėjovirtiniai, nutįsusiai ties matomosios Mėnulio pusės centru. Alfonso irAristarcho išvaizda smarkiai skiriasi, bet turi vieną bruožą: abu jie yrasrityse, kur daug trūkių. Tai būdinga daugumai kitų rajonų, kuriuosestebėti trumpalaikiai aktyvumo reiškiniai.Mėnulis iki “Lunar Orbiterių” skrydžių Iki kosminių tyrimų pradžios mūsų žinios apie Mėnulį buvo ribotos,nepaisant to, kad Mėnulis neturi atmosferos ir jo paviršiaus detalės ganaiškiai matyti.Buvo išmatuotas įvairių Mėnulio paviršiaus darinių padėtysjo skritulyje, dar ir dabar remiamasi S. A. Saunderio ir Dž. A. Hardkastlio1907-09m. atliktas matavimais. Ir vis dėlto kai kurių detaliųišskirtinebuvo įmanoma. Ypač mažai žinota apie Mėnulio skritulio pakraščius,kuriuose regimos paviršiaus detalės smarkiai deformuotos dėl projekcijos;tokiomis sąlygomis kraterio kartais neįmanoma atskirti nuo kalnų virtinės.Nieko nežinota apie nematomąją Mėnulio pusę. Kai ką bandyta sužinoti,ekstrapoliuojant iš anos pusės išeinančius kraterių spindulius: šitaip gantiksliai indentifikuoti keli spindulių centrai. Tačiau dariniųpasiskyrstimas nematomojoje pusėje taip ir liko nežinomas. Beje, svarbubuvo tai, kad nė viena didžiųjų Mėnulio jūrų nesidriekia iš matomosiospusės į priešingą, išskyrus nebent Rytų jūrą, kurios kilmė tada dar nebuvo
žinoma. Fotografavimas iš kosminių aparatų Pirmosios nuotraukos, kurias į Žemę perdavė tarybinė automatinė stotis”Luna – 3”, turėjo didžiulę reikšmę, nors buvo neryškios, ir dėl to daugdetalių interpretuota neteisingai (Raktas). Štai pailga juosta,besitęsianti skersai per visą skritulį, buvo palaikyta didele kalnų virtineir pavadinta “tarybine”. Vėliau darytos nuotraukos parodė, kad tai tikšviesus kraterio spindulys. Taip buvo iki “Lunar Orbiterių” skrydžių, kuriųdėka Mėnulio tyrimai žengė didelį žingsnį pirmyn. Labai reikšmingai ir tryssėkmingai “Reindžerių” skrydžiai: šios stotys prieš nukrisdamos į Mėnuliopaviršių per paskutines minutes jį fotografavo ir perdavė į Žemę kelistūkstančius nuotraukų. Nepaisant to, kad “Lunar Orbiterių” programa buvo labai plati (gautatūkstančiai nuotraukų), dar liko nemažai sręstinų klausimų.”LunarOrbiterių” paliktas spragas užpildė “Apolonų” programa (iš pradžių planuota21 skrydis). Iš pirmųjų pilotuojamų erdvėlaivių buvo fotografuojamosbūsimųjų vietos: pavyzdžiui, iš “Apolono-10” nufotografuota Ramybės jūra(Mare Tranquillitatis) – “Apolono-11” nusileidimo vieta. Krateriai su spinduliais Spinduliais apkaišyti krateriai ir procesai, kurių metu jie susidarė,dar nėra galutinai ištirti. Tai, matyt, patys jauniausi stambūs Mėnuliodariniai: spėjama, kad Koperniko ir Ticho kraterių amžius neviršijamilijardo metų. Tačiau kol neturime iš ten atgabentų uolienų bandinių,griežtai šito teigti negalima. Paskutinis “Servejoras” nusileido ant Tichokraterio išorinio šlaito ir parodė, kad paviršiusčia labai nelygus. To irtikėtasi, nes jau iš infraraudonųjų spindulių tyrimų (juos atlikoamerikiečiai Dž. Saris ir R. V. Šorthilis) buvo žinoma, kad Tichas perMėnulio užtemimą arba naktį atšąla lėčiau negu aplinkinės sritys – taipgali būti dėl skirtingos grunto sandaros. Panašaus pobūdžio ir kitispinduliais apkaišyti krateriai, kažkada nevykusiai pavadinti karštomisdėmėmis. Tai nereiškia, kad juose yra koks nors vidinis šilumosšaltinis,tiesiog tamsoje karštųjų dėmių temperatūra būna šiek tiekaukštesnė negu Mėnulio sričių. Buvo iškelta hipotezė, kad spindulius turintys krateriai susidarėkitaip negu kiti, bet tai neįtikėtina. pavyzdžiui, nėra esminio skirtumotarp įspūdingo, ilgų spindulių sistemą turinčio Ticho ir truputį didesnio,bet be spindulių Teofilo kraterio. Skiriasi tik jų aplinka; Tichas yrakalnų rajone, o Teofilas – didelės kraterių virtinės narys.Mėnulio tyrinėjimai
“Apolonų” skrydžiai į Mėnulį iš esmės buvo žvalgomieji. Viskas, ką buvoįmanomą tada padaryti – tai nugabenti tris žmones į Mėnulio apylinkes, dujų trumpam nutupdyti Mėnulio paviršiuje, po to visą įgulą saugiai grąžintiį Žemę. Nebuvo numatyta jokių išsigelbėjimo priemonių, jei nuleidžimojikabina sugestų Mėnulyje; be to, skrydžio trukmė buvo labai ribota.Nepaisant to “Apolono” programa buvo labai svarbi didelės Mėnulio tyrimųprogramos dalis. Ji parodė, kad įmanoma kada nors ateityje įkurti Mėnuliobazes. Sunkumai Mėnulyje Neverta kalbėti apie tai, kad Mėnulį pavyktų paversti antrąja Žeme.Svarbiausia kliūtis – Mėnulyje nėra atmosferos. Gaila, bet neįmanomasukurti Mėnulyje kvėpuoti tinkamą atmosferą. Mažas pabėgimo greitis rodo,kad Mėnulyje negali išsilaikyti tanki, panaši kaip Žemėje atmosfera. Beatmosferos nėra ir negali būti vandens. Buvo tikėtasi, kad įmanoma gautivandens iš Mėnulio uolienų, bet dabar Žinoma, jog jo ten nėra. Beviltiškarasti ledo po išoriniu Mėnulio grunto sluoksniu. Mėnulio naujakuriaiateityje turės viską pasiimti iš Žemės, ir praeis dauk laiko, kol Mėnuliobazė galės veikti savarankiškai. Mėnulio bazių kūrimas
Pirmąsias Mėnulio bazes planuojama įkurti XXI a. pradžioje. Tuometveikiausiai jau bus daug padaryta kuriant orbitines stotis, ir ateispalankus metas nuskrieti į Mėnulį. Galimas daiktas, pirmiausia į Mėnulį busnugabentos tam tikros medžiagos ir irengimai, kad atvykę kosmonautai rastųne tuščią vietą. Pirmasis būstas gali būti nuleidžiamosios kabinos. Ši pradinė Mėnuliotyrimų stadija truks neilgai, tikimasi, kad greitai bus sukurti irįgivendinti sudėtingesni projektai. Vienas 4 d-mečio projektų siūlė įrengtiseriją kupolų, kuriuos laikytų viduje esantis oras, o šliuzų sistema leistųįgulos nariams įeiti ir išeiti. Tokį projektą galima realizuoti, nes dabarjau žinoma, kad Mėnulyje beveik negriasia meteoritų bombardavimas, taiginėra problemų dėl paliginti trapios kupolų konstrukcijos. Iki “Apolonų”skrydžių manyta, kad norint išvengti meteoritų, būstas Mėnulyje būtinaireikės įrengti giliai po grunto sluoksniu. Net sukūrus daugiakarčius kosminius lėktuvus, kelionės iš Žemės įMėnulį tebebus labai brangios, ir teks visais įmanomais būdais mažintitiekimo skrydžių skaičių. Viskas, net ir atliekos, ypač oras, turės būtipanaudota uždarame gyvybės cikle. Žmonės Mėnulyje praleis nemažai laiko,dėl to būtina sudaryti jiems kiek įmanoma geresnes sąlygas. Bazės viduježmonės turėtu sąlygas nusivilkti skafandrus ir jaukiai jaustis, žinoma,kiek tai įmanoma, kai traukos jėga prilygsta vos 17% Žemės traukos.Neišvengiamai iškils ir poilsio problema. Be abiejo, į Mėnulį bus nugabentaknygų, kino filmų, muzikos įrašų, bet kaip atgauti fizines jėgas? Matyt,ilgainiui atsiras įvairios naujos sporto šakos, pritaikytos 6 kartsilpnesnei traukos jėgai. Gyvenimas Mėnulyje Gabenti visus maisto produktus iš Žemės nepraktiška ir, matyt, busstengiamasi išvesti tokius maistui tinkamus augalus, kurie augtų Mėnulyje.Žinoma, atvirame Mėnulio grunte tai neįmanoma, bet patalpose juos būtųgalima auginti hidroponiniu būdu, tai yra visai be grunto. Augalaipakabinami ant tinklų rezervuore ir maitinami skystomis maisto medžegomis,cirkuliuojančiomis po jais. Šis būdas jau išmėgintas, gauta gerų rezultatų,tad, rodos, nėra kliūčių jį taikyti Mėnulyje. Pirmosiose Mėnulio bazėse veikiausiai gyvens mokslininkai. Tai galibūti fizikai, atliekantys savo darbus mažesnio sunkio, aplinkui plytinčiodidelio vakuumo sąlygomis, taip pat tiriantys įvairių rūšių kosminįspinduliavimą; čia įsikūrusių astronomų darbui netrukdys atmosfera;Mėnulyje galės dirbti chemikai, biologai, medikai – žodžiu, visų mokslosričių atstovai. Tai bus antroji Mėnulio apgyvendinimo stadija. Vėliau bazė darysis vissavarankiškesnė, bus galima bent trumpam laikui priimti į ją ne tikmokslininkus, bet ir kitų profesijų žmones. Galimas daiktas, kad po 100metų mintis apie atostogas Mėnulyje jau nieko nebestebins. Tuomet, ko gero,jau bus Mėnulyje gimusių vaikų, kurie savo namais laikys ne Žemę, o Mėnulį.XXI a. pabaigoje Mėnulyje tikriausiai egzistuos ne viena, o daug baziųskirtų įvairiausiems tikslams.